Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 2 dalimi pensija buvo paskirta neterminuotai, t. y. iki gyvos galvos. Skiriant pensiją pareiškėja atitiko Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Įstatyme, kai tarnybos laikas yra daugiau nei 20 metų ir pensija paskirta neterminuotai, nėra numatytas pensijos mokėjimo nutraukimas. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kategorija asmenų, kuriems skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nenustatyta, kad pensijos mokėjimas gali būti nutraukiamas.

II.

Teismo vertinimu, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. asmenys turintys Lietuvos Respublikos pilietybę. Bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nuo 2004 m. lapkričio 17 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinos sąlygos gauti pareigūnų ir karių pensiją – nėra Lietuvos Respublikos pilietė. Taigi pareiškėja 2004 m. lapkričio 17 d. netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, neturi teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Todėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 1D-8285(11) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerės 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. 11SP-1490 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl vidaus reikalų ministro 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 1D-8285(11) ir Vidaus reikalų ministerijos kanclerės 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 11SP-1490, kuriais pareiškėjai nuo 2014 m. kovo 1 d. buvo nutrauktas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad VRM kanclerė 2014 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 11SP-21490, kuriuo, vadovaudamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi bei 13 straipsnio 2 dalimi ir remdamasi Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. kovo 6 d. raštu Nr. (29)9R-561, Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir vidaus tyrimų departamento 2014 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 3D-347, nutraukė pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą nuo 2014 m. kovo 1 d.

Pagal bylos duomenis, pareiškėja laikotarpiu nuo 1974 m. gegužės 5 d. iki 1975 m. spalio 29 d. ir nuo 1980 m. gruodžio 10 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. tarnavo Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate. Nuo 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjai neterminuotai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą.

Teisė gauti karių ir pareigūnų valstybinę pensiją nustato Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) nurodyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; 2) Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai; 3) profesinės karo tarnybos kariai; 4) Valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai ir Vyriausybinių ryšių centro prie Krašto apsaugos ministerijos civiliai statutiniai valstybės tarnautojai; 5) prokuratūros pareigūnai; 6) Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai; 7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.

Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos iki gyvos galvos arba laikotarpiui, kuriuo pensijos gavėjas pagal šį įstatymą turi teisę gauti paskirtą pensiją.

Taigi įstatymų leidėjas teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją susiejo su dviem esminėmis sąlygomis: 1) pensijos gavėjas (-a) turi būti Lietuvos Respublikos pilietis (-ė) ir 2) pensijos gavėjas (-a) turi būti tam tikrą laiką tarnavęs (-usi) Įstatyme nurodytose pareigose.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja atitiko ir atitinka Įstatymo reikalavimus dėl pensijos gavėjų tarnybos pobūdžio vidaus reikalų sistemoje bei trukmės. Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjai 2000 metais skiriant valstybinę pensiją, ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja nuo 2004 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakė. Nurodytos aplinkybės pareiškėja neginčija. Taigi skundžiami Vidaus reikalų ministerijos sprendimai priimti ne dėl pensijos paskyrimo teisėtumo ir pareiškėjos pilietybės 2000 metais, o dėl to, kad šiuo metu ji neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinos sąlygos gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – būti Lietuvos Respublikos piliete.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu tarpusavio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d., 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimai). Pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas; pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai, tarp jų – teisę stoti į valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis) (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

Valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Dėmesys atkreiptina į tai, kad Įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai).

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja, atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės, neteko teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o atsakovas, pastebėjęs teisės aktų taikymo klaidą, privalėjo ją nustatyta tvarka ištaisyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016 be kita ko, pažymėjo, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika suponuoja, kad pagal bendrąjį principą leidžiama atšaukti (neteisėtus) administracinius aktus, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, 68 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taip pat patvirtina, kad teisėtumo reikalavimui iš esmės neprieštarauja situacija, kai kompetentingos valstybės institucijos turi teisę persvarstyti priimtą sprendimą, jei po šio sprendimo priėmimo atsiranda naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05).

Nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas buvo padarytas per gana trumpą laikotarpį nuo informacijos apie pareiškėjos pilietybę gavimo, iš pareiškėjos ginčijamais sprendimais nėra reikalaujama grąžinti iki tol gautą valstybinę pensiją. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad priimant ginčijamus sprendimus nebuvo pažeisti pareiškėjos teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje administracinėje byloje pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas nekelia abejonės dėl nurodytos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštaravimo Konstitucijai. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.