Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Trečiojo suinteresuoto asmens Savivaldybės įmonės „Kauno planas“ atstovas skundo pagrįstumo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra, nurodydamas, kad Įvertinimo schema buvo vertinama, kiek reikalinga žemės ploto esamų bei Detaliuoju planu suplanuotų pastatų eksploatacijai, tačiau, kiek reikia žemės ploto Žemės sklype esančių pastatų eksploatacijai, sprendžiama nebuvo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu (III t., b. l. 34-41) pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2015 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 70-2-1127 „Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo (duomenys neskelbtini)“.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdyba 1993 m. gruodžio 7 d. Potvarkio Nr. 1503-v 1.3 punktu nusprendė išnuomoti AB „Kauno bazė“ iki 45 000 kv. m sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. A-1010 patvirtino 45 000 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, pagal kurį buvo papildytas Žemės sklypo teritorijos tvarkymo režimo reglamentas (Žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, naudojimo pobūdis – teritorija gamybos įmonėms statyti ir eksploatuoti; numatytas sandėlio rekonstravimas ir pramoninės kepyklos statyba). Pagal šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotus duomenis, 4,5 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, valstybinės žemės patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba, 2015 m. gegužės 8 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis su trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „Lietuvos kepėjas“ iki 2079 m. gegužės 7 d. Ginčo žemės sklype yra įregistruoti statiniai: pastatas-kepykla 1P2b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statiniai (priklauso pastatui 1P2b; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – kiemo aikštelė b1 iki b4, tvora t1, t2, t3. Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1185-151/2014 įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją peržiūrėti, ar yra laisvos (neužstatytos) žemės buvusiame žemės savininko J. Š. nuosavybės teise valdytame žemės sklype. Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kauno miesto savivaldybės administracija, įvertinusi Savivaldybės įmonės „Kauno planas“ Įvertinimo schemoje pateiktus duomenis ir paskaičiavimus, Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis ir Detaliuoju planu suplanuotus sprendinius, ginčijamu Sprendimu, adresuotu Nacionalinei žemės tarnybai, informavo, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės buvusiame žemės savininko J. Š. nuosavybės teise valdytame žemės sklype nenustatyta.

Teismas pažymėjo, jog ginčo tarp šalių dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Pareiškėja M. A. Š. pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra į dalį 8,44 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje, kurį iki nacionalizacijos valdė J. Š.. Ginčo žemė yra iki 1995 m. birželio 1 d. Kauno miestui nustatyta tvarka priskirta teritorija. Dalis J. Š. nuosavybės teise valdytos žemės patenka į šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotą 4,5 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, visa žemė, į kurią pretenduoja pareiškėja, priskirtina valstybės išperkamai, tačiau pareiškėja šios aplinkybės nepripažįsta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas šiuo aspektu pažymėjo, jog atsakovo argumentai dėl to, kad galiojant Detaliajam planui ir jo sprendiniams, ginčo teritorija atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą valstybės išperkamos žemės statusą, nėra pagrįsti. Pagal teismų praktiką detalusis planas yra tik viena iš sąlygų žemę išpirkti, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomenės poreikis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63/2003 (Administracinių teismų praktika Nr. 4, 350 psl.) apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Teismų praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto taip pat yra išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju apie tai, užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2012, 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2011; 2006 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2006 ir kt.). Be to, teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad tokio pobūdžio bylose turi būti nustatyta, kokio dydžio žemės sklypas realiai reikalingas pastatų eksploatavimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011).

Teismas pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1185-151/2014 (sprendimas įsiteisėjęs) įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją peržiūrėti, ar yra laisvos (neužstatytos) žemės buvusiame žemės savininko J. Š. nuosavybės teise valdytame žemės sklype. Tuo pačiu Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad Detaliojo plano nepanaikinimas, nėra kliūtis atsakovui Kauno miesto savivaldybei nustatyti, ar yra laisvos žemės J. Š. nuosavybės teise valdytoje žemėje. Dėl šių priežasčių yra visiškai nepagrįsti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lietuvos kepėjas“ teiginiai, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra konstatuota, jog visas Žemės sklypo plotas yra užimtas statiniais, pastatais ir įrengimais bei yra būtinas jiems naudoti. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis (2015 m. gegužės 8 d. sudaryta valstybinės nuomos sutartis dėl Žemės sklypo su UAB „Lietuvos kepėjas“) nėra kliūtis priimti sprendimą pagal Atkūrimo įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jei yra nustatoma, kad savininkui iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusi žemė, kuri įsigaliojus įstatymui, numatančiam nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, buvo išnuomota pagal valstybinės žemės nuomos sutartį, yra laisva (neužstatyta). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.559 straipsnio nuostatas, kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, taip pat pasikeičia valstybinės žemės nuomotojas, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre.

