- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-13
- Bylos Nr.
- e2A-480-227/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Margarita Dzelzienė, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- UAB „Legal Balance“
- Atsakovas
- L. A.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-480-227/2018 Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01023-2017-6
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-303-356/2018 pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui L. A. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Šančių autoservisas“ ir KO.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Legal Balance“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 55 EUR skolą už suteiktą pakrovimo, iškrovimo ir transportavimo paslaugą, 4 236,90 EUR skolą už transporto priemonės saugojimą, 57,03 EUR palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 98 EUR žyminio mokesčio. Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi buvo priimtas ieškovės atsisakymas ieškinio atsakovo A. B. atžvilgiu.Patikslintame ieškinyje nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko 2015 m. liepos 29 d. buvo sudarę Paslaugų teikimo sutartį, kuria autoservisas įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir jų saugojimo tam pritaikytose transporto priemonių saugojimo aikštelėse Kauno mieste paslaugas ir grąžinimą. Vairuojant transporto priemonę Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sukeltas eismo įvykis, o atvykus policijos pareigūnams paaiškėjo, kad jos vairuotojas L. A. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą. Atsižvelgiant į tai, 2015 m. spalio 31 d. policijos pareigūnas surašė transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, kuriuo priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę. Remiantis Paslaugų teikimo sutartimi, transporto priemonė perduota nuvežti į pradinio kreditoriaus transporto priemonių saugojimo aikštelę. Apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą atsakovas L. A. (transporto priemonės vairuotojas) buvo informuotas policijos pareigūnų. Pagal Paslaugų teikimo sutartimi nustatytus transporto priemonių nuvežimo, pakrovimo, iškrovimo, saugojimo įkainius automobilio pakrovimo ir iškrovimo su transportavimo paslaugomis kaina yra 55 EUR, o už automobilio autoservise saugojimą laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2017 m. kovo 1 d. pagal patvirtintus įkainius (1 parai 8,70 EUR su PVM) priskaičiuota mokėti suma yra 4 236,90 EUR. Ieškovė 2017 m. kovo 1 d. perėmė pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę į 4291,90 Eur skolą ir į su skola susijusias papildomas teises, t. y. teisę į delspinigius, palūkanas, netesybas bei skolos išieškojimo išlaidas pagal ieškovės ir pradinio kreditoriaus sudarytą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Atsakovui L. A. pranešimas dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę išsiųstas tik 2017 m. rugpjūčio 10 d. dėl to, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas duomenis apie transporto priemonių vairuotojus pateikė tik 2017 m. rugpjūčio 4 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu už akių ieškinys patenkintas iš dalies. Priteista iš atsakovo L. A. ieškovei 55 EUR skola už pakrovimo, iškrovimo ir transportavimo paslaugą, 2 118,45 EUR skola už transporto priemonės saugojimą, 28,88 EUR palūkanos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 2 173,45 EUR sumą už laikotarpį nuo 2017-10-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 49 EUR žyminis mokestis. Kitoje dalyje ieškinys atmestas. Valstybei iš šalių priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.Teismas nustatė, kad atsakovas L. A. Kauno apylinkės teismo 2015-12-23 nutarimu, priimtu administracinėje byloje Nr. AN2.6.-9477-540/2015 buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį, 123 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnį ir nubaustas, nes 2015 m. spalio 31 d., apie 02.40 val. Kaune, Marvelės g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,75 promilės neblaivumas, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį Peugeot 306, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriam neatlikta privalomoji techninė apžiūra ir transporto priemonė neapdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2015 m. spalio 31 d. policijos pareigūnai surašė transporto priemonės Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimo protokolą ir automobilį perdavė nuvežti į autoserviso saugojimo aikštelę. Pažymėjo, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko 2015 m. liepos 29 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis numato, kokias atvejais už trečiojo asmens suteiktas paslaugas sumoka motorinių transporto priemonių savininkai arba valdytojai; trečiasis asmuo turi teisę teikti transportavimo paslaugas už mokestį ir spręsti šių išlaidų išieškojimą su transporto priemonių savininkais ar valdytojais (Paslaugų teikimo sutarties 2 punktas, 11.1, 11.3 papunkčiai). Vadovaudamasis Paslaugų teikimo sutarties nuostatomis, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalimi, Reikalavimo perleidimo sutarties nuostatomis, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6. 830 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad atsakovui kyla prievolė ieškovei atlyginti išlaidas už automobilio transportavimą, pakrovimą, iškrovimą ir saugojimą.Pažymėjo, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų už saugojimą dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek ir saugotojo veiksmai (neveikimas). Kadangi atsakovo vairuojamas automobilis buvo sustabdytas, atsakovas nušalintas nuo vairavimo, tikėtina, kad jam buvo žinomi transporto priemonės pakrovimo ir išvežimo, perdavimo saugojimui faktai, atsakovas dalyvavo administracinės bylos nagrinėjime, gavo Kauno apylinkės teismo 2015-12-23 nutarimą, kuriuo jis buvo nubaustas, tačiau netaikytas transporto priemonės konfiskavimas, todėl negalėjo nesuprasti turintis teisę transporto priemonę atsiimti, atsakovas valdyta transporto priemone nesidomėjo, elgėsi nerūpestingai. Pažymėjo, kad tuo atveju, kai menkavertė transporto priemonė saugoma labai ilgą laiką, yra pagrindas svarstyti klausimą ir dėl saugotojo pasyvumo, kadangi saugotojas negali nesuprasti besitęsiančio saugojimo neekonomiškumo. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo nepateikė jokių argumentų ir/ar įrodymų, dėl ko nuo 2015 m. spalio 31 d. autoservisas saugojęs atsakovo valdytą menkavertę transporto priemonę ir turėdamas jam perduotą 2016-01-14 Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę nesiaiškino duomenų apie jos savininką ar valdytoją. Saugant transporto priemonę nuo 2015-10-31 iki Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo 2017-03-01 (saugoma ir toliau) autoservisas negalėjo nesuprasti, jog, skaičiuojant po 8,70 EUR už kiekvieną automobilio saugojimo parą, saugojimo išlaidų suma greit viršijo transporto priemonės vertę. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo turėjo galimybę gauti informaciją apie transporto priemonės savininką/valdytoją ir jį informuoti apie automobilio saugojimo paslaugos kainas. Atsižvelgė į tai, kad saugojimo mokestis pakankamai didelis, galintis lemti nepagrįstą saugotojo praturtėjimą, tai galėjo turėti įtakos ir jo pasyvumui laiku apie besikaupiančią skolą neinformuoti atsakovo. Teismas vertino, jog didelė suma už transporto priemonės saugojimą susidarė ne tik dėl atsakovo, kuris tik 2017 m. tapo pilnametis, nerūpestingumo ir pasyvumo, bet ir dėl kooperavimosi bei bendradarbiavimo pareigą ignoravusio saugotojo kaltės, kas pripažintina pagrindu priteistinai sumai mažinti. Sprendė, kad tiek saugojimo paslaugos įkainis – 8,70 EUR už 1 parą, tiek ir bendra 4 236,90 EUR saugojimo išlaidų suma neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principų, todėl saugojimo išlaidų sumą sumažino 50 proc., t.y. iki 2 118,45 EUR. Sumažinus bendrą priteistinos skolos dydį, iš atsakovo ieškovei priteista 28,88 EUR palūkanų (55 EUR +2 118,45 EUR x 5 proc. x 97 d.), 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 2 173,45 EUR sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017-10-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
III.Apeliacinio skundo motyvai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą - tenkinti ieškinį visiškai, priteisti byliėnjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai mažino prašomą priteisti skolos už transporto priemonės saugojimo paslaugą, sumą dėl atsakovo neinformavimo 2015 m. spalio 31 d. – 2017 m. kovo 1 d. laikotarpiu. Nurodo, kad kaip transporto priemonės savininkas buvo identifikuotas pirminis atsakovas A. B., jam 2016 m. sausio 14 d. buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Pradinis kreditorius 2016 m. sausio 14 d. pranešimu dėl priverstinai nutransportuotos transporto priemonės buvo informuotas, kad išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę pradiniam atsakovui A. B., kadangi pažeidimo padarymo metu transporto priemonė priklausė būtent pastarajam. Tik vėliau, iniciavus nagrinėjamą bylą teisme ir pirminiam atsakovui A. B. pateikus atsiliepimą į patikslintą ieškinį, buvo išreikalauti duomenys apie 2016 m. sausio 22 d. Utenos VPK pradėtą ir 2016 m. liepos 25 d. sustabdytą ikiteisminį tyrimą dėl galimai įvykdyto Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Ikiteisminį tyrimą iniciavo A. B., kuris nurodė, kad niekada transporto priemonės nepirko ir jos savo vardu neregistravo. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2016 m. liepos 25 d., nenustačius įtariamųjų. Tokia informacija pradiniam kreditoriui iki reikalavimo teisės perleidimo nebuvo A. B. pateikta. Pradinis kreditorius bendradarbiavo su KAVPK ir domėjosi transporto priemonės savininku tam, kad būtų kaip įmanoma greičiau atiduota jam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Tiek KAVPK, tiek pradinis kreditorius ir apeliantė dėl objektyvių priežasčių negalėjo žinoti, kad pradinis atsakovas nebuvo tikrasis transporto priemonės savininkas, todėl pagrįstai vadovavosi VĮ „Regitra“ duomenų bazėje užfiksuotais bei KAVPK pateiktais transporto priemonės savininko duomenimis, ir pagrįstai reikalavo atsiimti transporto priemonę bei atsiskaityti už transportavimo bei saugojimo paslaugas tol, kol jis paneigė VĮ „Regitra“ duomenų bazėje užfiksuotus transporto priemonės savininko asmens duomenis. Atsakovas neabejotinai žinojo, kam nuosavybės teise priklausė jo vairuota transporto priemonė. Galimai ji priklausė net pačiam atsakovui, todėl žinodamas, kad teks sumokėti transporto priemonės transportavimo bei saugojimo išlaidas, bei žinodamas, kad VĮ „Regitra“ duomenų bazėje transporto priemonės savininku nurodomas pradinis atsakovas A. B., tyčia neatskleidė kam iš tiesų nuosavybės teise priklausė jo vairuota transporto priemonė. Policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, sutartimi susitarta tik dėl papildomos pradinio kreditoriaus pareigos informuoti transporto priemonių savininkus (valdytojus), kad būtų kaip įmanoma efektyviau įgyvendintas Paslaugų teikimo sutarties 10.15 punktas. Atsakovas buvo eismo įvykio vietoje transporto priemonės pakrovimo ir išvežimo metu, todėl jam buvo žinomas jos perdavimo saugojimui faktas, nors jis ir atsisakė pasirašyti priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą. Atsakovas buvo nubaustas už Kelių eismo taisyklių 14 punkto pažeidimą ir jam netaikytas transporto priemonės konfiskavimas, todėl turėjo suprasti, kad reikia jį atsiimti. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas 2016 m. sausio 22 d. – 2016 m. liepos 25 d. laikotarpiu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros buvo iškviestas liudyti, taigi jis papildomai buvo informuotas, jog A. B. gavo leidimą, atsiimti transporto priemonę iš aikštelės, kad A. B. nebuvo transporto savininkas ir kt. Akivaizdu, kad net apklausos metu atsakovas vengė prisipažinti, kad jis pats buvo tikrasis transporto priemonės savininkas, arba identifikuoti jį. Taigi atsakovas žinojo, jog transporto priemonė buvo nutransportuota ir saugoma atlygintinai, tačiau tokios pozicijos laikėsi tyčia, tikėdamasis, jog dėl to nei jam, nei tikrajam transporto priemonės savininkui neteks atlyginti transporto priemonės transportavimo ir saugojimo išlaidų. Atsakovas negalėjo nesuvokti, kad dėl jo valdytos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo, už šias paslaugas reikės atsiskaityti asmeniškai jam. Atsakovas, elgdamasis kaip rūpestingas turto savininkas, privalėjo domėtis jam priklausančios transporto priemonės likimu, turėjo visas sąlygas išsiaiškinti automobilio buvimo vietą, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, elgėsi pasyviai ir neapdairiai, dėl to transporto priemonės saugojimo trukmė pailgėjo, todėl atsakovas pripažintinas atsakingu už transporto priemonės saugojimo išlaidų atsiradimą. Atsakovas iki pat apeliacinio skundo surašymo dienos nei policijos pareigūnams, nei pradiniam kreditoriui, nei apeliantei nėra nurodęs, kas yra tikrasis transporto priemonės savininkas ir kas turi teisę transporto priemonę atsiimti iš saugojimo aikštelės, todėl ji vis dar yra saugoma. Didelei saugojimo išlaidų sumai įtakos turėjo tik paties atsakovo tyčinis neveikimas ir net minimalių atidumo ir rūpestingumo reikalavimų ignoravimas.Paslaugų teikimo sutartis tarp Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta ne vartojimo tikslais, bet viešaisiais tikslais – siekiant apsaugoti saugų eismą. Teismui kitaip nei vartojimo sutarčių atžvilgiu, nesuteikta teisė savo iniciatyva vertinti ir kontroliuoti Paslaugų teikimo sutartimi sulygtų saugojimo įkainių dydžio ir jo atitikties protingumo, teisingumo ir sąžiningumo bei proporcingumo principams. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti saugojimo išlaidas, neginčijo Paslaugų teikimo sutarties sąlygų, nereikalavo Paslaugų teikimo sutarties sąlygų pakeitimo, nevykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir modifikuojant Paslaugų teikimo sutartį mažinti saugojimo paslaugos įkainį. Pradinio kreditoriaus transporto priemonių saugojimo įkainiai yra paremti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nustatytomis maksimaliomis kainomis, kurios patvirtintos laimėjus viešą konkursą ir yra taikomos visoms transporto priemonėms nepriklausomai nuo jų vertės, būklės ar kitokių parametrų. Argumentas, kad transporto priemonė buvo menkavertė ir dėl šios priežasties turėtų būtų taikomas mažesnis saugojimo įkainis, turėtų būtų atmestas kaip nepagrįstas. Pradinis kreditorius laimėjęs viešąjį konkursą ir sudaręs Paslaugų teikimo sutartį, neturėjo galimybės pasirinkti, saugoti transporto priemonę ar ne. Atsakovas buvo informuotas apie priverstinį transporto priemonės nutempimą ir saugojimą už atlyginimą, privalėjo aktyviai domėtis jo valdytos transporto priemonės likimu, turėjo visas sąlygas išsiaiškinti transporto priemonės buvimo vietą, informuoti tikrąjį transporto priemonės savininką, tačiau šia galimybe naudojosi pasyviai, elgėsi neapdairiai, kas turėjo neigiamos įtakos transporto priemonės saugojimo trukmei bei saugojimo sumos dydžiui. Vien tai, kad teismui nebuvo pateiktas pradinio kreditoriaus siųstas pranešimas atsakovui, nepaneigia, kad atsakovas buvo informuotas, ir kad jam buvo žinoma, jog jo „draugui“ priklausanti transporto priemonė yra saugoma už atlyginimą aikštelėje. Nesuprantama, kodėl teismas, net ir galimai nustatęs pradinio kreditoriaus kaltę dėl transporto priemonės saugojimo išlaidų dydžio, saugojimo išlaidas mažino per pusę neatsižvelgęs į kitas aplinkybes. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Byloje kilo ginčas dėl skolos už transporto priemonės saugojimą bei palūkanų sumažinimo. Ieškovė be kitų reikalavimų prašė priteisti ir skolą, atsiradusią iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo, tačiau pirmosios instancijos teismas ją sumažino per pusę. Ieškovė apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis remiantis ieškovei iš transporto priemonės valdytojo priteista mažesnė nei prašoma suma už transporto priemonės saugojimą bei atitinkamai sumažintos palūkanos, pagrįstumo ir teisėtumo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų išsamiai nebekartoja, pasisako tik dėl esminių skundo motyvų.Byloje nustatyta, kad atsakovas Kauno apylinkės teismo 2015-12-23 nutarimu administracinėje byloje buvo nubaustas, nes 2015 m. spalio 31 d. būdamas neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį, kuriam neatlikta privalomoji techninė apžiūra ir transporto priemonė neapdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2015 m. spalio 31 d. policijos pareigūnai surašė transporto priemonės Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimo protokolą ir automobilį perdavė nuvežti į autoserviso saugojimo aikštelę. Ieškovė, perėmusi reikalavimo teisę, pareiškė byloje atsakovui (automobilio valdytojui) patikslintą ieškinį dėl 55 EUR skolos už suteiktą pakrovimo, iškrovimo ir transportavimo paslaugą, 4 236,90 EUR skolos už transporto priemonės saugojimą, 57,03 EUR palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo. Skola už transporto priemonės saugojimą paskaičiuota už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2017 m. kovo 1 d. pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko 2015 m. liepos 29 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties nuostatas. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad automobilio savininku registre nurodytas A. B. yra inicijavęs ikiteisminį tyrimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties suklastojimo. Reikalavimo atsakovo A. B. atžvilgiu ieškovė atsisakė. Vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija galiojusi automobilio pervežimo į saugojimo aikštelę metu) 33 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko 2015 m. liepos 29 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis numato, kokias atvejais už trečiojo asmens suteiktas paslaugas sumoka motorinių transporto priemonių savininkai arba valdytojai; trečiasis asmuo turi teisę teikti transportavimo paslaugas už mokestį ir spręsti šių išlaidų išieškojimą su transporto priemonių savininkais ar valdytojais (Paslaugų teikimo sutarties 2 punktas, 11.1, 11.3 papunkčiai). Šio ginčo atveju atsakovo kaip automobilio valdytojo prievolė sumokėti už jos turto išsaugojimą kilo įstatymo pagrindu. Įstatyminis reglamentavimas numato solidarią skolininkų (savininko ir valdytojo) atsakomybę, kas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tik vienas iš jų, šiuo atveju - valdytojas (CK 6.6 str. 4 d.). Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovui kyla prievolė ieškovei atlyginti išlaidas už automobilio transportavimą, pakrovimą, iškrovimą ir saugojimą. Tačiau taip pat teismas vertino, kad išlaidos už transporto priemonės saugojimą susidarė ne tik dėl atsakovo nerūpestingumo ir pasyvumo, bet ir dėl kooperavimosi bei bendradarbiavimo pareigą ignoravusio saugotojo kaltės, šiuo pagrindu jas sumažino, su kuo nesutinka apeliantė. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai mažino prašomą priteisti skolos už transporto priemonės saugojimo paslaugą, sumą dėl atsakovo neinformavimo 2015 m. spalio 31 d. – 2017 m. kovo 1 d. laikotarpiu. Nesutinka, kad trečiasis asmuo nesiaiškino duomenų apie automobilio savininką ar valdytoją, nurodo, kad kaip transporto priemonės savininkas buvo identifikuotas pirminis atsakovas A. B., jam 2016 m. sausio 14 d. buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, apie ką buvo informuotas pradinis kreditorius, apie A. B. inicijuotą ikiteisminį tyrimą pradinis kreditorius nebuvo informuotas, vadovavosi VĮ „Regitra“ duomenimis. Nurodo, kad galimai automobilis priklausė atsakovui, jis tyčia neatskleidė, kam iš tiesų priklauso automobilis. Atsakovas buvo informuotas apie priverstinį tranpsorto priemonės nuvežimą į mokamą saugojimo aikštelę, kadangi buvo eismo įvykio vietoje, tik atsisakė pasirašyti priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą, vėliau buvo nubaustas už padarytą pažeidimą ir netaikytas automobilio konfiskavimas, buvo kviečiamas liudyti ikiteisminiame tyrime. Mano, kad atsakovui turėjo būti suprantama, jog automobilis bus saugomas ir susidarys išlaidos. Nors teiginiai apie tai, kad atsakovas turėjo žinoti, jog automobilis yra saugojimo aikštelėje, pagrįsti, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad saugotojas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą atsakovo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pati apeliantė pripažįsta, jog teismui nepateiktas pradinio kreditoriaus siųstas pranešimas atsakovui. Taip saugotojas UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko, įsipareigojęs Paslaugų tiekimo 2015-07-29 sutartimi imtis visų galimų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau gražintos asmenims(10.15 p), imtis visų priemonių informuoti transporto priemonės savininkus apie saugomą transporto priemonę bei pareigą ją atsiimti, kai transporto priemonė gražinama (10.16p) ir turėdamas 2016-01-14 Leidimą grąžinti automobilį jos savininkui, nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad jis pirmiau nurodytas pareigas tinkamai vykdė. Apeliantė, 2017-03-01 perėmusi reikalavimo teisę, tik 2017-08-10 išsiuntė pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdymo atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Nors apeliantė nurodo, kad tik 2017-08-04 gavo iš policijos duomenis apie transporto priemonės vairuotoją, minėta aplinkybė neeliminuoja saugotojo (pradinio kreditoriaus) pareigos imtis veiksmų, kad dirbtinai nebūtų didinamos daikto saugojimo išlaidos ir laiku būtų informuojamas automobilio valdytojas dėl jų susidarymo. Paslaugų teikimo sutarties 12.6 punkte numatyta, kad saugotojui raštiškai paprašius užsakovas įsipareigoja pateikti informaciją įstatymo nustatyta tvarka apie transporto priemonę, vairuotoją, transporto priemonės savininką ar valdytoją. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad ji kokiu nors būdu bandė išsiaiškinti automobilio savininką ar naudotoją bei kad kreipėsi į Paslaugų tiekimo sutarties šalį dėl susidariusios situacijos išsprendimo, kuomet esant Leidimui atsiimti automobilį, jis neatsiimamas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad faktas, jog transporto priemonę neblaivus vairavo būtent atsakovas, tapo žinomas Kauno apylinkės teismui 2015-12-23 priėmus nutarimą administracinėje byloje ir tokie duomenys saugotojo galėjo būti gauti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Tuo tarpu ieškovė tik 2017 m. liepos 17 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybą, tam, kad gautų administracinės teisės pažeidimo bylos kopiją ir turėtų papildomų įrodymų apie transporto priemonės vairuotoją, savininką, administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybes bei kitus įrodymus. Paslaugų teikimo sutarties 11.3 punkte numatyta, kad saugotojas turi teisę savo iniciatyva vykdyti patirtų išlaidų už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti su transporto priemonių savininkais, valdytojais ar įgaliotais asmenimis patirtų išlaidų kompensavimą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad pradinis kreditorius būtų kreipęsis būtent į atsakovą su reikalavimais atlyginti saugojimo išlaidas, informavęs jį apie automobilio saugojimo išlaidų dydį, paaiškinęs atsakovui, kad pagal paslaugų teikimo sutarties 11.1 punktą saugotojas turi teisę tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal ATPK normas, gauti atlygį už paslaugą iš administracine tvarka baudžiamų asmenų. Pripažintina, kad šiuo atveju pradinio kreditoriaus elgesys bandant spręsti transporto priemonės išlaidų atlyginimo klausimą, neabejotinai neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui (o būtent taip turėtų elgtis asmuo, sudaręs sutartį su valstybės institucija) keliamų elgesio reikalavimų. Tokie pradinio kreditoriaus veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog automobilis saugomas nuo 2015-10-31, Leidimas automobilį atsiimti išduotas 2016-01-14 automobilio savininkui A. B., ikiteisiminis tyrimas 2016-07-25 sustabdytas nenustačius automobilio savininko (nustatyta, kad savininkas ne A. B.). Teismui nepateikta, todėl tikėtina, kad automobilis nėra areštuotas. Esant šioms aplinkybėms automobilio saugotojas tik 2017m. gegužės mėnesį kreipėsi į teismą dėl įsakymo išdavimo A. B. atžvilgiu už automobilio nugabenimą, saugojimą, o panaikinus įsakymą ieškiniu tam pačiam A. B., kuomet jau beveik prieš metus laiko buvo konstatuota, kad automobilio savininkas nėra A. B.. Ieškovė tik 2017-08-10 praneša L. A. apie kreditoriaus pasikeitimą ir pareigą atsiskaityti su juo. 2018-08-18 ieškovės pareiškimo pagrindu buvo įtrauktas į bylą atsakovu L. A., 2017-11-18 atsisakoma ieškinio A. B. atžvilgiu ir visi reikalavimai pareiškiami tik L. A..Visos pirmiau nurodytos aplinkybės duoda pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pažeistas kooperavimosi principas. Sutiktina, kad pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ribotą atsakomybę. Atsižvelgdamas į civilinės atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, jų tarpusavio santykius teismas gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 straipsnio 2 dalis). Iš išdėstytų aplinkybių darytina išvadą, kad pats saugotojas (pradinis kreditorius) nesiekė bendradarbiauti su atsakovu, spręsti jo valdytos transporto priemonės grąžinimo bei išlaidų atlyginimo klausimo, taip didindamas savo nuostolius - daikto saugojimo išlaidas, kurios net ir pirmosios instancijos teismui jas sumažinus, laikytinos didelėmis. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra susidariusi tokia situacija, jog atsakovas galimai neturi teisės atsiimti automobilio, kadangi jis nėra automobilio savininkas ar jo įgaliotas asmuo, kuriam būtų galima išduoti leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Todėl jam vienam sumokėjus už automobilio pasaugą, atsakovo prievolė nepriklausomai nuo jo valios mokėti už pasaugą nepasibaigs, be to, automobilio savininku registre nurodytas asmuo yra inicijavęs ikiteisminį tyrimą, kuris šiuo metu sustabdytas, dėl pirkimo-pardavimo sutarties suklastojimo, kas leidžia spręsti, kad jis nesiims jokių veiksmų dėl automobilio atsiėmimo iš saugojimo aikštelės, nes savęs automobilio savininku nelaiko. Todėl įvertinus pirmiau nurodytas šios bylos faktines aplinkybes didesnės saugojimo išlaidų sumos priteisimas iš atsakovo L. A. prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Netgi atsižvelgiant į tai, kad susiklostę pasaugos santykiai yra kilę iš viešųjų administracinės teisės normų (administracinio pažeidimo), atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme, turi būti adekvačios ir realiai įgyvendinamos. Manytina, kad iš atsakovo teismo priteista suma už automobilio saugojimą yra pakankama, kadangi jis neturi realios galimybės susiklosčiusių pasaugos santykių nutraukti atsiimdamas automobilį iš saugomos aikštelės. Konstatuotina, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą už akių. Teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Teismas pripažįsta, kad pagrįstai sprendimu už akių per pusę buvo sumažintos ieškovei priteistinos išlaidos už automobilio saugojimą bei atitinkamai sumažintos palūkanos, bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą už akių, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti ir naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistu.