- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-01-19
- Bylos Nr.
- eI2-595-621/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01729-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė, Deimantė Andrulytė
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini), Z. L. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Aurelijus Gruodis
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,
dalyvaujant pareiškėjo (duomenys neskelbtini) L. S. atstovui advokatui Aurelijui Gruodžiui,
trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) L. S. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) L. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu prašydamas panaikinti 2023 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-703 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį, kurioje nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės neteko pareiškėjas Ž. Š., ir panaikinti 2024 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos laikinai einančios vidaus reikalų ministro sprendimą dėl skundo Nr. 1D-3713 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjo patikslintame skunde ir pareiškėjo atstovo paaiškinimuose teismo posėdyje nurodoma, kad pareiškėjas, šiuo metu (duomenys neskelbtini) L. S., nuo gimimo iki skundžiamo įsakymo priėmimo oficialiai turėjęs Ž. vardą ir (duomenys neskelbtini) pavardę (toliau – pareiškėjas), gimė (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai nuo gimimo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Būdamas nepilnamečiu pareiškėjas jo tėvų buvo išvežtas gyventi į (duomenys neskelbtini), kurioje baigė mokslus bei sulaukė pilnametystės, pradėjo kurti verslą. Pareiškėjui gyvenant (duomenys neskelbtini) 2001 metais jam buvo suteikta (duomenys neskelbtini) pilietybė. Gyvendamas (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susilaukė sūnaus, kuris ir šiuo metu yra nepilnametis, dėl ko pareiškėjas turi pagrįstą ir teisėtą interesą išsaugoti ir (duomenys neskelbtini) pilietybę, jog galėtų išlaikyti kuo stipresnius jo nepilnamečiui vaikui, (duomenys neskelbtini) piliečiui, tinkamus ryšius su juo. Pareiškėjas nusprendęs gyventi Lietuvoje, grįžo į Lietuvą ir nuo 2013 m. nepertraukiamai gyvena Lietuvoje. Pasibaigus turėto Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimui pareiškėjas kreipėsi į valstybines institucijas dėl naujo paso išdavimo. Tuo metu jo buvo paklausta, ar jis nėra įgijęs kitos valstybės pilietybės. Pareiškėjas 2015-09-09 pateikė pranešimą, jog įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjui buvo išduotas pasas, turėjęs galioti iki 2025 m. rugsėjo mėn. Pareiškėjas ir toliau nuolat gyveno ir gyvena Lietuvoje. Susikūrė verslą, mokėjo visus būtinus mokesčius, įsigijo ne vieną nekilnojamojo turto objektą (šiuo metu yra įsigijęs skirtinguose 15 nekilnojamo turto registrų įregistruotų nekilnojamojo turto objektų), įskaitant ir įrašytą į Kultūros paveldo registrą, kurį siekė ir iki šiol siekia sutvarkyti, jog tokiu būdu prisidėtų prie Lietuvos paveldo išsaugojimo. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. (duomenys neskelbtini)jam gyvenant santuokoje gimė sūnus Ą. Š.. Vardą sūnui pareiškėjas taip pat specialiai parinko aiškiai lietuvišką, rašoma su išskirtiniais lietuvių kalbai būdingais rašmenimis. Nors šiuo metu pareiškėjas ir yra nutraukęs santuoką, taip pat, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų, ir teismo patvirtintu sprendimu nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra nustatyta su mama, pareiškėjas tuo pačiu teismo sprendimu yra nusistatęs tokią bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, pagal kurią sūnus po lygiai laiko gyvena su kiekvienu iš tėvų. T. y. šiuo metu pareiškėjas sūnų pasiima kiekvienos nelyginės savaitės pirmadienį vakare ir grąžina jį mamai po jo einantį lyginės savaitės pirmadienį. Ketindamas ir toliau gyventi tik Lietuvoje, pasibaigus (duomenys neskelbtini) išduotam pasui pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad jį pratęsti ir kreipėsi dėl naujo paso išdavimo į (duomenys neskelbtini) ambasadą tik tuomet, kai dėl šioje byloje ginčijamo įsakymo liko gyventi be jokio galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. 2024 m. sausio mėn. pareiškėjas atsitiktinai be jokio įspėjimo ar pranešimo sužinojo, kad 2023 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-703 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – Skundžiamas įsakymas) nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas 2024 m. sausio 4 ar 5 d. nuvyko į notarų kontorą norėdamas išduoti notariškai patvirtintą įgaliojimą. Notaras rengdamas įgaliojimą ir patikrinęs duomenis informavo pareiškėją, kad Gyventojų registre jo duomenys neegzistuoja. Pareiškėjas nedelsiant 2024 m. sausio 5 d. nuvyko į Migracijos departamento Alytaus skyrių siekdamas išsiaiškinti aplinkybes. Jam buvo paaiškint tik, kad jis neteko pilietybės, tačiau plačiau nebuvo paaiškinta. Pareiškėjas nedelsiant elektroniniu paštu (taip pat skambino visiems kam tik galėjo sugalvoti) kreipėsi visais rastais Migracijos departamento elektroninio pašto adresais. 2024 m. sausio 9 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie Skundžiamą įsakymą ir galimybę su juo susipažinti Teisės aktų registre, kuriame pareiškėjas ir susipažino su Skundžiamu įsakymu. Vėlesnio susirašinėjimo elektroniniu paštu su Migracijos departamento darbuotojais metu atitinkamo įsakymo nuorašas taip pat buvo atsiųstas pareiškėjui. Pareiškėjui netekus pilietybės jis buvo praradęs teisinį statusą Lietuvoje. Pradedant tuo, jog jis nebegalėjo atlikti jokių teisinių veiksmų, kuriuose būtinas asmens tapatybės nustatymas, taip pat, tapo nebedraustu nei privalomuoju sveikatos, nei socialiniu draudimu, nors visus mokesčius mokėjo. Iškilo teisiniai klausimai dėl jo vykdomos individualios veiklos teisėtumo ir tolesnės veiklos vykdymo galimybės. Todėl pareiškėjas ketindamas nors kažkaip apibrėžti savo teisinį statusą buvo priverstas nedelsiant kreiptis tiek į (duomenys neskelbtini) ambasadą, kad jam būtų išduotas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, nors tokios intencijos ir neturėjo. Taip pat, buvo priverstas kreiptis į Lietuvos institucijas dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pareiškėjas šiuo metu yra gavęs tiek (duomenys neskelbtini) pasą, tiek ir leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau jis yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, savo nuo gimimo įgytų vardo ir pavardės, kuri nebesutampa su jo sūnaus gyvenančio Lietuvoje pavarde. Netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjas neteko ir Europos Sąjungos pilietybės, kadangi jis neturi jokios kitos Europos Sąjungos valstybės pilietybės su visomis atitinkamos pilietybės suteikiamomis teisėmis. Prieš priimant atitinkamą skundžiamą įsakymą pareiškėjui nebuvo paaiškina dėl kokių priežasčių nuspręsta, kad jis neteko tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir Europos sąjungos pilietybės. Tik atkakliais aktyviais veiksmais pareiškėjui pavyko išsiaiškinti, jog jis nuo 2023 m. lapkričio 9 d. neteko Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos pilietybių dėl to, jog jis prieš daugiau kaip dvidešimt metų yra tapęs (duomenys neskelbtini) piliečiu, neatsižvelgiant į jokias kitas šiam klausimui nuspręsti svarbias aplinkybes. Pareiškėjas nesutikdamas su Skundžiamu įsakymu jame nurodyta tvarka su skundu kreipėsi į vidaus reikalų ministrę, tačiau jo skundas 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu dėl skundo Nr. 1D-3713, buvo atmestas. Sprendime dėl skundo formaliai nurodyta, jog „Pilietybės įstatymo 26 str. 1 dalimi nustatyta: Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Duomenų, kad pareiškėjas atitiktų nurodytas pilietybės netekimo išimtis, skundžiamo įsakymo priėmimo metu neturėjome ir neturime. Pareiškėjo atitikties nurodytoms išimtims faktai skunde nepateikti. Konstatuoju, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9, 11 punktų. Tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijo 2001 metais, nepatenka į Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimo 48.9 p. išlygą, nes Pilietybės įstatymo 1991-2002 metų nekitusios redakcijos 19 straipsniu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Šios normos Konstitucinis Teismas nutarime nenagrinėjo. Pareiškėjo situacija nepatenka į nutarimo 69 p. išlygą, nes ši išlyga yra apie nuostatas Pilietybės įstatymo redakcijos nuo 2003-01-01, o pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijo ir Lietuvos pilietybės neteko iki šios datos.“ Tačiau visos skunde nurodytos individualios aplinkybės nenagrinėtos. Pareiškėjas mano, jog atitinkamas Skundžiamas įsakymas ir sprendimas dėl skundo yra naikintini vien jau dėl to, jog jie yra akivaizdžiai neproporcingi, priimti neapsvarsčius ir neįvertinus visų, atitinkamai ir šiame skunde nurodytų tokiam sprendimui priimti svarbių aplinkybių. Taip pat, atitinkamu sprendimu pažeidžiamos ne tik pareiškėjo, bet ir jo nepilnamečio sūnaus teisės ir teisėti interesai. Nepilnamečiui sūnui teks visiems aiškinti, kodėl jo tėvo pavardė nesutampa su jo pačio pavarde ir ar pareiškėjas yra jo tėvas. Pareiškėjui būnant (duomenys neskelbtini) piliečiu ir gyvenant (duomenys neskelbtini) nuo 2003-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatantis, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Tačiau šio įstatymo 2 d. 2 p. numatė, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Atitinkamos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) galiojimo metu pareiškėjas teisėtai buvo Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) piliečiu. Šios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatos galiojo iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu (byloje Nr. 45/03-36/04) nepripažino jų prieštaraujančiomis Konstitucijos nuostatoms. Tačiau Konstitucinis teismas atitinkamo nutarimo 69 punkte konstatavo, jog atitinkamas nutarimas negali būti interpretuojamas kaip pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamas antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi pareiškėjas buvo ir toliau išliko Lietuvos Respublikos piliečiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatomis. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos piliečiu buvo ilgiau kaip 20 metų. Iš kurių paskutinius dešimt metų nepertraukiamai gyveno Lietuvoje. Apie (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimą pareiškėjas keisdamas asmens dokumentą informavo taip pat prieš aštuonerius metus. Todėl toks atsakovės Skundžiamas įsakymas atsižvelgiant ir į kitas žemiau nurodytas aplinkybes tikrai yra neproporcingas. Iš pareiškėjo buvo atimta ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos pilietybė. Todėl priimant Skundžiamą įsakymą buvo būtina vadovautis ir Europos Sąjungos teisės aktais, o šiuo atveju jais nebuvo vadovautasi. Europos konvencijos dėl pilietybės 9 straipsnyje numatyta, kad kiekviena valstybė, kuri yra šios konvencijos Šalis, vidaus teisės numatytais atvejais ir sąlygomis turi palengvinti pilietybės gražinimą buvusiems piliečiams, kurie teisėtai ir nuolat gyvena jos teritorijoje. Teisingumo Teismo praktikoje yra išaiškinta į kokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl Europos Sąjungos pilietybės netekimo (atėmimo). Teisingumo Tesimas yra nurodęs, pagal SESV 20 straipsnį kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas, kuris, remiantis suformuota jurisprudencija, turėtų būti valstybių narių piliečių esminis statusas (2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pagal Sąjungos teisę valstybei narei iš esmės nedraudžiama numatyti pilietybės netekimo dėl pagrįstų priežasčių, net jei dėl to atitinkamas asmuo netenka Sąjungos piliečio statuso. Vis dėlto kompetentingos nacionalinės institucijos ir nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės pilietybės netekimas, kai dėl to netenkama Sąjungos piliečio statuso ir su juo susijusių teisių, atitinka proporcingumo principą, kiek tai susiję su jo pasekmėmis atitinkamo asmens ir tam tikrais atvejais jo šeimos narių situacijai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 55 ir 56 punktus). Valstybės narės pilietybės netekimas ex lege būtų nesuderinamas su proporcingumo principu, jei pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas jokiais atvejais nebūtų įmanoma kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti šio pilietybės netekimo pasekmių suinteresuotųjų asmenų situacijai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C–221/17, EU:C:2019:189, 41 punktas). Kai valstybės narės pilietybės netenkama ex lege ir dėl to prarandamas Sąjungos piliečio statusas, kompetentingos nacionalinės institucijos ir teismai turi turėti galimybę kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti tokio pilietybės netekimo pasekmes ir prireikus ex tunc grąžinti suinteresuotajam asmeniui pilietybę, kai jis paprašo išduoti kelionės dokumentą ar bet kurį kitą jo pilietybę patvirtinantį dokumentą (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C–221/17, EU:C:2019:189, 42 punktas). Toks nagrinėjimas reikalauja įvertinti suinteresuotojo asmens individualią situaciją, taip pat jo šeimos situaciją, siekiant nustatyti, ar atitinkamos valstybės narės pilietybės netekimas, jei dėl to netenkama ir Sąjungos piliečio statuso, sukeltų pasekmių, kurios, palyginti su nacionalinių įstatymų leidėjo siekiamu tikslu, neproporcingai paveiktų įprastą jo šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Tokios pasekmės negali būti hipotetinės arba tikėtinos (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C–221/17, EU:C:2019:189, 44 punktas). Vertindamos proporcingumą, kompetentingos valdžios institucijos, o prireikus ir nacionaliniai teismai, turi įsitikinti, kad toks sprendimas atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje garantuojamas pagrindines teises, kurių paisymą užtikrina Teisingumo Teismas, ypač teisę į pagarbą šeimos gyvenimui, įtvirtintą šios Chartijos 7 straipsnyje, o šis straipsnis prireikus turi būti aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į vaiko interesų pirmumą, pripažintą Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje (pagal analogiją žr. 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės pilietybės netekimas ex lege būtų nesuderinamas su proporcingumo principu, jei pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas jokiais atvejais nebūtų įmanoma individualiai įvertinti šio pilietybės netekimo pasekmių suinteresuotųjų asmenų situacijai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 41 punktas). Kiek tai susiję su aplinkybėmis, kurios susijusios su suinteresuotojo asmens individualia situacija ir gali būti reikšmingos kompetentingoms nacionalinėms institucijoms ir nacionaliniams teismams atliekant vertinimą reikia įvertinti, kad netekęs valstybės pilietybės ex lege ir kartu praradęs Sąjungos piliečio statusą, suinteresuotasis asmuo patirtų apribojimų įgyvendindamas savo teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ir dėl to jam galėtų kilti sunkumų atvykti į valstybę narę, siekiant išlaikyti faktinius reguliarius ryšius su šeimos nariais, vykdyti profesinę veiklą ar imtis reikiamų veiksmų, kad galėtų vykdyti tokią veiklą. (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Raad van State, C–221/17, EU:C:2019:189, 46 punktas). Priimant šiuo skundu Skundžiamą įsakymą nebuvo atsižvelgta į atitinkamas šiame skunde nurodomas aplinkybes. Kaip minėta, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijo prieš dvidešimt metų. Jei dvidešimt metų atitinkama pareiškėjo turima dviguba pilietybė netrukdė įstatymų leidėjo siekiamiems tikslams, mažai tikėtina kad ir po dvidešimties metų atėmus iš pareiškėjo pilietybę bus pasiekti konkretūs atitinkami įstatymų leidėjo tikslai. Kas patvirtina, jog toks Skundžiamas įsakymas yra neproporcingas. Grįžęs iš (duomenys neskelbtini) pareiškėjas virš 10 metų nuolatinai gyveno ir gyvena Lietuvoje. Nuo informavimo apie (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimą praėjo papildomai aštuoneri metai, kas sąlygojo pagrįstus teisėtus lūkesčius ir toliau gyventi Europos Sąjungoje ir išlikti jos piliečiu. Per šį terminą pareiškėjas pilnai įsikūrė Lietuvoje, susikūrė verslą iš kurio pragyvena pats ir jo šeima, kurioje susilaukė šiuo metu nepilnamečiu esančio sūnaus, kuris dėl skundžiamo įsakymo neteko savo tėvo pavardės kaip ir pats pareiškėjas neteko tiek prigimtinės pavardės, tiek ir prigimtinio vardo. Iki atitinkamo Skundžiamo įsakymo priėmimo pareiškėjas buvo Ž. Š.. Priėmus Skundžiamą įsakymą pareiškėjas tapo Z. L. S., t. y. šiuo metu yra iškraipyti jo prigimtiniai vardas ir pavardė. Tuo metu pareiškėjo nepilnamečio sūnaus pavardė išliko Š. Pareiškėjas negali atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės, kadangi tokiu būdu prarastų ir pilietybės pagrindu turimus ryšius su (duomenys neskelbtini) gyvenančiu ir (duomenys neskelbtini) piliečiu esančiu kitu nepilnamečiu sūnumi su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Pareiškėjas mano, kad įvertinus visas atitinkamas aplinkybes, atitinkama Skundžiamo įsakymo dalis yra mažiausiai neproporcinga dėl ko turėtų būti panaikinta.
Atsiliepimas
Atsakovė LR vidaus reikalų ministerija atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad ginčijamu įsakymu taikyta Pilietybės įstatymo 24 str. 2 dalis, 26 str. 1 dalis. Įsakymo priėmimo momentu pareiškėjas, nors ir prašomas Migracijos departamento, nebuvo pateikęs (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo datos, todėl traktavo, kad (duomenys neskelbtini) pilietybė įgyta (duomenys neskelbtini) paso Nr. (duomenys neskelbtini), išdavimo dieną 2011-09-14. Pilietybės įstatymo 26 str. 1 dalimi nustatyta: Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Duomenų, kad pareiškėjas atitiktų nurodytas pilietybės netekimo išimtis, skundžiamo įsakymo priėmimo metu nebuvo. Pagal šiuos duomenis, vykdant PĮ 32 str. 3 punkte numatytą pareigą buvo priimtas skundžiamas įsakymas dėl pilietybės netekimo. Nėra ginčo, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvos piliečiu, 2001 m. įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, kad pareiškėjas neatitinka dabartinio Pilietybės įstatymo 7 str. numatytų atvejų būti LR piliečiu, esant ir kitos valstybės piliečiu. Skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui neva taikoma 2003-01-01 įsigaliojusios redakcijos Pilietybės įstatymas ir Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimo 69 p. išdėstyta išlyga. Nagrinėjant pareiškėjo skundą, pareiškėjas pranešė, kad (duomenys neskelbtini) pilietybė įgyta 2001 metais ir pateikė (duomenys neskelbtini) dokumentą. Pilietybės įstatymo 1991-2002 metų (nekitusios redakcijos) 19 straipsniu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Be to, 2001-2002 metais galiojusios PĮ redakcijos 23 str. 3 dalimi buvo nustatyta: Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. Šių normų Konstitucinis Teismas nutarime nenagrinėjo. Taigi, pareiškėjas LR pilietybės neteko 2001 metais, tik tai konstatuota vėliau. Pažymėtina, kad 2001 m. PĮ 23 str. 4 d. buvo nustatyta Lietuvos Respublikos pilietis, gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, privalo per 30 dienų raštu pranešti apie tai gyvenamosios vietos Lietuvoje (miesto, rajono) migracijos tarnybai arba Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje. Tačiau pareiškėjas tai padarė tik 2015 metais. Konstitucinio Teismo nutarimo 69 punkto žodžiai „esančių Lietuvos Respublikos piliečiais“ reiškia, kad išlyga skirta LR piliečiams, kitos valstybės pilietybę įgijusiems nuo 2003-01-01, nes pati norma veikė nuo 2003-01-01. Skundas nepagrįstai grindžiamas 2003-01-01 redakcijos PĮ 17 str. numatyta teise į LR pilietybės išsaugojimą. Teisė į pilietybę (pilietybės galimybė) nėra pati pilietybė. To straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad asmuo teisę į pilietybę turėjo dar įgyvendinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.
Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime nurodoma, kad 2015-09-09 pareiškėjas pateikė rašytinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2003 m. įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Minėtame pranešime taip pat pareiškėjas nurodė, kad jam žinomi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 7 str. numatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis, bei nurodė, kad neatitinka Pilietybės įstatymo 7 str. sąlygų. 2016-01-25 Migracijos departamento raštu Nr. (15/3-9) 10K-4150 adresu (duomenys neskelbtini) informavo apie pareigą pateikti dokumentą, patvirtinantį (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo datą. Rašte taip pat išaiškinta Pilietybės įstatymo 26 str. reikalavimai, nurodant ir tai, kad jeigu kitos valstybės pilietybė įgyta 2003-01-01 – 2006-11-15, ir asmuo yra lietuvių kilmės arba iki 1940-06-15 turėję Lietuvos pilietybę arba jų palikuonis, lieka Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais. Tačiau jeigu pilietybė įgyta iki 2003-01-01 arba po 2006-11-15, tai bus sprendžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, klausimas. Šiame rašte nurodyta ir pilietybės grąžinimo tvarka numatyta Pilietybės įstatymo 21 str. 3 d., t. y. atsisakius turimos kitos valstybės pilietybės. Migracijos departamentui nebuvo pateiktas prašomas dokumentas (apie (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo data), todėl jam buvo taikyta Lietuvos Respublikos netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra. Pilietybės įstatymo 24 str. 2 p. numato, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Atvejai, kada Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, numatyti Pilietybės įstatymo 7 str. Pareiškėjas neginčija fakto, kad neatitinka Pilietybės įstatymo 7 str. sąlygų. Atsižvelgdamas į turimus duomenis (aplinkybę, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) pilietybę), Pilietybės įstatymo 24 str. 2 p., Migracijos departamentas parengė 2023-09-22 teikimą Nr. 23TR258 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“. 2023-11-08 Vidaus reikalų ministras priėmė įsakymą Nr. 1V-703 dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę. Skundo teiginiai dėl Europos Sąjungos pilietybės nėra aktualūs. Kaip nurodo ir pats Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pagal nusistovėjusią teismo praktiką pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygų nustatymas, kaip numatyta tarptautinėje teisėje, priklauso kiekvienos valstybės nares kompetencijai. Skunde pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių argumentų, kad ginčijamas sprendimas prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktams ar teismo sprendimams. Šiuo metu pareiškėjas turi leidimą nuolat gyventi, galiojantį iki 2029-04-25 (išduotą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 4 p.) Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad vidaus reikalų ministras priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais, papildomai nurodė, kad Migracijos departamentas sudarė galimybę teikti paaiškinimus. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kad gali turėti dvigubą pilietybę. Pareiškėjas nepaneigė, kad jis neturi teisės į dvigubą pilietybę. Nesutinka, kad automatiškai neteko. MD buvo užklausęs informacijos. Nei įstatymas, nei poįstatyminiai aktai nenumatė pareigos vertinti ryšio su Lietuva, pilietybės panaikinimo pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl 2023 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-703 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dalies, kuria pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, ir Lietuvos Respublikos laikinai einančios vidaus reikalų ministro 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dėl skundo Nr. 1D-3713 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini)Kaune ir atitinkamai nuo gimimo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Būdamas nepilnamečiu pareiškėjas jo tėvų buvo išvežtas gyventi į (duomenys neskelbtini), kurioje baigė mokslus bei sulaukė pilnametystės, pradėjo kurti verslą. Pareiškėjui gyvenant (duomenys neskelbtini) 2001 metais jam buvo suteikta (duomenys neskelbtini) pilietybė. Pareiškėjas nusprendęs gyventi Lietuvoje, grįžo į Lietuvą ir nuo 2013 m. nepertraukiamai gyvena Lietuvoje. Pasibaigus turėto Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimui pareiškėjas kreipėsi į valstybines institucijas dėl naujo paso išdavimo. Pareiškėjas 2015-09-09 pateikė pranešimą, jog įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę.
Migracijos departamento 2023-09-22 teikime Nr. 23TR258 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Teikimas) nurodoma, kad pareiškėjui 1995-11-08 išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini) (negalioja, negrąžintas), 2015-09-25 išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini) (galioja, negrąžintas). Taip pat Teikime pažymima, kad „asmuo įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę – tai patvirtina asmens 2015-09-09 pateiktas rašytinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2003 m. įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę ir neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5 ar 7 punktų sąlygų, asmuo nepateikė (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą, nes asmens teigimu dokumentas yra pamestas, (duomenys neskelbtini) pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2011-09-14 (dokumente asmens vardas ir pavardė nurodyti „(duomenys neskelbtini) L. S.“). Į Migracijos departamento 2016-01-25 prašymą pateikti (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą asmuo neatsiliepė.“
Taigi Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo (toliau – ir PĮ) 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų sąlygų, kurioms esant pareiškėjas, įgijęs (duomenys neskelbtini) pilietybę, galėtų būti kartu ir Lietuvos Respublikos piliečiu, vadovaudamasis PĮ 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ 2 punktu, 2022 m. gruodžio 7 d. teikimu Nr. 22TR209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, siūlydamas priimti sprendimą, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Vidaus reikalų ministrė, vadovaudamasi PĮ 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgdama į Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 22 d. teikimą, 2023 m. lapkričio 8 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjas su Įsakymo dalimi, kuriame pripažinta, kad jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nesutinka ir prašo ją panaikinti kaip nepagrįstą.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra konstitucinis institutas. Pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau tai darydamas, jis negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.
Pagrindinis teisės aktas, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, yra Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu, t. y. nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d.). Šio įstatymo 24 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, 2 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Pagal to paties įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 11) yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas. Šie įstatymo leidėjo įtvirtinti dvigubos pilietybės atvejai suponuoja išvadą, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis.
