- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-10
- Bylos Nr.
- 2S-522-395/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albinas Čeplinskas (pran.), Nijolia Indreikienė, Ramūnas Mitkus
- Pareiškėjas
- I. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- J. K.
- Kategorijos
- 129.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės ir Ramūno Mitkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (skolininko) I. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. skundą dėl antstolio Sauliaus Užkuraičio veiksmų, suinteresuotas asmuo J. K. (išieškotojas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. Ž. prašė pripažinti nepagrįstu antstolio S.Užkuraičio reikalavimą sumokėti 3000,- Lt atlyginimą už vykdomojo dokumento įvykdymą,r panaikinti antstolio 2007 m. lapkričio 9 d. Nr.0034/07/00202 pasiūlymo dėl vykdymo išlaidų sumokėjimo dalį, kuria siūloma sumokėti antstoliui 3000,- Lt atlyginimą už vykdomojo dokumento įvykdymą. Skundą pareiškėjas grindė tuo, jog antstolis jokių sumų iš pareiškėjo priverstino vykdymo tvarka neišieškojo, todėl antstoliui atlyginimas už vykdomojo dokumento įvykdymą nepriklauso (3 - 5 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nutartyje pažymėjo, kad sprendžiant ar antstolis turi teisę į atlyginimą už vykdomojo dokumento įvykdymą, lemiamą reikšmę turi aplinkybė, kada skolininkas įvykdė vykdomąjį dokumentą – per raginime nustatytą terminą ar jam pasibaigus, o aplinkybė, kad skolininkas skolą išieškotojui sumoka pats šiuo atveju nėra svarbi. Teismas nustatė, kad skolininkas skolą išieškotojui sumokėjo pasibaigus raginime nustatytam terminui. Tai pripažino ir skolininkas. Be to, teismas, nenustatęs force majeure aplinkybių, kurioms esant galima mažinti atlyginimą antstoliui, ir atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą 2007 m. vasario 5 d. nutartyje nr. 3K-7-5/2007, pareiškėjo skundą atmetė (46-48 b.l.).
Šalies argumentai
Atskirtuoju skundu pareiškėjas I. Ž. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais (52-56 b.l.).
1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo teisingumo bei protingumo kriterijais, padarė neteisingas išvadas. Siūlyme sumokėti atlyginimą antstoliui nebuvo nurodytą kokią konkrečiai sumą išieškojo ir perdavė išieškotojui antstolis. Pareiškėjas pažymi, kad antstolis neišieškojo ir neperdavė išieškotojui jokio turto ar piniginių lėšų, todėl jam atlyginimas nepriklauso. Tiek antstolis, skaičiuodamas atlyginimą, tiek pirmosios instancijos teismas, netenkindamas, pareiškėjo skundo, neįvertino to fakto, kad su išieškotoju J. K., pagal kurio paduotą vykdomąjį raštą, išduotą baudžiamojoje byloje, buvo užvesta vykdomoji byla, už kurioje įvykdytą vykdomąjį dokumentą antstolis reikalauja atlyginimo, pareiškėjas civilinėje byloje, kurioje išieškotojas ginčijo pareiškėjo sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, buvo sudaryta trišalė taikos sutartis. Taigi, įvykdęs taikos sutartį, pareiškėjas su išieškotoju atsiskaitė pagal visiškai kitoje civilinėje byloje sudarytą taikos sutartį, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas yra įvykdęs vykdomąjį dokumentą, išduotą baudžiamojoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi LAT 2007 m. vasario 5 d. nutartimi Nr.3K-7-5/2007, nes nurodytoje byloje yra visiškai kitokios faktinės aplinkybės bei kitas ratio decidendi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolį S.Užkuraitį pavaduojanti antstolė G.Andrijauskienė paršo atskirtąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais (62-63 b.l.).
1. Aplinkybė, kad pareiškėjas su išieškotoju sudarė taikos sutartį šiuo atveju įtakos neturi, nes ši sutartis buvo sudaryta ne vykdymo procese.
2. Pareiškėjas vykdomąjį dokumentą įvykdė po raginime nustatyto termino įvykdyti sprendimą geruoju, todėl pagal Sprendimų vykdymo instrukciją ir teismų praktiką antstoliui atlygimas už vykdomojo dokumento įvykdymą priklauso.
Daugiau atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Patikrinusi atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė neteisingas išvadas dėl šių aplinkybių teisinio vertinimo.
Kaip matyti iš pareiškėjo bei antstolio pozicijų išdėstytų procesiniuose dokumentuose pateiktuose apeliacinės instancijos teismui tarp jų nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas. Išieškotojas 2007 m. birželio 7 d. pateikė antstoliui vykdyti 2007 m. balandžio 11 d. vykdomąjį raštą, išduotą pagal Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr.1-127-384/2006, kuriuo nuspręsta iš I. Ž. priteisti J. K. 35000,- Lt neturtinės žalos atlyginimo (vykd. byla Nr. 0034/07/00262, 1 b.l.). Pareiškėjui (skolininkui) I. Ž. 2007 m. birželio 8 d. buvo įteiktas 2007 m. birželio 7 d. Raginimas įvykdyti sprendimą per 10 dienų nuo šio raginimo gavimo dienos (vykd. byla Nr. 0034/07/00262, 3 b.l.). Pareiškėjas vykdomojo dokumento per raginime nurodytą terminą neįvykdė. Tai pareiškėjas padarė tik 2007 m. spalio 24 d. Kauno apygardos teismo posėdyje, kuriame buvo tvirtinama trišalė taikos sutartis civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. (išieškotojo) actio Pauliana ieškinį atsakovams I. Ž. (skolininkui) ir N. Ž. dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu (9 b.l.). Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarties ieškovas J. K. (išieškotojas) actio Paulina ieškinį atsakovui I. Ž. (pareiškėjui šioje byloje) ir N. Ž. reiškė dėl to, jog pareiškėjas dovanodamas turtą nesąžiningais veiksmais siekė išvengti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo išieškojimo (8 b.l.). Pagal taikos sutarties 3 ir 4 punktus pareiškėjas I. Ž. pripažino ieškinio reikalavimą 35000,- Lt sumai, kuri buvo iš jo priteista baudžiamojoje byloje Nr.1-127-384/2006 tenkinant ieškovo ieškinį, ir šią sumą pareiškėjas grynaisiais pinigais sumokėjo 2007 m. spalio 24 d. teismo posėdyje teismo ir šalių akivaizdoje (9 b.l.). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 2007 m. spalio 24 d. sumokėdamas 35000,- Lt, pareiškėjas praleido 2007 m. birželio 7 d. raginime numatytą 10 dienų terminą įvykdyti sprendimą. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad civilinėje byloje, kurioje patvirtinta taikos sutartis, sumokėta 35000,- Lt suma nelaikytina baudžiamojoje byloje Nr.1-127-384/2006 išduoto vykdomojo rašto įvykdymu. Iš taikos sutarties 3 ir 4 punktų aiškiai matyti, kad pareiškėjas pagal šių punktų sąlygas sumokėjo išieškotojui būtent 35000,- Lt neturtinės žalos atlyginimą, kuris buvo iš jo priteistas baudžiamojoje byloje Nr.1-127-384/2006.
Atskirojo skundo argumentas, kad antstolis neišieškojo ir neperdavė išieškotojui jokio turto ar piniginių lėšų, todėl jam atlyginimas nepriklauso, taip pat nepagrįstas.
Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo patenkintas civilinis ieškinys, privalomumo principas be kita ko reiškia ir būtinumą vykdyti šią įsiteisėjusio teismo nuosprendžio dalį. CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad pagal šio kodekso taisykles vykdomi teismo nuosprendžiai, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais. Taigi kiekvienas asmuo, dėl kurio teismas priima atitinkamą nuosprendį, susijusį su turtinio pobūdžio išieškojimais, šiam įsiteisėjus, privalo jį įvykdyti. Tais atvejais, kai teismo nuosprendžio dalis dėl turtinių išieškojimų nevykdoma, asmuo, kurio naudai ji priimta, gali prašyti įvykdyti ją priverstinai. Priverstinis vykdymas sukelia skolininkui papildomų neigiamų turtinių padarinių, nes jis, neįvykdęs sprendimo gera valia, privalo atlyginti priverstinio vykdymo išlaidas (CPK 610 straipsnis). Teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Už nurodytų funkcijų vykdymą antstolis turi teisę gauti atlyginimą. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalį atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. CPK 609 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Šią instrukciją tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 583 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 816 1.3 punkte įgaliojo Teisingumo ministeriją, suderinus su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti Sprendimų vykdymo instrukciją. Šioje instrukcijoje įtvirtinti reikalavimai atliekant vykdymo veiksmus privalomi visiems asmenims (CPK 583 straipsnio 2 dalis).
