- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-04
- Bylos Nr.
- e2S-1580-601/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10763-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Pareiškėjas
- M. B., N. Č., L. V.
- Suinteresuotas asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „EOLO Baltica“, uždaroji akcinė bendrovė „ETN Baltic“, Vilniaus miesto savivaldybė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų M. B. (M. B.), N. Č. (N. Č.) ir L. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-16588-989/2024 pagal pareiškėjų M. B., N. Č. ir L. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „EOLO Baltica“, uždaroji akcinė bendrovė „ETN Baltic“, Vilniaus miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjos M. B., N. Č. ir L. V. 2024 m. liepos 8 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad:
(i) (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantis ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7I2/p (toliau – Ūkinis pastatas), buvo sukurtas kaip (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančio gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Gyvenamasis namas), priklausinys, skirtas su šio namo eksploatavimu susijusiems poreikiams tenkinti;
(ii) tarp Gyvenamojo namo patalpų teisėtų naudotojų ir valstybės, kuri leido jiems naudotis priklausinio teisinį režimą turinčiu valstybei nuosavybės teise priklausiusiu Ūkiniu pastatu, dėl šio Ūkinio pastato buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai;
(iii) Vilniaus miesto savivaldybei, dar iki įgyjant nuosavybės teises į Ūkinį pastatą, buvo arba turėjo būti žinoma, kad šiuo pastatu faktiškai naudojasi Gyvenamojo namo patalpų savininkai ir kiti teisėti naudotojai;
(iv) uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“, dar iki įgyjant nuosavybės teises į Ūkinį pastatą, buvo arba turėjo būti žinoma, kad šiuo pastatu faktiškai naudojasi Gyvenamojo namo patalpų savininkai ir kiti teisėti naudotojai.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjos nurodė, kad joms priklauso patalpos Gyvenamajame name, kurio priklausiniu nuo pat pastatymo buvo Ūkinis pastatas (malkinė), panaudos pagrindais naudotas Gyvenamojo namo patalpų teisėtų naudotojų. Tačiau nėra išlikę dokumentų, kurie expressis verbis įtvirtintų faktą, kad Ūkinis pastatas buvo pastatytas ir / arba naudotas kaip Gyvenamojo namo priklausinys. Taip pat nėra dokumentų, kurie expressis verbis patvirtintų faktą, kad Gyvenamojo namo patalpų teisėti naudotojai Ūkiniu pastatu naudojosi panaudos pagrindais, t. y. teisėtai, o ne savavališkai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vertintina, kad atitinkamų faktų nustatymas galimas tik teismine tvarka ir, kad nuo šių faktų nustatymo priklauso pareiškėjų teisės pretenduoti įsigyti atitinkamas Ūkinio pastato dalis, kurios šiuo metu priklauso suinteresuotiems asmenims UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“. Pareiškėjų teigimu, nustačius prašomus faktus, pareiškėjoms atsirastų galimybė prašyti atnaujinti teisminį procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017, kurioje Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba buvo įpareigotos per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį dėl ½ dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įskaitant Ūkinį pastatą, pardavimo UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ ne aukciono tvarka. Pareiškėjų įsitikinimu, nustačius prašomus juridinius faktus, ir pareiškėjoms įgijus teisę pretenduoti įsigyti Ūkinio pastato dalis, procesas minėtoje byloje turėtų būti atnaujintas tuo pagrindu, kad į bylą nebuvo įtrauktos pareiškėjos (arba ankstesni savininkai, iš kurių pareiškėjos įgijo šiuo metu nuosavybės teise savo valdomus būstus).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2024 m. liepos 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų M. B., N. Č. ir L. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
4. Teismas tokį sprendimą priėmė, konstatavęs, kad teikiamas pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso (ypatingosios teisenos) tvarka. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos siekia juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nekilnojamojo turto objekto atžvilgiu, kurį nuosavybės teisėmis šiuo metu valdo kiti subjektai – UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ – tokie klausimai negali būti sprendžiami ypatingosios teisenos tvarka, nes šiuo atveju kyla klausimai dėl minėtų subjektų nuosavybės teisių į minėtą objektą bei nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjoms teismas išaiškino, jog su reikalavimu nustatyti, kad nekilnojamasis daiktas yra priklausinys, jos gali kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka. Be to, teismas, nustatęs, kad dėl nuosavybės teisių į Ūkinį pastatą Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1536-808/2024, sprendė, kad būtent nurodytoje civilinėje byloje ginčo teisenos tvarka pareiškėjos ir turi spręsti klausimus, keliamus šiuo pareiškimu.
5. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, nes prašomų faktų nustatymas nesukels joms jų siekiamų pasekmių – nesukurs galimybės atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017. Anot teismo, pareiškėjų siekiamas pasekmes gali sukelti ne prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o prašymo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 patenkinimas (CPK 365 straipsnis).
6. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad siekiamas įtvirtinti faktas neatitinka CPK 444 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, o būtent – pareiškėjos nėra praradusios dokumentų, kuriais patvirtintų juridinį faktą, taip pat pareiškėjos nenurodė, kad šio fakto negalima patvirtinti kitu būdu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu pareiškėjos M. B., N. Č. ir L. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį ir pareiškimą priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjų siekiamas pasekmes gali sukelti ne prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o prašymo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 patenkinimas. Pareiškėjų prašymas nustatyti Ūkinio pastato sukūrimo tikslą ir, sykiu, jo buvusį teisinį ryšį su Gyvenamuoju namu bei kitus pareiškime nurodytus juridinius faktus, yra motyvuojamas tuo, kad nuo tų faktų nustatymo priklauso pareiškėjų teisių pretenduoti į Ūkinio pastato išpirkimą atsiradimas. Tuo tarpu proceso Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 atnaujinimas yra tik gretutinis (išvestinis) dalykas, susijęs su šiuo klausimu, t. y., anot apeliančių, prašomi nustatyti aktai, patvirtinantys jų teisinį suinteresuotumą dėl jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 priimto sprendimo dalyko, specifiškai lemia ir kitą CPK 444 straipsnio 1 dalyje referuojamą pareiškėjų teisės atsiradimą – teisės prašyti atitinkamo teisminio proceso atnaujinimo (CPK 444 straipsnio 1 dalis neapriboja, kad nustatytini tik materialinių (bet ne procesinių) teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą lemiantys faktai);
6.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos siekia nustatyti faktą, jog Ūkinis pastatas, kaip priklausinys, iš esmės buvo ir yra pareiškėjų nuosavybė. Pareiškėjos neginčija fakto, kad Ūkinis pastatas jo sukūrimo metu (kaip ir Gyvenamasis namas) buvo jį sukūrusios valstybės nuosavybė. Pareiškėjos pripažįsta ir tai, kad vėliau valstybė savo nuosavybės teises į Ūkinį pastatą sandoriu perleido Vilniaus miesto savivaldybei, o pastaroji – privatiems juridiniams asmenims. Pareiškėjos siekia nustatyti faktą, kad jos pačios ir asmenys, anksčiau valdę joms šiuo metu nuosavybės teise priklausančias patalpas Gyvenamajame name, Ūkinio pastato patalpas pradėjo naudoti ne savavališkai, o su teisėto savininko – valstybės – sutikimu ir vėlesni savininkai nesiėmė teisinių veiksmų šiam naudojimui nutraukti;
6.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškimu keliamus klausimus pareiškėjos turi spręsti civilinėje byloje Nr. e2-1536-808/2024, nes toks teismo siūlymas yra neįvykdomas. Viena iš pareiškėjų – M. B. – siekė priėmimo į civilinę bylą Nr. e2-1536-808/2024 bendraieške ir teikė šiame pareiškime suformuluotiems prašymams iš esmės identiškus prašymus. Tačiau civilinėje byloje Nr. e2-1536-808/2024 teismas neskundžiama 2024 m. birželio 11 d. nutartimi atsisakė šį M. B. pareiškimą priimti ir nepaliko kito kelio kaip inicijuoti atskirą teismo procesą;
6.4. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pareiškėjos neprašo spręsti klausimo dėl daiktinių teisių įgijimo. Pareiškėjos prašo spręsti dėl faktų, kurių nustatymas lemtų ne daiktinių teisių įgijimą, atsiradimą, praradimą ar perleidimą, o tik pareiškėjų teisę siekti pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti įstatymo (toliau – Paramos įstatymas) 25 straipsnio 2 dalies 2 punktą įsigyti tam tikras Ūkinio pastato dalis.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
8.1. Pareiškėjų reiškiami reikalavimai yra nukreipti į neteisėtą įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimą. Pareiškėjos negali inicijuoti proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017, nes jos niekada neatitiko ir neatitinka Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų, t. y. byloje Nr. e2-1248-656/2017 buvo nustatyta, kad tik UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ turėjo teisę lengvatine tvarka įsigyti Ūkinį pastatą ir jokie kiti asmenys, priešingai nei nurodo pareiškėjos, neturėjo teisės „būti išklausyti“;
Šalies argumentai
8.2. Pareiškėjos nepagrįstai prašo spręsti dėl faktų, kurių nustatymas lemtų neva jų teisę siekti lengvatine tvarka įsigyti tam tikras Ūkinio pastato dalis. Pareiškimu prašomi nustatyti faktai taptų pagrindu ginčyti daiktines teises, dėl kurių ginčas yra galutinai išspręstas, o tai yra neleistina, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės negali būti paneigiamos ypatingosios teisenos tvarka. Teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsniuose nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą;
8.3. Nei pareiškėjos, nei joks kitas Gyvenamojo namo patalpų savininkas neprivatizavo Ūkinio pastato, kai buvo vykdomos paties namo patalpų privatizavimo procedūros, Gyvenamojo namo patalpų savininkai niekada nebuvo įregistravę nuosavybės teisių į Ūkinį pastatą, todėl šis turtas išliko valstybės nuosavybe. Gyvenamojo namo gyventojai nebuvo sudarę jokių Ūkinio pastato panaudos susitarimų, t. y. jiems nebuvo leista naudotis Ūkiniu pastatu savo reikmėms. Tuo tarpu vien faktinis kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto savavališkas (neteisėtas) bei neatlygintinas naudojimas nesukuria tokiam naudotojui jokių teisių į tokį turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas taip pat nėra. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateikimo aplinkybes, atsisakė jį priimti, nurodydamas, kad toks pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Teismas pareiškėjoms išaiškino, kad jų pareiškime keliami klausimai teisme turi būti nagrinėjami ginčo teisenos, o ne ypatingosios teisenos tvarka. Apeliantės tvirtina, kad teismas iš esmės neteisingai nustatė jų siekiamus tikslus, prašant juridinių faktų nustatymo, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad jų pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju negali sutikti su apeliančių argumentais.
11. Pažymėtina, kad CPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Taigi, juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: (i) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; (ii) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; (iii) pareiškėjas negali gauti kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).
12. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos, kad būtų nustatyta, jog (i) Ūkinis pastatas buvo sukurtas kaip Gyvenamojo namo, priklausinys, skirtas su šio namo eksploatavimu susijusiems poreikiams tenkinti, (ii) tarp Gyvenamojo namo patalpų teisėtų naudotojų ir valstybės dėl Ūkinio pastato buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai, (iii) tiek Vilniaus miesto savivaldybei, tiek UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ dar iki įgyjant nuosavybės teises į Ūkinį pastatą, buvo arba turėjo būti žinoma, kad šiuo pastatu faktiškai naudojasi Gyvenamojo namo patalpų savininkai ir kiti teisėti naudotojai. Pareiškėjos įsitikinusios, kad nuo šių faktų nustatymo priklauso jų teisių pretenduoti į Ūkinio pastato išpirkimą atsiradimas.
13. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo metu nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą priklauso UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“; nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas – 2018 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. DJ-6228, patvirtinanti UAB „ETN Baltic“ nuosavybės teisę į ½ Ūkinio pastato, ir 2018 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. DJ-6807, patvirtinanti UAB „EOLO Baltica“ nuosavybės teisę į ½ Ūkinio pastato. Todėl pareiškėjoms siekiant nuosavybės teisių į Ūkinį pastatą ar jo dalį, pirmiausia turi būti nuginčyti minėti sandoriai ginčo teisenos tvarka. O tokioje ginčo teisenos byloje pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl jų teisės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti tam tikras Ūkinio pastato dalis sudaro įrodinėtinų aplinkybių visumą. Taigi, pareiškėjų prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad Ūkinis pastatas buvo sukurtas kaip Gyvenamojo namo, priklausinys, skirtas su šio namo eksploatavimu susijusiems poreikiams tenkinti, kad tarp Gyvenamojo namo patalpų teisėtų naudotojų ir valstybės dėl Ūkinio pastato buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybei, tiek UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ dar iki įgyjant nuosavybės teises į Ūkinį pastatą, buvo arba turėjo būti žinoma, kad šiuo pastatu faktiškai naudojasi Gyvenamojo namo patalpų savininkai ir kiti teisėti naudotojai, yra faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą. Tuo tarpu ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Tai yra konstatavęs ir kasacinis teismas 2024 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024, 2018 m. birželio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 2009 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009, 2008 m. vasario 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008 ir kt.
14. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo klausimu ir, atsisakydamas priimti pareiškėjų pareiškimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.