Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Žydrūno Rupšio apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Į bausmės laiką įskaičius vieną laikino sulaikymo parą nuo 2011-12-27 iki 2011-12-28, laikoma, kad R. G. sumokėjo 2 MGL (260 Lt) dydžio baudos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota viena 200 litų kupiūra Nr. AE 8325932.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. G. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2011-12-27 apie 9.15 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kur buvo pristatytas už padarytą teisės pažeidimą, davė kyšį vieną 200 litų kupiūrą ((duomenys neskelbtini)) valstybės tarnautojams – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio specialistui A. Ž. ir vyresniajam patruliui T. S., pinigus padėdamas (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato tarnybinėse – apklausos kambario patalpose ant stalo, tokiu būdu siekdamas paperkamų valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, tai yra, kad nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui.

Nesutinka su teismo išvada, jog R. G. suprato savo veikos pavojingumo pobūdį, suvokė, jog atlikdamas minėtus veiksmus duoda kyšį valstybės tarnautojams už neteisėtą pastarųjų neveikimą vykdant įgaliojimus, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia, nes tokia teismo išvada yra nepagrįsta, R. G. supratimas ir suvokimas nėra įrodytas. Nurodo, kad bet koks pinigų policijos pareigūnams davimo faktas, neatsižvelgiant į siekiamą tikslą, negali būti laikomas papirkimu, nes pinigus R. G. padavė po protokolo surašymo, t. y., kai įvykis jau buvo užfiksuotas administracinio teisės pažeidimo protokolu, kurio sunaikinti jokios galimybės nebuvo, ir norėdamas sumokėti baudą, kuri yra iki 140 Lt, todėl teigia, kad jo ginamasis, duodamas pinigus, neturėjo jokio pagrindo, tikslo bei motyvo papirkti pareigūnų. Taip pat nurodo, papirkinėti pareigūnų nebuvo jokio tikslo, nes ne jie nagrinėja administracinę bylą ir negali būti įtakojami. Be to, gynėjas skunde nurodo, kad jo ginamasis įvykio metu buvo sunkiai apgirtęs, jam nustatytas 2,76 promilių neblaivumas, todėl R. G. nesuprato savo veikos pavojingumo pobūdžio, nesuvokė, jog duoda kyšį valstybės tarnautojams už neteisėtą pastarųjų neveikimą vykdant įgaliojimus. Pastebi, kad liudytojai A. Ž. ir T. S. skirtingai aiškino R. G. neblaivumo tikrinimosi aplinkybes, todėl mano, kad šių liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, todėl teismas tokius parodymus turėjo vertinti kritiškai. Teigia, kad nepašalinus abejonių ir visų neaiškumų dėl veikos padarymo aplinkybių (skiriasi net pareigūnų parodymai), visos abejonės turi būti aiškinamos R. G. naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundo argumentas, kad R. G. įvykio metu būdamas sunkiai apgirtęs, nesuprato savo veikos pavojingumo pobūdžio, nesuvokė, jog duoda kyšį valstybės tarnautojams už neteisėtą pastarųjų neveikimą vykdant įgaliojimus, nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal BK 19 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Be to, liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. Ž. ir T. S. parodė, kad R. G. buvo girtas, tačiau sąmoningas, viską suprato, neprisipažino padaręs pažeidimą, ir kad R. G. padėjus ant stalo pinigus ir prašant nefiksuoti jo padaryto pažeidimo, jie R. G. liepė pasiimti pinigus ir paaiškino jam dėl baudžiamosios atsakomybės už pareigūnų papirkimą. Kadangi R. G. buvo paaiškinta dėl baudžiamosios atsakomybės, liepta pasiimti pinigus, nėra pagrindo manyti, kad jis nesuprato savo neteisėtų veiksmų esmės. Pažymėtina ir tai, kad A. Ž. ir T. S. parodymai atitinka vieni kitus ir bylos tyrimo eigoje buvo nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra pagrindo, o apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, kad jie skirtingai aiškino R. G. neblaivumo tikrinimo aplinkybes, yra deklaratyvus. Be to, R. G. girtumo nustatymo aplinkybės šioje byloje neturi esminės reikšmės, nes R. G. neneigia buvęs neblaivus.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog teismas R. G. pripažino kaltu bei nuteisė už tai, kad jis, davė kyšį policijos pareigūnams, kad jie neduotų eigos R. G. patraukimui administracinėn atsakomybėn – neįregistruotų įvykio ar nefiksuotų pažeidimo, nes skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies pirmoje pastraipoje yra nurodyta, kad teismas nustatė, jog R. G. davė kyšį pareigūnams už tai, kad šie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui.

Tačiau apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, jog motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas pasisakė dėl kaltinimo pakeitimo. Dėstydamas savo motyvus teismas konstatavo, jog nepasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė „kad nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui“, nes iš kaltinamojo, liudytojų A. Ž. ir T. S. parodymų matyti, jog kaltinamasis siekė kitokio neteisėto neveikimo, t. y., kad nebūtų įregistruotas įvykis ar užfiksuotas pažeidimas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 259, 260 straipsnius administracinio teisės pažeidimo protokolas yra dokumentas, kuriame įgaliotas organas (pareigūnas) užfiksuoja duomenis apie pažeidėją ir jo padarytą pažeidimą. Kadangi ir iš tarnybinių policijos pareigūnų A. Ž. ir T. S. pranešimų, ir iš jų parodymų matyti, jog R. G. davė pareigūnams kyšį už tai, kad jie nefiksuotų pažeidimo – važiuojamosios kelio dalies perėjimo degant raudonam šviesoforo signalui, todėl kaltinime nurodytas pareigūnų papirkimo tikslas – „kad nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui“ iš esmės atitinka liudytojų A. Ž. ir T. S. parodymuose apibūdintą R. G. prašymą paduodant jiems pinigus, t. y. papirkimo tikslą. Tai, kad pinigus pareigūnams nuteistasis R. G. padavė po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, nepaneigia nuteistojo tikslo papirkti pareigūnus, nes jis ir po protokolo surašymo paduodamas pinigus prašė nefiksuoti įvykio. Nuteistasis nėra teisininkas, be to, įvykio metu buvo neblaivus, ir dėl to jo siekiamo nusikalstamo tikslo žodinė išraiška gali neatitikti teisinių terminų. Kadangi visuma byloje esančių įrodymų (A. Ž., T. S. parodymai, apžiūros protokolai ir kt.) patvirtina, jog R. G. pinigus pareigūnams padavė turėdamas tikslą išvengti administracinės atsakomybės ir dėl to prašydamas pareigūnų nefiksuoti įvykio, kas yra padaroma surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą (ATPK 259, 260 str.), teismo išvada, kad nepasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė „kad nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui“, yra nepagrįsta. Be to, kaltinime nurodyta aplinkybė „kad nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui“ ir teismo nuosprendyje nustatyta aplinkybė „kad nebūtų įregistruotas įvykis ar užfiksuotas pažeidimas“ yra iš esmės tapačios aplinkybės. Tačiau ši skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo padaryta neteisinga išvada esminės įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi, nes teismas, pripažindamas R. G. kaltu davus kyšį valstybės tarnautojams už neteisėtą pastarųjų neveikimą vykdant įgaliojimus, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Iš liudytojų A. Ž. ir T. S. parodymų matyti, kad paduodamas pinigus R. G. prašė nieko neberašyti, panaikinti dokumentus, nefiksuoti jo pažeidimo bei prašė kuo greičiau jį išleisti ir kaip atlygį už tai pasiūlė 200 Lt, o perspėjus apie atsakomybę už pareigūno papirkimą, į perspėjimą vyriškis nereagavo ir toliau aiškino, jog jam nereikia jokių problemų ir paėmus jo siūlomus pinigus tai bus padėka už įvykio neregistravimą (17, 100–102, 103–104, 154–156, 167 b. l.), ir tokios įvykio aplinkybės paneigia nuteistojo versiją bei apeliacinio skundo argumentus, kad paduodamas pinigus pareigūnams R. G. norėjo sumokėti baudą, bei patvirtina R. G. kaltę įvykdžius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir R. G. išteisinti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmės yra neteisinga. Iš bylos matyti, kad nuteistasis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo padarytas nusikalstimas yra baigtas. R. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančia aplinkybe yra tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į R. G. asmenybę – vedęs, turi šeimą, nepilnamečius vaikus, dirba Švedijoje, baustas administracine tvarka, neteistas. Atsižvelgus į šias paminėtas aplinkybes bei vadovaudamasi BK 55 straipsnio nuostata, numatančia, jog pirmą kartą teisiamam asmeniui už apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirdamas su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei už apysunkį nusikaltimą skiriamas baudos dydis, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu nėra per griežtos ir R. G. paskirtos bausmės nėra pagrindo švelninti. Be to, apeliantas skunde neginčija R. G. paskirtos bausmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo R. G. gynėjo advokato Žydrūno Rupšio apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžio.