Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-35472-996/2020

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-12-07
Bylos Nr.: e2-35472-996/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-29561-2020-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ieva Stanislovaitienė
Ieškovas: A. B.
Atsakovas: valstybės įmonės „Registrų centras“
Advokatai: Inga Abramavičiūtė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-35472-996/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29561-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.5; 1.3.2.9.6; 1.3.5.3.15.6; 1.3.5.9; 3.2.6.1; 3.4.1.7 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,sekretoriaujant Onai Virmauskienei,dalyvaujant ieškovo A. B. atstovei advokatei Ingai Abramavičiūtei,atsakovės valstybės įmonės „Registrų centras“ atstovei Sandrai Stanevičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Registrų centras“ dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

A. B. (toliau – ieškovas, darbuotojas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–8) valstybės įmonei „Registrų centras“ (toliau – atsakovė, darbdavė, įmonė, Registrų centras), prašydamas pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo pas atsakovę nuo 2019 m. vasario 28 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne daugiau kaip už vienerius metus, šešių vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad jis pagal 1998 m. spalio 20 d. sudarytą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini), 2018 m. spalio 31 d. atsakovė jam įteikė įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame buvo nurodyta, jog įsigaliojus naujai įmonės struktūrai, nebelieka struktūrinio padalinio, kuriame jis ėjo pareigas ir pastarojo darbo funkcija/pareigybė tampa nebereikalinga, be to, įmonės direktoriaus 2018 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) tokia pareigybė nebuvo patvirtinta, taip pat teigė, kad pagal atliekamas/atliktas darbo funkcijas/pareigybes nebėra laisvų darbo vietų, į kurias jis pagal savo kvalifikaciją galėtų būti perkeltas, tačiau vidiniame interneto puslapyje nuo 2018 m. lapkričio 5 d. bus skelbiami konkursai į naujas darbo vietas. Nurodė, kad jis iki atleidimo iš darbo buvo parengęs atsakovei komercinių paslaugų teikimo ir plėtimo veiksmų planą, kuris būtų padėjęs atsakovei uždirbti papildomas pajamas, aktyviai dalyvavo veikloje, susijusioje su įmonės naujos struktūros aptarimu ir įgyvendinimu, ir tikėjosi, kad jo įspėjimo dėl atleidimo iš darbo laikotarpiu, jo indėlis į įmonės veiklą ir lojalumas darbdavei bus įvertintas, ir jam, kaip ir kitai daliai jo kolegų, bus pasiūlyta kita darbo vieta įmonės naujoje struktūroje, tačiau atsakovė jokios kitos darbo vietos jam nepasiūlė. Teigė, kad atsakovė 2019 m. vasario 28 d. nutraukė su juo sudarytą darbo sutartį nesuteikiant jam galimybės darbo sutartį pratęsti, be to, viso įspėjimo metu (nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. vasario 28 d.) atsakovė neteikė jokio pasiūlymo dėl laisvos darbo vietos ir dėl šios priežasties jis neturėjo galimybės sutikti dėl perkėlimo į patvirtintas laisvas darbo vietas pagal DK 57 straipsnio 2 dalį, dar daugiau, atsakovė visu įspėjimo laikotarpiu skelbė viešuosius konkursus į laisvas darbo vietas, kuriuose galėjo dalyvauti ir atsakovės darbuotojai, ir bet kokie kiti tretieji asmenys, o 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai įmonės struktūrai, kurioje buvo panaikinti filialai, tačiau įsteigti kiti vidiniai įmonės struktūriniai padaliniai, paaiškėjo, kad atsakovės patvirtintoje naujoje struktūroje buvo laisvų darbo vietų į kurią jis pagal jo kvalifikaciją ir vykdytas funkcijas galėjo būti perkeltas jo sutikimu. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė su juo darbo sutartį nutraukė neteisėtai. Pažymėjo, kad nors įmonėje įvyko struktūriniai pokyčiai, įmonė ir jos filialai, kurie kaip struktūrinis vienetas buvo panaikinti iš esmės, ir toliau vykdė identiškas funkcijas, pagrindinės įmonės ir jos filialų vykdomos funkcijos išliko nepakitę, neįvyko taip, kad realių funkcijų, kurias jis vykdė pagal darbo sutartį, neliko, kadangi jos buvo perskirstytos kitaip suformuotiems struktūriniams padaliniams, kitaip suformuotoms ir pavadintoms pareigybėms, todėl, jo manymu, atsakovė turėjo realią ir faktinę galimybę pagal jo turimą kvalifikaciją pasiūlyti jam kitą darbo vietą (kitose pareigose, kitaip pavadintame struktūriniame padalinyje), kadangi esminės įmonės atliekamos funkcijos išliko visiškai nepakitę. Pabrėžė, kad atsakovė skelbė viešuosius konkursus, o ne pasiūlymus būti perkeltu į laisvas darbo vietas; jis negalėjo pateikti pareiškimo skelbiamame viešame konkurse ir tokiu būdu būti perkeltas į laimėtą laisvą darbo vietą, kadangi darbdavė nurodė, kad jis tokiu atveju turėtų dalyvauti viešame konkurse; darbuotojo sutikimas būti perkeltu negali būti prilygintas kandidatavimui viešajame konkurse. Nurodė, kad 2018 m. lapkričio mėn. – 2019 m. vasario mėn. darbdavė skelbė viešuosius konkursus į laisvas darbo vietas, atsakovė įspėjimo laikotarpiu atnaujindavo įmonės struktūrą internete paskelbdama, kurios iš darbo vietų naujoje struktūroje jau yra užimtos, o kurios vis dar laisvos, taigi, įspėjimo laikotarpiu įmonėje buvo laisvų darbo vietų, kurios buvo siūlomos ne visiems esamiems darbuotojams, atsakovė jam nesiūlė jokių atitinkančių jo kvalifikaciją laisvų darbo vietų, nors tokią jos pareigą įtvirtina DK 57 straipsnio 2 dalis. Ieškovo vertinimu, jo kvalifikacija atitinka reikalavimus, keliamus naujoms pareigybėms, tokioms kaip: Registrų tvarkymo direktorius, Klientų aptarnavimo direktorius, Rytų Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Vidurio Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Strateginio vystymo direktorius. Pabrėžė, kad pasiūlymas dalyvauti viešajame konkurse nėra DK 57 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos tinkamas įvykdymas, todėl atsakovė turėjo pasiūlyti laisvą darbo vietą, atitinkančią jo kvalifikaciją, o ne teigti, kad jis turėtų dalyvauti viešuosiuose konkursuose. Pabrėžė, kad jo ilgas darbo laikotarpis (nuo 1998 m.), užimtos pareigos – jis dirbo vadovaujamąjį darbą, buvo (duomenys neskelbtini), buvo atsakingas už viso filialo darbo organizavimą ir rezultatus, ir savo pareigas vykdė gerai, nesudaro pagrindo mažinti piniginės kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kadangi tokiu būdu ir yra užtikrinama pusiausvyra tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir jo teisių pažeidimo bei paties pažeidimo adekvatumo. Nurodė, kad vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi jam taip pat priteistina kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, ir ši kompensacija sudaro šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė advokatė palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją.

Šalies argumentai

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (el. b. apyrašo t. II, l. 1–16).

Atsiliepimas

Atsakovė paaiškino, kad 1998 m. spalio 20 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovas buvo priimtas dirbti į (duomenys neskelbtini) pareigas; dirbdamas vadovaujamą darbą ir būdamas atsakingu už kitų Registrų centro Kauno filiale dirbusių asmenų tinkamą informavimą, privalėdamas gerai išmanyti Registrų centro struktūrą, ieškovas ne tik galėjo, bet privalėjo domėtis planuojamų įmonės pertvarkymų priežastimis, jų svarba bei pasirūpinti tokios informacijos perteikimu jo vadovaujamo padalinio darbuotojams; ieškovui, kaip buvusiam (duomenys neskelbtini), taikomi griežtesni elgesio standartai, keliami aukštesni reikalavimai. Nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pavedimą Regsitrų centro valdybos 2018 m. spalio 16 d. sprendimu, siekiant optimizuoti įmonės veiklą ir darbo resursus, efektyvinti bei skaidrinti veiklą, buvo pradėti struktūriniai pokyčiai ir nustatyta visiškai nauja Registrų centro sandara, struktūra buvo kuriama vadovaujantis visiškai kitokiais principais, todėl iki 2019 m. kovo 1 d. galiojusioje struktūroje buvęs Registrų centro Kauno filialas buvo panaikintas, tuo pačiu panaikinant ir tokio filialo direktoriaus pareigybę, taigi natūralu, jog panaikinus filialus, filialo direktoriaus pareigybė, savo esme susijusi su filialų veiklos organizavimu, taip pat tapo nebereikalinga. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog dar prieš priimant valdybos sprendimą, 2018 m. rugsėjo 26 d. darbo tarybos posėdžio metu Registrų centro organizacinės struktūros projektas bei patys pokyčiai buvo aptarti ir suderinti su Registrų centro darbo taryba, kuri iš esmės pritarė darbdavės inicijuotiems struktūriniams pokyčiams, dar iki 2018 m. rugsėjo 26 d. posėdžio naujas Registrų centro struktūros projektas buvo atskirai pristatytas ir aptartas su filialų, įskaitant ir Kauno filialu, administracijomis, aiškiai nurodant, kad filialai bus naikinami, 2019 m. spalio 17 d. buvo surengta tiesioginė transliacija, kurios metu dar kartą buvo pristatyta Registrų centro organizacinė struktūra bei pertvarkymų priežastys. Paaiškino, kad Registrų centro valdybos sprendimu nustačius naują įmonės struktūrą, Registrų centro direktoriaus 2018 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigybių sąrašo nuo 2019-03-01 patvirtinimo“ buvo patvirtintas naujas pareigybių sąrašas, iš kurio matyti, kad naujoje Registrų centro struktūroje Kauno filialo direktoriaus pareigybė nebuvo patvirtinta, tokio padalinio Registrų centro struktūroje taip pat nėra, todėl dėl šios priežasties 2018 m. lapkričio 8 d. ieškovui buvo pasirašytinai įteiktas 2018 m. spalio 31 d. įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame labai aiškiai nurodyta, kad darbo sutartis su juo nutraukiama, nes įgyvendinus struktūrinius pokyčius Registrų centre nelieka struktūrino padalinio, kuriame jis dirbo, t. y. Kauno filialo, kaip ir nebelieka tokio filialo (duomenys neskelbtini) pareigybės, jame taip pat buvo nurodyta, kad nuo 2018 m. lapkričio 5 d. vidiniame intraneto puslapyje bus skelbiami konkursai į naujas įmonės struktūroje sukurtas darbo vietas, į kurias darbuotojai buvo kviečiami kandidatuoti, tokiu būdu išreiškiant jų sutikimą toliau dirbti įmonėje. Teigė, kad ieškovui per visą įspėjmo laikotarpį jokia forma neišreiškus sutikimo ar bent minimalaus intereso toliau dirbti Registrų centre, po įspėjimo įteikimo savo elgesiu pademonstravus priešingą poziciją, darbo sutartis su juo buvo nutraukta nuo 2019 m. vasario 28 d. Pabrėžė, kad struktūriniai pertvarkymai buvo būtini ir ekonomiškai bei struktūriškai pagrįsti, Kauno filialo (duomenys neskelbtini) funkcijos tapo perteklinės naujoje struktūroje ir nebuvo perduotos vykdyti kitoms naujai įsteigtoms pareigybėms. Nurodė, kad įspėjime ieškovui buvo nurodyta, jog įspėjimo įteikimo metu nėra laisvos darbo vietos, į kurią jis tuo metu galėtų būti perkeltas (nes filialo direktoriaus pareigybė buvo panaikinta), papildomai nurodyta, kad nuo 2018 m. lapkričio 5 d. vidiniame intraneto puslapyje bus skelbiami konkursai į naujas įmonės struktūroje sukurtas darbo vietas, į kurias jis turi teisę kandidatuoti, tokiu būdu ieškovui buvo pranešta apie laisvas darbo vietas, į kurias, radęs jo poreikius bei kompetenciją labiausiai atitinkančią, individualizuotą vietą, jis galėjo kandidatuoti, tokiu būdu darbuotojui buvo aiškiai nurodyta, kad darbdavė ketina svarstyti jo kandidatūrą, jeigu tik sutikimą būti perkeltam į naujai atsiradusias laisvas darbo vietas ieškovas išreikš, dalyvaudamas skelbiamuose konkursuose, toks ieškovo elgesys būtų buvęs vertinamas kaip jo sutikimas DK 57 straipsnio prasme. Atsakovės nuomone, darbuotojas galėjo ir turėjo pats informuoti darbdavę apie savo norą bei sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą, tokiu atveju darbdavė privalėtų ir būtų svarsčiusi jo kandidatūrą, tačiau ieškovas, net ir žinodamas, kur ir nuo kada bus skelbiama informacija apie laisvas darbo vietas, o taip pat ir joms keliami reikalavimai, darbdavei įspėjime aiškiai nurodžius, kad ieškovui dalyvavus konkurse ir jį laimėjus, būtų laikoma, jog įspėjime nurodytos priežastys išnyko (t. y. darbo sutartis nebūtų nutraukta), per visą tą laiką neišreiškė absoliučiai jokios iniciatyvos ir nekandidatavo į viešai paskelbtas pareigybes. Atsakovės vertinimu, ji nepažeidė DK 57 straipsnio, 64 straipsnio reikalavimų ir ieškovą iš darbo atleido pagrįstai bei teisėtai. Nurodė ir tai, kad darbdavė, atleisdama ne vien ieškovą, bet grupę darbuotojų, konsultavosi su darbo taryba, todėl, mano, ieškovo teiginiai dėl neteisėto atleidimo iš darbo ne tik nepagrįsti, bet ir paneigti. Teigė, kad ieškovui buvo išmokėtos visos jam priklausančios pinigų sumos, tad ir šiuo aspektu nebuvo padaryta jokių pažeidimų. Atsakovės vertinimu, ieškovo reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir šešių vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensacijos priteisimo visiškai nepagrįsti, nes ieškovo ilgas priverstinės pravaikštos laikas susiklostė išimtinai dėl jo paties kaltės, kadangi ieškovas į Darbo ginčų komsiją kreipėsi praėjus beveik metams ir šešiems mėnesiams nuo atleidimo iš darbo dienos, ieškovui medicininiai tyrimai buvo atliekami laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 10 d. iki 2020 m. vasario 4 d., stacionarus gydymas jam skirtas nebuvo, jis buvo sąmoningas ir orientuotas, ligos nebuvo tokio pobūdžio, kad apribotų jo galimybes pačiam ar per įgaliotus asmenis laiku kreiptis į Darbo ginčų komisiją, jo liga jam netrukdė užsiimti darbine veikla, be to, ieškovui negali būti priteisiama ir šešių vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija, kadangi dviejų vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija jam buvo išmokėta nutraukiant darbo sutartį. Mano, kad darbuotojas pretenzijas dėl teisių pažeidimo pradėjo reikšti ne dėl to, kad jo teisės ir teisėti interesai buvo realiai pažeisti, bet tik todėl, kad sužinojęs apie kitų darbuotojų pergalę prieš Registrų centrą, nutarė gauti papildomos finansinės naudos, todėl teisė negali ginti nesąžiningai besielgiančio asmens. Pasak atsakovės, nepaisant to, kad DK yra nurodyta, jog ieškinys dėl darbo ginčo dėl teisės teisme pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas gali būti pareiškiamas ir darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su atitinkamu prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės (DK 231 straipsnio 1 dalis), o darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis), šios DK nuostatos, reglamentuojančios darbo ginčų nagrinėjimo procedūras, kelia pagrįstų abejonių dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindu demokratinėje teisinėje valstybėje saugomiems teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, todėl prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar DK 220 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindu demokratinėje teisinėje valstybėje saugomiems konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvams – teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Iš bylos medžiagos matyti, kad 1998 m. spalio 20 d. ieškovas ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovas nuo 1998 m. spalio 20 d. dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose (el. b. apyrašo t. I, l. 94–98); 2018 m. lapkričio 8 d. ieškovui įteiktas 2018 m. spalio 31 d. įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo (el. b. apyrašo t. I, l. 12); Registrų centro direktorius 2019 m. vasario 27 d. priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Alvydo Banevičiaus darbo sutarties nutraukimo“, kuriuo ieškovas 2019 m. vasario 28 d. buvo atleistas iš darbo ir darbo sutartis su juo nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (el. b. apyrašo t. I, l. 13–14, 99); nesutikdamas su atleidimu iš darbo darbuotojas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija), kuri 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) darbuotojo prašymą atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino ir jo neatnaujinus (el. b. apyrašo t. I, l. 17–22).

Pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, jeigu darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla; DK 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą; darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu; pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, atleidžiamam darbuotojui turi būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Pagal DK 218 straispnio 2 dalį, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai; pagal DK 218 straipsnio 6 dalį, šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Pažymėtina, kad darbo sutarties dėl vykdomų struktūrinių (organizacinių) pertvarkymų nutraukimo teisėtumą lemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo procedūra. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014, 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad Registrų centre įvyko realūs struktūriniai (organizaciniai) pertvarkymai, ką patvirtina ir bylos medžiaga – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Registrų centro valdybai kartu su įmonės vadovu buvo pavesta peržiūrėti įmonės 2018–2021 m. strateginį veiklos planą, įvertinti vykdomas veiklas, suplanuotas išlaidas ir pateikti siūlymus dėl įmonės veiklos optimizavimo, maksimalaus sąnaudų valdymo bei didesnės grąžos visuomenei iki 2018 m. rugsėjo 28 d. (el. b. apyrašo t. I, l. 102–103), Registrų centro valdyba 2018 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuo 2019 m. kovo 1 d. patvirtino naują įmonės struktūrą (el. b. apyrašo t. I, l. 108), Registrų centro struktūra buvo pakeista – vienas iš įvykdytų struktūros pokyčių buvo tai, kad Registrų centro Kauno filialas, kuriame ieškovas dirbo direktoriumi, buvo panaikintas, kaip ir kiti filialai, įsteigiant kitus vidinius įmonės struktūrinius padalinius, ieškovo eitos pareigybės nebeliko, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo procedūros tinkamumo – ieškovo įsitikinimu, darbdavė nesilaikė DK nustatytos tvarkos, nes vietoj pasiūlymų būti perkeltam į laisvas darbo vietas, skelbė viešuosius konkursus į tas laisvas darbo vietas, todėl jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, su kuo atsakovė nesutinka, teigdama, jog ieškovas buvo atleistas laikantis DK nustatytos tvarkos.

Matyti, kad įspėjime atsakovė ieškovui nurodė galimybę dalyvauti skelbiamuose konkursuose ir tik atitinkamą konkursą laimėjus tęsti darbo santykius įmonėje, tokios pačios pozicijos atsakovė laikosi ir atsiliepime į ieškinį, teigdama, kad ieškovas, net ir žinodamas, kur ir nuo kada bus skelbiama informacija apie laisvas darbo vietas, o taip pat ir joms keliami reikalavimai, darbdavei įspėjime aiškiai nurodžius, kad ieškovui dalyvavus konkurse ir jį laimėjus, būtų laikoma, jog įspėjime nurodytos priežastys išnyko (t. y. darbo sutartis nebūtų nutraukta), per visą tą laiką neišreiškė absoliučiai jokios iniciatyvos ir nekandidatavo į viešai paskelbtas pareigybes. Taigi, atsakovė patvirtina, kad įspėjimo laikotarpiu Registrų centre buvo laisvų darbo vietų, tačiau teigia, kad ieškovo kandidatūrą į jas ji būtų svarsčiusi tik tuomet, jei jis būtų dalyvavęs į tas darbo vietas skelbtuose konkursuose, ir jei jis konkursą būtų laimėjęs, būtų galėjęs toliau dirbti Registrų centre, pabrėždama ir tai, kad ieškovas per visą įspėjimo laikotarpį jokia forma neišreiškė sutikimo ar bent minimalaus intereso toliau dirbti Registrų centre, todėl mano, kad DK 57 straispnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos ji nepažeidė. Teismas su tokia atsakovės pozicija nesutinka. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad joks teisės aktas neįtvirtina pareigos darbuotojui išreikšti pageidavimą toliau dirbti, kai vykdomi įmonės struktūriniai pertvarkymai, priešingai, įstatymas įtvirtina pareigą darbdaviui vadovautis DK 57 straipsnio 2 dalies nuostatomis, perkelti darbuotojus jų sutikimu į laisvas darbo vietas, o ne skelbti konkursus į laisvas darbo vietas ir tik darbuotojui jį laimėjus, jį perkelti į tas pareigas. Akivaizdu, kad darbdavei nurodžius, jog į naujas darbo vietas bus perkeliama tik laimėjus konkursą, darbuotojas pats pageidavimo būti perkeltas į konkrečias pareigas ir nebeteikė, nes pati darbdavė tokiu nurodymu apie konkursus užkardė darbuotojo kreipimąsi pačiam išreikšti pageidavimą dėl konkrečios pareigybės (būti perkeltu be jokio konkurso).

Ypatingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad iki pat darbuotojo atleidimo iš darbo dienos Registrų centre buvo laisvų darbo vietų, į kurias darbuotojas galėjo būti perkeltas, kadangi pati atsakovė patvirtino, kad buvo skelbiami konkursai į naujas darbo vietas ir jei ieškovas konkurse būtų dalyvavęs ir jį laimėjęs, jis būtų buvęs perkeltas, be to, pastebėtina, ieškovui turėjo būti siūlomos visos galimos pagal jo sugebėjimus ir sveikatos būklę Registrų centre pareigos (tiek ir aukštesnės, tiek ir žemesnės kvalifikacijos), tačiau jos jam pasiūlytos nebuvo (siūlymas dalyvauti konkurse nelaikomas siūlymu būti perkeltam), todėl ieškovas neturėjo galimybės išreikšti sutikimo ar nesutikimo būti perkeltam.

Pabrėžtina, kad darbdavės nurodymas darbuotojui įspėjime, jog bus skelbiami konkursai į naujas įmonės struktūroje nustatytas darbo vietas ir laimėjus konkursą bus siūloma keisti darbo sutarties sąlygas, jokiu būdu nereiškia, kad darbuotojui buvo pateiktas darbo pasiūlymas pagal DK 57 straipsnio nuostatas, kadangi asmuo konkurso gali ir nelaimėti, o šią itin aiškiai išreikštą nuostatą įspėjime suprasti kažkaip kitaip darbuotojas tikrai negalėjo – darbuotojas šią nuostatą negalėjo suprasti kaip siūlymą jam išreikšti norą dirbti konkrečiose pareigose, kaip kad nepagrįstai teigia atsakovė.

Taigi, atsakovė netinkamai įvykdė ieškovo atleidimo procedūrą – nesiūlė ieškovui būti perkeltam į jokią naują pareigybę, nors tokių buvo, užkardė jo kreipimąsi pačiam išreikšti pageidavimą dėl konkrečios pareigybės, nes nurodė, kad privalu dalyvauti konkurse ir jį laimėti, taip pažeisdama DK 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, kas yra esminiai pažeidimai suponuojantys ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumą – teismas pripažįsta, kad darbuotojas iš darbo įmonėje atleistas neteisėtai.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas laiko, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos bei konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kyla DK 218 straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pažymėtina, kad kokį iš aukščiau minėtų neteisėto atleidimo iš darbo alternatyvių teisinių padarinių taikyti pasirenka teismas, atsižvelgdamas į įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus tokių padarinių taikymo kriterijus. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas būti grąžintas į darbą nepageidavo, laiko, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl, pripažinęs jo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovo atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4 dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Tais atvejais, kai visiškas reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams ir sukeltų darbdaviui sunkias finansines pasekmes, priteistina suma gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas buvo ilgametis atsakovės darbuotojas (dirbo nuo 1998 m.), užėmė aukštas pareigas, įrodymai apie jo netinkamai vykdytas pareigas nepateikti, po atleidimo iš darbo tik po metų įsidarbino kitur, gauna darbo užmokestį, nors mažesnį nei gaudavo pas atsakovę (el. b. apyrašo t. II, l. 169–174), teismas įvertina ir tai, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas nebuvo neigiamas, dėl to jo galimybės susirasti kitą darbą nebuvo apribotos, taip pat atsižvelgia į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, aplinkybę, kad darbdavė yra valstybės įmonė, taip pat įvertina ieškovo delsimą kreiptis teisminės gynybos (nors atleistas iš darbo 2019 m. vasario 28 d., į Darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo kreipėsi tik 2020 m. rugpjūčio 26 d. prašymu (el. b. apyrašo t. I, l. 42–47)), bylos nagrinėjimo trukmę, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį (el. b. apyrašo t. II, l. 52) ir laiko tikslinga mažintini priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 4 ieškovo vidutinių darbo užmokesčių dydžio – 14 495,40 Eur (4 × 3 623,85 Eur (el. b. apyrašo t. II, l. 52)) (neatskaičius mokesčių). Tokia suma, teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra pakankama ir adekvati darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas įmonėje dirbo nuo 1998 metų, todėl teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ir nusprendus negrąžinti ieškovo į darbą, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, darbuotojui taip pat priklauso 6 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija – 21 743,10 Eur (6 × 3 623,85 Eur (el. b. apyrašo t. II, l. 52)) (neatskaičius mokesčių), kuri ieškovui priteisiama iš atsakovės. Pastebėtina, kad nors atleidimo iš darbo dieną ieškovui jau buvo priskaičiuota ir išmokėta jo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka pagal DK 57 straipsnio 8 dalį (ginčo dėl to byloje nėra), tačiau, kaip yra nurodęs Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1394-912/2020, išeitinės išmokos mokėjimas pagal DK 57 straipsnio 8 dalį ir kompensacijos mokėjimas pagal DK 218 straipsnio 4 dalį yra skirtingos teisinės prigimties ir yra taikomos savarankiškai, todėl išmokėtos išeitinės išmokos nereikia išskaičiuoti iš priteisiamos kompensacijos.

Kartu teismas pažymi, kad nenustatė atsakovės teigto darbuotojo nesąžiningumo ginant pažeistas teises. Taip pat teismas nenustatė pagrindo tenkinti atsakovės prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys yra iš dalies pagrįstas, todėl tenkinamas iš dalies, teismas pripažįsta iekšovo atleidimą iš darbo Registrų centre DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu neteisėtu, laiko, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisia ieškovui iš atsakovės 14 495,40 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 21 743,10 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, kitoje dalyje ieškinys atmetamas; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Vadovaujantis CPK 282 straipsniu yra pagrindas teismo sprendimo dalį, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumos – 3 623,85 Eur (neatskaičius mokesčių) (el. b. apyrašo t. II, l. 52), nukreipti vykdyti skubiai.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas teismo prašė priteisti jam iš atsakovės ją atstovavusiai advokatei sumokėtas jo patirtas 1 080 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. apyrašo t. I, l. 23, el. b. EPP priedo l. 1–3). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš atsakovės 1 080 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovo A. B. ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atleidimą iš darbo valstybės įmonėje „Registrų centras“ (į. k. 124110246) 2019 m. vasario 28 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtu.

Laikyti, kad tarp ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės valstybės įmonės „Registrų centras“ (į. k. 124110246) 1998 m. spalio 20 d. sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės valstybės įmonės „Registrų centras“ (į. k. 124110246) 14 495,40 Eur (keturiolikos tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt penkių eurų ir keturiasdešimties euro centų) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 21 743,10 Eur (dvidešimt vieno tūkstančio septynių šimtų keturiasdešimt trijų eurų ir dešimties euro centų) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją ir 1 080 Eur (vieno tūkstančio aštuoniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.

Sprendimo dalį dėl A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai iš valstybės įmonės „Registrų centras“ (į. k. 124110246) priteistos 3 623,85 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos vykdyti skubiai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Stanislovaitienė