Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Remigijus Preikšaitis, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto D. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015-01-06, apie 19.40 val., Taikos pr. 61, Klaipėdoje, vairuodamas automobilį Renault Megane Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus atstumo iki stovinčio automobilio, į kurį atsitrenkė ir nepranešęs policijai, palikęs automobilį, iš įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadinti du automobiliai. Šiais savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T., vairuodamas savo automobilį atbuline eiga ir pajutęs kontaktą su nukentėjusiojo V. P. automobiliu, iš karto išlipo iš savo automobilio, neneigė savo kaltės dėl sukelto eismo įvykio ir nevengė administracinės atsakomybės bei nuostolių atlyginimo dėl nukentėjusiojo autotransporto priemonės apgadinimo. Kadangi nei administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T., nei nukentėjusysis neturėjo eismo įvykio deklaracijos blanko, preliminariai įvertinęs nukentėjusiajam V. P. priklausiusio automobilio apgadinimus, D. T. pasiūlė V. P. sumokėti 100 eurų kompensaciją bei nekviečiant policijos pareigūnų taikiai išsiskirti. Tačiau dėl nukentėjusiojo ūmaus charakterio susitarti nepavyko. Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T. apeliaciniame skunde teigia, kad V. P. pradėjus rėkti ant jo, grasinti iškviesti policiją ir, gąsdinant jį tariamu neblaivumu, reikalauti didesnės pinigų sumos, jis patyrė didelį stresą, susijaudino, pasijuto labai blogai, jam pasidarė silpna. Dėl pablogėjusios savijautos nebegalėdamas toliau laukti ir ginčytis su nukentėjusiuoju, besibaimindamas dėl savo sveikatos būklės administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T. išskubėjo namo, kur buvo palikęs savo vaistus.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad išskubėdamas namo D. T. nukentėjusiajam paliko savo kontaktinius duomenis (mobilaus telefono numerį) pagrįstai manydamas, jog pastarasis susisieks su juo bei, atslūgus emocijoms, galės susitarti dėl žalos atlyginimo dydžio arba tiesiog užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog iš eismo įvykio vietos nuskubėjo namo ne dėl siekio išvengti administracinės atsakomybės, o dėl pablogėjusios sveikatos būklės, nesuprasdamas galimų neigiamų pasekmių bei sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Pažymėtina, kad įvykio vietoje savo autotransporto priemonę jis paliko, jos neslėpė, su ją iš eismo įvykio vietos nepabėgo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad net ir apeliacinės instancijos teismui pripažinus jį kaltu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T. yra įsitikinęs, jog už minėtą pažeidimą jam paskirta nuobauda yra per griežta, neproporcinga jo padarytam pažeidimui, kuris nėra šiurkštus, todėl neatitinkanti protingumo ir teisingumo kriterijų.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog administracinėn atsakomybėn patraukto D. T. padarytas teisės pažeidimas savo pobūdžiu nėra šiurkštus, jo sukeltas eismo įvykis yra mažareikšmis (dėl eismo įvykio tik įlinko nukentėjusiojo automobilio bamperis), jis dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, sukėlusio V. P. turto sugadinimą, prisipažino, o jo pasitraukimas iš eismo įvykio vietos nesutrukdė policijai išaiškinti eismo įvykio aplinkybių ir jo padaryto pažeidimo. Apelianto nuomone, jo atsakomybę lengvina ir tai, kad jis formaliai pasišalino iš eismo įvykio vietos dėl pablogėjusios sveikatos būklės, nesuprasdamas galimų neigiamų pasekmių bei sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.

Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus jį kaltu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, jam turėtų būti paskirta administracinė nuobauda taikant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. 1 d. nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹¹ str. 1 d. numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinio skundo matyti, jog jis sutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį, tačiau ginčija jam inkriminuotą teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (administracinės bylos Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T. savo kaltę padarius administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d., iš esmės ginčija nurodoma aplinkybe, kad nepavykus susitarti su nukentėjusiuoju V. P., D. T. patyrė didelį stresą, susijaudino, pasijuto labai blogai, jam pasidarė silpna todėl, besibaimindamas dėl savo sveikatos būklės, išskubėjo namo, kur buvo palikęs savo vaistus. Apeliantas šiomis aplinkybėmis įrodinėja Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės būtinojo elemento – tyčios, nebuvimą, tačiau šie argumentai apygardos teismo neįtikina, nes pats administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T. apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusysis V. P. grasino iškviesti policiją, bei tai, kad susitarti dėl žalos atlyginimo nepavyko, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pažeidėjas D. T. galėjo nesuvokti savo pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 17 str. numato, jog administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Pažeidėjo D. T. nurodomos aplinkybės dėl pablogėjusios sveikatos ir būtinumo pasiimti namuose paimtus vaistus, apygardos teismo vertinimu, neatitinka ir administracinę atsakomybę šalinančių būtinojo reikalingumo sąlygų, nes kaip teisingai skundžiamame nutarime nurodo pirmosios instancijos teismas, medicininių dokumentų, patvirtinančių savo sveikatos būklę eismo įvykio metu ar po jo, D. T. nepateikė. D. T. taip pat nepateikė jokių duomenų apie tai, kad netrukus po eismo įvykio būtų kreipęsis į medicinos įstaigą.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T., teismui atmestus apelianto argumentus, neigiančius D. T. kaltę, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d., apeliaciniame skunde prašo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. ir sumažinti paskirtą baudą bei netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. 1 d. numatyta, kad atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje (administracinės bylos Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-13-2013, 2AT-11/2014, 2AT-10-2014 ir kt.) laikosi nuostatos, kad administracinė nuobauda, taikant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokių aplinkybių nagrinėjamoje administracinės teisės pažeidimo byloje nėra.

Pažeidėjo D. T. apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybės, jog teisė vairuoti jam reikalinga vykdant darbinę veiklą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu, kad būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. nuostatas dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo. Pažeidėjo darbinė veikla negali būti iškeliama aukščiau padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumo, be to D. T. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo jo darbinė veikla taptų neįmanoma.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas D. T. augina neįgalų mažametį vaiką, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra bei dažni vizitai pas gydytojus, tačiau apeliantas nepateikia jokių tai patvirtinančių duomenų. Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Būtina pastebėti, kad apeliantas daugybę kartų baustas dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo (b. l. 16-28), kaip Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, administracinės teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. padarė turėdamas galiojančių nuobaudų, išvadų nedaro ir savo elgesio nekeičia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pažeidėjui D. T. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. nuostatų taikyti nėra pagrindo.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.