Vykdomasis raštas, išduotas baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-384/2006, buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintą Sprendimų vykdymo instrukciją.
Nurodytos Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punkte vykdymo išlaidos skirstomos į: bendrąsias vykdymo išlaidas; vykdymo išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu; atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija, kad turi sumokėti antstoliui bendrąsias vykdymo išlaidas, faktiškai atliktų atskirų vykdymo veiksmų išlaidas, tačiau nesutinka mokėti atlyginimo antstoliui, teigdamas, kad antstolis neturi pagrindo reikalauti atlyginimo už vykdomojo dokumento įvykdymą, nes antstolis jokių lėšų neišieškojo. Antstolis, reikalaudamas priteisti jam ir atlyginimą už vykdomojo dokumento įvykdymą, remiasi Sprendimų vykdymo instrukcijos 52 punktu, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas įvykdo sprendimą pasibaigus raginime (siūlyme) nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant suvienodinti teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą, kai skolininkas pats įvykdo vykdomąjį dokumentą, tačiau jau pasibaigus raginime nustatytam terminui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos yra pasisakiusios civilinėse bylose Nr.3K-7-1/2007; 3K-7-5/2007). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis LAT civilinėje byloje 3K-7-5/2007 suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Nurodytoje byloje būtent ir yra pasisakyta tuo pačiu klausimu, kuris yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje
LAT išplėstinės teisėjų kolegijos yra pažymėjusios, jog vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai, taigi ne tik antstolis, bet ir skolininkas, išieškotojas, privalo griežtai laikytis nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos. Be to, visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu kuris nors iš šio proceso dalyvių pažeidžia šiuos reikalavimus, jis pagrįstai gali patirti neigiamus tokio elgesio padarinius. Taigi, jeigu skolininkas įvykdo teismo sprendimą gera valia, per įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą terminą, jis neturi mokėti atlyginimo antstoliui. Tačiau jeigu skolininkas nevykdo sprendimo geruoju ir pradedamas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, skolininkas turi suvokti, kad priverstinis sprendimo vykdymas sukels jam papildomų neigiamų turtinių padarinių. Tokie neigiami padariniai skolininkui už vykdymo procesą reglamentuojančių normų netinkamą vykdymą nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijos 52 punkte, pagal kurį skolininkas, įvykdęs sprendimą pasibaigus raginime nustatytam terminui, turi atlyginti visas vykdymo išlaidas. Ši nuostata reiškia, kad tokiu atveju iš skolininko išieškomos ne tik bendrosios vykdymo ir atskirų vykdymo veiksmų išlaidos, bet ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą.
Toks atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą teisinis reglamentavimas paaiškinamas tuo, jog priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra antstolio profesinė veikla, kurią griežtai reglamentuoja ir už kurios vykdymą atlyginimą antstoliui nustato valstybė. Remiantis valstybės nustatytu vykdymo išlaidų teisiniu reglamentavimu susiklosto teisėti antstolių ekonominiai lūkesčiai. Valstybės nustatyti atlyginimo antstoliui už jam pavestų funkcijų vykdymą tvarka ir dydžiai yra pagrindas antstoliams tikėtis tam tikro rezultato, jeigu jie veiks teisėtai. Taigi antstolis turi teisėtą pagrindą tikėtis, kad už teisėtą priverstinio pobūdžio priemonių panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, kurio skolininkas neįvykdė savanoriškai, jis gaus nustatytą atlyginimą.
Aiškinimas, kad antstoliui neturi būti mokamas atlyginimas, jei skolininkas priverstinio vykdymo procese pats įvykdo sprndimą ar kitaip atsiskaito su išieškotoju, reikštų antstolio teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Tas faktas, kad priverstinio vykdymo proceso metu skolininkas pats įvykdo sprendimą ar kitaip atsiskaito su išieškotoju, nėra pagrindas pripažinti, kad skolininkas įvykdė vykdomąjį dokumentą gera valia, nes tą jis padaro jau prasidėjus priverstinio vykdymo procesui. Antra vertus, šis faktas nėra pagrindas laikyti, kad antstolis neįvykdė vykdomojo dokumento, nes jis faktiškai neišieškojo išieškotinos sumos. Šiuo atveju svarbu tai, kad skolininkas įvykdė atitinkamą vykdomąjį dokumentą pasibaigus terminui, per kurį jis galėjo įvykdyti jį gera valia, t. y. prasidėjus priverstinio vykdymo procesui. Be to, pozicija, kad antstoliui turi būti atlyginamos tik faktiškai turėtos vykdymo išlaidos, reikštų, jog būtų padengiamos tik faktinės vykdymo sąnaudos, t. y. antstolio kontoros sąnaudos, kurios neapima antstolio, kaip fizinio asmens, uždarbio, t. y. tokiu atveju antstolis galėtų padengti tik turėtas išlaidas, tačiau negalėtų užsidirbti iš savo veiklos, t. y. negautų atlyginimo kaip fizinis asmuo. Tokia situacija panaikintų jo motyvaciją efektyviai vykdyti vykdomuosius dokumentus. Taigi teisėtų lūkesčių principo pažeidimas gali turėti neigiamą poveikį sprendimų vykdymo veiksmingumui.
Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sprendžiant dėl antstolio teisės gauti atlyginimą už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą, lemiamą reikšmę turi tai, kada skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį): per raginime nustatytą terminą ar jam pasibaigus, t. y. savanoriškai, ar jau pradėjus priverstinį vykdymą. Jeigu skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį) per raginime nurodytą įvykdymo terminą, tai atlyginimas antstoliui už šio vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą iš skolininko neimamas (Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas). Tačiau jeigu skolininkas pažeidžia raginime nurodytą įvykdymo terminą, tai jis turi sumokėti ir atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą (Sprendimų vykdymo instrukcijos 52 punktas).
Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas dėl antstoliui priteistino atlyginimo dydžio, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, analizuoti ir vertinti konkrečios bylos aplinkybes ir dėl antstoliui priteistino atlyginimo dydžio spręsti siekdamas tiek skolininko, tiek antstolio teisėtų interesų pusiausvyros. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas (skolininkas) rūpinosi sprendimo įvykdymu, pats sumokėjo išieškotojui visą sumą, tačiau tai padarė po to, kai baigėsi dešimties dienų terminas, per kurį jis turėjo įvykdyti sprendimą, ir buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai. Teisėjų kolegija pažymi, kad skolininkas turi domėtis vykdymo eiga, bendradarbiauti su antstoliu ir padėti jam greitai bei tinkamai įvykdyti teismo sprendimą (CPK 644 straipsnis). Todėl tai, jog pareiškėjas stengėsi atsiskaityti su išieškotoju, pats sumokėjo jam 35000,- Lt sumą, yra normalus skolininko elgesys priverstinio vykdymo procese, ir nagrinėjamu atveju tai negali būti pagrindas visiškai atleisti skolininką, kuris įvykdė vykdomąjį dokumentą po to, kai buvo pradėtas priverstinis jo vykdymas, nuo atlyginimo antstoliui mokėjimo. Pažymėtina ir tai, kad skolininkas, įvertinęs savo galimybes atsiskaityti su išieškotoju per raginime nustatytą dešimties dienų terminą sprendimui įvykdyti, turėjo teisę kreiptis į teismą, prašydamas atidėti ar išdėstyti vykdomojo dokumento vykdymą (CPK 284 straipsnis) ir tokiu būdu siekti išvengti priverstinio vykdymo proceso.
Tik tam tikrais, tačiau itin išimtiniais atvejais, kai skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį) pasibaigus raginime (siūlyme) nustatytam terminui, kai vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti, dėl aplinkybių, prilygstančių force majeure aplinkybėms, antstoliui gali būti priteisiamas mažesnis už Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytą minimalų atlyginimas. Tokios aplinkybės byloje nenustatytos.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir įvertinusi tai, jog antstolis prašė sumokėti minimalų, t.y. 3000,- Lt, atlyginimą už 35000,- Lt sumos vykdomojo dokumento įvykdymą (Sprendimų vykdymo instrukcijos 1 lentelės 14 punktas) teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai antstolio atlyginimo dydžio nemažino.
Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu ir 337 straipsnio 1 punktu, kolegija
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą