- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- eI2-1503-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04120-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- O. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Dominta“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. I. (O. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Dominta“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas O. I. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00342 (toliau – Sprendimas); 2) perduoti pareiškėjo prašymą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo nagrinėti iš naujo.
2. Savo skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
2.1. Pasak pareiškėjo, 2020 m. rugpjūčio 3 d. jis pateikė prašymą pakeisti jo turimą laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, kadangi jis pakeitė darbdavį ir perėjo dirbti į UAB „Dominta“ (toliau – Bendrovė), tačiau skundžiamu Sprendimu atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas skundžiamą Sprendimą vertina kaip neteisėtą, pažeidžiantį jo konstitucines asmens teises bei prieštaraujantį faktiškai susiklosčiusioms aplinkybėms.
2.2. Paaiškino, kad Bendrovė, kuri teikia logistikos paslaugas, buvo priversta ieškoti vairuotojų-ekspeditorių iš trečiųjų šalių, dėl šios priežasties buvo sudaryta darbo sutartis su pareiškėju. Pareiškėjas savo prašymą pateikė dar 2020 m. rugpjūčio 3 d., tuo tarpu Bendrovės vadovui administracinė nuobauda buvo paskirta 2020 m. rugsėjo 15 (protokolas surašytas 2020 m. rugpjūčio 20 d.), t. y. jau po to, kai buvo pareiškėjas pateikęs prašymą dėl laikino leidimo gyventi išdavimo. Akcentavo, kad pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad ne dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksmų jo prašymas bus atmestas.
2.3. Šiuo atveju buvo nustatytas formalus pažeidimas, kuris jokios žalos valstybei ar kitiems tretiesiems asmenims nepadarė. Bendrovė elektroninėmis ryšio priemonėmis negavo jokių abejonių nekeliančią informaciją, patvirtinančią, kad yra gauti visi minėti reikalingi leidimai, todėl būdama įsitikinusi, kad minėtų darbuotojų įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, minėti asmenys buvo įdarbinti įmonėje. Nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų. Bendrovės vadovas, būdamas atsakingu ir rūpestingu darbdaviu, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, įgyvendinti savo kaip darbdavio pareigas. Pabrėžia, kad pareiškėjas nepažeidė trečiosios šalies piliečių įdarbinimo tvarkos ir pakankamai atsakingai laikėsi norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą.
2.4. Teigia, kad šioje situacijoje jokios žalos valstybei padaryta nebuvo. Visi mokesčiai yra sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, darbuotojų teisės pažeistos nebuvo ir nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Priešingai, darbuotojai turėjo leidimus dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje (Bendrovėje) nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą, tai absoliučiai neteisinga.
2.5. Tvirtina, kad Bendrovės vadovui (darbdaviui) pritaikyta nuobauda negali turėti įtakos iki nuobaudos paskyrimo įsidarbinusiems trečiųjų valstybių piliečiams, nes šioje situacijoje nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo. Taip pat akcentavo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo atveju darbdavys yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas. Mano, kad Bendrovės vadovo traktavimas pareiškėjo darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principui.
2.6. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas Sprendimas, priimtas pareiškėjo atžvilgiu, paremtas Telšių apylinkės teismo nutarimu, t. y. teisminio proceso metu priimtu procesiniu sprendimu, į kurio priėmimo procesą nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms jis turi tiesioginę įtaką. Į bylą nebuvo įtrauktas pareiškėjas, kuris netenka teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje, todėl mano, kad tokiu būdu buvo pažeistas proporcingumo principas, kadangi netekusi darbuotojų įmonė nebegalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų.
Žemesnės instancijos teismas
2.7. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
3.1. Nurodo, kad Bendrovės vadovui Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. priimtu nutarimu administracinio nusižengimo byloje už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“), padarymą paskirta 2 000,00 Eur bauda, kuri buvo sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Taigi Bendrovė (jos vadovas) yra bausta už leidimą dirbti nelegalų darbą, o nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Esant tokiai situacijai, Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčiu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.
3.2. Departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog administracinė nuobauda Bendrovės vadovui paskirta tik 2020 m. rugsėjo 15 d., o prašymas pateiktas anksčiau ir pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksmų jo prašymas bus atmestas. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindas yra imperatyvus ir šios teisės normos taikymas neapsiribojo pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo momentu. Nepriklausomai nuo to, kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu pareiškėją įdarbinti įsipareigojusios įmonės vadovas nebuvo baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, Departamentas prašymo nagrinėjimo metu nustatęs, kad darbdavys yra padaręs pažeidimą, numatytą ANK 95 straipsnyje, ir nuo nuobaudos skyrimo nėra praėję vieneri metai, privalėjo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi net, jeigu pareiškėjas formaliai ir atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu išdavimo vertinamas ne tik pareiškėjo, bet ir darbdavio atitikimas minėto įstatymo reikalavimams. Taigi pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo tikėtis, kad jo prašymas bus atmestas dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksmų, yra nepagrįsti. Tokiu būdu ginčijamu Sprendimu pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei proporcingumo principas negalėjo būti pažeisti.
3.3. Mano, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog nei darbdavys, nei Bendrovės vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o neteisėtus veiksmus įvykdė paslaugų teikėjas, kuris buvo įsipareigojęs surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje. Pažymi, kad pareiškėjo darbdavio (Bendrovės vadovo) kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“), padarymo yra konstatuota įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarime, kuris nebegali būti ginčijamas, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas pagrįstai rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos pateiktais bei Administracinių nusižengimų registre įrašytais duomenimis apie UAB „Dominta“ vadovo įvykdytą administracinį nusižengimą.
3.4. Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad darbdavio įvykdytas teisės pažeidimas yra formalus. Pastebi, kad tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių atsiradimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Šioje situacijoje Departamentas, nustatęs bent vieną Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savarankišką atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindą, turi pareigą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
3.5. Nesutinka ir su kitais pareiškėjo skundo argumentais, kad nuobauda už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo, o ne pareiškėjo darbdaviui ir kad ginčijamas Sprendimas prieštarauja proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams. Atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl Bendrovė privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Kiti skundo argumentai dėl kylančių teisinių pasekmių UAB „Dominta“, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais, atsakovo nuomone, nėra teisiškai reikšmingi ginčui.
3.6. Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime pateiktais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Ukrainos pilietis O. I. 2020 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) bendra tvarka, nes ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) UAB „Dominta“.
4.2. Departamento Telšių skyrius 2020 m. rugpjūčio 5 d. priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.
4.3. Departamento Telšių skyrius 2020 m. rugpjūčio 25 d. gavo Valstybinės darbo inspekcijos atsakymą Nr. SD-126-10605 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. Bendrovei buvo surašytas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (pirmą kartą) už tai, kad Bendrovėje darbą dirbo asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
4.4. Departamentas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Bendrovės direktorius yra nubaustas kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), ir tokiu atveju nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Įvertinęs tai, kad UAB „Dominta“ (Bendrovės vadovas) yra bausta už leidimą dirbti nelegalų darbą, o nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčiu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 21 d., toliau – Įstatymas).
6.1. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 21 d.) 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi ar leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
6.2. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis apibrėžia nelegalaus darbo sąvoką, pagal kurią nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys numato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).
6.3. ANK 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal ANK atsako tik fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte.
ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Nepriklausomai nuo nelegaliai įdarbinto subjekto, nustačius, kad jis dirba be darbo sutarties ir apie jį nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai ar dirbama nesilaikant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūrų, konstatuojamas nelegalaus darbo faktas.
7. Byloje nustatyta, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo įmonės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip įmonės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Tuo pačiu, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.
7.1. Pareiškėjo argumentai, kad Bendrovės vadovui (darbdaviui) pritaikyta nuobauda negali turėti įtakos iki nuobaudos paskyrimo įsidarbinusiems asmenims, nes šioje situacijoje nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo ir kad šiuo atveju darbdavys yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas, šios bylos kontekste nėra teisiškai reikšmingi. Teismas laiko nustatyta aplinkybę, kad pareiškėjo darbdaviui UAB „Dominta“ (vienasmenis valdymo organas – direktorius) Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje už pažeidimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“), padarymą paskirta 2 000,00 Eur bauda, kuri buvo sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d., t. y. nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Taigi ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Bendrovės vadovas baustas už Lietuvos Respublikos piliečių įdarbinimo tvarkos nesilaikymą, kas laikoma nelegaliu darbu, nėra. Tuo pačiu pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje numatyta sąlyga, kad darbdavys negali būti baustas tiek už leidimą dirbti nelegalų darbą, tiek už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, nepaisant asmenų, kuriems leista dirbti nelegaliai skaičiaus, pilietybės ir pan. Aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad Bendrovės teisėto atstovo, veikiančio darbdavio vardu ir interesais, nubaudimas už leidimą dirbti nelegalų darbą neišvengiamai vertintinas ir kaip atstovaujamojo veiksmų neteisėtumo pagrindas nepaisant to, ar Bendrovė yra tapusi savarankišku atsakomybės už nelegalų darbą subjektu pagal Užimtumo įstatymo nuostatas. Leidimo dirbti nelegalų darbą teisinių pasekmių Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtinto teisinio reguliavimo taikymo kontekste atskyrimas subjektų – teisėto Bendrovės atstovo ir Bendrovės, kaip juridinio asmens, patrauktų atsakomybėn dėl nelegalaus darbo, pagrindu būtų visiškai formalus ir neatitiktų teisėtumo reikalavimų, inter alia (be kita ko) keliamų užsieniečiams, įgyvendinantiems teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1dalies 19 punkto a) papunkčio turinį (kuris yra analogiškas 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčio turiniui) yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019). LVAT praktikoje pažymėta ir tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį Bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (2020 m. balandžio 22 d nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020).
7.2. Pažymėtina ir tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį Bendrovės vadovo (direktoriaus) atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais, kaip šis atvejis, būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Toks situacijos teisinis vertinimas tuo pačiu suponuoja ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtintos sąlygos, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, egzistavimą.
8. Pareiškėjo teigimu, jis savo prašymą pateikė dar 2020 m. rugpjūčio 3 d., tuo tarpu pareiškėjui kaip Bendrovės vadovui administracinė nuobauda buvo paskirta 2020 m. rugsėjo 15 d., taigi pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad ne dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksmų jo prašymas bus atmestas. Taip pat pareiškėjas teigia, kad šioje situacijoje buvo pažeistas proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismas, atsakydamas į šiuos pareiškėjo teiginius, pažymi, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais įstatyme nustatytais pagrindais. Tokiu būdu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje bylos Nr. eA-3999-492/2018). Taigi teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Teismo vertinimu, tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018). Taigi šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu priimtas skundžiamas Sprendimas vertintinas kaip proporcinga priemonė, paremta nustatytu teisiniu reguliavimu, siekiant užtikrinti visuomenės interesus. Tuo pačiu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyvaus pobūdžio teisinės pasekmės, todėl atsakovui nesuteikta diskrecijos teisė, esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytiems atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindams, spręsti, ar toks leidimas gali būti išduotas, ar ne. Įvertinus tai, kad toks įstatymo pagrindas yra imperatyvus, tai reiškia, kad minėtos teisės normos taikymas neapsiribojo pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo momentu. Taigi Departamentas prašymo nagrinėjimo metu nustatęs, kad darbdavys yra padaręs pažeidimą, numatytą ANK 95 straipsnyje, ir nuo nuobaudos skyrimo nėra praėję vieneri metai, privalo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, net jeigu pareiškėjas formaliai ir atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Teismas papildomai pažymi, kad santykiuose su darbuotojais darbdavys taip pat turi elgtis atsakingai ir prisiimti riziką, susijusią su tuo, kad dėl darbdaviui taikytų poveikio priemonių gali atsirasti suvaržymai darbuotojams.
9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Bendrovė elektroninėmis ryšio priemonėmis negavo jokių abejonių keliančią informaciją, patvirtinančią, kad yra gauti visi minėti reikalingi leidimai, todėl būdama įsitikinusi, kad minėtų darbuotojų įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, minėti asmenys buvo įdarbinti įmonėje; kad nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų; kad Bendrovės vadovas, būdamas atsakingu ir rūpestingu darbdaviu, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, įgyvendinti savo kaip darbdavio pareigas, t. y. argumentų dėl kylančių teisinių pasekmių UAB „Dominta“, teismas šioje byloje nevertina, nes šiuo atveju sprendžiama dėl atsakovo Sprendimo, priimto jame nurodytomis aplinkybėmis, ir teismas šioje byloje nesprendžia trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Dominta“ traukimo administracinėn atsakomybėm už nelegalų darbą klausimo.
10. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas pažymi, kad jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusi redakcija, nes pareiškėjo prašymas pateiktas 2020 m. rugpjūčio 3 d.) reikalavimus. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjo darbdavio UAB „Dominta“ vienasmenis valdymo organas – direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.) praėjo mažiau kaip vieneri metai. Taigi, teismas daro išvadą, kad atsakovas pagal kompetenciją priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą.
Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas.
11. Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. I. (O. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.