Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Raimondui Lignugariui, atsakovės atstovei Indrei Gasperei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerės 2014-04-18 sprendimu Nr. 11SP-1490 nuo 2014-03-01 pareiškėjai nutrauktas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas ir nuspręsta neišmokėti pensijos nuo 2013-12-01 iki 2014-02-28 (b. l. 5). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-11-25 sprendimu Nr. 1D-8285 (11) paliktas galioti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2014-04-18 sprendimas Nr. 11SP-1490 (b. l. 4).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 2 dalimi pensija buvo paskirta neterminuotai, t.y. iki gyvos galvos. Skiriant pensiją atitiko Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Įstatyme, kai tarnybos laikas yra daugiau nei 20 metų ir pensija paskirta neterminuotai, nėra numatytas pensijos mokėjimo nutraukimas. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kategorija asmenų, kuriems skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nenustatyta, kad pensijos mokėjimas gali būti nutraukiamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėja ginčija jai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą jai atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000-01-31 sprendimu Pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 21). Gyventojų registro tarnybos duomenimis Pareiškėja nuo 2004-11-17 neteko Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 39). Vidaus reikalų ministerija 2014-04-18 sprendimu (b. l. 36), vadovaudamasi Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 2 dalimi, nutraukė Pareiškėjai valstybinės pensijos mokėjimą nuo 2014-03-01 ir apie tai raštais (b. l. 37-38) informavo Pareiškėją.

Byloje nėra ginčo dėl joje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau kyla klausimas dėl teisės aiškinimo, t. y. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymo.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas įtvirtina valstybinio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos valstybinės pensijos, valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Šio įstatymo nuostatų tikslas yra suteikti didesnę valstybės paramą asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat suteikti kompensaciją įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims.0Kartu pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto, šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama; kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007-10-22 nutarimas, 2010-04-20 sprendimas).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. asmenys turintys Lietuvos Respublikos pilietybę. Bylos aplinkybės patvirtina, jų neneigia ir pareiškėja, kad ji nuo 2004-11-17 neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinos sąlygos gauti pareigūnų ir karių pensiją - būti Lietuvos Respublikos piliete.

Pareiškėja teigia, kad valstybinė pensija buvo paskirta neterminuotai, t. y. iki gyvos galvos, skiriant pensiją atitiko Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Teismas sutinka su šiais Pareiškėjos teiginiais, tačiau Įstatymo leidėjas aiškiai nustatė, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai (Įstatymo 1 str.), jos skiriamos iki gyvos galvos arba laikotarpiui, kuriuo pensijos gavėjas pagal šį Įstatymą turi teisę gauti pensiją (Įstatymo 13 str. 2 d.).Vadinasi teisę gauti valstybinę pensiją pagal šio Įstatymo nuostatas turi Lietuvos Respublikos piliečiai, o Pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė.

Be to Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. KT15-N9/2015 pažymėjo: „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų pensijų rūšių. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei (2008 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai); įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei (2013 m. vasario 22 d. nutarimas). Valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2015 m. sausio 14 d. sprendimas, 2015 m. gegužės 6 d. nutarimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. liepos 3 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutarimai). Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutarimai)“.

Teismas laiko, kad Pareiškėja skunde nepateikia pagrįstų argumentų, kad ji atitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies reikalavimą gauti pareigūnų valstybinę pensiją, atvirkščiai, teigia, jog neteko Lietuvos Respublikos pilietybės nuo 2004-11-17, taip pat nepaaiškina, kodėl jos atžvilgiu neturėtų būti taikoma Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina sąlyga (būti Lietuvos Respublikos piliete) gauti pareigūnų ir karių pensiją. Vadinasi, netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, neturi teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, atsakovė pagrįstai ginčijamu sprendimu nutraukė jos mokėjimą.

Darytina išvada, kad ginčijami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014-11-25 sprendimas Nr. 1D-8285(11) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerės 2014-04-18 sprendimas Nr. 11SP-1490 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, pareiškėjos skundas dėl šių sprendimų panaikinimo atmestinas.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, jos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies1punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.