Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, V. M. ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-352-413/2010 pagal ieškovės M. A. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „SSPC“, uždarajai akcinei bendrovei „SSPC – Technika“, G. F. B., akcinei bendrovei „Nuova“ dėl žemės nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei potvarkių ir sprendimų panaikinimo. Tretieji asmenys - A. V., S. I., G. M., uždaroji akcinė bendrovė „Mentora“ ir Ko, akcinė bendrovė „Swedbank“, akcinė bendrovė „VST“ (po reorganizavimo – akcinė bendrovė LESTO), biudžetinė įstaiga Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ginčijamų administracinių aktų ir valstybinės žemės nuomos sutarties teisėtumu, bei iš esmės tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, taip pat ieškinio senaties taikymą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė M. A. 1992 m. sausio 27 d. kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydama grąžinti (atkurti nuosavybės teises) ekvivalentine natūra į 2,43 ha žemės sklypą, kurį iki žemės nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) (dabartiniu metu (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė jos senelis J. R. (8, 11 b. l., 1 t.). Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. ir 2006 m. lapkričio 28 d. administraciniais aktas (įsakymais ir sprendimu) ieškovei atkurtos nuosavybės teisės natūra į dalį J. R. turėtos žemės (7, 16-17 b. l., 1 t.). Ieškovei atsisakius dalies savo reikalavimų, byloje liko ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į maždaug 1 284 kv. m. žemės sklypą, patenkantį į ginčijamais aktais ir sandoriais detaliai suplanuotą ir atsakovui G. F. B. išnuomotą 4,5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantys statiniai (9, 24, 25, 60 b. l., 1 t., 114-115, 128 b. l., 2 t., 98 b. l., 3 t.).

2003 m. rugpjūčio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ir priėmimo – perdavimo aktu atsakovas G. F. B. įgijo nuosavybėn iš AB „Kauno bazė“ (dabartiniu metu AB „Nuova“) gamybinį ir ūkinį pastatus, pažymėtus indeksais 1F1b bei 2l1b, ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini) (82-84 b. l., 3 t.).

Kauno apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugsėjo 3 d. sutikimu atsakovui leista 4,5 ha valstybinės žemės sklype rekonstruoti esamus statinius, nustatyta tvarka parengus projektinę dokumentaciją ir gavus statybos leidimą (16 b. l., 3 t.). G. F. B. nurodytus dokumentus parengė ir 2004 m. gruodžio 21 d. jam buvo išduotas statybos leidimas (17-24 b. l., 3 t.).

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ir ginčijamų aktų teisėtumo

Kaip jau nustatyta, 1994 m. spalio 20 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, kuria AB „Kauno bazė“ buvo išnuomotas 1 284 kv. m. žemės sklypas (žemėtvarkos skyriaus plane tarp taškų E, C, D) 45 000 kv. m. žemės sklype ((duomenys neskelbtini)), buvo sudaryta Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 7 d. potvarkio Nr. 1503-v „Dėl žemės sklypų su pastatytais statiniais“ pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant minėto administracinio akto ir sandorio teisėtumo klausimą, privalu atsižvelgti į akto priėmimo metu ir sandorio sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, t. y. į 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454, o ne, kaip nurodo apeliantė, į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas, taip pat į 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ Nr. 550, o ne į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarime Nr. 89 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 įtvirtintas teisės normas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priimti administraciniai aktai nepažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo teisės normų.

Nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė prieš tai galiojusį 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymą tvarkos ir sąlygų Nr. I-1454. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato Vyriausybė.

Taigi, būtent nuo 2002 m. balandžio 19 d. pagal įstatyminį reglamentavimą ieškovė įgijo teisę atkurti nuosavybės teises ir į didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą Kauno mieste tik tokiu atveju, jei ji nėra priskirta valstybės išperkamai žemei (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 str.). Ginčijamo akto - Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo Nr. 10-1047 - priėmimo metu galiojusi Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto redakcija numatė, kad žemė yra valstybės išperkama, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.

Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendime (bylos Nr. A261-689/2009) išaiškinta, kad pagal statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktą statiniu laikoma visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme, tačiau, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo galimybę, statinį būtina vertinti teisiniais kriterijais, apibūdinančiais statinį kaip daiktą, kurio naudojimui reikalingas žemės sklypas, o statinio naudojimo galimybę nustato jo sukūrimo teisėtumas; tokia nuostata kyla iš CK 4.253 straipsnio 1 dalies, pagal kurią daiktai registruojami, jei jie suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Beje, užstatytu gali būti laikomas sklypas, kuriame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. A6-64/2002).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas G. F. B. iš AB „Kauno bazės“ (dabar – UAB „Nuova“) įsigijo gamybinį ir ūkinį pastatus, pažymėtus indeksais 1F1b bei 2l1b, ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini), 2003 m. rugpjūčio 28 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir priėmimo – perdavimo akto pagrindu (82-84 b. l., 3 t.). 2010 m. rugsėjo 20 d. ekspertizės akte (191-196 b. l., 3 t.) pateikiama išvada, kad pastatų (kepyklos pastatui; ūkiniam pastatui), jų priklausinio (kitiems statiniams), pravestų inžinerinių komunikacijų, esančių (duomenys neskelbtini), eksploatavimui reikalingas suplanuotas 4,5 ha sklypas. Ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad jau keletą metų ūkinis pastatas 2l1b ir kiti statiniai, pažymėjime pažymėti indeksais b1 iki b4, (priklausinys) nėra tinkamai eksploatuojami. Veikia tik kepykla, kurios eksploatacijai visas žemės sklypas yra nereikalingas. Šiuo metu veikiančios kepyklos eksploatavimui praktiškai reikia apie 2,3 ha.

Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog kai kurių statinių nenaudojimas yra pateisinamas, kadangi Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi šiam žemės sklypui taikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas atsakovui G. F. B. atlikti žemės sklype bet kokius veiksmus, tarp jų projektuoti, statyti, rekonstruoti statinius, sklypą subnuomuoti, duoti panaudai, įkeisti ar perleisti nuomos teisę (11-12 b. l., 4 t.). Be to, nepagrįstai apeliantė teigia, kad G. F. B. įsigijo ne kepyklą, o negamybinę patalpą – sandėlį, kuriai eksploatuoti pagal tiesioginę jos paskirtį reikėjo dar mažesnio žemės sklypo. Kaip matyti iš byloje esančio 2010 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo (82-85 b. l., 3 t.), atsakovas G. F. B. įsigijo tiek pastatą – kepyklą, tiek ūkinį pastatą, tiek kiemo statinius (114 b. l., 2 t., 82, 84 b. l., 3 t.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ekspertizės akte taip pat pateikta išvada, jog nepažeidžiant teritorijų planavimą ir statybą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų, suformuoti atskirą apie 1 284 kv. m. buvusio savininko J. R. žemės sklypo (Nr. 13) ribose (pagal žemėtvarkos skyriaus pateiktą planą dėl buvusio savininko žemės sklypo, kurio dydis 7 300 kv. m. ribų nužymėjimo) dydžio žemės sklypą, padalijant 4,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), esamoje situacijoje negalima, nes yra galiojantis detalusis šio sklypo planas ir ginčijama teritorija yra miesto teritorijoje, kurioje žemė po statiniais negrąžinama.

Visos minėtos aplinkybės patvirtina, jog ginčo objektas - 1 284 kv. m. buvusio savininko J. R. žemės sklypo, kuris yra išnuomotas atsakovui G. F. B. priskirta valstybės išperkamai žemei (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p.). Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, jog minėto žemės sklypo ploto išnuomojimas galėjo pažeisti ieškovės teises.

Apeliantė, ginčydama sudarytą žemės nuomos sutartį ir detalųjį planą, nepagrįstai vadovaujasi Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2004 m. vasario 21 d. Ginčijami administraciniai aktai ir nuomos sutartis buvo sudaryti iki 2004 m. vasario 21 d., todėl šia redakcija nagrinėjamu atveju vadovautis negalima. Iki įsigaliojant naujai įstatymo redakcijai, Žemės įstatymo 22 straipsnyje buvo numatyta, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kaip jau pripažinta aukščiau, 1994 m. spalio 20 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis buvo sudaryta, nepažeidžiant LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 nuostatų. Ginčijamo akto - Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo Nr. 10-1047 - priėmimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ Nr. 260 29.1 punktas numatė, kad išnuomojami tokie naudojami valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), kurie yra užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus laikinuosius). Kaip jau nustatyta šioje nutartyje, G. F. B. įsigijo pastatus iš AB „Kauno bazė“, todėl buvo pagrindas jam perleisti AB „Kauno bazė“ turėtą žemės sklypo nuomos teisę pagal 1994 m. spalio 20 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį.

Taigi, apeliantei neįrodžius, jog G. F. B. neteisėtai įgijo teisę naudotis žemės sklypu (kad atsakovo įgytam pastatui eksploatuoti reikalingas mažesnio dydžio žemės sklypas), nėra pagrindo naikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo Nr. 10-1047 dalį, kuria AB „Kauno bazė“ leista perleisti G. F. B. 1 284 kv. m. žemės sklypo nuomos teisę 4,5 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. A-1010, kuriuo buvo patvirtintas 4,5 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, teisėtumą ieškovė iš esmės ginčija tuo pagrindu, kad ruošiant detalųjį planą, šis planas su ja nebuvo derintas ir ji apie tai nebuvo informuota, be to, ne visa suplanuota teritorija yra būtina esamiems pastatams eksploatuoti. Kaip nustatyta aukščiau, byloje nebuvo paneigtas faktas, jog visa išnuomota teritorija yra reikalinga G. F. B. įsigytiems statiniams eksploatuoti, be to, 1 284 kv. m. ploto žemės sklypo dalis, į kurią ieškovė nori atkurti nuosavybės teisę natūra, priskirtina valstybės išperkamai žemei, kuri nėra grąžinama, todėl su ieškove nebuvo pagrindo derintis. Be to, apie tai, kad buvo priimtas minėtas įsakymas, buvo paskelbta 2005 m. balandžio 21 d. laikraštyje „Laikinoji sostinė“. Todėl minėti apeliantės argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis numatė, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad detaliajam planui, kaip vienai iš viešojo administravimo subjekto priimamų sprendimo rūšių, taip pat yra taikomi teisėtumo principo reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A8 – 321/2005).

