Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja R. Valentinienė Teisėjas R. Povilaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A–459-106/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.6.1, 1.1.6.6, 1.1.10.1, 1.1.8.1, 1.1.8.10, 1.2.9.9 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. rugsėjo 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė vienerių metų vienuolikos mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. B. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2008 m. gegužės 18 d., būdamas darbingas, nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo, o nuo 2008 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. vasario 27 d., dirbdamas ūkininko K. F. (K. F.) ūkyje ir gaudamas darbo užmokestį, nemokėjo Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimu sūnums M. B., gim. 2001-09-27, ir D. B., gim. 2004-03-19, priteistų po 250 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, kurių tvarkytoja paskirta A. B., pradedant nuo 2007 m. kovo 1 d. iki vaikų pilnametystės, neteikė kitos būtinos materialinės paramos vaikams ir tokiu būdu vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltės

Yra susiformavusi teisminė praktika, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-291/2008). BK 164 straipsnyje esanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu ar tokio neveikimo sistemingumu. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma iš dalies.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad A. B. neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės atitinka du laikotarpius. Pirmu atveju jis nors ir būdamas darbingas, tačiau niekur nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo, kitu laikotarpiu – jis dirbo, gavo darbo užmokestį, tačiau teismo sprendimu priteistų pinigų savo sūnums nemokėjo. Apelianto esminis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad jis vienu laikotarpiu nedirbo, o kitu atveju – neuždirbo pakankamai, kad galėtų vykdyti teismo sprendimą. Teigia, kad uždirbtų pinigų buvo tokio dydžio, kad jis galėjo tik pats prasimaitinti. Tačiau, kolegijos nuomone, tokie skundo argumentai nelaikytini eliminuojančiais apelianto kaltę.

Nuteistasis A. B. turėjo pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, mokėdamas teismo nustatyto dydžio mėnesio išmokas. Šios aplinkybės apeliantas neginčija. Teismo sprendimu civilinėje byloje nustatytų dydžių ir galimybių jam mokėti priteistas sumas klausimo teismas baudžiamojoje byloje nesprendžia, tačiau tikrina, ar kaltininko nurodytos nemokėjimo priežastys buvo objektyviai pateisinamos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B., žinodamas apie tokią pareigą, tyčia šios pareigos nevykdė. Tokia teismo išvada padaryta remiantis BPK nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais. Pirmu atveju, laikotarpiu, kada A. B. oficialiai nedirbo, jis būdamas sveikas ir darbingo amžiaus neieškojo jokio oficialaus pragyvenimo šaltinio, darbo biržoje nesiregistravo, gyveno iš neoficialių atsitiktinių pajamų. Byloje yra darbo biržos pažyma, kad A. B. darbo biržoje užsiregistravo 2007-01-08 ir 2007-01-30 darbo paieška buvo nutraukta. Pats apeliantas teisiamajame posėdyje pripažino, kad tuo laikotarpiu girtavo, nenuvyko į darbo biržą nustatytu laiku ir buvo išbrauktas iš ieškančių darbo asmenų sąrašo ( Teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 121). Antruoju laikotarpiu (nuo 2008-05-19 iki 2009-02 27) jis turėjo oficialų darbą, tačiau priteistų pinigų savo vaikams išlaikyti vis tiek nemokėjo (b. l. 26–27, 42, 43), nors, kaip ir jis pats pripažįsta, apie tokią pareigą žinojo. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis kaltinime nurodytu laikotarpiu būtų stengęsis grąžinti bent dalį alimentų įsiskolinimo, nors tokių galimybių ir turėjo.

Apeliantas klaidingai nurodo, kad jis neturėjo objektyvių galimybių mokėti priteistas pinigines sumas nukentėjusiajai. UAB „Apskaitos sėkmė“ pažymos patvirtina, kad apeliantas dirbo pas ūkininką K. B. nuo 2008 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. spalio 12 d. (b. l. 80). Iš šių pažymų apie A. B. pajamas matyti, kad vidutinis apelianto darbo užmokestis visu laikotarpiu buvo apie 400 Lt, ir šis darbo užmokesčio dydis faktiškai buvo pastovus, tiek iki išskaičiuotų sumų pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą, tiek ir vėliau. Kadangi alimentai iš darbo užmokesčio buvo pradėti išskaičiuoti tik po to, kai antstolis kreipėsi į apelianto darbdavį, tokia aplinkybė paneigia apelianto versiją, kad jis uždirbdavo tik sau pačiam prasimaitint ir neturėjo objektyvių galimybių mokėti bent dalį priteistų piniginių sumų nukentėjusiajai.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis A. B. nebuvo kaltinamas pagal BK 164 str. už laikotarpį nuo 2009 m. kovo mėnesio, kai buvo pradėti išskaičiuoti alimentai iš A. B. darbo užmokesčio, nors ir nemokėjo visų priteistų periodinių mėnesinių sumų. Taip pat apeliantas nurodo, kad pas kitą darbdavę uždirbo daugiau ir tai, pasak jo, leido jam mokėti alimentus. Ūkininkės V. M. pateiktos pažymos paneigia tokius apeliacinio skundo teiginius, nes jose fiksuojamas analogiškas mėnesinis darbo uždarbis – 400 Lt (b. l. 53–54).

Liudytoja V. M. parodė, kad A. B. dirba tik 4 valandas per dieną, ir už tai gauna atitinkamą atlygį, jei jis dirbtų daugiau, darbo ūkyje visada atsirastų ( Teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 121). Ši aplinkybė patvirtina, kad A. B. nesistengia tinkamai vykdyti teismo sprendimo išlaikyti savo vaikus.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad A. B., nors ir nuteistas 2008-03-05 Šilutės rajono apylinkės teismo laisvės atėmimo bausme, ir jam buvo atidėjus bausmės vykdymą įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms bei pradėti dirbti, šiuos įpareigojimus vykdė. Su tokiu A. B. teiginiu sutikti negalima. Byloje yra Šilutės PK pažyma, iš kurios matosi, kad po šio nuosprendžio priėmimo A. B. padarė 4 administracinės teisės pažeidimus, jam skirtos didelės administracinės baudos (b. l. 76–79).

Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir tinkamai, vadovaudamasis BPK 20 str., įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai A. B. pripažino kaltu pagal BK 164 str. Šio nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinkančios aplinkybės šioje byloje yra nustatytos tinkamai. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis.

Dėl bausmės

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog yra galimybė A. B. taikyti BK 36 str. ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jam pradėjus mokėti alimentus jo padaryta veika prarado pavojingumą.

Pagal BK 36 str. asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, jog dėl aplinkybių pasikeitimo jo padaryta nusikalstama veika tapo nepavojinga. Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia klausimą dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą. Šiame straipsnyje numatytas asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės siejamas ne tik su faktinių aplinkybių pasikeitimu, bet ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio bei laipsnio pasikeitimu.

Skundžiamu nuosprendžiu A. B. yra nuteistas už trunkamojo pobūdžio nusikalstamą veiką. Konkrečiu atveju padaryti piniginiai išskaičiavimai iš nuteistojo A. B. darbo užmokesčio ir pinigų pervedimas nukentėjusiajai yra trunkamojo nusikaltimo pabaiga, o ne pačios nusikalstamos veikos pavojingumo praradimas ar pavojingumo pasikeitimas. Todėl tokia aplinkybė tik nutraukia nusikalstamą veiką, tačiau nepanaikina šio nusikaltimo pavojingumo. Tai reiškia, kad tam tikru laikotarpiu konstatuota nuteistojo A. B. padaryta veika dėl veikos baigtumo netapo nepavojinga. Atitinkamai susiklosčius analogiškoms aplinkybėms, kaltininkas gali ir vėl nusikalsti. Teismų praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu gali daryti naują analogišką nusikalstamą veiką. Todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad konstatuotas A. B. vengimas išlaikyti vaikus nustatytu laikotarpiu tapo nepavojingas ir yra pagrindas taikyti BK 36 str. nuostatas.

Apylinkės teismo paskirta bausmė nuteistajam A. B. atitinka BK 54 str. reikalavimus. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Skirdamas bausmę apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarymo stadijas, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 1 p.).

A. B. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo baustas administracine tvarka už įvairius tyčinius administracinius teisės pažeidimus, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (b. l. 76–79). Nusikalstamą veiką tęsė ir po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo už kitą nusikalstamą veiką. Šios nurodytos aplinkybės rodo, kad jis nenori laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų, o taikomos poveikio priemonės nedaro jam jokios teigiamos įtakos.

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, tinkamai nustatė bausmės rūšį ir jos dydį, neperžengdamas BK 61 str. 2 d. įtvirtintų nuostatų. BK 164 str. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 mėnesių (BK 50 str. 2 d.) iki dvejų metų, todėl paskirta apeliantui vienerių metų laisvės atėmimo bausmė artima šios bausmės vidurkiui, todėl nelaikytina, kad paskirta bausmė per griežta.

Kadangi A. B. po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (2008-03-05) nevykdė pareigos išlaikyti savo vaikus, padarė nusikalstamą veiką, ir, kaip nurodyta BK 75 str. 4 d. 4 p., teismas teisingai jam skyrė bausmę pagal BK 64 str. numatytas taisykles.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atleisti nuo paskirtos bausmės vykdymo pagal laidavimą. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą numatytas BK 40 str. 40 straipsnio 2 dalis nurodo sąlygas, kurias nustačius galimas laidavimas. Viena iš būtinų sąlygų yra, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Šiuo atveju A. B. yra teisiamas antrą kartą, todėl taikyti šias Baudžiamojo įstatymo nuostatas nėra pagrindo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.