Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. K. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarimo, kuriuo I. K. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 33 str. 2 d. 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. K. nubausta už tai, kad ji 2015-10-05 apie 22.30 val. Švenčionių m., Kunos gatvėje vairuodama automobilį „Volvo C70“, valts. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdama KET 9, 126 p. reikalavimus, nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, ir dėl to atsitrenkė į automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei jį apgadino, tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d.

Taip pat I. K. nubausta už tai, kad tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, padariusi minėtą eismo įvykį, pažeisdama KET 219 p. reikalavimus, pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo susijusi, vietos, tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu I. K. prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo bei atlikti pakartotinę teismo ekspertizę. Skunde nurodė, kad ji 2015-10-05 apie 22.30 val., būdama blaivi, vairavo automobilį Volvo C70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Švenčionių m., Kunos gatve parduotuvės Maxima link. Bevažiuodama pasivijo priekyje važiuojantį automobilį Audi a6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo D. S.. Automobilis Audi A6 važiavo labai lėtai, todėl ji nusprendė šį automobilį aplenkti, tačiau tuo metu, kai jos lenkimo manevras ėjo į pabaigą, jai grįžtant į savo juostos pusę, automobilio Audi A6 vairuotoja staigiai pasuko vairą į kairę pusę, automobiliai susidaužė, nuo smūgio jos automobilio galinę dalį nubloškė į kairę pusę ir ji sustojo kairiajame kelkraštyje. D. S. automobilis liko stovėti dešinėje kelio pusėje. Po eismo įvykio D. S. ištempė ją iš automobilio, prasidėjo konfliktas bei muštynės. Už penkių minučių po eismo įvykio prie jų privažiavo M. M., kuris jas ir išskyrė. Po įvykio D. S. iškvietė policiją, jos ir M. M. žodžiais, policijos pareigūnai pasakė, kad ją (I. K.) paleistų. Būdama didelio streso būsenoje ir jausdama pavojų savo gyvybei, ji pasišalino iš įvykio vietos, esant būtinajam reikalingumui (ATPK 17 str.). Pažymėjo, kad ji su D. S. yra pažįstamos, jų santykiai yra konfliktiški.

Pasak apeliantės, teismo posėdis buvo paviršutiniškas ir neobjektyvus, ne visi liudytojai buvo apklausti. Neišklausyti jos tetos parodymai, kuri matė jos emocinę būseną iškart po įvykio. Nebuvo surasti ir apklausti statybinio vagonėlio darbuotojai, kurie galėjo matyti eismo įvykį. Apeliantės teigimu, teismas neatsižvelgė į nesuinteresuoto liudytojo A. J. parodymus, kuris matė ir ginčą, ir muštynes, ir automobilių išsidėstymą, tačiau vadovavosi M. M. parodymais, kuris yra suinteresuotas liudytojas, nes yra D. S. sugyventinis.

Skunde nurodyta, kad ekspertizės išvada nedavė neabejotino atsakymo į tai, kurios eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės Volvo C70 ar Audi A6 vairuotojo veiksmai buvo pagrindine šio eismo įvykio kilimo priežastimi. Ekspertizė akte nurodyta tik tai, kad tikėtina, jog būtent automobilio Volvo C70 vairuotojas buvo eismo įvykio kaltininkas. Tokia traktuotė yra dviprasmiška ir negali būti naudojama kaip įrodymas, pati ekspertizė buvo atlikta iš suteiktos ekspertui medžiagos, įvykio schemų ir nuotraukų, o ant schemų nebuvo nurodytas automobilis Volvo C70, jo padėtis ir kryptis, naktį darytos nuotraukos neatspindi tikro vaizdo. Be to, ekspertas negalėjo nustatyti, kuriam iš automobilių priklausė dažų dangos fragmentas, nes ekspertizės metu nebuvo paimti fragmentai dažų iš abiejų automobilių palyginimui, nustatant tą faktą, kuriam iš automobilių priklauso fragmentas, todėl rasta nuolauža neetiškai priskirta automobiliui Volvo C70. Visi su eismo įvykiu susiję neaiškumai nebuvo pašalinti nei ekspertizės, nei teismo posėdžio metu, nebuvo padaryta nei papildoma, nei pakartotinė ekspertizė.

Apeliantė pažymėjo, kad teismas, skirdamas jai administracinę nuobaudą, neatsižvelgė į jos šeimos sunkią materialinę padėtį, nes ji yra vienintelė šeimos maitintoja, teismas neatsižvelgė į jos charakteristikas iš darbovietės ir vaikų ugdymo įstaigų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities VPK Švenčionių rajono PK VP skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininkas prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliantės I. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmos instancijos teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 14 d. nutarimas teisėtas bei pagrįstas, padarytos išvados motyvuotos bei teisingos. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Pagal ATPK 127 str. 2 d. atsako tas, kas pažeidė Kelių eismo taisykles, jeigu tas pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Pagal ATPK 130 str. 1 d. nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Kelių eismo taisyklių 231.1 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka.

Jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą (Kelių eismo taisyklių 232 p.).

Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, jog I. K. nė vieno iš nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų neįvykdė ir tokiu būdu, pažeisdama Kelių eismo taisyklių reikalavimus, iš įvykio vietos nuvažiavo.

Kaip matyti iš apeliantės I. K. pozicijos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu ir iš jos apeliacinio skundo, ji savo kaltę dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. neigia, tvirtina, kad būtent kitos eismo įvykio dalyvės D. S. veiksmai sąlygojo apeliantės ir D. S. vairuotų automobilių susidūrimą. Be to, I. K. nurodo, kad iš eismo įvykio pasišalino, veikdama būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes jautė grėsmę savo sveikatai ir gyvybei.

Gi administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir teismo įvertintų įrodymų visuma patvirtina I. K. kaltę jai inkriminuotų pažeidimų padarymu. Administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 92P-39863046-15 (b.l. 2) užfiksuotų pažeidimų sudėtis pilnai patvirtinta eismo įvykio vietos schema (b.l. 1), policijos pareigūno I. K. tarnybiniu pranešimu (b.l. 4); fotolentele (b.l. 11-16); transporto priemonių techninės apžiūros aktais (b.l. 17, 18), nukentėjusiosios D. S., liudytojų A. M., I. K., M. M. parodymais, eismo įvykio ekspertizės akto išvada (b.l. 81-84). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėtų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais, kurie nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, atitinka vieni kitus ir patvirtinti rašytiniais bylos įrodymais. Teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojo A. J. parodymais, kadangi šis liudytojas paties eismo įvykio nematė, be to, jo parodymai neatitinka kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų.

Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi ekspertizės išvada, kadangi ji tik tikėtinai atsakė į užduotą klausimą, be to, ekspertui nebuvo pateikta visapusiška medžiaga apie jos vairuoto automobilio stovėjimo padėtį, automobiliui padaryti apgadinimai užfiksuoti tamsiu paros metu, todėl nėra pakankamai aiškūs.

Šie apeliantės skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Eksperto išvada pagrįsta byloje esančių faktinių duomenų visuma ir jų pagrindu ekspertizės išvadoje nustatytas tikėtinas eismo įvykio mechanizmas, kadangi vienas iš eismo įvykyje dalyvavusių automobilių - apeliantės vairuotas automobilis buvo pašalintas iš eismo įvykio vietos ir tiksli jo padėtis betarpiškai po eismo įvykio dėl apeliantės veiksmų nebuvo užfiksuota. Nustatyta, kad tikėtina, jog automobilio „Volvo C70“ vairuotoja I. K. lenkė D. S. vairuojamą automobilį „Audi A6“, grįždama į dešinę kelio pusę nepaliko saugaus intervalo iš šono ir vairuojamo automobilio „Volvo C70“ dešiniojo šono dalimi nuo durelių iki užpakalinės dalies kliudė lenkiamo automobilio „Audi A6“ kairiojo šono priekinę dalį (nuo priekinio rato arkos vidurio iki pat priekinės dalies).Tarp automobilių įvyko slystamojo pobūdžio kontaktas. Jo metu automobilio „Volvo C70“ greitis buvo didesnis nei automobilio „Audi A6“, tarp transporto priemonių išilginių ašių buvo nedidelis smailus kampas, atviras link jų užpakalinių dalių. Automobilis „Audi A6“ po susidūrimo su automobiliu „Volvo C70“ buvo sustabdytas taip, kaip užfiksuota eismo įvykio vietos schemoje. Ekspertas nustatė, jog tikėtina, kad automobilio „Volvo C70“ vairuotojos veiksmai – baigdama lenkti automobilį „Audi A6“, vairuojamą D. S., ir grįždama į dešinę kelio pusę nepaliko saugaus intervalo ir dėl to susidūrė su lenkiamu automobiliu „Audi A6“ – techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad būtent I. K. kaltę dėl įvykusio eismo įvykio, pagrįstai vadovavosi ekspertizės išvada, duota, remiantis objektyviais byloje nustatytais duomenimis – automobilių apgadinimais, užfiksuotais automobilių apžiūros protokoluose, eismo įvykio schemoje bei nuotraukose, taip pat administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuoto automobilio dangos dažų suradimo vieta. Nustatant eismo įvykio mechanizmą, taip pat buvo remiamasi ta aplinkybe, kad D. S. vairuojamas automobilis po susidūrimo liko stovėti dešinėje kelio pusėje pagal savo judėjimo kryptį, o prie jo rasta automobilio dangos dažų dalis, kuri, kaip nustatyta ekspertizės akte, palikta kito eismo įvykyje dalyvavusio automobilio jų sąlyčio vietoje. Remtasi ir iš pačios I. K. paaiškinimais apie eismo įvykio situaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio ekspertizė buvo paskirta teisminio bylos nagrinėjimo metu, proceso dalyviai (tame tarpe apeliantė ir jos atstovas advokatas K. G.) turėjo galimybę teikti pasiūlymus teismui tiek dėl ekspertams užduotinų klausimų, tiek dėl ekspertui teiktinos tiriamosios medžiagos apimties. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pateikta ekspertizės išvada neišsami ar kelianti abejonių, dėl ko reikėtų spręsti klausimą dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (administracinės bylos Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, administracinėn atsakomybėn patraukta I. K. savo kaltę, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., iš esmės ginčija argumentu, kad ji iš įvykio vietos pasitraukė ne tyčia, o dėl būtinojo reikalingumo - po tarp jos ir D. S. įvykusio konflikto ji patyrė didelį stresą, susijaudino, baiminosi dėl savo gyvybės, todėl iš įvykio vietos nuvažiavo.

Šis argumentas atmestinas, kadangi, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad I. K. iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, veikdama būtinojo reikalingumo sąlygomis. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda, susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kai vieną jų galima apginti, tik padarant antram tam tikrą žalą. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, ši situacija pripažįstama, kaip būtinasis reikalingumas, esant įstatyme numatytoms sąlygoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis byloje Nr. N-575-9-13). Tačiau tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos - tai 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju privalomų būtino reikalingumo sąlygų nenustatyta. Panašiose situacijose Lietuvos teismai taip pat laikėsi tokios pozicijos, nepripažindami vairuotojų veikimo būtinojo reikalingumo sąlygomis (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-809-626/2015, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-437-462/2015).

Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu, kai I. K. išvažiavo iš eismo įvykio vietos, jau buvo atvykęs liudytojas M. M., kuris išskyrė konfliktuojančias I. K. ir D. S., duomenų, kad jis pats būtų smurtavęs I. K. atžvilgiu, nepateikta. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad I. K. sveikatai ar gyvybei buvo kilęs realus pavojus, dėl kurio ji būtų pasišalinusi iš eismo įvykio vietos, veikdama būtinojo reikalingumo sąlygomis. Be to, I. K. žinojo, kad į eismo įvykio vietą jau yra iškviesta policija, todėl, net ir žinodama, kad greitu metu atvyks policijos pareigūnai, sąmoningai iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. I. K., nesutikdama, sukėlusi eismo įvykį, taigi, esant ginčui dėl eismo įvykio kaltininko, privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje tam, kad būtų nustatytos eismo įvykio aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, po eismo įvykio policijos pareigūnams nuvykus I. K. gyvenamosios vietos adresu, I. K. buto durų neatidarė, nors prie jos namų buvo rastas stovintis eismo įvykyje dalyvavęs automobilis Volvo C70, kas akivaizdžiai rodo, jog I. K. grįžo automobiliu namo, tačiau vengė bendrauti su policijos pareigūnais, galimai vengdama pasitikrinti blaivumą, nors nukentėjusiosios D. S. bei liudytojo M. M. teigimu, I. K. eismo įvykio metu buvo neblaivi. Teismo posėdžio metu apklaustas M. M. parodė, kad jis, atvykęs pas I. K., pats matė, kaip tą dieną prieš įvykį apie 22.00 val. I. K. vartojo alkoholį (b.l. 70). Šios aplinkybės duoda teismui pagrindą manyti, kad I. K. iš eismo įvykio vietos pasišalino tikslingai, o ne dėl būtinojo reikalingumo.

Taigi, Švenčionių rajono apylinkės teismas I. K. padarytą veiką tinkamai kvalifikavo pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl I. K. nekaltumo bei keliamos versijos dėl D. S. kaltės padarant eismo įvykį, o taip pat I. K. veikimo būtinojo reikalingumo sąlygomis, laikytinos I. K. siekiu išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliantės teigimu, nebuvo surasti ir apklausti statybinio vagonėlio darbuotojai, kurie galėjo matyti eismo įvykį. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šios apeliantės nurodomos aplinkybės nesudaro jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl I. K. kaltės, sukėlus eismo įvykį, nes nėra duomenų, kad iš karto po įvykio į eismo įvykio vietą būtų atėję kokie nors asmenys iš statybinio, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad yra asmenų, galėjusių matyti eismo įvykį, kurie teismo posėdyje nebuvo apklausti. Pažymėtina, kad I. K. ir jos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neprašė apklausti galimų naujų liudytojų, todėl jos toks prašymas apeliaciniame skunde yra visiškai nepagrįstas.

Apeliantė deklaratyviai nurodė, kad teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, nepagrįstai vadovavosi ekspertizės išvadomis, kurios yra tik tikėtinos, neatliko papildomos ar pakartotinės ekspertizės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ji skunde nenurodė visiškai jokių aplinkybių ir naujų duomenų, kuriais remiantis būtų pagrindas skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, bylos faktiniais duomenimis, tame tarpe ir ekspertizės išvada neabejotinai nustatyta, kad eismo įvykio kaltininkė yra I. K., kuri iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, todėl daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime, nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, jog skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013 ir kt.).

Skirdamas I. K. nuobaudą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, pažeidimų padarymo aplinkybes, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į pažeidėjos asmenybę, kad ji anksčiau yra bausta administracine tvarka už tos pačios rūšies pažeidimą, į jos šeiminę ir turtinę padėtį, ją charakterizuojančius duomenis, todėl pagrįstai skyrė jai straipsnių sankcijose numatytų nuobaudų minimalų dydį ir terminą atitinkančią baudą bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, I. K. paskirtos administracinės nuobaudos tinkamai subendrintos, paskirta galutinė administracinė nuobauda adekvati jos padarytiems teisės pažeidimams, yra aiškiai ne per griežta, atitinka ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos skyrimo tikslus. Taikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas, t.y. skirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantės apeliacinio skundo argumentais jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarimą nepakeistą ir I. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.