Teismas, įvertinęs visas aplinkybes bei minėtą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad atsakovas, skundžiamame Sprendime teigdamas, jog J. Š. turėtos žemės vietoje (nagrinėjamu atveju žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)) preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės nėra, iš esmės netinkamai įvykdė Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2-1185-151/2014) įpareigojimą – peržiūrėti, ar yra laisvos (neužstatytos) žemės, buvusiame žemės savininko J. Š. nuosavybės teise valdytame žemės sklype, kadangi neatliko realios teritorijos užstatymo analizės ir nenustatė, kokio dydžio žemės sklypas realiai reikalingas esančių pastatų eksploatavimui ir ar šiam poreikiui yra reikalingas būtent ginčo Žemės sklypas. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą ir nustatydamas, kad preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nepagrįstai vadovavosi Savivaldybės įmonės „Kauno planas“ parengta Įvertinimo schema. Pažymėtina, kad Įvertinimo schema buvo konstatuota ne tik, kiek reikalinga žemės ploto esamų pastatų eksploatacijai, bet buvo atsižvelgta ir į tai, kiek reikalinga žemės ploto Detaliuoju planu užstatyti leidžiamai teritorijai, tačiau kiek realiai reikia žemės ploto Žemės sklype esančių pastatų eksploatacijai, šioje schemoje nėra nurodyta. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos kepėjas“ turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotus leidimus statyti ginčo sklype statinius. Teismas nenustatė, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo statomas koks nors naujas, ar rekonstruojamas pastatytas statinys ir statybos darbai turėjo ir turi įtakos ginčo sklypo padėčiai Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme. Kaip jau buvo minėta, žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Taigi, Kauno savivaldybės administracija, vykdydama Kauno apylinkės teismo įpareigojimą, turėjo nustatyti, ar žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme yra realiai reikalingas atitinkamiems (konkretiems) trečiojo suinteresuoto asmens pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, o jei reikalingas, tai kuria apimtimi (visas plotas, jo atitinkama konkreti dalis), taip pat, ar į ginčo sklypą yra konkretus visuomenės ar jos dalies interesas. Neatsakius į šiuos klausimus, negali būti prieita prie pagrįstų ir teisingų išvadų dėl ginčo žemės priskirtinumo (nepriskirtinumo) valstybės išperkamai žemei. Atsakovas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad minėtoje civilinėje byloje 2012 m. kovo 12 d. UAB „Kauno komprojektas“ atliko ekspertizę (prijungta civilinė byla Nr. 2-1185-151/2014, III t., b. l. 3-8), kuria nustatė, kad 4,5 ha dydžio ginčo Žemės sklype esančių pastatų ir statinių eksploatavimui pagal tiesioginę šių pastatų paskirtį reikalinga tik 1,7 ha.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pastatams eksploatuoti reikalingų dalių nustatymo tvarka yra reglamentuojama 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 260 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 8 punkte, t. y., parengiant žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje, turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas. Atsakovas dalių, reikalingų pastatų eksploatavimui, įstatymų nustatyta tvarka neišskyrė, todėl negalima nustatyti, ar ginčo Žemės sklype yra laisvos žemės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, iš naujo nagrinėdama Kauno apylinkės teismo įpareigojimą – peržiūrėti, ar yra laisvos (neužstatytos) žemės, buvusiame žemės savininko J. Š. nuosavybės teise valdytame žemės sklype, turi įvertinti ginčo Žemės sklypo realaus poreikio trečiajam suinteresuotam asmeniui buvimą (nebuvimą) eksploatuojant žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančius atitinkamus (vieną ar kelis) konkrečius pastatus ar kitus statinius ir, jei toks poreikis yra, nustatyti, koks plotas yra realiai reikalingas ir naudojamas tiems pastatams ar statiniams eksploatuoti. Atsakovas, iš naujo spręsdamas, ar yra laisvos (neužstatytos) žemės, buvusiame žemės savininko J. Š. nuosavybės teise valdytame žemės sklype, turėtų atsižvelgti į šiame teismo sprendime nurodytas aplinkybes ir, remdamasis surinktais įrodymais bei teisės aktų normomis, motyvuotai ir konkrečiai pagrįsti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatyto teisinio reguliavimo kontekste, ar žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra laisvos (neužstatytos) ar priskirtinos valstybės išperkamai žemei žemės, ar ginčo Žemės sklype gali būti suformuotas žemės sklypas J. Š. nuosavybės teisių atkūrimui turėtoje vietoje.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Žemės sklypo dalies, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, priskyrimo valstybės išperkamai žemei teisėtumas ir pagrįstumas. Iš esmės klausimas, ar ginčo Žemės sklypas laikytinas valstybės išperkamu ar ne, net neturėjo būti keliamas šioje byloje, kadangi ši aplinkybė jau buvo išnagrinėta bei nustatyta įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-107-254/2015 („nenuginčijus žemės sklypo suteikimo teisėtumo ir nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ir atsakovas UAB „Lietuvos kepėjas“ (buvęs UAB ,,Mentora“ ir Ko) nurodo, kad sklype vykdo ūkinę komercinę veiklą, t. y. naudoja žemės sklypą pagal paskirtį, laikytina, kad toks sklypas yra užstatytas ir natūra negražinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2011)“). Todėl Kauno apygardos teismo nustatytos aplinkybės bei padaryta išvada laikytina neįrodinėtina aplinkybe bei iš naujo neturi bei negali būti įrodinėjama. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių bei šioje byloje turėjo spręsti skundžiamo Sprendimo teisėtumo klausimą, vertinant jį pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo atžvilgiu skundžiamo Sprendimo nenagrinėjo bei nenustatė jokių Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui pažeidimų. Be to, Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją peržiūrėti, ar yra laisvos (neužstatytos) žemės ginčo teritorijoje, motyvuodamas tuo, kad pasikeitus savininkams, tuo pačiu pasikeitus žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, nutraukus žemės nuomos sutartį, t. y. nesant jokių žemės suvaržymų, bei pasikeitus kitoms aplinkybėms, tikslinga įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakartotinai nustatyti, ar yra laisvos (neužstatytos) žemės. Taigi, teismas įpareigojo atlikti šiuos veiksmus ne dėl to, kad nustatė, jog yra laisvos (neužstatytos) žemės ginčo teritorijoje, o dėl tam tikrų pasikeitusių faktų ginčo situacijoje, o Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi aiškiai konstatavo, kad toks sklypas yra užstatytas ir natūra negrąžinamas.Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija netinkamai įvykdė Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo įpareigojimą bei nepagrįstai nustatė, kad laisvos (neužstatytos) žemės ginčo teritorijoje nėra. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, Žemės sklype yra įregistruoti statiniai: pastatas-kepykla lP2b, ūkinis pastatas 211 b ir kiemo statiniai – kiemo aikštelė b1 iki b4, tvora t1, t2, t3. Duomenų, patvirtinančių, kad ginčo Žemės sklype esantys statiniai sukurti neteisėtai, byloje nebuvo, o vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, ginčo teritorija yra suplanuota Detaliuoju planu, kuriuo nustatytas Žemės sklypo teritorijos tvarkymo režimo reglamentas (Žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, naudojimo pobūdis – teritorija gamybos įmonėms statyti ir eksploatuoti; numatytas sandėlio rekonstravimas ir pramoninės kepyklos statyba). Pažymėtina, kad pareiškėja civilinėje byloje Nr. 2-1185-151/2014 ginčijo administracijos direktoriaus įsakymą, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, tačiau toks ieškinio reikalavimas Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu buvo atmestas, o Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti. Taigi, Detaliojo plano teisėtumo klausimas pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo kontekste yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – Detalusis planas galioja ir jo sprendiniai, galiojantys neterminuotai, yra privalomi tos teritorijos nekilnojamojo turto valdytojams.Pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, priimdama skundžiamą Sprendimą bei nustatydama, kad preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nepagrįstai vadovavosi Savivaldybės įmonės „Kauno planas“ parengta Įvertinimo schema. Tačiau nors teismas ir taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą ginčo santykiams, tačiau, atsakovo nuomone, šią teisės normą taikė netinkamai, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1185-151/2014, bei nagrinėdama ginčo teritoriją, negalėjo nesivadovauti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, kurios numato, kokiais atvejais žemė yra valstybės išperkama. Būtent šio straipsnio 3 punktas ir numatė, kad tiek pastatytiems, tiek statomiems pastatams reikalingų žemės sklypų užimta žemė yra laikoma valstybės išperkama. Teismas akcentavo, kad byloje nebuvo duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos kepėjas“ turi išduotus leidimus statyti ginčo sklype statinius, bei nenustatė, kad ginčo sklype buvo statomas naujas ar rekonstruojamas pastatytas statinys. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis Detalusis planas yra vienas iš dokumentų, kurio pagrindu statytojas gali realizuoti savo teisę į statybą. Kaip minėta, šis Detalusis planas patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka bei yra galiojantis ir nenuginčytas. Svarbu yra tai, kad Detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai. O vertinant tai, kad valstybinės žemės nuomos sutartyje dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytoje su UAB „Lietuvos kepėjas“ nėra numatyti kokie nors terminai ar įsipareigojimai trečiajam suinteresuotam asmeniui įgyvendinti statytojo teises pagal Detaliojo plano sprendinius per tam tikrą laiko tarpą, teigtina, kad ginčo Žemės sklypo nuomininko teisė į statybą negali būti ribojama laike bei gali būti įgyvendinta ir vėliau. Be to, pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-1185-151/2014 buvo priimta 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti tuometiniam sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkui atlikti bet kokius veiksmus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tarp jų uždrausti projektuoti, statyti, rekonstruoti statinius. Todėl akivaizdu, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. vasario mėn., kuomet buvo išnagrinėta minėta civilinė byla, sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkai net ir negalėjo atlikti tam tikrų projektavimo veiksmų ar gauti leidimų statybai, tačiau šios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismas neįvertino.Pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo nevertino prie skundžiamo atsakovo Sprendimo pateiktos Įvertinimo schemos bei neatsižvelgė į galiojančio Detaliojo plano sprendinius, pagal kuriuos ir buvo atlikta analizė bei parengta įvertinimo schema. Rengiant Įvertinimo schemą, buvo atsižvelgiama į du šiai bylai labai svarbius ir reikšmingus kriterijus – Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir Detaliuoju planu suplanuotus sprendinius, t. y. tuos kriterijus, kurie yra išskirti ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto normoje (statomiems ir pastatytiems statiniams). Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad nei Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys, nei Detaliuoju planu suplanuoti sprendiniai nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti, todėl yra galiojantys ir privalomi vertinant, ar ginčo teritorija yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, ar turėtų būti laikoma laisva (neužstatyta). Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintame ir galiojančiame Detaliajame plane nustatyti tokie privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai: užstatymo tankumas – 30 proc., užstatymo intensyvumas – 65 proc., pastatų aukštis – iki trijų aukštų (karnizo alt. 14.00). Iš pateiktų duomenų matyti, kad vien 30 proc. ginčo Žemės sklype užima suplanuota užstatymo zona, t. y. zona, skirta pastatų statybai, sudaro apie 13 500 kv. m. Pažymėtina, kad Detaliojo plano tikslas buvo papildyti sklypo teritorijos tvarkymo režimo reglamentą ir numatytas sandėlio rekonstravimas bei pramoninės kepyklos statyba. Vien Detaliojo plano tikslas ir ta aplinkybė, jog Detalusis planas nėra panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei galioja neterminuotai, suponuoja pagrįstą išvadą, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statinių savininkas turi teisę, teisės aktų nustatyta tvarka gavęs statybą leidžiančius dokumentus, įgyvendinti statytojo teisę, vykdyti statybas, kad būtų užtikrinta galimybė tinkamai vykdyti veiklą, kuriai sklypas yra išnuomotas, ir tokia jo teisė negali būti ribojama laike.Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino Statybos techninio reglamento STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-309, 11 punkto nuostatos, kad gamybos, pramonės ir sandėliavimo pastatų bei šių paskirčių inžinerinių statinių sklypas dalijamas į tam tikras pagrindines paskirties zonas, iš kurių viena yra rekreacijos (želdynai, poilsio aikštelės ir pan.). To paties statybos techninio reglamento 101 punkte nustatyta, kad želdiniams skirtų sklypo aikštelių užimamas plotas turi būti ne mažesnis kaip nurodyta Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos apraše. Iš Įvertinimo schemos matyti, jog pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus buvo įvertintas Žemės sklype privalomų želdynų plotas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 patvirtinto Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo priedu, pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijose želdynų, įskaitant vejas ir gėlynus, plotas nuo viso žemės sklypo ploto sudaro: 20 proc. žemės sklypuose, skirtuose gamybos ir pramonės įmonių statiniams, ir 10 proc. žemės sklypuose, skirtuose sandėlių statiniams, atliekų naudojimo, atliekų paruošimo naudoti ar šalinti, atliekų surinkimo ir atliekų laikymo ir kitiems statiniams ir (ar) įrenginiams pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijose. Pagal šio aprašo 8 punktą priklausomųjų želdynų plotams nepriskiriami plotai: užstatymo (8.1 p.); pravažiavimų, šaligatvių ir nuogrindų (įrenginių, skirtų vandens pašalinimui nuo statinių ir jų konstrukcijų) (8.2 p.); požeminių garažų antžeminės dalies, jei joje natūraliame grunte neauga medžiai ir krūmai (8.3 p.); sporto aikštynų ir sporto aikštelių (8.4 p.). Kadangi privalomieji želdynai turi būti nustatyti atsižvelgiant ir neįskaitant žemės sklypo užstatymo ploto, pravažiavimų, šaligatvių ir kitų paviršių, ant kurių neauga medžiai ir krūmai, Įvertinimo schemoje pagrįstai įvertinti ir pažymėti siūlomi privalomųjų želdynų plotai, kaip vienas iš kriterijų, vertinant Žemės sklypo naudojimą pagal paskirtį su jame esančiais ir planuojamais statyti statiniais ir jų eksploatacijai skirtu plotu. Pagal atliktus paskaičiavimus, apytikslis privalomųjų želdynų plotas ginčo Žemės sklype yra apie 6 750 kv. m.Pažymėtina, jog teisės aktai taip pat reglamentuoja privalomą automobilių parkavimo vietų skaičių (STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ 16 p.) ir iš Detaliajame plane nustatytų privalomųjų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimų reikalavimų, tokį skaičių galima apskaičiuoti apytiksliai. Įvertinimo schemoje pagal galimą užstatyti plotą, įvertinus užstatymo intensyvumą, tankumą ir galimą statinių aukštį, paskaičiuota, jog apytikslis pramonės darbo patalpų plotas – apie 15 000 kv. m, o sandėlių plotas – apie 14 250 kv. m. Tai leidžia preliminariai apskaičiuoti privalomą minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių Žemės sklype. Pagal Statybos techninį reglamentą STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, Įvertinimo schemoje paskaičiuota, jog minimalus privalomas automobilių stovėjimo vietų poreikis ginčo Žemės sklype pramonės ir darbo patalpų plotui yra apie 250 stovėjimo vietų, o sandėlių plotui – apie 142 stovėjimo vietos. Įvertinimo schemoje parodyta, kaip galėtų būti išdėstytos 358 automobilių stovėjimo vietos, nors minimalus poreikis yra 392 automobilių stovėjimo vietos. Taigi, šiandien, vertinant, koks plotas reikalingas Žemės sklype esančių (pastatytų) ir suplanuotų (statomų) pastatų eksploatacijai, vien automobilių stovėjimo vietų aspektu, konstatuotina, kad galimai esamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ploto neužtektų, siekiant užtikrinti jo atitiktį teisės aktų reikalavimams. Iš pateiktų duomenų matyti, kad ginčo Žemės sklype pavaizdavus net ir ne visas preliminariai privalomas automobilių stovėjimo vietas ir automobilių judėjimo srautus bei įvertinus užstatymo zoną ir privalomųjų želdynų plotus, jos užima visą likusį Žemės sklypo plotą. Todėl suformavus grąžintiną sklypą pretendentams, nebūtų tenkinami nurodyti reikalavimai dėl privalomos žemės sklypo struktūros, dėl ko būtų pažeidžiami Statybos techninio reglamento STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ ir kitų teisės aktų reikalavimai.Pažymėtina, jog Įvertinimo schemoje pažymėta ir Detaliuoju planu ginčo Žemės sklype nustatyta 50 m sanitarinė apsaugos zona, į kurią patenka didžioji dalis Žemės sklypo. Tai patvirtina, jog Žemės sklype esančių ir planuojamų statyti statinių naudojimas pagal paskirtį daro įtaką aplinkinei teritorijai, todėl ši aplinkybė taip pat svarbi vertinant statinių eksploatacijai reikalingą žemės plotą.Pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209), ginčo teritorija patenka į verslo ir pramonės teritoriją, taigi, Žemės sklypas gali ir yra naudojamas (kaip civilinės bylos metu ne kartą pažymėjo trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos kepėjas“) pagal Detaliajame plane nustatytą paskirtį (paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, pobūdis – teritorijos gamybos įmonėms statyti ir eksploatuoti).Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog ginčo teritorija atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą valstybės išperkamos žemės statusą, t. y, Žemės sklypas yra užimtas teisiškai įregistruotais statiniais ir suplanuotas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintu ir nenuginčytu Detaliuoju planu, kurio sprendiniai yra privalomi suplanuotoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams ir kurio sprendinių įgyvendinimas yra neterminuotas. Todėl atmestinas teismo argumentas, jog atsakovas nepagrįstai vadovavosi Savivaldybės įmonės „Kauno planas“ parengta Įvertinimo schema.Kauno miesto savivaldybės administracija žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vertino pagal turimų dokumentų, aplinkybių visumą ir teisinį reglamentavimą. Sprendime išdėstytas sprendimas, priimtas atsižvelgus į Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis, patvirtintą Detalųjį planą ir jo pagrindu parengtą bei teisės aktų reikalavimus įvertinančią Įvertinimo schemą, taip pat į Žemės sklype vykdomą veiklą ir jo naudojimą pagal paskirtį. Priešingai nei pasisakė pirmosios instancijos teismas, Kauno miesto savivaldybės administracija, objektyviai išanalizavusi visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai nustatė, kad Žemės sklypas yra laikytinas valstybės išperkamu Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme.Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir niekaip nevertino atsakovo argumentų apie tai, kad ginčo Žemės sklypas buvo išskirtas dar iki pareiškėjos ir kitų pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo, bei tų argumentų, kad ginčo Žemės sklypas suformuotas ir išnuomotas 1993 m. pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, o sklypo išskyrimo bei suformavimo pagrindai nėra nuginčyti. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), išskirtas dar 1980 m. gruodžio 10 d. Kauno miesto Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 549, nuspręstas išnuomoti 1993 m. gruodžio 7 d. Potvarkiu Nr. 1503-v, suformuotas 1993 m. gruodžio 11 d. kadastrinių matavimų pagrindu ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pagal kasacinio teismo praktiką, Potvarkiu nebuvo sprendžiamas visiškai naujo žemės sklypo suteikimo klausimas, o tik teisiškai sutvarkytas dar 1980 m. tuometinių valdžios organų, t. y. Kauno miesto Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 549 suteikto žemės sklypo tolesnis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-655/2004). Akcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008 yra pasisakęs, kad jeigu žemės sklypas yra suteiktas iki suinteresuotų asmenų prašymo atkurti į jį nuosavybės teises padavimo ir sprendimai dėl jo suteikimo nenuginčyti, nėra pagrindo panaikinti vėliau sudarytų šio sklypo ar jo dalių nuomos ar subnuomos sutarčių, kaip pažeidžiančių pretendentų teises ir kaip neatitinkančių Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio nuostatų, kadangi žemė yra valstybės išperkama. Šiuo atveju paminėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-136/2009, kurioje teismas konstatavo, kad taip pat reikšmingas yra sklypo suteikimo bei naudojimo teisėtumas, todėl nenuginčijus žemės sklypo suteikimo teisėtumo, žemės sklypas negali būti pripažintas laisvu ir negali būti į jį atkuriamos nuosavybės teisės grąžinant žemės sklypą natūra. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Kauno apygardos teismas, priimdamas 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-107-254/2015, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir šioje byloje. Taigi, visa tai šiuo atveju sudaro pagrindą nelaikyti ginčo Žemės sklypo laisva (neužstatyta), į ką pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė bei nevertino.Visiškai nepagrįstas teismo teiginys, kad Kauno miesto savivaldybės administracija dalių, reikalingų pastatų eksploatavimui, neišskyrė. Teismas apskritai nepagrindė, kokia teisės norma tokią pareigą numato savivaldybės administracijai ir kokiu teisėtu pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo tai atlikti. Teismas nurodė tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punkto nuostatą, tačiau netinkamai ją taikė, bei vertino ją nevisapusiškai, o pasisakė tik dėl jos dalies, ne visame kontekste. Iš tikrųjų, pagal šią nuostatą kiekvieno teritorijų planavimo dokumentu suformuotame žemės sklype esančio statinio savininkui ar bendraturčiui parduodama nustatyta žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui eksploatuoti, kas visiškai neatitinka ginčo situacijos, t. y. Žemės sklype esančių pastatų savininkas yra vienas asmuo – UAB „Lietuvos kepėjas“, todėl atskiros dalys kiekvieno pastato (statinio) eksploatacijai neturi būti išskiriamos ir ginčo atveju minėta Taisyklių 8 punkto nuostata netaikytina. Apskritai minėtų Taisyklių 8 punktas reglamentuoja naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimą, kai formuojami sklypai prie nuosavybės teise turimų pastatų. Nagrinėjamu atveju sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suformuotas dar 1993 m., jo ribos nustatytos ir pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Be to, Taisyklių 8 punkte įtvirtintą sklypo dalių išskyrimo pareigą savivaldybių administracijos apskritai nėra kompetentingos atlikti. Šioje nuostatoje numatyta, kad parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, nustatyta tvarka parengtą parduodamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje, kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas. Šiuos darbus atlikti turi teisę nekilnojamojo turto kadastro duomenis nustatantys asmenys (matininkai) (Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 11 str.) bei, minėta Taisyklių 8 punkte numatyta pareiga išskirti sklypo dalis yra atliekama visai kitais tikslais, nei yra ginčas šioje byloje, t. y. ne laisvos (neužstatytos) žemės pažymėjimo nuosavybės teisių atkūrimo kontekste tikslais. Todėl visiškai neaišku, kokiu pagrindu teismas sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo atlikti minėtų Taisyklių 8 punkte kitiems subjektams nustatytą funkciją, kai sklypas jau yra suformuotas, įregistruotas, Žemės sklypas nėra parduodamas, o jame esančių statinių savininkas yra vienas ir tas pats juridinis asmuo.Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nustatytas nei vienas iš ABTĮ 89 straipsnyje numatytų skundžiamo administracinio akto panaikinimo pagrindų. Be to, teismo įpareigojimas peržiūrėti, ar yra laisvos (neužstatytos) žemės ginčo teritorijoje, motyvuotai ir konkrečiai pagrįsti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatyto teisinio reguliavimo kontekste, ar žemės sklype yra laisvos (neužstatytos), ar priskirtinos valstybės išperkamai žemei, ar ginčo sklype gali būti suformuotas žemės sklypas J. Š. nuosavybės teisių atkūrimui turėtoje vietoje, yra nepagrįstas, kadangi visus šiuos veiksmus Kauno miesto savivaldybės administracija atliko tinkamai, pateikdama Sprendime įformintą sprendimą – išsamiai išnagrinėjo ginčo teritoriją, įvertindama visas svarbias bei reikšmingas aplinkybes ginčo situacijoje Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto kontekste. Taigi, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio, 81 straipsnio ir 86 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57, 81, 86, 87 straipsniuose įtvirtintas proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir bylos iš esmės neišnagrinėjo, nes neįvertino trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Lietuvos kepėjas“ pateiktų įrodymų dėl faktinio ginčo Žemės sklypo užstatymo, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“ nuosavybės teise priklausančių statinių išsidėstymo Detaliuoju planu leidžiamoje užstatyti teritorijoje, ginčo Žemės sklype nustatytos sanitarinės zonos ir jokių galimybių naudoti ginčo Žemės sklypą kitiems tikslams nei jau pastatytų statinių aptarnavimui nebuvimo. Kartu su savo rašytiniais paaiškinimais trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos kepėjas“ byloje pateikė ginčo Žemės sklypo nuotraukas (rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 2), patvirtinančias, kad visame leidžiamame užstatyti ginčo Žemės sklypo plote jau yra realiai įrengti būsimo statinio pamatai – kolonos ir poliai (priklausantys UAB „Lietuvos kepėjas“), kurie akivaizdžiai matyti ir viešai prieinamose aerofotonuotraukose, kurios taip pat buvo pateiktos byloje (rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 3). Be to, pareiškėjos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog pareiškėjai yra žinomos aplinkybės apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos kepėjas“ prižiūri teritoriją aplink kolonas ir polius (nupjauna žolę). Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino byloje pateikto nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos išrašo (rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 1), patvirtinančio, kad ginčo Žemės sklype jau yra pastatyti trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“ nuosavybės teise priklausantys pastatai: kepykla (statybos metai 1992, rekonstrukcijos metai 2005), 3 kepyklos priestatai (statybos metai 2004), ūkio pastatas (statybos metai 1992), 2 aikštelės ir bordiūrai (statybos metai 2004), kolonos (statybos metai 1994), visą Žemės sklypą juosianti tvora bei vartai su varteliais (statybos metai 1992-2004). Šių įrodymų neištyrimas nulėmė tai, kad teismas neįvertino, jog pareiškėja siekia atkuri nuosavybės teises būtent į tą ginčo Žemės sklypo dalį (pareiškėjos skundo priedo Nr. 3b 1 brėžinys), kuri yra leidžiama užstatyti Detaliuoju planu ir kuri jau yra faktiškai užstatyta (t. y. visas Žemės sklype užstatyti leidžiamas plotas jau ir yra faktiškai užstatytas). Teismas taip pat neįvertino ir objektyviai egzistuojančios aplinkybės, kad aplink trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“ priklausančius pastatus dėl vykdomos veiklos ypatumų (maisto gaminių kepykla) yra nustatyta 50 m sanitarinė apsaugos zona, dar labiau sumažinanti galimybes naudoti ginčo Žemės sklypą kaip nors kitaip, nei vien tik trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“ priklausančių pastatų eksploatavimui. Taigi, SĮ „Kauno planas“ parengta Įvertinimo schema atitinka realią faktinę padėtį ginčo Žemės sklype, t. y. visas ginčo Žemės sklypas yra būtinas tinkamai eksploatuoti jame esančius statinius. Pirmosios instancijos teismas, savo sprendime nurodydamas atsakovui įpareigojimą įvertinti ginčo Žemės sklypo realaus poreikio trečiajam suinteresuotam asmeniui buvimą (nebuvimą) eksploatuojant ginčo Žemės sklype esančius atitinkamus (vieną ar kelis) konkrečius pastatus ar kitus statinius ir, jei toks poreikis yra, nustatant, koks plotas yra realiai reikalingas ir naudojamas tiems pastatams ar statiniams eksploatuoti – visiškai neatsižvelgė į byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo Žemės sklype laisvos (neužstatytos) žemės akivaizdžiai nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismui šių įrodymų visiškai neįvertinus ir į juos neatsižvelgus, byla buvo išnagrinėta netinkamai ir buvo priimtas neteisingas sprendimas.Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1185-151/2014 esančią UAB „Kauno komprojektas“ 2012 m. kovo 12 d. ekspertizę (prijungta civilinė byla Nr. 2-1185-151/2014, III t., b. l. 3-8), kurioje nustatyta, kad 4,5 ha dydžio ginčo Žemės sklype esančių pastatų ir statinių eksploatavimui pagal tiesioginę šių pastatų paskirtį neva reikalinga tik 1,7 ha. Tačiau eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų ir ji teismui nėra privaloma (ABTĮ 57 str. 2 d., 57 str. 6 d., 62 str. 4 d.); į eksperto išvadą turi būti atsižvelgiama, tačiau ji turi būti vertinama į bylą pateiktų įrodymų visumos kontekste (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2442/2012 ir kt.). Vertindamas civilinėje byloje atliktą ekspertizę, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose formuojamą praktiką ekspertizės akto vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Klaipėdos autobusų parkas v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-45/2008; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. ir kt. v. VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-337/2013 ir kt.). Taigi, UAB „Kauno komprojektas“ 2012 m. kovo 12 d. ekspertizė turėjo būti vertinama visų pirmosios instancijos teisme nagrinėtoje byloje esančių įrodymų kontekste ir turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad ši ekspertizė buvo skirta ne šioje administracinėje byloje, o prie jos prijungtoje Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1185-151/2014. Be to, UAB „Kauno komprojektas“ 2012 m. kovo 12 d. ekspertizės negalima laikyti tinkamu įrodymu, nes joje nurodomi ne absoliutūs, o tik minimalūs galimi statiniams eksluotuoti reikalingi dydžiai. Be to, atliktos ekspertizės išvadose nėra atsižvelgta į tai, kad kai kurių statinių nenaudojimas ir neeksplotavimas yra tiesiogiai susijęs su pačios pareiškėjos iniciatyva dar nuo 2007 m. rugpjūčio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, uždraudžiant ginčo Žemės sklypo nuomininkui atlikti bet kokius veiksmus, tarp jų projektuoti, statyti, rekonstruoti statinius, subnuomuoti, duoti panaudai, įkeisti ar perleisti nuomos teisę. Ekspertizėje nėra įvertinta ir tai, kad eksploatuojant visus statinius ir įgyvendinant visas statinių savininko, statytojo ir nuomininko teises, nesant taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų buvęs eksploatuojamas visas Žemės sklypas, t. y. visas Žemės sklypo plotas, tiek, kiek yra reikalinga statinių eksploatacijai pagal patvirtintą Detalųjį planą. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į ekspertizės išvadų trūkumus, bylos nagrinėjimo metu akcentuotus Nacionalinės žemės tarnybos atstovės. Beje, dar kitoje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-296/2012 taip pat buvo atliekama analogiška teismo ekspertizė dėl ginčo Žemės sklypo dydžio, reikalingo jame esantiems statiniams eksploatuoti, kurios išvados kaip tik patvirtino faktą, jog ginčo Žemės sklype esančių pastatų eksploatavimui yra būtinas visas ginčo Žemės sklypo plotas. Taigi, pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų, netinkamai įvertino nurodytą UAB „Kauno komprojektas“ 2012 m. kovo 12 d. ekspertizę, todėl nepagrįstai patenkino pareiškėjos skundą.Siekdamas dar aiškiau iliustruoti faktinę situaciją Žemės sklype, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos kepėjas“ užsakė, kad profesionalūs matininkai išmatuotų ir schemoje (apeliacinio skundo priedas Nr. 1) pažymėtų realybėje dar nuo 1994 m. egzistuojančius statinio pamatus – kolonas ir polius (schemoje pažymėta sutartiniais ženklais “b4”, “kolonų eil. Nr. 1”, “pamatų eil. Nr. 1”, “pamatų eil. Nr. 2”, “pamatų eil. Nr. 3”, “pamatų eil. Nr. 4”). Matavimai buvo atlikti ir schema nubraižyta tik 2015 m. lapkričio 23 d., todėl trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“ nebuvo galimybės šios schemos pateikti pirmosios instancijos teismui iki teisminių ginčų pabaigos ir teismo išėjimo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, taigi, pripažintina, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 138 str. 3 d.). Teikiama žemės sklypo schema grafiškai iliustruoja faktinę statinių situaciją ginčo Žemės sklype, kad visas Detaliuoju planu leidžiamas užstatyti ginčo Žemės sklypo plotas jau ir yra faktiškai užstatytas. Atidžiau išnagrinėjus pareiškėjos skundo priedo Nr. 3b 1 brėžinį, aiškiai matyti, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo Žemės sklypo dalį, esančią po statiniais, schemoje pažymėtais sutartiniais ženklais “b2”, “b4”, “t1”, “t3”, “2I1b”, “statinys Nr. 1”, “aikštelė Nr. 1”, “kolonų eil. Nr. 1”, “pamatų eil. Nr. 1”, “pamatų eil. Nr. 2”, “pamatų eil. Nr. 3”. Tačiau ginčo Žemės sklypas yra reikalingas visiems šiems statiniams eksploatuoti, todėl nėra galimybių pareiškėjai atkurti ginčo Žemės sklype nuosavybės teisių, o skundžiamame atsakovo Sprendime visiškai pagrįstai buvo konstatuota, kad laisvos žemės ginčo Žemės sklype nėra. Atsižvelgęs į tai, kad šis įrodymas (žemės sklypo schema) buvo parengtas jau užbaigus šios bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos kepėjas“ apeliacinės instancijos teismo prašo priimti šį įrodymą ir atsižvelgti į jį sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo klausimą.Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas, cituodamas teismų praktiką, nurodė, kad detalusis planas yra viena iš sąlygų valstybei žemę išpirkti, o visų sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Teismas taip pat nurodė, kad teismų praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto yra išaiškinta, jog žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju apie tai, užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Nors situacija ginčo Žemės sklype atitinka visus be išimties teismo nurodytus kriterijus (yra galiojantis Detalusis planas bei ginčo Žemės sklypas yra naudojamas jame teisėtai pastatytiems statiniams eksploatuoti) ir atsakovas priėmė pagrįstą skundžiamą Sprendimą, pirmosios instancijos teismas, užuot atmetęs pareiškėjos skundą, dėl nesuprantamų priežasčių padarė priešingą ir nepagrįstą išvadą, jog atsakovas tariamai netinkamai įvykdė Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2-1185-151/2014) įpareigojimą. Žemės sklypo Detalusis planas buvo patvirtintas dar 2005 m. kovo 25 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-1010 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, kurio teisėtumas buvo patvirtintas jau net dviem įsiteisėjusiais teismų sprendimais: Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1185-151/2014 (Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartimi šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas) ir Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 2-352-413/2010 (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-296/2012 šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas). Šiose bylose, be kita ko, buvo keliamas klausimas dėl laisvos (neužstatytos) žemės ginčo Žemės sklype buvimo, ginčytas plotas, reikalingas Žemės sklype esančių statinių eksploatavimui, keliamas Detalųjį planą patvirtinusių teisės aktų teisėtumo klausimas ir kt. Taigi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra konstatuota, kad Žemės sklypo Detalusis planas yra galiojantis, taigi, yra tenkinama viena iš sąlygų valstybei žemę išpirkti.Apeliaciniame skunde minėta, kad visas ginčo Žemės sklypas yra reikalingas jame pastatytiems statiniams eksploatuoti, o pareiškėja siekia atkuri nuosavybės teises būtent į tą ginčo Žemės sklypo dalį, kuri yra leidžiama užstatyti Detaliuoju planu ir kuri jau yra faktiškai užstatyta trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“ priklausančiais pamatais – kolonomis ir poliais, taigi, yra tenkinamos ir kitos sąlygos valstybei žemę išpirkti.Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino materialiosios teisės normą, įtvirtintą 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 8 punkte. Pažymėtina, kad ginčo sklypas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“ buvo parduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 5 dalies 1 punktu, kaip užstatytas UAB „Lietuvos kepėjas“ nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. Taisyklių 8 punkto nuostata yra sąlyginė, t. y. ji taikoma tik tuomet, kai valstybiniame žemės sklype yra keli skirtingi statinių savininkai, ir ši nuostata netaikoma (statiniams ar įrenginiams eksploatuoti sklypo dalys nėra nustatinėjamos), kuomet visi parduodamame valstybiniame žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai priklauso vienam ir tam pačiam savininkui. Atsižvelgiant į tai, kad visas ginčo Žemės sklypas yra reikalingas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“ priklausantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti ir visi jame įregistruoti statiniai ir įrenginiai priklauso vienam trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lietuvos kepėjas“, joks Žemės sklypo planas, kuriame būtų išskirta kiekvienam statiniui eksploatuoti reikalinga ginčo Žemės sklypo dalis, neturėjo būti rengiamas. Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės normų pažeidimus, lėmusius ir netinkamą materialiosios teisės normų pritaikymą bei išaiškinimą, konstatuotina, kad šių pažeidimų ištaisyti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nėra galimybės, nes apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą dėl ginčo, t. y. teisiškai įvertinus bylai reikšmingas teisės ir fakto aplinkybes, kurios nebuvo ištirtos bei įvertintos pirmosios instancijos teismo, bylos proceso šalys netektų galimybės pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo numatyta teise apskųsti priimtą teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui ir tokiu būdu patikrinti priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos kepėjas“ prašo teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p., 141 str. 1 d. 1 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo išdėstyti reikalavimai, vykdant teismo įpareigojimą, buvo įvykdyti tinkamai.Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Žemės sklypo dalies, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, priskyrimo valstybės išperkamai žemei teisėtumas ir pagrįstumas. Pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenis, ginčo Žemės sklype yra įregistruoti statiniai: pastatas-kepykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – kiemo aikštelė ir tvora. Kadangi pagal VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto kadastro duomenis ginčo Žemės sklype įregistruoti statiniai, tai laikytina, kad jie yra pastatyti įstatymų nustatyta tvarka ir toks Žemės sklypas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2011) yra laikytinas užstatytu. Taip pat žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suplanuotas Detaliuoju planu, kuris yra teisėtas, galiojantis ir nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Taisyklių 8 punkto nuostata taikoma tik tuomet, kai tame pačiame žemės sklype yra keli skirtingi statinių savininkai, tačiau ji netaikoma, kai tame pačiame žemės sklype visi statiniai priklauso tam pačiam savininkui. Pažymėtina, kad visi statiniai, esantys žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso UAB „Lietuvos kepėjas“, todėl išskirti kokio žemės ploto reikia atskiriems statiniams eksploatuoti, nebuvo būtinybės, kadangi ginčo Žemės sklypas yra suformuotas, teisiškai įregistruotas ir jame stovi vienam savininkui priklausantys pastatai, taip pat pagal Detaliojo plano sprendinius yra galimybė ginčo Žemės sklype statyti naujus statinius, reikalingus verslui plėsti.Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra nustatytas konkretus visuomenės ar jos dalies poreikis į ginčo Žemės sklypą. 2015 m. gegužes 8 d. buvo sudaryta Žemės sklypo nuomos sutartis Nr. 8SŽ.N-153, kuria UAB „Lietuvos kepėjas“ išsinuomojo iš Lietuvos Respublikos ginčo žemės sklypą. Lietuvos investuotojai, vykdydami veiklą ir taip sukurdami darbo vietas, turi teisėtus lūkesčius tą veiklą plėsti. Nuomos sutartyje yra numatyta, kad UAB „Lietuvos kepėjas“ turi teisę išnuomotame žemės sklype statyti ir rekonstruoti esamus tai pačiai veiklai vystyti reikalingus statinius ar įrenginius, kurių eksploatavimui išnuomotas žemės sklypas. Nagrinėjamame kontekste yra ypač svarbu pažymėti, kad susiklostytų visiškai netoleruotina situacija, kuomet investuotojui, kuriančiam darbo vietas, vykdančiam ir turinčiam galimybę plėsti verslą, dalis žemės sklypo būtų atskirta, į atskirtą sklypo dalį būtų atkurtos nuosavybės teisės ir ji būtų perduota valdyti kitiems asmenims. Nacionalinės žemės tarnybos įsitikinimu, joks investuotojas nesiryš investuoti valstybėje, kurioje nėra gerbiami investuotojo siekiai laikytis teisės aktų reikalavimų, taip pat teisėti lūkesčiai bei siekiai kurti kuo didesnę pridėtinę vertę, veikloje taikant pažangias technologijas ir investuojant į jas, tuo pačiu sukurti darbo vietas, mokėti mokesčius į valstybės (taip pat savivaldybės) biudžetą.Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į UAB „Kauno komprojektas“ atliktą ekspertizę (prijungta civilinė byla Nr. 2-1185-151/2014), tačiau neatkreipė dėmesio, kad minėtoje byloje apeliacinio teismo nutartyje, kurioje teismas nusprendė 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, pažymėta, kad iš minimos atliktos ekspertizės negalima daryti išvados, jog ginčo Žemės sklype yra laisvos (nenustatytos) žemės. Ekspertizė nenustatė, ar Žemės sklypo dalis, į kurią pretenduoja pareiškėja, nėra po nuomininkui UAB „Lietuvos kepėjas“ nuosavybės teise priklausančiais pastatais. Ar grąžinus pareiškėjai nuosavybės teise sklypo dalį nebūtų pažeidžiami pramonės ir sandėliavimo paskirčiai naudojamo žemės sklypo, kuriame stovi UAB „Lietuvos kepėjas“ nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai ir įrenginiai, eksploatavimui keliami reikalavimai. Teisingumas šioje byloje gali būti pasiektas pripažįstant išspręstoje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-296/2012 konstatuotus faktus ir jų iš naujo nenustatinėjant. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl to paties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kaip ir civilinėje byloje Nr. 2A-296/2012, yra prašoma įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių parengti tame pačiame Žemės sklype laisvos (neužstatytos) žemės planą. Civilinėje byloje Nr. 2A-296/2012 dalyvavo didžioji dalis tų pačių asmenų, kurie yra dalyvaujančiais asmenimis ir šioje byloje. Ieškovais tiek byloje Nr. 2A-296/2012 tiek byloje Nr. eI-3474-644/2015 buvo ar yra asmenys, siekę ar siekiantys, kad nuosavybės teisės jiems būtų atkurtos natūra žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), tiek vienoje, tiek ir kitoje byloje buvo ir yra keliamas klausimas dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvimo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ginčytas ir ginčijamas plotas, reikalingas Žemės sklype esančių statinių eksploatavimui. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-296/2012, kuris yra įsiteisėjęs (nepaisant to, kad ne visi šios bylos dalyviai yra tie patys asmenys), sukelia teisinius padarinius.