Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Leono Jachimavičiaus, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovams L. S., E. S., P. S., tretiesiems asmenims Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarei B. P., Kazlų Rūdos savivaldybės notaro biuro notarei R. M. dėl dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. S. pateikė atsakovams L. S., E. S., P. S. (pagal įstatymą atstovaujamai E. S.) ieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančia 2010-04-27 Dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartį; taikyti restituciją natūra: grąžinti ieškovei nuosavybės teises į žemės sklypą (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatus (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini); priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 161,26 Eur sutarties sudarymo išlaidas, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos vyras. Po vyro mirties ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ((duomenys neskelbtini)), ji tapo vienintele turto - žemės sklypo bei pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininke. Iškart po to, kartu gyvenęs sūnus G. S. pradėjo reikalauti padovanoti jam turtą ir atsisakyti savo nuosavybės teisių. Ji su tokiais G. S. reikalavimais nesutiko, tačiau G. S. pradėjo jai nuolatos grasinti ir jos atžvilgiu naudoti psichologinę prievartą. G. S. itin dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus (turėjo priklausomybę) ir būdavo agresyvus. Reikalaujant padovanoti turtą, net buvo grasinama sutrikdyti sveikatą bei nužudyti, taip pat sunaikinti dalį turto - padegti pastatus. Dėl šios priežasties, ji būdama našlė ir senyvo amžiaus, pradėjo jaudintis tiek dėl savo pačios saugumo, tiek ir dėl turto, todėl, neturėdama realių galimybių išsivaduoti nuo nuolatos patiriamų grasinimų bei prievartos, padovanojo turtą G. S.. Be to, ji gyveno tuose pačiuose namuose kaip ir sūnus G. S.. Ji nesiryžo kreiptis į policijos pareigūnus, kadangi nors ir jautėsi nesaugi, tačiau tai ribojo tiek motiniški instinktai (nesinorėjo skųsti sūnaus veiksmų), tiek manymas, kad tokie veiksmai tik pablogins situaciją, nes ir toliau kartu būtų gyvenama tame pačiame name. Tačiau po sutarties sudarymo G. S. jos atžvilgiu ir toliau naudojo psichologinę prievartą bei grasinimus, reikalaudamas, kad ji niekam nepasakotų apie sudarytą sutartį, nuolatos buvo užgauliojama, nepagarbiai vadinama ir žeminama. (duomenys neskelbtini) G. S. pasikorė. Tokiu būdu išnyko visos aplinkybės, kurios kėlė jai baimę ir dėl kurių prieš jos valią buvo sudaryta sutartis, todėl ieškovė CK 1.91 ir 6.472 straipsnių pagrindu teikė ieškinį G. S. palikimą priėmusių įpėdinių atžvilgiu, reikalaudama sutartį pripažinti negaliojančia, taikyti restituciją ir atlyginti neturtinę žalą.Atsakovė E. S. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, taikyti vienerių metų ieškinio senatį reikalavimui panaikinti 2010-04-27 dovanojimo sutartį. Nurodė, kad ieškovė ieškinyje dėsto, kad sutartis buvo akivaizdžiai sudaryta prieš jos valią ir tik dėl G. S. prievartos bei grasinimų, tačiau nepateikė nurodytiems teiginiams patvirtinti įrodymų. Nurodo, kad G. S. nei prieš sutarties sudarymą, nei po sutarties sudarymo nevykdė neteisėtų veiksmų prieš ieškovę, nors pasitaikydavo keletas dienų per metus, kai G. S. vartodavo alkoholį, tačiau rūpinosi ieškove ir namų buitimi, keliaudavo su ieškove į šeimos išvykas, kartu atostogaudavo.Atsakovas L. S. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti vienerių metų ieškinio senatį reikalavimui panaikinti 2010-04-27 dovanojimo sutartį. Nurodė, kad aplinkybė, jog G. S. neretai vartojo alkoholį, nėra pagrindas naikinti sudarytą sutartį. Įrodymų, kad ieškovei buvo grasinama, prieš ją buvo smurtaujama ar buvo atlikti kiti neigiami jos atžvilgiu veiksmai, dėl ko ieškovė sudarė sutartį, nepateikė. Priešingai, kiek yra žinoma atsakovui, ieškovė pas notarę vyko savo noru, laisva valia sudarė sutartį, kurioje be kitų sąlygų buvo numatyta ir uzufrukto teisė į visą dovanojamą turtą. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą 2010-04-27 dovanojimo sutarčiai panaikinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės A. S. 1100 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei E. S., 240 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui L. S., 100 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui notarei B. P. ir 561,94 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad ieškovė 2010-04-27 Kazlų Rūdos savivaldybės notaro biuro notarės B. P. patvirtinta Dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo savo sūnui G. S. asmeninėn nuosavybėn žemės sklypą (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pastatus (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir nustatė dovanotojai A. S. uzufrukto teisę į visą dovanojamą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), dovanotojai iki jos mirtis nustatyta teisė naudotis turtu lygiomis teisėmis su turto savininkais, uzufrukto teisė įregistruota Nekilnojamo turto registre. Iš Testamento registro išrašo matyti, kad po G. S. mirties palikimą priėmė E. S., L. S. ir P. S..Teismas, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (dėl smurto, realaus grasinimo arba susidėjusių aplinkybių visumos), nustatė, kad ieškovės nurodytą aplinkybę, kad sūnus G. S. vartojo alkoholį patvirtino tiek atsakovė E. S., tiek atsakovas L. S., tiek ir apklausti liudytojai, dėl to teismui abejonių nekilo. Vertindamas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl sūnaus jos atžvilgiu naudoto fizinio ir psichologinio smurto, teismas padarė išvadą, kad liudytojai D. A., A. N., E. Ž. nepatvirtino, kad ieškovės atžvilgiu sūnus vartojo realų smurtą, siekdamas paveikti ieškovės valią sudaryti dovanojimo sandorį. Teismas nurodė, kad nors liudytojas Č. B. nurodė girdėjęs ieškovės kieme G. S. ir ieškovės konfliktą, tačiau teismas pažymėjo, kad epizodinis konfliktas, nesant duomenų apie žymius ieškovės ir jos sūnaus konfliktus, nėra pagrindas naikinti sandorį dėl smurto naudojimo ieškovės atžvilgiu, tai gali būti vertinama moralės požiūriu. Duomenų, kad dėl ieškovės nurodytų G. S. neteisėtų veiksmų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ar administracinė teisena, nėra, o ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji būdama motina, nenorėjo pakenkti sūnui ir sudaryti sąlygas naujam konfliktui, dėl to nesikreipė į teisėsaugos institucijas, teismo vertinimu, negali būti pateisinamas motiniškais instinktais. Teismas nurodė, kad liudytojas Č. B. nurodė, kad G. S. turėjo ginklą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė nurodė, kad G. S. grasino ne ją nušauti, o nusišauti pats, teismo vertinimu, patvirtina, kad grasinimas ginklu nebuvo nukreiptas prieš ieškovę. Vertindamas ieškovės nurodytą aplinkybę dėl sūnaus grasinimo sugadinti turtą, o būtent namo padegimo, teismas pažymėjo, kad faktą, jog namas degė patvirtino ir atsakovė E. S., ir liudytojai D. A., E. Ž., tačiau įrodymų, kurie patvirtintų, kad G. S. padegė namą tyčia, byloje nėra, priešingai atsakovė ir liudytojas E. Ž. nurodė, kad gaisras kilo dėl žarijos. Aplinkybių, kurių pagrindu ieškovei neliko protingumo kriterijus atitinkančius alternatyvos, kaip tik sudaryti dovanojimo sutartį, teismas nenustatė.Teismas taip pat nurodė, kad kai dovanojimo sandoris neatitinka vidinės dovanotojo valios, sąžiningas, teisingas, protingas apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Nagrinėjamu atveju ieškovė bylą dėl 2010-04-27 sudarytos dovanojimo sutarties nuginčijimo iškėlė teisme tik po 5 metų, nurodydama, kad sūnui pasikorus, neliko baimės ginčyti dovanojimo sandorį. Teismo požiūriu nagrinėjamu atveju bylai reikšminga aplinkybė, kad dovanojimo sutartį patvirtino notarė B. P., kuri apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, jog ieškovei buvo išaiškinta testamento sudarymo galimybė, tačiau ieškovė išreiškė valią sudaryti dovanojimo sutartį, nurodė sąlygą likti gyventi namuose iki mirties, dėl ko ieškovei buvo nustatyta uzufrukto teisė likti gyventi namuose iki gyvos galvos, sandorio sudarymo metu ieškovės A. S. ir sūnaus G. S. veiksmai nekėlė jokių abejonių, notarės atliktų veiksmų ar paslaugų kokybė abejonių nekėlė, kas leido teismui daryti išvadą, kad ieškovės sudaryta dovanojimo sutartis atitiko jos valią.Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, kurie bent kiek būtų susiję su dovanotojos valios trūkumu, todėl reikalavimą naikinti sutartį CK 1.91 straipsnio pagrindu, atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 str., 185 str.). Atmetęs ieškinį nurodytu pagrindu, teismas atmetė ir reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo (CK 1.91 str. 3 d.).Teismas taip pat sprendė, kad nors ieškovės ir jos sūnaus santykiai buvo neatitinkantys geros moralės ir papročių dėl sūnaus kaltės, tačiau ginčo nagrinėjimo momentu, t. y. po sūnaus mirties, buvę nederami sūnaus veiksmai nėra tiek teisiškai reikšmingi, kad sukeltų CK 6.472 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes - sudarytų pagrindą panaikinti dovanojimą. Teismas nurodė, kad ieškovė nepasinaudojo galimybe ginti savo pažeistas teises iki sūnaus mirties, nors ši aplinkybė priklausė tik nuo jos valios. Teismo vertinimu, nors ieškovė dėl sūnaus elgesio patyrė moralinę skriaudą, tačiau tai nėra pagrindas naikinti dovanojimą, be to sukeltų neproporcingas pasekmes G. S. paveldėtojams, pažeistų susiklosčiusius ilgalaikius civilinius santykius bei teisėtus lūkesčius. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.472 straipsnyje numatytas teisines pasekmes, todėl ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad byloje egzistuoja ir savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį dėl senaties termino praleidimo (CK 6.472 str. 4 d.). Nurodė, kad ginčijama sutartis sudaryta 2010-04-27, ieškinys teisme gautas 2015-10-15, ieškovė ieškinyje nurodė, kad G. S. prievarta jos atžvilgiu tęsėsi iki pat jo mirties, tai yra (duomenys neskelbtini), kas leido teismui daryti išvadą, kad ieškovei nuo pat ginčijamos sutarties sudarymo momento, o būtent 2010-04-27 buvo žinomos aplinkybės, kuriomis ginčijama sutartis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė A. S. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas privalėjo sutartį pripažinti negaliojančia, kadangi bylos medžiagą sudarančių įrodymų visuma patvirtina, kad sutartis buvo sudaryta prieš ieškovės valią ir tik dėl kitos šalies naudojamos prievartos bei grasinimų (LR CK 1.91 str. 1 d., 6.156 str. 2 d.). Vertindama sutarties sudarymo aplinkybes ir jos teisėtumą, ieškovė nurodo, kad pirma, sutartis neatitinka (neatitiko) ieškovės valios, t. y. ji buvo sudaryta prieš ieškovės valią, pažeidžiant jos teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (LR CK 6.156 str. 1 d.). Ieškovė niekados nenorėjo ir nesiekė padovanoti turto G. S. - ji buvo priversta tai padaryti prieš savo valią. Antra, sutartis buvo sudaryta tik dėl ieškovės atžvilgiu naudojamų G. S. grasinimų, psichologinio bei fizinio smurto ir susidėjusių aplinkybių visumos. Ieškovė, būdama akivaizdžiai silpnesnė (tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai), neturėjo jokių kitų realių galimybių išsivaduoti nuo nuolatos patiriamų grasinimų bei prievartos, kaip tik padovanoti turtą G. S.. Ieškovė bijojo, kad nepadovanojus turto, gali būti sutrikdyta jos sveikata ir (ar) net sunaikintas turtas (statiniai). Ieškovė taip pat bijojo, jog sūnus gali susižaloti save ar net nusižudyti, kadangi tuo jai taip pat buvo grasinama. Ji buvo įsitikinusi, kad sutarties sudarymas yra vienintelis būdas nuo to apsisaugoti, pagerinti santykius su sūnumi ir išvengti sūnaus grasinimų bei prievartos, kuri tęsėsi beveik 2 metus (nuo vyro mirties). Be to, G. S. esant gyvam, ieškovė taip pat buvo įsitikinusi, kad kreipimasis į policijos pareigūnus, problemos neišspręstų, bet tik dar labiau paaštrintų susidariusią situaciją - padidintų kartu gyvenusio bei girtaujančio ir visiškai neprognozuojamo sūnaus nepasitenkinimą, paskatintų didesnius konfliktus. Ieškovė nenorėjo kreiptis į policijos pareigūnus ir dėl motiniškų instinktų - nenorėjo pridaryti nemalonumų savo sūnui. Būtent todėl, ieškovė, nematydama jokių kitų problemos sprendimo būtų, ir sudarė jos valios neatitinkančią sutartį. Be to, sutarties neteisėtumą ir realių grasinimų egzistavimo faktą patvirtina LR CK 1.91 str. 4 d. nurodytų aplinkybių įvertinimas. Teismas, nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, turėjo atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Ieškovei yra 84 metai, ji yra psichologiškai silpnai moteris, vieniša našlė, netekusi savo vyro, su kuriuo praleido visą savo gyvenimą. Svarbu ir tai, kad grasino ir prievartą ieškovės atžvilgiu naudojo girtaujantis (nuo alkoholio priklausomas), dažnai agresyvus ir neprognozuojamas sūnus, kuris gyveno tame pačiame name, kaip ir ieškovė. Taigi, ieškovės atžvilgiu naudojami grasinimai buvo realūs ir nulėmė sutarties sudarymą. Teismas šių aplinkybių visumos tinkamai ir visapusiškai neįvertino, o skundžiamo sprendimo motyvai akivaizdžiai prieštarauja ne tik byloje esančių įrodymų visumai, bet ir faktinėms aplinkybėms. Teismas ignoravo ieškovės paaiškinimus, kad G. S. grasino ir prievartą jos atžvilgiu naudojo bei vertė padovanoti turtą tik tuo metu, kai jie būdavo dviese. Ieškovė patvirtino, kad jos ir G. S. „pokalbių“ dėl turto padovanojimo niekas kitas negirdėjo (jie vyko namuose, kai kitų asmenų nebūdavo) ir ji apie juos niekam nepasakojo. Nepaisant to, skundžiamame sprendime nurodoma, kad atsakovai ir liudytojai D. A., A. N., E. Ž. ir R. B. nepatvirtino, kad ieškovės atžvilgiu sunūs G. S. vartojo realų smurtą, siekdamas paveikti ieškovės valią sudaryti dovanojimo sandorį. Nepriklausomai nuo minimų asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi kitaip ir būti negalėjo - minimi asmenys objektyviai net nebūtų galėję patvirtinti minimų faktų, kadangi pati ieškovė buvo aiškiai nurodžiusi, kad niekas jos ir G. S. „pokalbių“ nematė ir negirdėjo.Teismas neįvertino, kad atsakovai ir su jais susiję liudytojai (D. A., A. N., E. Ž. ir R. B.) yra suinteresuoti bylos baigtimi ir dėl to jų pateikiami paaiškinimai ne tik gali būti, bet ir yra nepatikimi. Minimi asmenys teigė, kad išgėręs G. S. nebūna agresyvus. Nors bylos medžiagoje esantys įrodymai - informacija iš policijos, patvirtina, kad E. S. dėl konfliktų su neblaiviu sutuoktiniu į namus ne kartą kvietė policijos pareigūnus. Be to, E. S. taip pat patvirtino, kad vieną kartą kartu su dukra ir ieškove jos net bėgo iš namų į kitą miestą nuo neblaivaus ir agresyvaus G. S.. Vien jau dėl to akivaizdu, kad atitinkamų liudytojų pateikiami paaiškinimai neatitinka tikrovės ir yra nepatikimi. Teismas ignoravo aplinkybę, kad liudytojas Č. B. yra ne kartą girdėjęs ieškovės kieme G. S. ir ieškovės konfliktus. Teismas minimą aplinkybę įvertino kaip neva nieko nereiškiantį „epizodinį konfliktą“. Ieškovės įsitikinimu, nurodyta aplinkybė buvo ne tik reikšminga charakterizuojant G. S., bet ir netiesiogiai patvirtino ieškinio reikalavimus.Vertinant ieškovės nurodytą aplinkybę dėl sūnaus grasinimo sugadinti turtą, o būtent namo padegimo, teismas pažymėjo, kad faktą, jog namas degė patvirtino ir atsakovė E. S., ir liudytojai D. A., E. Ž., tačiau įrodymų, kurie patvirtintų, kad G. S. padegė namą tyčia, neva byloje nėra. Teismo teigimu, liudytojas E. Ž. patvirtino priešingai, kad gaisras kilo dėl žarijos. Tačiau teismas visiškai ignoravo ir sprendime net nepasisakė apie liudytojo Č. B. pateiktus paaiškinimus. Minimas liudytojas patvirtino, kad gaisras ieškovės namuose kilo ne dėl žarijos, bet dėl tyčinių G. S. veiksmų - padegimo. Atitinkamai sprendime nebuvo pateikta absoliučiai jokio paaiškinimo, kodėl teismas suabsoliutino E. Ž. parodymus ir kodėl visiškai ignoravo Č. B. (policijos pareigūno) liudijimą.Teismas sprendime nemotyvavo, kuo konkrečiai remiantis buvo padaryta išvada, jog ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji būdama motina, nenorėjo pakenkti sūnui ir sudaryti sąlygas naujam konfliktui, dėl to nesikreipė į teisėsaugos institucija, negali būti pateisinama motiniškais instinktais. Sprendime taip pat visiškai nepagrįstai buvo teigiama ir tai, kad G. S. grasinimas ginklu neva nebuvo nukreiptas prieš ieškovę. Tokią poziciją teismas grindžia tuo, jog G. S. grasino nušauti ne ieškovę, o nusišauti pats. Tačiau teismas neįvertino tokio grasinimo aplinkybių, kad G. S. yra ieškovės sūnus ir kad jis grasino nusižudyti tik tuo atveju, jei ieškovė jam nepadovanos turto. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad tokie grasinimai buvo nukreipti būtent ieškovės atžvilgiu. Be to, būtina suvokti ir tai, kad G. S. buvo neprognozuojamas, todėl egzistavo grėsmė, kad ginklas gali būti panaudotas ir ieškovės atžvilgiu.Ieškovės pažeistos teisės turėjo (galėjo) būti ginamos ne tik LR CK 1.91 str. 1 d., 6.156 str. 2 d. pagrindais, bet ir remiantis LR CK 6.472 str., kuris įtvirtina savarankišką dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (panaikinimo) pagrindą, tačiau teismas skundžiamame sprendime nepateikė jokių objektyvių ir pagrįstų motyvų, kurie būtų suteikę pagrindą netaikyti LR CK 6.472 str. Nagrinėjamu atveju, G. S. ieškovei grasino ir jos atžvilgiu naudojo prievartą ne tik siekdamas priversti sudaryti sutartį (padovanoti Turtą), bet ir nuslėpti Sutarties sudarymo faktą bei išsaugoti sutarties galiojimą. Dėl šios priežasties nuolatiniai G. S. grasinimai bei prievarta, kuri buvo naudojama ieškovės atžvilgiu, tęsėsi iki pat G. S. mirties ((duomenys neskelbtini)). Be grasinimų ir prievartos, G. S. ieškovę taip pat nuolatos užgauliodavo ir žemindavo, rodydavo nepagarbą. Šį faktą patvirtino ir liudytojas greitosios medicinos pagalbos specialistas Ž. S., kuris vykdydamas savo darbines funkcijas, 2015 birželio-liepos mėn. girdėjo kaip G. S. būdamas neblaivus buvo agresyviai nusiteikęs Ieškovės atžvilgiu, agresija pasireiškė žodžiais ir buvo nukreipta prieš ieškovę, jis su ieškove kalbėjo pakeltu tonu, vartojo keiksmažodžius ir pan. Ž. S. netgi pažymėjo, kad jis buvo šokiruotas tokiu G. S. elgesiu su savo motina. Analogiškas aplinkybes taip pat patvirtino ir Č. B., girdėjęs kaip G. S. kieme ne kartą konfliktavo su Ieškove. Be to, G. S. grasinimus ieškovės atžvilgiu patvirtina ir 2015-07-07 Bendrojo pagalbos centro įvykio ataskaita, kurioje užfiksuota, kad G. S. „grasina mamai“, o vėliau ((duomenys neskelbtini)) nusižudo. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad vien G. S. veiksmai, kurie buvo atlikti 2015 metais ieškovės atžvilgiu, yra neabejotinai smerktini geros moralės požiūriu. Būtina įvertinti dar ir tai, jog G. S. ir iIeškovę siejo artimas kraujo giminystės - sūnaus ir motinos ryšys (LR CK 3.135 str.). Šio ryšio egzistavimas yra reikšmingas ne tik teisiniu, bet ir moraliniu požiūriu. Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, jog tokie nederami sūnaus veiksmai neva nėra tiek teisiškai reikšmingi, kad sukeltu LR CK 6.472 str. 1 d. numatytas pasekmes - sudarytų pagrindą panaikinti dovanojimą. Ieškovė su tokia teismo išvada kategoriškai nesutinka. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad G. S. neva rūpinosi ginčo turtu ir ieškove. Byloje tai pagrindžiančių įrodymų nėra. G. S. rūpinosi tik ta turto dalimi, kurioje jis pats gyveno ir atitinkamai absoliučiai nesirūpino ta turto dalimi, kurioje gyveno ieškovė. G. S. taip pat nesirūpino ir ieškove. G. S. padarydavo tik tai, už ką ieškovė jam sumokėdavo - ieškovė mokėjo net ir už vienintelę kelionę į pajūrį, mokėdavo net ir už tai, kad G. S. nuvežtų ją į netoli namų esančias kapines. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, kad G. S. siekė ieškovę priversti nuslėpti ginčijamos sutarties faktą, yra neįrodyta. Teismas, darydamas tokią išvadą, neįvertino esminės aplinkybės, kad apie sutartį žinoję asmenys buvo G. S. žmona ir ilgametis draugas, t. y. asmenys, su kuriais bendravo ir kuriems apie sutartį papasakojo pats G. S., bet ne ieškovė. Atitinkamai bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad ieškovė iki G. S. mirties kam nors būtų atskleidusi sutarties sudarymo faktą. Todėl vertinant tiek šiuos motyvus, tiek bylos medžiagos visumą, akivaizdu, kad G. S. vertė ieškovę nuslėpti sutarties faktą.Skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, jog panaikinti dovanojimo sutartį po to, kai apdovanotasis mirė ir taip sumažinti paveldimo turto mastą, neva prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (LR CK 1.5 str.) bei pažeistų teisėtus lūkesčius ir įgytą teisę paveldėti pagal įstatymą. Tokiu būdu teismas atsakovų teisę paveldėti iškelia aukščiau už ieškovės teisę susigrąžinti savo turtą, kurį ji prarado prieš savo valią ir tik dėl G. S. grasinimų bei prievartos. Atsakovai, turintys paveldėjimo teisę, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo pats G. S.. Be to, vien tai, kad G. S. mirė, negali užkirsti kelio LR CK 6.472 str. 1 d. taikymui - tam nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas neįvertino ir to, kad ieškovė yra itin senyvo amžiaus (84 metais) bei neturi teisinių žinių - tai itin reikšmingos aplinkybės vertinant ieškovės elgesį iki G. S. mirties. Be to, teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad ieškinys buvo pareikštas prabėgus 5 metams po sutarties sudarymo. Ši aplinkybė yra visiškai nesvarbi CK 6.472 str. 1 d. taikymui.Ieškovė reikalavo LR CK 6.472 str. 1 d. pagrindu panaikinti sutartį tik dėl tų G. S. veiksmų, kuriuos jis atliko laikotarpiu nuo 2014-10-15 iki 2015-10-15. Ieškovė nesirėmė aplinkybėmis, kurios egzistavo anksčiau, nei prieš metus iki ieškinio pareiškimo. Seniau atlikti veiksmai yra reikšmingi tik dėl G. S. charakterizavimo ir Ieškovės pozicijos pagrįstumo vertinimo. Todėl nebuvo visiškai jokio pagrindo taikyti LR CK 6.472 str. 4 d. įtvirtintą senaties terminą.Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės motyvų dėl neturinės žalos atlyginimo, todėl šis klausimas turi būti išspręstas.

Atsakovė E. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovės naudai jos turėtas 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos medžiaga leidžia spręsti, kad apeliantės ieškinio reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, kurie bent kiek būtų susiję su dovanotojos valios trūkumu, todėl reikalavimas naikinti sutartį CK 1.91 str. pagrindu atmestinas pagrįstai. Sutarties sudarymo laisva apeliantės valia, niekam neverčiant, faktą pagrindžia sutarties sudarymo aplinkybės. Pirma, sutartis buvo notariškai patvirtinta notarės B. P., todėl laikytina, kad sutartis buvo sudaryta laisva valia ir nepažeidžiant nei vienos iš šalių interesų. Antra, sutartyje numatytos šalių teisės ir pareigos nėra priešingos apeliantės interesams ir nepablogina apeliantės padėties. Vadovaujantis Sutarties 6 dalimi, sutarties šalys susitarė „nustatyti Dovanotojai A. S. uzufrukto teisę į visą dovanojamą Turtą, esanti (duomenys neskelbtini), (toliau - uzufrukto objektas), jos gyvenimo trukmei“. Uzufruktas pagal savo prigimti yra neatlygintina asmens teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo pajamas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantei buvo nustatytas uzufruktas jos gyvenimo trukmei, akivaizdu, kad nebuvo siekiama pabloginti apeliantės padėties ir G. S. nesiekė priešingų apeliantės interesams tikslų, taigi nebuvo pagrindo apeliantę versti sudaryti ginčo sutartį. Teismas pagrįstai nustatė, kad dovanojimo sandoriui neatitinkant vidinės dovanotojo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Šiuo atveju, apeliantė visą laikotarpį po sutarties sudarymo gyveno su G. S. ir su ieškiniu į teismą kreipėsi praėjus net penkeriems metams. Apeliantės nurodomos aplinkybės, neva ji nesikreipė į jokias institucijas bijodama G. S. ir kad jis gali susižaloti ar net nusižudyti, neva apeliantę stabdė motiniški jausmai, nepateisina apeliantės nesikreipimo į teisėsaugos institucijas dėl grasinimų ar patiriamo smurto. Atsižvelgiant į tokį apeliantės elgesį, laikytina, kad sutartis atitiko apeliantės valią. Trečia, G. S. nei prieš sutarties sudarymą, nei po sutarties sudarymo nevykdė neteisėtų veiksmų, grasinimų ar ekonominio spaudimo priemonių, kurie patvirtintų sutarties sudarymą prieš apeliantės valią. Apeliantė remiasi tik savo pačios paaiškinimais ir nepagrįstai nurodo, kad sutartis buvo sudaryta dėl G. S. grasinimų, psichologinio bei fizinio smurto susidėjusių aplinkybių visumos. Apeliantė neįrodė nei vieno iš veiksmų, kuriuos atlikus būtą galima laikyti, kad buvo grasinama apeliantės atžvilgiu.Apeliantė nepagrįstai reikalauja sutartį panaikinti LR CK 6.472 str. 1 d. pagrindu, kadangi atsakovai nėra sutarties dalyviai. Šiuo atveju, atsakovė nėra dovanos gavėjas, todėl jos nesaisto LR CK 6.472 str. 1 d. įtvirtintos dovanotojo ir apdovanotojo teisės ir pareigos, atitinkamai ir apeliantės reikalavimas atsakovei reiškiamas visiškai nepagrįstai. Atsakovai yra sąžiningi turto įgijėjai, todėl apeliantės reikalavimas pažeidžia atsakovų teisėtus lūkesčius. dovanos gavėjas G. S. yra miręs, o dovanotas turtas yra tapęs paveldėjimo teisės objektu. Šiuo atveju, atsakovė po G. S. mirties įgijo teisę paveldėti pagal įstatymą (LR CK 5.13 str.). Apeliantė į teismą kreipėsi 2015-10-25, t. y. po sūnaus G. S. mirties, kai atsirado pagrindas G. S. palikimui paveldėti. Vadovaujantis CK 4.96 str. 2 dalimi iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taigi, panaikinti dovanojimo sutartį po to, kai apdovanotasis mirė ir taip sumažinti paveldimo turto mastą, išreikalauti turtą iš atsakovės, prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (LR CK 1.5 str.) bei pažeistų teisėtus lūkesčius ir įgytą teisę paveldėti pagal įstatymą.Apeliantės pateikiamos aplinkybės dėl epizodinių apeliantės ir G. S. konfliktų nėra tiek teisiškai reikšmingos, kad sukeltų dovanojimo panaikinimo pasekmes. Net jei ir laikyti, kad G. S. būdamas neblaivus kalbėdavo pakeltu tonu, vartojo keiksmažodžius, šias aplinkybes apeliantė žinojo dar iki sudarydama sutartį ir dėl jų nesikreipė į jokias teisėsaugos institucijas. Visos kitos nurodytos aplinkybės dėl nuolatinio užgauliojimo, žeminimo ir t.t. yra tik jos pačios paaiškinimai, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais.Apeliantė nepagrįstai reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo reiškia atsakovei. LR CK 5.1 str. 2 d. nustato, kad paveldimi materialūs dalykai ir įstatyme nurodyti nematerialūs. Prievolė kylanti LR CK 6.472 str. 1 d. pagrindu su dovanotoju elgtis moraliai teisingai yra neturtinė prievolė, kuri negali būti paveldima. Ši prievolė yra neatsiejama nuo asmens, todėl mirus G. S. ji pasibaigė. Kadangi tai yra nepaveldima prievolė, apeliantė nepagrįstai, prieštaraudama bendriesiems civilinės teisės principams reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos netinkamiems atsakovams.Apeliantės reikalavimas panaikinti sutartį LR CK 6.472 str. 1 d. numatytu pagrindu yra pareikštas praleidus vienerių metų senaties terminą, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus. Apeliantė nepagrįstai ir ydingai prašo sutartį panaikinti tik dėl tų G. S. veiksmų, kuriuos jis atliko nuo 2014-10-15 iki 2015-10-15, neva iki tol atlikti jo veiksmai yra reikšmingi tik charakterizuojant sutarties sudarymo aplinkybes. Toks apeliantės reikalavimas ir tuo pačiu senaties termino pradžios aiškinimas yra ydingas ir prieštaraujantis įstatymo normoms. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo sužinojimo momento, nepriklausomai nuo to, dėl kurio laikotarpio veiksmų apeliantė reikalauja sutartį panaikinti (CK 6.472 str. 4 d.). Apeliantė tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, kad G. S. prievarta ir psichologinis smurtas neva egzistavo tiek prieš sutarties sudarymą iki 2010-04-27, tiek ir po sutarties sudarymo iki jo mirties ((duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tokią apeliantės poziciją, akivaizdu, kad apeliantė aplinkybes, kuriomis ginčijama sutartis, suvokė ir žinojo jau sudarydama sutartį. Nagrinėjamu atveju ginčijama sutartis sudaryta 2010-04-27, ieškinys teisme gautas 2015-10-15. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad apeliantė ieškinį pareiškė jau suėjus vienerių metų senaties terminui.

Atsakovas L. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovo naudai jo turėtas 70 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantė prašė panaikinti dovanojimo sutartį CK 1.91 str. pagrindu, tačiau jokių įrodymų į bylą nepateikė, o liudytojų parodymai posėdžių metu taip pat nepatvirtino aplinkybės, kad G. S. smurtavo, grasino mamai, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta smurto ir grasinimų įtakoje. Priešingai, byloje buvo nustatyta ir įrodyta, kad ieškovė pas notarę vyko savo noru, laisva valia sudarė dovanojimo sutartį, kurioje be kitų sąlygų buvo numatyta ir uzufrukto teisė į visą dovanojamą turtą. Sutartis buvo patvirtinta notariškai, o prieš ją sudarant notarės buvo išaiškinta, jog vietoj dovanojimo sutarties yra galimybė sudaryti ir testamentą, tačiau A. S. to atsisakė, nurodydama, kad pageidauja sudaryti dovanojimo sutartį; apeliantės ir mirusio sūnaus santykiai visada buvo geri ir šilti (išskyrus epizodus, kuomet G. S. girtaudavo), tai patvirtino liudytojai bei atsakovai, jokių grasinimų ar smurto nei vienas nepatvirtino bei nenurodė; į bylą pateikti rašytiniai įrodymai iš Marijampolės rajono policijos komisariato bei greitosios pagalbos neįrodė aplinkybės, kad iškvietimai buvo dėl naudojamo smurto ar grasinimų prieš apeliantę. Todėl teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad apeliantės reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, kurie bent kiek būtų susiję su dovanotojos valios trūkumu.Teismas išsamiai nagrinėjo šią civilinę bylą, buvo rengiamas ne vienas teismo posėdis, apklausiami liudytojai ne tik iš šeimos aplinkos, bet ir kaimynai, greitosios pagalbos darbuotojas, kuris buvo atvykęs pagal iškvietimą, policininkas. Todėl įvertinęs visas aplinkybes bei išklausęs visus parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tam tikri sūnaus veiksmai, tokie kaip girtavimas, šūkavimai, užgauliojimai tam tikrais atvejais, nėra tokie esminiai ir teisiškai reikšmingi, kad dovanojimo sutartis būtų panaikinta CK 6.472 str. pagrindu.Teismas pagrįstai pasisakė, jog atmetus ieškinį CK 1.91 str. pagrindu, atmestinas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 1.91 str. 3 d.). Be to, CK 5.1. str. 1 d. numato, kad paveldėjimas - tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą, Asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su asmeniu, nepaveldimos (CK 5.1 str. 3 d.). Remiantis tuo, neturtinė žala ir jos atlyginimas yra išimtinai susijęs tik su G. S.. Tai jo asmeninė prievolė, todėl ši prievolė nėra ir negali būti paveldima įpėdinių. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas ir dėl to, jog praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Be to, neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai yra pažeidžiamos esminės žmogaus teisės. Neturtinė žala turi būti tikra, reali ir neabejotina. Apeliantė nurodo, jog teismo pozicija dėl ieškinio senaties yra absoliučiai neteisinga ir nepagrįsta, tačiau jokių pagrįstų teisinių argumentų nepateikia, priešingai, pati sau prieštarauja. Apeliantė teigia, kad sūnaus G. S. amoralus elgesys nebuvo vienkartinis ir atsitiktinis, nes ji kentė nuolatinį terorizavimą. Be to, tiek ieškinyje, tiek posėdžių metu, ji nurodė, kad ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta neva tai smurto ir realaus grasinimo įtakoje. Tačiau ieškinio senatį apeliantė neaišku dėl ko sieja tik su G. S. veiksmais nuo 2014-10-15 iki 2015-10-15. CK 6.472 str. 4 d. numatyta, jog dovanotojas gali reikalauti panaikinti dovanojimą per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradimą. Remiantis tuo, apeliantė, jeigu ir kentė sūnaus smurtą, kas nebuvo įrodyta, turėjo ieškinį pareikšti daug ankščiau, nepraleidžiant vienerių metų ieškinio senaties termino. To ji nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė (CK 6.472 str. 4 d.).

Trečiasis asmuo notarė B. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas įrodymus vertino tinkamai, taip pat tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Ginčijamą dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir jos sūnaus G. S., patvirtino tinkamai, jai buvo pateikti visi reikalingi sutarties patvirtinimui dokumentai, šalims buvo išsamiai ir detaliai išaiškintos sutarties sudarymo pasekmes ir jos prasmė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia sąlygų ir pagrindų nustatymo, ieškinio senaties, įrodymų vertinimo. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė 2010-04-27 Kazlų Rūdos savivaldybės notaro biuro notarės B. P. patvirtinta Dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo savo sūnui G. S. asmeninėn nuosavybėn žemės sklypą (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pastatus (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir nustatė dovanotojai A. S. uzufrukto teisę į visą dovanojamą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kuria dovanotojai iki jos mirtis nustatyta teisė naudotis padovanotu turtu lygiomis teisėmis su turto savininkais, uzufrukto teisė įregistruota Nekilnojamo turto registre. Apdovanotasis G. S. (duomenys neskelbtini) mirė. Po jo mirties nurodytą dovanojimo sutartyje turtą paveldėjo atsakovai E. S., L. S. ir P. S..Ieškovė A. S. pateikė atsakovams L. S., E. S., P. S. (pagal įstatymą atstovaujamai E. S.) ieškinį, kuriame CK 1.91 straipsnio ir 6.472 straipsnio pagrindais prašė pripažinti negaliojančia 2010-04-27 Dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartį; taikyti restituciją natūra: grąžinti ieškovei nuosavybės teises į žemės sklypą (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatus (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini); priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 161,26 Eur sutarties sudarymo išlaidas, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinį grindė tuo faktiniu pagrindu, jog dėl nuolat patiriamo sūnaus G. S. grasinimo bei psichologinės prievartos ji prieš savo valią sudarė dovanojimo sandorį, o po dovanojimo sandorio sudarymo apdovanotasis G. S. ieškovę nuolat užgauliojo, nepagarbiai vadino ir žemino, kas sudaro teisinį pagrindą, numatytą CK 1.91 straipsnyje ir 6.472 straipsnyje panaikinti sandorį.Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą, ieškinio reikalavimui dėl sandorio negaliojimo CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu taikė ieškinio senatį. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovė, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir to pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, dėl to ginčą išsprendė iš esmės neteisingai; teismas nepagrįstai taikė ieškinio reikalavimui panaikinti dovanojimo sutartį 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškinio senatį; teismas nepasisakė dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Aiškindamas šias įstatymo nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.472 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos dispozicijoje nustatytos dvi teisiškai reikšmingų faktų grupės, kuriuos konstatavus dovanojimas gali būti panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-162/2010; 2011 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-305/2011; kt.). Įstatyme konkrečiai nedetalizuota, kokie apdovanotojo veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų vertinimo kriterijų, yra išaiškinęs, kad geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-162/2010; 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-334/2012; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. K. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-350/2013; kt.). CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, o jos taikymas siejamas su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokie veiksmai įstatyme apibūdinti pabrėžiant jų išskirtinį – neabejotinai griežtą – smerkimą. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai. Sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis.Nagrinėjamoje byloje ieškovė CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodomu pagrindu dovanojimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia tais motyvais, jog apdovanotasis G. S. prieš ją naudojo psichologinę prievartą bei grasinimus, reikalaudamas, kad ji niekam nepasakotų apie sudarytą dovanojimo sutartį, ji nuolatos buvo užgauliojama, nepagarbiai vadinama ir žeminama. Teigė, kad ji kartu su marčia ir anūke turėjo vieną kartą teko bėgti iš namų, nes sūnus G. grasino marčiai pistoletu. Sūnus G. buvo sukėlęs gaisrą, kai ji su marčia ir anūke buvo pabėgusios iš namų. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje ginčo dalyje, kad ieškovė neįrodė esant pagrindą pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodomu pagrindu. Nors iš pačios ieškovės paaiškinimų, teismo posėdžiuose apklaustų liudytojų Č. B. Ž. S. paaiškinimų, byloje esančios bendrojo pagalbos centro ataskaitos dėl 2015-07-07 ir 2015-07-10 įvykių, kuriose užfiksuota gauta informacija, kad vyras nori nusižudyti, kad jis grasina mamai matyti požymių ieškovė sūnaus G. S. elgesys ieškovės atžvilgiu yra smerktinas geros moralės požiūriu, tačiau nesudaro pagrindo taikyti išimtinę priemonę panaikinti dovanojimo sutartį CK 6.472 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad nors ir kildavo konfliktinių situacijų tarp ieškovės ir jos sūnaus, galimai dėl pastarojo įpročio vartoti alkoholį, tačiau kita dovanojimo sandorio dalis- dėl įsipareigojimo naudotis ieškovei dovanotu turtu uzufrukto teise, ginčo nekilo. Ieškovė visą laiką naudojuosi perleistu namu ir žemės sklypu ir šiuo metu juo naudojasi. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog šiuo metu apdovanotasis G. S. yra miręs, todėl yra išnykę faktiniai pagrindai ieškovei teigti, kad jos atžvilgiu yra atliekami neteisėti, smerktini geros moralės požiūriu veiksmai, sudarantys pagrindą prašyti panaikinti dovanojimo sutartį. Ieškovė byloje nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad atsakovai turto paveldėtojai yra atlikę ieškovės atžvilgiu neteisėtus, geros moralės normų neatitinkančius veiksmus po G. S. mirties. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija vertina, kad byloje nėra pagrindo taikyti CK 6.472 str. numatytas teisines pasekmes, todėl ieškovės apeliacinis skundas šioje ginčo dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 str., 185 str.).Nagrinėjamoje byloje ieškovė CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodomu pagrindu dovanojimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia tais motyvais, jog sūnus G. S. jai grasino ir jos atžvilgiu naudojo psichologinę prievartą, siekdamas tokiu būdu priversti sudaryti dovanojimo sutartį, ieškovė bijojo, kad nepadovanojus turto, gali būti sutrikdyta jos sveikata ir galimai sunaikintas turtas (statiniai), jog sūnus gali susižaloti save ar net nusižudyti, todėl sudarė sandorį, neatitrinkantį jos tikrosios valios. Teisėjų kolegija vertina, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pagrįstai ir teisingai ieškinį šioje dalyje atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė dovanojimo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodomu pagrindu pareiškė teisme po penkerių metų nuo jo sudarymo, kas leidžia sutikti su Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo išvadomis, jog tuo atveju kai sandoris neatitinka tikrosios dovanotojo valios, sąžiningas, teisingas, protingas apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ar nedelsiant jį ginčyti po sudarymo. Ieškovės apsisprendimas ginčyti dovanojimo sandorį po penkerių metų nuo jo sudarymo momento leidžia abejoti buvus ieškovės nurodomas aplinkybes dėl buvusių grasinimo realumo ir psichologinio poveikio sudaryti sandorį prieš ieškovės valią buvimo. Pirmosios instancijos teismas apklausė teismo posėdžio metu ginčijamą sandorį patvirtinusią notarę, kuri patvirtino, kad prieš sudarant ir patvirtinant dovanojimo sutartį, notarė įsitikino tikrąja dovanotojos valia, išaiškino sandorio sudarymo pasekmes. Šios visos aplinkybės paneigia ieškovės teiginius, kad ji buvo priversta sudaryti sandorį prieš savo valią ir kad kito pasirinkimo ji neturėjo. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija vertina, kad byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, jog Marijampolės rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamojoje byloje ginčas dėl dovanojimo sandorio kilo iš šeimos teisinių santykių, kai dovanojimo sandoris, kurį prašoma panaikinti, yra sudarytas motinos sūnaus naudai, dovanojimo sandoris ginčijamas remiantis apdovanotojo geros moralės požiūriu smerktinais veiksmais, jo darytu neigiamu poveikiu dovanotojai. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaujantis, teismas atmeta ieškovės ieškinį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog surinktų įrodymų visuma nepagrindžia ieškovės įrodinėjamos pozicijos, kad sūnus G. S. atliko prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu, jog tie veikmai sudaro išimtinį teisinį pagrindą numatytą CK 6.472 straipsnio 1 dalyje panaikinti dovanojimo sutartį. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymų visumą, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių ir faktų, o pakartodama ieškinyje nurodomas aplinkybes, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-05-16 sprendime. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau šioje nutartyje nurodomi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl nurodomų proceso teisės normų pažeidimo.Dėl ieškinio senaties termino. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 6.472 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad reikalauti panaikinti dovanojimą dovanotojas ar jo įpėdiniai gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradimą. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimui pripažinti dovanojimo sutartį CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu taikė ieškinio senaties terminą, kadangi teismas teisingai nustatė, kad ieškovės nurodamos faktinės ieškinio aplinkybės liudija, jog apdovanotasis G. S. nuo pat ginčijamos sutarties sudarymo momento nepagarbiai elgėsi su ja, kas sudaro atskirą teisinį pagrindą atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties terminas ginčyti dovanojimo sutartį CK 1.91 straipsnio pagrindu yra dešimt metų, todėl šio termino ieškovė nėra praleidusi.Esant šioms byloje nurodytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 dalys).Nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-06-17 nutartimi apeliantei A. S. buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio-500 Eur sumokėjimas už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą atmetus, 500 Eur žyminio mokesčio suma priteisiama valstybei iš A. S. (CPK 96 str.).Nustatyta, kad atsakovė E. S. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 1000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Nustatyta, kad atsakovas L. S. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 70 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš A. S. (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur žyminio mokesčio sumą.

Priteisti iš A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Eur, o L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 70 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.