- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-16
- Bylos Nr.
- e2S-210-430/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Ieškovas
- V. A. M.
- Atsakovas
- D. B.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. M. ieškinį atsakovui D. B. A/S Lietuvos filialui, dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2016 m. gruodžio 20 d. kredito sutarties Nr. BP0115050749 nutraukimą neteisėtu. Kartu su ieškiniu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0008/17/01506 pagal hipotekos lakštą Nr. 01120060019915. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-45233-863/2017 atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apelianto vertinimu teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-45233-863/2017 atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad ieškovui nevykdant savo kreditorinių įsipareigojimų buvo pradėtas išieškojimas pagal 2017 m. balandžio 5 d. vykdomąjį įrašą, iš kurio matyti, jog išieškoma suma yra 32709,07 Eur. Šis notarės išduotas vykdomasis įrašas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas ir galioja. Padaryta išvada, jog nėra pagrindo varžyti atsakovui galimybės įgyvendinti savo teisių į priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovo, kadangi tai neproporcingai pažeistų atsakovo – hipotekinio kreditoriaus teises.
Sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, todėl įkeisto turto perleidimo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovo teisių, numatytų kreditavimo sutartyje, ribojimą.
Teismas pažymėjo, jog bylose dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarčių atnaujinimo, viena iš esminių įrodinėtinų aplinkybių yra ta, jog skolininkas bus pajėgus vykdyti atnaujintą kredito sutartį. Ieškovas nepateikia įrodymų, jog, pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, bus finansiškai pajėgūs vykdyti kredito sutartį. Nuo kredito sutarties nutraukimo 2017 m. sausio 19 d. iki ieškinio teismui pateikimo, ieškovas nenurodo sumokėjęs atsakovui tik dalį įsiskolinimo, buvusio iki sutarties nutraukimo, tačiau nepateikia jokių duomenų, ar buvo mokamos įmokos po sutarties nutraukimo ir ar ieškovas pajėgus jas padengti. Teismas konstatavo, jog šioje stadijoje negali daryti pagrįstos išvados, jog ieškovo ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamos nutartimi. Vienas iš nesutikimų argumentų, kad nutartis yra priimta aplaidžiai, motyvuojamojoje dalyje nurodant, laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, nors teismas sprendė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas priimdamas nutartį vadovavosi neteisinga procesine teisės norma (CPK 149 str.), kas laikytina absoliučiu negaliojimo pagrindu (CPK 329 str.), jeigu normos taikymas lemia galutinio sprendimo (nutarties) teisingumą.
Teismas neteisingai nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neproporcingai pažeistų atsakovo, kaip hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo teises. Šiuo atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų Atsakovo kaip hipotekos kreditoriaus interesų, nes tuo atveju, jei teismas pripažins, kad sutartis buvo nutraukta teisėtai, atsakovas galės toliau tęsti išieškojimo veiksmus ir pardavęs Ieškovui priklausantį turtą, tenkinti reikalavimą, nukreiptą į Ieškovą.
Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pažeidžiamas proporcingumo principas. Atsakovas, neteisėtai nutraukęs Sutartį, turėdamas 7304,11 EUR pagal grafiką negrąžinto kredito reikalavimą, nukreiptą į Ieškovą, tęsdamas vykdymo procesą, parduotų daugiau nei 80000,00 EUR vertės Ieškovui priklausantį turtą. Po šių veiksmų atlikimo, net ir pripažinus Sutarties nutraukimą neteisėtu ir tenkinus ieškovo ieškinį, realizavus ieškovui priklausiusį turtą neturint tam teisinio pagrindo, ieškovo teisės būtų negrįžtamai pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas yra silpnesnioji sandorio šalis, hipoteka atsakovui įkeitusi turtą, kuriame Ieškovas faktiškai gyvena. Teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, motyvuojant tuo, kad jas pritaikius neribotam laikui būtų atidedama atsakovo teisė atgauti skolą, susidarytų situacija, kad teismas išimtinai gindamas kreditoriaus interesus ir jo teisių apsaugą, visiškai paneigia vartotojo – silpnesnės sandorio šalies interesus bei teisę realiai, ne formaliai ginti pažeistas teises teisme.
Teismas nesivadovavo horizontalia praktika, nors ieškinyje buvo remtasi tos pačios instancijos teismų precedentais, kuriuose nagrinėjami santykiai yra tapatūs arba panašūs.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepatiekia įrodymų, kad atnaujinus sutartį jis bus pajėgus sutartį vykdyti bei nepateikia jokių duomenų, kad jis darė įmokas net ir po Sutarties nutraukimo. Šis klausimas yra nesisijęs su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Teismas priimdamas nutartį ir spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo klausimą, turėjo vertinti išimtinai tik aplinkybes, dėl kurių turi būti skiriamos arba neskiriamos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovas nurodo, kad jis, priešingai, nei pasisakyta nutartyje, net po Sutarties nutraukimo mokėjo įmokas atsakovui: 2017 m. liepos 26 d. į atsakovo sąskaitą sumokėjo 4000 EUR, 2017 m. rugpjūčio 1 d. – 1006 EUR.
Apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį ir priimti naują nutartį – prašymą dėl laikinųjų priemonių taikymo tenkinti.
Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, jog ši nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirasis skundas atmestinas. Ieškovas nei teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei teikdamas atskirąjį skundą, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomas.
Nors ieškovas ieškinyje nurodo ir pripažįsta, kad jo negrąžinto kredito suma, kuri yra išieškoma, sudaro 27709,07 EUR, ši aplinkybė atskirajame skunde yra nutylima, taip matyt siekiant nepagrįstai pabrėžti „neproporcingumą“.
Atsakovo nuomone, nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prievolės užtikrinimo priemonės vertė apskritai neturėtų būti vertinama, nes, bet kokiu atveju, Bankas iš įkeisto turto pardavimo nepatenkins daugiau reikalavimų, nei kad turi, o lėšos, gautos iš turto pardavimo ir viršijančios įsipareigojimų Bankui sumą, atitektų ieškovui.
Nors ieškovas teigia, kad gali būti realizuota ieškovui priklausanti gyvenamoji patalpa ir taip būtų pažeista ieškovo konstitucinė teisė į būstą, ieškovo, kaip skolininko, interesai negali būti iškeliami aukščiau sąžiningo kreditoriaus interesų. Ieškovo veiksmai, kai esant akivaizdžiam ir ieškovo pripažįstamam esminiam kredito sutarties pažeidimui grąžinti kreditą nustatytu grafiku, siekiama stabdyti išieškojimo veiksmus reiškiant, banko nuomone, nepagrįstam ieškiniui ir reikalavimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones (išieškojimo veiksmų stabdymą), parodo Ieškovo nesąžiningumą. Banko nuomone ieškovas, teikdamas ieškinį bei prašydamas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones tokiu būdu bando atidėlioti prievolės įvykdymą bankui.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1476-196/2017). Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje preliminariai vertino ieškinio pagrįstumą ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad, pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, bus finansiškai pajėgus vykdyti kredito sutartį. Būtent tokios aplinkybės svarbios, vertinant ieškinio pagrįstumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-318-611/2017).
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą privalėjo vertinti ieškovo kaip vartotojo, silpnesniosios sutarties šalies interesus. Teismo vaidmuo nagrinėjant vartojimo teisinius santykius yra svarbus nagrinėjant bylą iš esmės, o ne sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes tik nagrinėjant bylą iš esmės sutartis gali būti kvalifikuota kaip vartojimo sutartis.
Pasisakant dėl šalių interesų pusiausvyros, pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1442-302/2017). Byloje nagrinėjamu atveju 2017 m. balandžio 5 d. notarė D. J. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. DJ-1776. 2017 m. rugpjūčio 29 d. antstolis I. G. priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-17-8-7745. Reikalavimų dėl vykdomo įrašo nuginčijimo teisme nereiškiama. Reiškiamas reikalavimas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nereiškiant kitų materialinių teisinių reikalavimų, (ieškinio patenkinimo atveju) reikštų tik prejudicinio fakto kitai civilinei bylai nustatymą. Todėl vertinant pareikštą reikalavimą ir prašomas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinį skolos išieškojimą, akivaizdžiai būtų pažeisti atsakovo, hipotekinio kreditoriaus, interesai, kadangi net ir ieškinio patenkinimo atveju nebūtų atkurti sutartiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad priverstinai pardavus turtą išieškojimo procese apeliantas netektų turto, tačiau vien ta aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros principas, kadangi apeliantas turėtų teisę ginti savo pažeistas teises kitais būdais. Be to, kaip nurodo atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą bankas iš įkeisto turto pardavimo nepatenkins daugiau reikalavimų nei kad turi, o lėšos, gautos iš turto pardavimo ir viršijančios įsipareigojimų bankui sumą, atitektų ieškovui.
Įvertinus tai, kad nebuvo nustatyta viena iš būtinų sąlygų, leidžiančių taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. tai, kad ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, nebuvo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
Apeliantas atskirajame skunde nurodė vieną iš nesutikimų argumentų, kad nutartis yra priimta aplaidžiai, motyvuojamojoje dalyje nurodant, jog laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, nors teismas sprendė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be to, taikyta netinkama procesinė norma, t.y. CPK 149 straipsnis, reglamentuojantis laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog dėl akivaizdžiai techninės klaidos nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Visi argumentai, kuriais rėmėsi pirmos instancijos teismas susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, o ne panaikinimu, todėl rašymo apsirikimo klaidos ištaisymas gali būti išspręstas ją ištaisant CPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, o ne apeliacine tvarka.
Dėl kitų atskirajame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi teisinės prasmės.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.