Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Abejones dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pareiškėja grindžia tuo, kad šiame įstatyme nustatytu reguliavimu yra įtvirtintas pernelyg griežtas dvigubos pilietybės draudimo principas, nes nėra numatyta teisė Lietuvos Respublikos piliečiams, išvykusiems iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusiems kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę, turėti dvigubą pilietybę. Be to, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos sudaro sąlygas priimti sprendimus dėl pilietybės netekimo, nevertinant esminio pilietybės sampratos požymio – piliečio teisinio ryšio su valstybe susilpnėjimo ar nebuvimo, kurių prezumpcija įtvirtinta įstatyme, ir dėl to besąlygiškai netenkama pilietybės. Teigė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme numatyta pilietybės netekimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos piliečių naudojimąsi judėjimo laisve pagal Europos Sąjungos teisę daro nepatrauklų ir netgi atgraso nuo tokio naudojimosi. A. Z. nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies norma turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į besikeičiančią valstybės geopolitinę padėtį. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, pabrėždamas būtinumą nediskriminuoti asmenų su dviguba pilietybe ir netaikyti jų atžvilgiu neproporcingų siekiamam tikslui ribojimų, įtvirtina aukšto lygio pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugą net politinių teisių gynimo kontekste (teisę rinkti savo atstovus į parlamentą ir būti renkamiems).

Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, tarptautine teise bei Europos Sąjungos sutarties 9 straipsniu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija teigė, kad norint praplėsti dvigubos pilietybės ribas, reiktų keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį. Pažymėjo, kad dėl Europos Sąjungos suteiktų teisių negali būti praplečiamos valstybių narių dvigubos pilietybės instituto ribos. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra tikslinga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymėjo, kad A. Z. nepateikė jokių dokumentų, paneigiančių (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimą (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5 bei 7 punktuose nurodytų sąlygų nebuvimą. Pabrėžė, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika bei jos vykdoma veikla nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliete, bei panaikinti Įsakymą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nesuteikia Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos diskrecijos nerengti teikimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo kitais negu šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytais atvejais, jeigu nustatoma, kad asmuo turi Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę. Pažymėjo, kad tos pačios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7, 24 ir 26 straipsnių nuostatos galiojo tiek 2011 m., tiek 2016 m.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, A. Z. prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra tikslingas. Įvertinęs, kad pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę, turi teisę į dvigubą pilietybę, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, mano, kad dėl to Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš dalies pasisakė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, kuriame, tirdamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos konstitucingumą, pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas, kai didelė dalis Lietuvos Respublikos piliečių tuo pat metu gali būti ir kitų valstybių piliečiais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Savo poziciją pareiškėja grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. A. Z. papildomai pateikia teisinius argumentus, susijusius su Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimu išimties tvarka, jos nuomone, patvirtinančius būtinumą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Remdamasi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 8 ir 9 punktų bei 20 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatomis, apeliantė mano, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo normos, įtvirtinančios galimybę suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, yra diskriminacinio pobūdžio ir galbūt nesuderinamos su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu. Minėtame įstatyme įtvirtinant galimybę suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka tik tam tikriems asmenims (turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, o tai yra labai subjektyvi sąvoka) ir nenustačius galimybės ne išimties tvarka nei įgyti, nei išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę kitiems asmenims, turintiems kitos valstybės pilietybę, šios kategorijos asmenys (turintys kitos valstybės pilietybę) yra skirtingai traktuojami ir taip pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, o visuomenė, vadovaujantis tam tikrais subjektyviais kriterijais, yra dalinama į dvi skirtingas kategorijas ir tai nepateisinama.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 8 punktas Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžia kaip asmens nuolatinį teisinį ryšį su Lietuvos Respublika, grindžiamą abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose, remiantis 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės, buvo aiškinama pilietybės samprata. Pažymi, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta. Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka. Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei).

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. (nurodyta data 2017 m. gruodžio 12 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatytų sąlygų, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Atsižvelgęs į tai, kad A. Z. (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimą (duomenys neskelbtini) patvirtina ir byloje esantys dokumentai, ir pareiškėjos rašytiniai paaiškinimai, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja atitiktų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nurodytas sąlygas, bei tai, kad šio įstatymo 24 ir 26 straipsnių nuostatos yra imperatyvios, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teigia, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad teismas motyvuotai argumentavo, kodėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Įvertinęs A. Z. apeliaciniame skunde naujai pareikštą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 8 ir 9 punktų bei 20 straipsnio nuostatų konstitucingumo, trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad šiais klausimais Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš dalies pasisakė 2013 m. kovo 13 d. sprendime, kuriame pažymėjo, kad kiti nei filiacija pilietybės įgijimo pagrindai, inter alia pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje eksplicitiškai nenustatyti; paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, juos nustato įstatymų leidėjas. Kaip 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją; tai darydamas jis negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 1V-209 dalies, kurioje buvo nuspręsta, kad A. Z., įgijusi kitos valstybės pilietybę, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja, būdama Lietuvos Respublikos piliete (b. l. 50), (duomenys neskelbtini) įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę (b. l. 30, 31). Atsižvelgęs į tai bei išnagrinėjęs asmenų, tarp jų ir pareiškėjos, dokumentus, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. vasario 26 d. teikime Nr. (15/3-11)13P-88 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pasiūlė priimti sprendimą, kad nurodyti asmenys, taip pat ir A. Z., neteko Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 53–55). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgdamas į minėtą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. vasario 26 d. teikimą Nr. (15/3-11)13P-88, 2016 m. kovo 21 d. įsakyme Nr. 1V-209 nusprendė, kad, be kita ko, A. Z. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 56). Pirmosios instancijos teismas minėtą įsakymą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėja su tokia teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad nepagrįstai nebuvo vertinta, ar susilpnėjo jos ryšiai su Lietuvos Respublika. Be to, A. Z. kyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatų, kuriomis remiantis buvo priimtas Įsakymas, konstitucingumo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra konstitucinis institutas. Pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau tai darydamas, jis negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

Pagrindinis teisės aktas, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, yra Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Šio įstatymo 24 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, 2 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Pagal to paties įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5 ir 7 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; 3) yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Šie įstatymo leidėjo įtvirtinti dvigubos pilietybės atvejai suponuoja išvadą, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis.

Administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad A. Z. atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5 ir 7 punktuose nurodytų reikalavimų. (duomenys neskelbtini) gimusi pareiškėja pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini) (b. l. 34–35). Iš Lietuvos Respublikos A. Z. savo noru išvyko po 1990 m. kovo 11 d. ir kitos valstybės pilietybę natūralizacijos būdu ji įgijo (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 32 straipsnio 3 punktu, pagrįstai nusprendė, kad A. Z., įgijusi kitos valstybės pilietybę, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje. Kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę. Pareiškėja teisingai pažymėjo, kad remiantis Europos Sąjungos teise, Europos Sąjungos narių piliečiai turi palankias sąlygas vykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, dirbti bei gyventi šiose valstybėse, tačiau teiginių, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme neįtvirtinus piliečiams, pasinaudojusiems judėjimo laisve pagal Europos Sąjungos teisę, jokių išimčių, kurioms esant Lietuvos valstybės institucijos neprivalėtų besąlygiškai priimti sprendimų savo piliečių atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, Lietuvos Respublikos piliečių naudojimąsi judėjimo laisve pagal Europos Sąjungos teisę daro nepatrauklų ir netgi atgraso nuo tokio naudojimosi, ji nepagrindė.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismo taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punkto, 26 straipsnio 1 dalies bei 7 straipsnio 1–5 ir 7 punktų nuostatos ta apimtimi, kuria nėra nustatyta teisė (atskiras atvejis) Lietuvos Respublikos piliečiams, išvykusiems iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusiems kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę, turėti dvigubą pilietybę, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį bei konstitucinį teisinės valstybės principą. Be to, A. Z. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 8 ir 9 punktų bei 20 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kuria yra nustatyta galimybė Lietuvos Respublikos piliečiui būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę jis įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės piliečiu arba yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, ir nėra nustatyta tokia teisė (atskiras atvejis) kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams (būti kartu ir kitos valstybės piliečiu), atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį.