- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-29
- Bylos Nr.
- eA-1876-442/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01729-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- Z. L. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. L. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. L. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo dalies ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Z. L. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 1V-703 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kurioje nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės neteko pareiškėjas Ž. Š., 2) laikinai einančio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro pareigas 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą dėl skundo Nr. 1D-3713 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas, šiuo metu Z. L. S., nuo gimimo iki skundžiamo Įsakymo priėmimo oficialiai turėjęs Ž. vardą ir Š. pavardę, gimė (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai nuo gimimo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Būdamas nepilnamečiu pareiškėjas jo tėvų buvo išvežtas gyventi į Kanadą, kurioje baigė mokslus bei sulaukė pilnametystės, pradėjo kurti verslą. Pareiškėjui gyvenant Kanadoje 2001 metais jam buvo suteikta Kanados pilietybė.
2.2. Gyvendamas Kanadoje pareiškėjas susilaukė sūnaus, kuris ir šiuo metu yra nepilnametis, dėl ko pareiškėjas turi pagrįstą ir teisėtą interesą išsaugoti ir Kanados pilietybę, jog galėtų išlaikyti kuo stipresnius jo nepilnamečiui vaikui, Kanados piliečiui, tinkamus ryšius su juo.
2.3. Pareiškėjas grįžo į Lietuvą ir nuo 2013 m. nepertraukiamai gyvena Lietuvoje. Pasibaigus turėto Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimui pareiškėjas kreipėsi į valstybines institucijas dėl naujo paso išdavimo. Tuo metu jo buvo paklausta, ar jis nėra įgijęs kitos valstybės pilietybės. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 9 d. pateikė pranešimą, jog įgijo Kanados pilietybę. Pareiškėjui buvo išduotas pasas, turėjęs galioti iki 2025 m. rugsėjo mėn. Pareiškėjas ir toliau nuolat gyveno ir gyvena Lietuvoje. Susikūrė verslą, mokėjo visus būtinus mokesčius, įsigijo ne vieną nekilnojamojo turto objektą (šiuo metu yra įsigijęs skirtinguose 15 nekilnojamo turto registrų įregistruotų nekilnojamojo turto objektų), įskaitant ir įrašytą į Kultūros paveldo registrą, kurį siekė ir iki šiol siekia sutvarkyti, jog tokiu būdu prisidėtų prie Lietuvos paveldo išsaugojimo.
2.4. Pareiškėjas 2018 m. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. (duomenys neskelbtini) jam gyvenant santuokoje gimė sūnus Ą. Š.. Vardą sūnui pareiškėjas taip pat specialiai parinko aiškiai lietuvišką, rašoma su išskirtiniais lietuvių kalbai būdingais rašmenimis. Nors šiuo metu pareiškėjas ir yra nutraukęs santuoką, taip pat, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų, ir teismo patvirtintu sprendimu nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra nustatyta su mama, pareiškėjas tuo pačiu teismo sprendimu yra nusistatęs tokią bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, pagal kurią sūnus po lygiai laiko gyvena su kiekvienu iš tėvų.
2.5. Ketindamas ir toliau gyventi tik Lietuvoje, pasibaigus Kanados išduotam pasui pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad jį pratęsti ir kreipėsi dėl naujo paso išdavimo į Kanados ambasadą tik tuomet, kai dėl šioje byloje ginčijamo įsakymo liko gyventi be jokio galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. 2024 m. sausio mėn. pareiškėjas atsitiktinai be jokio įspėjimo ar pranešimo sužinojo, kad 2023 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-703 nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas 2024 m. sausio 4 ar 5 d. nuvyko į notarų kontorą norėdamas išduoti notariškai patvirtintą įgaliojimą. Notaras rengdamas įgaliojimą ir patikrinęs duomenis informavo pareiškėją, kad Gyventojų registre jo duomenys neegzistuoja. Pareiškėjas nedelsiant 2024 m. sausio 5 d. nuvyko į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Alytaus skyrių siekdamas išsiaiškinti aplinkybes. Jam buvo paaiškint tik, kad jis neteko pilietybės, tačiau plačiau nebuvo paaiškinta. 2024 m. sausio 9 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie skundžiamą Įsakymą ir galimybę su juo susipažinti Teisės aktų registre, kuriame pareiškėjas ir susipažino su Įsakymu.
2.6. Pareiškėjui netekus pilietybės jis buvo praradęs teisinį statusą Lietuvoje. Pareiškėjas šiuo metu yra gavęs tiek Kanados pasą, tiek ir leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau jis yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, savo nuo gimimo įgytų vardo ir pavardės, kuri nebesutampa su jo sūnaus gyvenančio Lietuvoje pavarde. Netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjas neteko ir Europos Sąjungos pilietybės, kadangi jis neturi jokios kitos Europos Sąjungos valstybės pilietybės su visomis atitinkamos pilietybės suteikiamomis teisėmis.
2.7. Prieš priimant skundžiamą Įsakymą pareiškėjui nebuvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių nuspręsta, kad jis neteko tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir Europos sąjungos pilietybės. Tik atkakliais aktyviais veiksmais pareiškėjui pavyko išsiaiškinti, jog jis nuo 2023 m. lapkričio 9 d. neteko Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos pilietybių dėl to, jog jis prieš daugiau kaip dvidešimt metų yra tapęs Kanados piliečiu, neatsižvelgiant į jokias kitas šiam klausimui nuspręsti svarbias aplinkybes.
Šalies argumentai
2.8. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Įsakymu, su skundu kreipėsi į vidaus reikalų ministrę, tačiau jo skundas 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu dėl skundo Nr. 1D-3713, buvo atmestas. Sprendimas dėl skundo yra formalus, visos skunde nurodytos individualios aplinkybės nenagrinėtos.
2.9. Skundžiamas Įsakymas ir Sprendimas dėl skundo yra naikintini dėl to, jog jie yra akivaizdžiai neproporcingi, priimti neapsvarsčius ir neįvertinus visų, atitinkamai ir šiame skunde nurodytų tokiam sprendimui priimti svarbių aplinkybių. Taip pat, atitinkamu sprendimu pažeidžiamos ne tik pareiškėjo, bet ir jo nepilnamečio sūnaus teisės ir teisėti interesai.
2.10. Pareiškėjui būnant Kanados piliečiu ir gyvenant Kanadoje nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatantis, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Atitinkamos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) galiojimo metu pareiškėjas teisėtai buvo Lietuvos Respublikos ir Kanados piliečiu. Šios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatos galiojo iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu (byloje Nr. 45/03-36/04) nepripažino jų prieštaraujančiomis Konstitucijos nuostatoms. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas Kanados ir Lietuvos Respublikos piliečiu buvo ilgiau kaip 20 metų. Iš kurių paskutinius dešimt metų nepertraukiamai gyveno Lietuvoje. Apie Kanados pilietybės įgijimą pareiškėjas keisdamas asmens dokumentą informavo taip pat prieš aštuonerius metus. Todėl toks atsakovo Įsakymas yra neproporcingas. Iš pareiškėjo buvo atimta ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos pilietybė. Todėl priimant Įsakymą buvo būtina vadovautis ir Europos Sąjungos teisės aktais, o šiuo atveju jais nebuvo vadovautasi.
2.11. Iki skundžiamo Įsakymo priėmimo pareiškėjas buvo Ž. Š.. Priėmus Įsakymą pareiškėjas tapo Z. L. S., t. y. šiuo metu yra iškraipyti jo prigimtiniai vardas ir pavardė. Tuo metu pareiškėjo nepilnamečio sūnaus pavardė išliko Š.. Pareiškėjas negali atsisakyti Kanados pilietybės, kadangi tokiu būdu prarastų ir pilietybės pagrindu turimus ryšius su Kanadoje gyvenančiu ir Kanados piliečiu esančiu kitu nepilnamečiu sūnumi su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Ginčijamu įsakymu taikyta Pilietybės įstatymo 24 str. 2 dalis, 26 str. 1 dalis. Duomenų, kad pareiškėjas atitiktų pilietybės netekimo išimtis, skundžiamo įsakymo priėmimo metu nebuvo. Pagal šiuos duomenis, vykdant Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 3 punkte numatytą pareigą buvo priimtas skundžiamas Įsakymas dėl pilietybės netekimo.
3.2. Nėra ginčo, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvos piliečiu, 2001 m. įgijo Kanados pilietybę, kad pareiškėjas neatitinka dabartinio Pilietybės įstatymo 7 str. numatytų atvejų būti Lietuvos Respublikos piliečiu, esant ir kitos valstybės piliečiu.
3.3. Skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui neva taikoma 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pilietybės įstatymas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo 69 p. išdėstyta išlyga.
3.4. Nagrinėjant pareiškėjo skundą, pareiškėjas pranešė, kad Kanados pilietybė įgyta 2001 m. ir pateikė Kanados dokumentą. Pilietybės įstatymo 1991-2002 metų (nekitusios redakcijos) 19 straipsniu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę.
3.5. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybės neteko 2001 metais, tik tai konstatuota vėliau. 2001 m. Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta Lietuvos Respublikos pilietis, gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, privalo per 30 dienų raštu pranešti apie tai gyvenamosios vietos Lietuvoje (miesto, rajono) migracijos tarnybai arba Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje. Tačiau pareiškėjas tai padarė tik 2015 metais.
3.6. Konstitucinio Teismo nutarimo 69 punkto žodžiai „esančių Lietuvos Respublikos piliečiais“ reiškia, kad išlyga skirta Lietuvos Respublikos piliečiams, kitos valstybės pilietybę įgijusiems nuo 2003 m. sausio 1 d., nes pati norma veikė nuo 2003 m. sausio 1 d. Skundas nepagrįstai grindžiamas 2003 m. sausio 1 d. redakcijos Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje numatyta teise į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą. Teisė į pilietybę (pilietybės galimybė) nėra pati pilietybė. To straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad asmuo teisę į pilietybę turėjo dar įgyvendinti.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas pateikė rašytinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2003 m. įgijo Kanados pilietybę. Pareiškėjas nurodė, kad jam žinomi Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis, bei nurodė, kad neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygų. Migracijos departamentas 2016 m. sausio 25 d. raštu informavo pareiškėją apie pareigą pateikti dokumentą, patvirtinantį Kanados pilietybės įgijimo datą. Rašte taip pat išaiškinta Pilietybės įstatymo 26 straipsnio reikalavimai, nurodant ir tai, kad jeigu kitos valstybės pilietybė įgyta 2003 m. sausio 1 d. – 2006 m. lapkričio 15 d., ir asmuo yra lietuvių kilmės arba iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę arba jų palikuonis, lieka Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais. Tačiau jeigu pilietybė įgyta iki 2003 m. sausio 1 d. arba po 2006 m. lapkričio 15 d., tai bus sprendžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, klausimas. Šiame rašte nurodyta ir pilietybės grąžinimo tvarka numatyta Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje.
4.2. Pareiškėjas neginčija fakto, kad neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygų.
4.3. Atsižvelgdamas į turimus duomenis (aplinkybę, kad pareiškėjas turi Kanados pilietybę), Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, Migracijos departamentas parengė 2023 m. rugsėjo 22 d. teikimą Nr. 23TR258 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“. 2023 m. lapkričio 8 d. Vidaus reikalų ministras priėmė įsakymą Nr. 1V-703 dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę.
4.4. Skundo teiginiai dėl Europos Sąjungos pilietybės nėra aktualūs. Skunde pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių argumentų, kad ginčijamas sprendimas prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktams ar teismo sprendimams. Šiuo metu pareiškėjas turi leidimą nuolat gyventi, galiojantį iki 2029 m. balandžio 25 d.
4.5. Migracijos departamentas sudarė galimybę teikti paaiškinimus. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kad gali turėti dvigubą pilietybę. Pareiškėjas nepaneigė, kad jis neturi teisės į dvigubą pilietybę. Migracijos departamentas buvo užklausęs informacijos. Nei įstatymas, nei poįstatyminiai aktai nenumatė pareigos vertinti ryšio su Lietuva, pilietybės panaikinimo pasekmių.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai nuo gimimo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Būdamas nepilnamečiu pareiškėjas jo tėvų buvo išvežtas gyventi į Kanadą, kurioje baigė mokslus bei sulaukė pilnametystės, pradėjo kurti verslą. Pareiškėjui gyvenant Kanadoje 2001 metais jam buvo suteikta Kanados pilietybė. Pareiškėjas, nusprendęs gyventi Lietuvoje, grįžo į Lietuvą ir nuo 2013 m. nepertraukiamai gyvena Lietuvoje. Pasibaigus turėto Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimui pareiškėjas kreipėsi į valstybines institucijas dėl naujo paso išdavimo. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 9 d. pateikė pranešimą, jog įgijo Kanados pilietybę.
7. Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 22 d. teikime Nr. 23TR258 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Teikimas) nurodyta, kad pareiškėjui 1995 m. lapkričio 8 d. išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. LB751573 (negalioja, negrąžintas), 2015 m. rugsėjo 25 d. išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. 24031421 (galioja, negrąžintas). Taip pat Teikime pažymėta, kad „asmuo įgijo Kanados pilietybę – tai patvirtina asmens 2015-09-09 pateiktas rašytinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2003 m. įgijo Kanados pilietybę ir neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5 ar 7 punktų sąlygų, asmuo nepateikė Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą, nes asmens teigimu dokumentas yra pamestas, Kanados pasas Nr. QE380450, išduotas 2011-09-14 (dokumente asmens vardas ir pavardė nurodyti „Z. L. S.“). Į Migracijos departamento 2016-01-25 prašymą pateikti Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą asmuo neatsiliepė.“.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra konstitucinis institutas. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, Pilietybės įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu, t. y. nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d.) 24, 26 straipsnius, Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas), 23 punktą.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gimė Lietuvos Respublikoje, tačiau vėliau įgijo Kanados pilietybę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei teismui, nei Migracijos departamentui ar Ministerijai nepateikė įrodymų, paneigiančių padarytą išvadą, jog jis iš tiesų neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų; net ir žinodamas apie nagrinėjamą pilietybės klausimą, pareiškėjas pats nebendradarbiavo su Migracijos departamentu bei Ministerija. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų.
10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl Europos Sąjungos pilietybės, nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas nesutiko su pareiškėjo patikslintame skunde išsakyta pozicija, jog prieš priimant atitinkamą skundžiamą įsakymą pareiškėjui nebuvo paaiškina dėl kokių priežasčių nuspręsta, kad jis neteko tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir Europos sąjungos pilietybės.
11. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimų, nurodė, kad Įsakyme yra pateiktos nuorodos į jo teisinį ir faktinį pagrindus, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjas neteko būtent todėl, jog įgijo kitos valstybės (Kanados) pilietybę ir neatitiko išimčių, leidžiančių turėti dvigubą pilietybę. Be to, išsamus teisinis ir faktinis pagrindas nurodyti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 22 d. Teikime. Įsakymo skundžiama dalis nelaikytina neatitinkanti VAĮ reikalavimų ir dėl to nėra pagrindo jos panaikinti.
12. Teismas nurodė, kad Ministerijos Sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjo 2024 m. gegužės 8 d. skundo argumentus, nurodomas ginčui aktualus reglamentavimas (aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos). Sprendime pažymėta, kad duomenų, kad pareiškėjas atitiktų nurodytas pilietybės netekimo išimtis, skundžiamo įsakymo priėmimo metu Ministerija neturėjo ir neturi; pareiškėjo atitikties nurodytoms išimtims faktai skunde nepateikti. Teismas sutiko su atsakovo Sprendime išsakyta pozicija dėl Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo 48.9 p. ir 69 p. pateiktų išlygų, kurios pagrįstai netaikytinos pareiškėjo atveju.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, taip pat pažeidė proceso normas.
14.2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog šiam ginčui netaikytini Europos sąjungos teisės aktai ir tuo pačiu nukrypo nuo šiuo klausimu jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2200-1188/2024). Teismas neteisėtai ir nepagrįstai nevertino skundžiamo Įsakymo atitikimo proporcingumo principui, kuris įtvirtintas atitinkamuose Europos Sąjungos teisės aktuose ir pripažįstamas tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.
14.3. Teismas nevertino reikšmingų aplinkybių (pareiškėjo dviguba pilietybė, įskaitant Europos Sąjungos pilietybę šiek tiek trumpiau, buvo įgyta ir išlaikyta virš 20 metų, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 15 d. buvo leidžiama Lietuvos ir Kanados dviguba pilietybė, pareiškėjas grįžęs iš Kanados nepertraukiamai pragyveno Lietuvoje kaip Europos sąjungos pilietis gerokai virš 10 metų, gyvenant ir būnant Europos sąjungos piliečių, o valstybei žinant apie tai, jog pareiškėjas yra ir Kanados pilietis iš esmės beveik trejus metus bei nesiimant jokių veiksmų, pareiškėjas kaip Europos sąjungos pilietis sukūrė šeimą).
14.4. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Nors ir pavėluotai, pareiškėjas įvykdė jam įstatyme nustatyta pareigą informuoti apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir negali būti vertinama kaip nebendradarbiavimas.
14.5. Atsakovas pažeidė atsakingo valdymo (gero administravimo) principus. Sprendžiant dėl pareiškėjo pilietybės netekimo, o ir vėliau nagrinėjant pareiškėjo skundą, adresuotą ministrui, atsakovas taip ir nepaaiškino ir nepagrindė nei faktinėmis aplinkybėmis, nei konkrečiomis teisės normomis, kodėl neatsižvelgė į visas ir šiame skunde nurodytas aplinkybes, ypač susijusias su proporcingumo principu.
Šalies argumentai
14.6. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma:
15.1. Argumentai apie neproporcingumą, vaiko interesą ir pan. nepaneigia Įsakymo teisėtumo, nes preziumuojama, kad įstatymas, kurį realizavo skundžiamas Įsakymas, yra proporcingas (įstatymo konstitucingumo prezumpcija). Pareiškėjas nurodo ES teisės saugomas vertybes, bet nenurodo, o kaip konkrečiai jos pažeistos.
15.2. Nors pareiškėjas Kanados pilietybę įgijo 2001 metais, Lietuva neturėjo galimybės tai sužinoti pati, todėl sužinojo tik po 14 metų – 2015 metais pranešus pareiškėjui. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Lietuva toleravo jo dvigubą pilietybę ir taip sukėlė lūkesčius. Po to buvo rengiami referendumai dėl daugybinės pilietybės, todėl sprendimas dėl pareiškėjo buvo priimtas tik po jų.
15.3. 7. Tai, kad pareiškėjas Kanados pilietybę įgijo „netinkamu laiku“, tuo labiau neįgijo Konstitucijai prieštaravusio Pilietybės įstatymo veikimo metu (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas), nesukuria pareiškėjui išimties iš dvigubos pilietybės draudimo Konstitucija ir įstatymu.
15.4. Kitos gyvenimiškos aplinkybės yra kitos valstybės pilietybės įgijimo pasekmė. Pažymėtina, kad pareiškėjas gali kreiptis dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo (tektų atsisakyti Kanados pilietybės).
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Įsakymo priėmimo metu klausimas dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės buvo sprendžiamas pagal tuo metu galiojusią Pilietybės įstatymo redakciją, pagal tuo metu paaiškėjusias aplinkybes, todėl pareiškėjas, būdamas Kanados piliečiu, galėjo neprarasti Lietuvos Respublikos pilietybės, jei atitiktų ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusios Pilietybės įstatymo redakcijos 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktų numatytus reikalavimus, tačiau jų neatitiko, ko savo apeliaciniame skunde neginčija, todėl ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.
16.2. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, kad pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygų nustatymas priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai. Vaiko interesas negali būti pagrindu asmeniui turėti dvigubą pilietybę, jei nacionaliniai tesiės aktai dėl pilietybės įgijimo ir netekimo tokio pagrindo nenumato. Pareiškėjui panaikinus Lietuvos Respublikos pilietybę, jam (kaip netekusiam Lietuvos pilietybė, bet gyvenančiam Lietuvoje) buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo sūnaus interesai nėra pažeisti.
16.3. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 15 d. nebuvo įgijęs dvigubos pilietybės. Pareiškėjas Kanados pilietybę įgijo 2001 m. (tai patvirtina su pareiškėjo skundu pateikti dokumentai). Pagal tuo metu galiojančios Pilietybės įstatymo redakcijos 32 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas įgydamas Kanados pilietybę neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vidaus reikalų ministro 2023 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 1V-703 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalies, kuria nuspręsta, kad pareiškėjas Ž. Š. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės bei Vidaus reikalų ministro 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dėl skundo Nr. 1D-3713 teisėtumo bei pagrįstumo.
18. Vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 22 d. teikimą Nr. 23TR258 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, 2023 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 1V-703 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ nusprendė, kad pareiškėjas yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės.
19. Vidaus reikalų ministras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo, 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. Nr. 1D-3713, skundo netenkino.
20. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2001 metais įgijo Kanados pilietybę.
21. Pilietybės 1991 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. I-2072 (galiojusio nuo 1991 m. gruodžio 11 d. iki 2003 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Identiška nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte, numatančiame, jog Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.
22. Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 11) yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
23. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, jog jis kartu gali būti Lietuvos Respublikos piliečiu bei Kanados piliečiu, todėl pagal šios nutarties 21 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, jis yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės.
24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 15 d. buvo leidžiama dviguba Lietuvos Respublikos ir Kanados pilietybė, todėl, pareiškėjo nuomone, šiuo laikotarpiu jis teisėtai turėjo dvigubą Kanados ir Lietuvos Respublikos pilietybę.
25. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, teisinis reguliavimas, galiojęs pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu minėtu laikotarpiu, nėra reikšmingas nagrinėjant šį ginčą, nes, kaip buvo minėta, pagal teisinį reguliavimą, galiojusį Kanados pilietybės įgijimo metu (2001 m.) pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat, ir pagal ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojusias Pilietybės įstatymo nuostatas pareiškėjas irgi pripažintinas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės.
26. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.
27. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
28. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl Europos Sąjungos pilietybės nėra reikšmingos nagrinėjamam ginčui, nes pareiškėjas Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik turėdamas Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios įgijimą ir netekimą, reglamentuoja nacionaliniai (Lietuvos Respublikos) teisės aktai. Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamų administracinių sprendimų turinį atitikties Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms aspektu, priėjo pagrįstą išvadą, jog skundžiama Įsakymo dalis atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, o Sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjo 2024 m. gegužės 8 d. skundo argumentus. Pirmosios instancijos teismas šioms išvadoms pagrįsti išdėstė motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja.
30. Taigi atsakovas Įsakymu pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės bei Sprendimu pagrįstai netenkino jo skundo dėl Įsakymo dalies panaikinimo, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
31. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
32. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Z. L. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.