- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-14
- Bylos Nr.
- ATP-809-626/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01157-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vitalija Norkūnaitė
- Pažeidėjas
- S. S.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Vitalija Norkūnaitė, išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. S. atstovo advokato M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarimo, kuriuo S. S. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 126 straipsnio 1 dalį, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. S. nubausta už tai, kad ji 2015 m. sausio 21 d., apie 02,40 val., Vilniuje, Panerių gatvėje vairavo automobilį M. B. ML 63 AMG (v. n. Duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai jai nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis (0,91 promilių neblaivumas po paklaidos). Tokiais savo veiksmais S. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu S. S. atstovas advokatas M. P. (toliau – apeliantas) prašo administracinio teisės pažeidimo bylą dalyje dėl specialiosios teisės atėmimo vieneriems metams panaikinti, paskirti švelnesnį negu sankcijoje numatytas terminą bei skaičiuoti jį nuo laikino leidimo vairuoti grąžinimo 2015 m. vasario 2 d.
Skunde nurodo, kad S. S. sėdo išgėrusi už vairo įtakota aplinkybių, o būtent panikos, išsigąsčio, noro kuo greičiau pabėgti nuo ją liečiančio vyriškio, nenoro automobilio palikti šio vyriškio kieme, nežinojimo kaip pasielgti. Ji pareigūnams, sustabdžiusiems automobilį, paaiškino, kad ją norėjo išprievartauti, tačiau pasiūlius nuvykti į komisariatą surašyti pareiškimą atsisakė. Mano, kad teismas nevisiškai tinkamai interpretavo faktines aplinkybes, nepagrįstai nevertino fakto, kad pažeidimas padarytas didelio susijaudinimo būsenoje, seksualinio priekabiavimo fakto, kurio metu S. S. užvaldė emocijos ir ji sėdo į automobilį, siekdama kuo greičiau išvažiuoti iš tos aplinkos. Kadangi pažeidėjos telefonas buvo išsikrovęs, buvo žiema ir naktis, taksi išsikviesti negalėjo, todėl vienintelė išeitis buvo išvažiuoti automobiliu.
Nurodo, kad teismas neteisingai interpretavo ir policijos pareigūno liudijimą, kad sustabdžius automobilį, pažeidėja neatrodė sutrikusi, o atrodė linksma. Teismas nevertino pažeidėjos parodymų, kad į policijos pareigūnus ji tą vakarą sureagavo kaip į išgelbėtojus.
Mano, kad šiuo atveju yra pagrindai taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir skirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones, sušvelninti. Prašo atsižvelgti į pažeidėjos atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į susiklosčiusią situaciją, į tai, kad bauda sumokėta ir į tai, kad paties pažeidimo fakto pažeidėja neginčija.
Taip pat mano, kad specialiosios teisės atėmimo terminas šioje byloje turėtų būti skaičiuojamas ne nuo nutarimo priėmimo, o nuo laikino leidimo vairuoti transporto priemones grąžinimo dienos. Pažeidėja gyvena Vokietijoje, o laikinas leidimas vairuoti ten negalioja, todėl faktiškai S. S. yra taikytas ne vien dokumentų paėmimas, tačiau ir specialiosios teisės atėmimas.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl pažeidimo fakto nėra, keliamas nuobaudos individualizavimo ir jos vykdymo termino pradžios klausimas, todėl skundžiamas nutarimas patikrinamas apeliacinio skundo apibrėžtose ribose (ATPK 302¹¹ straipsnis).
Šalies argumentai
Apelianto prašymas sušvelninti skirtą nuobaudą grindžiamas būtinojo reikalingumo būkle.
Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, viso proceso metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. S. argumentus dėl jos padaryto administracinio teisės pažeidimo būnant būtinojo reikalingumo būklės grindė informacija, apie, anot pažeidėjos, kilusią grėsmę jos seksualinio apsisprendimo laisvei, t. y. teigė turėjusi realų pagrindą manyti, kad prieš ją bus pavartota seksualinė prievarta.
Pasisakydamas dėl būtinojo reikalingumo situacijos, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis byloje Nr. N-575-9-13). Tačiau tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010 ir kt.).
Išnagrinėjus bei įvertinus byloje esančius duomenis, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog S. S. nebuvo kilęs realus pavojus dėl kurio ji veiktų būtinojo reikalingumo (ATPK 17 straipsnis) ar būtinosios ginties sąlygomis (ATPK 18 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Papildomai pažymėtina, kad S. S. versijos, kad ji iš susiklosčiusių aplinkybių turėjo rralų pagrindą manyti, jog prieš ją ketinama panaudoti seksualinę prievartą, nepatvirtino ir su ja pas nepažįstamą vyrą buvusi jos raugė A. G., kuri paaiškino, kad S. S. reakciją buvo neadekvati situacijai, o S. S. reakcijos išsigando ir pats nepažįstamas vyras, ją ji bandė sulaikyti nuo vairavimo, tačiau S. S. iš pykčio sėdo ir išvažiavo, tuomet iš karto, išsikvietusi taksi išvažiavo ir jos draugė A. G.. Iš pačios S. S. pateiktų įvykio aplinkybių ir jų vertinimo matyti, kad vyro veiksmai nebuvo intensyvūs ar agresyvūs, kas duotų pagrindą situaciją vertinti kaip pavojingą. Tai patvirtina ir pareigūno parodymai teisme. Taip pat nėra duomenų, jų nenurodė ir S. S., kad jai būtų trukdyta išeiti iš patalpos ar pan. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti seksualinio priekabiavimo fakto, tačiau pažymėtina, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, būtent pati S. S. pažeidimo metu nenorėjo rašyti ir vėliau nerašė pareiškimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, administracinėn atsakomybėn patrauktos S. S. veikoje nenustatė visų būtinojo reikalingumo sąlygų, todėl jos atsakomybės dėl ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nepašalina.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo S. S. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnį.
ATPK 30¹ straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-413/2012 ir kt.). Šioje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta. Tai, kad pažeidėja gailisi dėl padaryto pažeidimo, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl administracinės nuobaudos sušvelninimo pagal ATPK 30¹ straipsnį. Šios aplinkybės vertinamos parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose, dėl ko S. S. paskirta minimali ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyta piniginė nuobauda ir minimaliam terminui atimta teisė vairuoti transporto priemones. Pažymėtina, kad pažeidėjos padarytas teisės pažeidimas yra priskiriamas prie pavojingiausių, keliančių ypatingą grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui, todėl neskyrus specialiosios teisės atėmimo, ar skyrus jį labai trumpam terminui, nebūtų pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai.
Taip pat pritartina pirmosios instancijos išvadai, kad apelianto prašymas specialiosios teisės atėmimo terminą skaičiuoti ne nuo nutarimo priėmimo, o nuo laikino leidimo vairuoti transporto priemones grąžinimo dienos, yra nepagrįstas. ATPK 330 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių, <...> vairuotojai, <...>, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos. Tagi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmens savanoriškai atsisakymas nuo teisės vairuoti nelaikytinas administracine nuobauda ir nėra jai prilyginimas ar įskaitomas, todėl teismas neturėjo pagrindo šio laikotarpio įskaityti į nuobaudos laiką. Be to, laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę ji pasiėmė, jo neatsisakė, todėl galėjo juo naudotis Lietuvos Respublikoje.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. S. S. skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302¹⁰ straipsnio 2 dalimi, 302¹³ straipsniu, teismas
nutaria:
S. S. atstovo advokato M. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarimą S. S. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.