Apeliantė nenurodo konkrečių pažeidimų, t. y. kokiems teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams prieštarauja ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. A-1010, kokios detaliojo plano rengimo, viešo svarstymo, tvirtinimo ir kt. procedūros buvo pažeistos, taip pat nenurodo minėto administracinio akto naikinimo pagrindų.

Atmetęs ieškovės reikalavimus panaikinti aukščiau aptartus administracinius aktus ir nuomos sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir jos reikalavimo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus - pateikti Žemėtvarkos skyriui duomenis apie žemės savininko J. R. laisvą ir neužstatytą žemę, kadangi šis reikalavimas yra išvestinis. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo plačiau pasisakyti dėl šio reikalavimo pagrįstumo.

Dėl ieškinio senaties termino

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad kai vienas iš byloje pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas yra ginčijamas šioje byloje, nereiškia, kad šioje byloje turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai, nes pagal kasacinio teismo suformuotą taisyklę, tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008 ir kt.).

Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijami Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 7 d. potvarkis, Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 22 d. sutikimas, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. A-1010, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas, yra administraciniai aktai, nes jie priėmė viešojo administravimo subjektai, vykdydami viešojo administravimo veiklą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiems sprendimams apskųsti teismine tvarka taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Šiuo atveju aplinkybė, kad ieškovė ginčija taip pat ir nuomos sutartį, kuri buvo sudaryta Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 7 potvarkio pagrindu, nepaneigia fakto, kad ji atskirai ginčija ir administracinius aktus, kuriems apskųsti negali būti taikomi CK numatyti ieškinio senaties terminai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Ši taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 str.).

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. AS7-100/2005).

Iš byloje esančių rašytinių duomenų matyti, kad apie priimtus ginčijamus administracinius aktus: Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 7 d. potvarkį ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 22 d. sutikimą; ieškovei tapo žinoma arba turėjo būti žinoma 2006 m. gruodžio mėn., o jos atstovui 2008 m. gegužės mėn. pabaigoje arba birželio mėn. pradžioje (20-21, 22, 73 b. l., 1 t.). Ieškovė apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo išvados dėl sužinojimo apie administracinių aktus momento nepaneigė. Įvertinusi tai, kad ieškovė su ieškiniu kreipėsi 2008 m. liepos 14 d. (3 b. l., 1 t.), teisėjų kolegija daro išvadą, jog ji praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinių aktų (Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 7 d. potvarkio ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo) apskundimo terminą.

Apeliantė teigia, kad apie Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. A-1010, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas, jai tapo žinoma tik pareiškus teisme ieškinį ir gavus iš atsakovo atsiliepimą, todėl, anot jos, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė sužinojimo momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas administracinio akto apskundimo terminas.

Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo įsakymo priėmimo metu) 26 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad patvirtintas detalusis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje.

Taigi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai privalo būti viešai paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl paprastai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmens sužinojimo apie patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą data, nuo kurios turi būti skaičiuojama termino kreiptis į teismą eigos pradžia, yra sprendimo, kuriuo minėti dokumentai patvirtinti, viešo paskelbimo momentas (2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1670/2012; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009; 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-668/2008 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamu sprendimu patvirtintas detalusis planas buvo paskelbtas 2005 m. balandžio 21 d. laikraštyje ,,Laikinoji sostinė“ (8 b. l., 3 t.). Iš skelbimo turinio matyti, kad buvo paskelbtas visas skundžiamo sprendimo tekstas. Todėl laikytina, kad tokio turinio informacijos paskelbimas spaudoje laikytinas yra tinkamas sprendimo dėl detaliojo plano tvirtinimo paskelbimas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu ieškovės sužinojimo apie skundžiamą įsakymą data, nuo kurios turi būti skaičiuojama termino kreiptis į teismą eigos pradžia, sietina su skundžiamo akto paskelbimo spaudoje momentu, t. y. 2005 m. balandžio 21 d. Taigi, ieškovė, 2008 m. liepos 14 d. kreipdamasi į teismą su reikalavimu panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. A-1010, praleido įstatyme numatytą senaties terminą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, o atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, nusprendė ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu

Apeliantės nuomone, teismas, išnagrinėdamas ieškinį iš esmės, jį priėmė, todėl negalėjo nagrinėjamoje byloje taikyti ieškinio senaties ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį.

Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Teismas, išnagrinėjęs ieškinį, turi teisę jį atmesti keliais pagrindais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimai negali būti tenkinti, nes jie iš esmės yra nepagrįsti ir papildomai nurodė, kad ieškinys turi būti atmestas ir dėl to, kad buvo praleistas įstatyme nustatytas administracinių aktų apskundimo terminas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos pažeidimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog ir kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas, todėl plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės M. A. apeliacinį skundą, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str.).

Atsakovas G. F. B. ir trečiasis asmuo UAB „Mentora“ ir Ko apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jų prašymas priteisti tokias išlaidas negali būti tenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.