Pažymėtina, kad pagal Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas), 23 punktą, jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą sustabdo ir išsiunčia asmeniui per MIGRIS pranešimą, kad jis ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas aplinkybes.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus 2016 m. sausio 26 d. rašte Nr. (15/3-9)10K-4150 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės” nurodoma, kad „savo pranešime Jūs nurodote, kad (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijote 2003 m., todėl pažymime, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, 2003-01-01-2006-11-15 įgiję kitos valstybės pilietybę, ir kurie yra lietuvių kilmės asmenys arba asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos pilietybę ar jos palikuonys, lieka Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais. Todėl Jums papildomai pateikus dokumentą, patvirtinantį Jūsų (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo datą 2003-01-01-2006-11-15, Jūs, kaip lietuvių kilmės asmuo, ir toliau liktumėte Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Taip pat pažymime, kad jeigu Jūs (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijote iki 2003-01-01 arba po 2006-11-15, tai Jums bus sprendžiamas Lietuvos Respublikos netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, klausimas, o Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas galės bus sprendžiamas grąžinimo tvarka pagal Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, tačiau tik Jums atsisakius turimos kitos valstybės pilietybės.“
Taigi, kaip nustatyta, pareiškėjas gimė Lietuvos Respublikoje, tačiau vėliau įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei teismui, nei Departamentui ar VRM nepateikė įrodymų, paneigiančių padarytą išvadą, jog jis iš tiesų neatitinka PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų; net ir žinodamas apie nagrinėjamą pilietybės klausimą, pareiškėjas pats nebendradarbiavo su Departamentu bei VRM. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo patikslintame skunde išsakytus motyvus dėl Europos Sąjungos pilietybės pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3067-492/2017 nurodoma, kad „valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje. Kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę.“ Taigi šiuo atveju nesutiktina su pareiškėjo patikslintame skunde išsakyta pozicija, jog prieš priimant atitinkamą skundžiamą įsakymą pareiškėjui nebuvo paaiškina dėl kokių priežasčių nuspręsta, kad jis neteko tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir Europos sąjungos pilietybės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies (kuri iš esmės atitinka nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus) nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009; 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 konstatavo, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Įsakyme yra pateiktos nuorodos į jo teisinį ir faktinį pagrindus, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjas neteko būtent todėl, jog įgijo kitos valstybės ((duomenys neskelbtini)) pilietybę ir neatitiko išimčių, leidžiančių turėti dvigubą pilietybę. Be to, išsamus teisinis ir faktinis pagrindas nurodyti Migracijos departamento 2023-09-22 teikime Nr. 23TR258 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“. Taigi Įsakymo skundžiama dalis nelaikytina neatitinkanti VAĮ reikalavimų ir dėl to nėra pagrindo jos panaikinti.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendime dėl skundo Nr. 1D-3713 konstatuojama, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9, 11 punktų ir papildomai pažymima, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijo 2001 metais, nepatenka į Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimo 48.9 p. išlygą, nes Pilietybės įstatymo 1991-2002 metų nekitusios redakcijos 19 straipsniu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Šios normos Konstitucinis Teismas nutarime nenagrinėjo. Pareiškėjo situacija nepatenka į nutarimo 69 p. išlygą, nes ši išlyga yra apie nuostatas Pilietybės įstatymo redakcijos nuo 2003-01-01, o pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijo ir Lietuvos pilietybės neteko iki šios datos.
Taigi Sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjo 2024-05-08 skundo argumentus, nurodomas ginčui aktualus reglamentavimas (aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos), pažymima, kad duomenų, kad pareiškėjas atitiktų nurodytas pilietybės netekimo išimtis, skundžiamo įsakymo priėmimo metu LR vidaus reikalų ministerija neturėjo ir neturi ir jog pareiškėjo atitikties nurodytoms išimtims faktai skunde nepateikti. Sutiktina su atsakovės Sprendime išsakyta pozicija dėl Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimo 48.9 p. ir 69 p. pateiktų išlygų, kurios pagrįstai netaikytinos pareiškėjo atveju.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamo Įsakymo dalis, kuria nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, visapusiškai išnagrinėjus surinktus įrodymus. Šios Įsakymo dalies ir Sprendimo naikinti pareiškėjo patiksliname skunde išdėstytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) L. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.