Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Marija Augustinaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (būsimos ieškovės) D. J. prašymą atsakovui K. K. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Prašyme nurodoma, kad su atsakovu nuo (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėnesio iki (duomenys neskelbtini) m. gyveno neįregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį. Per bendro gyvenimo laikotarpį gimė du vaikai: A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. K., gim. (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovas gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau šalims nutraukus santykius, ieškovė su nepilnamečiais vaikais nusprendė grįžti gyventi į Lietuvos Respubliką. Atsakovas tam neprieštaravo, tačiau praėjus daugiau nei pusei metų, sūnui jau lankant ugdymo įstaigą Lietuvoje ir vaikams apsipratus, pradėjo reikšti pretenzijas dėl to. Atsakovas neblaivus skambina sūnui bei naudoja prieš jį psichologinį smurtą, teigdamas, kad motina bus pasodinta į įkalinimo įstaigą, o sūnus bus priverstas grįžti į (duomenys neskelbtini). Šiuo metu nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nėra nustatyta. Atsakovas neteikia vaikams išlaikymo, yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, todėl ieškovė ketina kreiptis į teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei jo įsiskolinimo priteisimo. Ieškovė šiuo metu negali pateikti ieškinio, kadangi nėra pasinaudojusi privalomąja mediacija. Ieškovė 2023 m. kovo 20 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė prašymą dėl privalomosios mediacijos vykdymo. Paaiškino, kad nepilnamečiai vaikai gyvena Lietuvoje su ieškove, sūnus čia lanko bendrojo lavinimo mokyklą, vaikai adaptavosi Lietuvos Respublikoje, čia susirado draugų, hobių, todėl apsaugant vaikų interesus turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Be to, atsakovas, nors (duomenys neskelbtini) gauna dideles pajamas, nepatiria gyvenamosios vietos išlaikymo išlaidų, kadangi gyvenamąjį būstą jam suteikia darbdavys, prie savo nepilnamečių vaikų išlaikymo neprisideda jokia forma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas netenkintinas.

3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis). CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo (ieškovo) interesams, sumokėti šio Kodekso 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės šio Kodekso 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.

4. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą, kad yra tam tikra grėsmė, jeigu nebus taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015; 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015). Teismų praktikoje pažymima, kad iš įstatymo leidėjo įtvirtintų teisės normų išplaukia, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-5322-560/2010; ir kt.).

5. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, ieškovė, teikdama prašymą CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma privalėjo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju ieškovė 2023 m. kovo 20 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu pradėti privalomąją mediaciją dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei jo įsiskolinimo priteisimo. Privalomosios mediacijos procesas dar nėra pasibaigęs. Siekdama apsaugoti vaikų interesus nuo galimų pažeidimų, ieškovė nelaukia mediacijos pabaigos, o kreipiasi į teismą su prašymu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teisme pareiškimo. Taigi, ieškovė iš esmės nurodo, kad ieškinio pateikti negalėjo dėl Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo nustatyto įpareigojimo (t. y. dėl privalomosios mediacijos prieš kreipiantis į teismą su tokio pobūdžio ieškiniu).

6. Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė teismui aplinkybių, kurios pagrįstų, kad egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu, o aplinkybė, jog ieškinys negali būti paduotas iš karto, nes inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija, nėra pakankama. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, nurodant, kad būtent Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnyje nurodytas įpareigojimas (kreipimasis dėl privalomosios mediacijos) neužkerta kelio kreiptis į teismą su ieškiniu, ir ši aplinkybė nėra laikoma svarbia bei reikšminga priežastimi, pateisinančia ieškinio nepateikimą, teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio (CPK 147 straipsnio 3 dalis) (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1260-794/2020).

7. Pagal CPK 375 straipsnį teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, atsižvelgdamas į vaikų interesus. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato teismo galimybę kol bus išnagrinėta byla nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Pagrindas šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti yra dvi sąlygos: tėvai gyvena skyriumi ir vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės. Be to, CK nustatyta abiejų tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), ši tėvų pareiga yra asmeninė ir besąlyginė. Vaikui priteistino laikino išlaikymo (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, nes realiuosius vaiko poreikius atitinkančio išlaikymo dydžio, jo proporcingumo tėvų turtinei padėčiai ir vaiko poreikiams klausimai sprendžiami teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaiko išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje nėra savitikslis, asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš tėvų interesai (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).

8. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina jos gyvenamojoje vietoje Lietuvoje grindžia siekiu apsaugoti vaikų interesus. Ieškovė nurodo, kad atsakovas skambina sūnui telefonu, naudoja psichologinį smurtą. Šiam teiginiui pagrįsti ieškovė pateikė garso įrašą, tačiau jis yra iš dalies užsienio kalba, nepateiktas jo vertimas į valstybinę kalbą, todėl nelaikytinas tinkamu įrodymu. Jokių kitų duomenų, kad atsakovo elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaikų interesams ir yra būtina taikyti laikinąją apsaugos priemonę, nustatant laikiną gyvenamąją vietą su motina, nepateikta. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime Širvinskas prieš Lietuvą įvertino, jog teismo sprendimas, kuriuo laikinoji nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma nuodugniai neįvertinus visos šeimos situacijos, gali nulemti galutinį bylos rezultatą ir padidinti tikimybę, kad bus tenkinamas ir ieškinio reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl ko bylos procesas nebūtų suderinamas su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, kadangi vieno iš tėvų ir nepilnamečio vaiko santykiai yra šeimos gyvenimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio požiūriu. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės dėl laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo būtinumo ir pagrįstumo. Vien remiantis vienasmeniškais ieškovės paaiškinimais (neteikiant pagrįstų (tikėtinų) įrodymų) nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas vertina, kad ieškovė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, minėta, neįrodė grėsmės vaikų interesams, neįrodė, kad egzistuoja grėsmė ar tikimybė, kad ateityje galimai kils grėsmė dėl to, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo ieškovės ieškinio (jeigu jis bus tenkintas) teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nors, prašydama nustatyti vaikų laikiną gyvenamąją vietą, turėjo tokią pareigą (CPK 178 straipsnis). Teismas iš kartu su prašymu pateiktų duomenų ir nurodytų aplinkybių neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nenustačius vaikų laikinos gyvenamosios vietos su motina, nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai gali būti iš esmės pažeisti.

9. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą. Ieškovė nurodo, kad atsakovas vaikams išlaikymo neteikia, yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, tačiau nedetalizuoja, nuo kada išlaikymas neteikiamas, už kokį konkrečiai laikotarpį yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, ar atsakovas prie vaikų poreikių tenkinimo prisideda kitu būdu (pirkiniais ar pan.). Taip pat nepateikti duomenys apie ieškovės pajamas, turtinę padėtį, duomenys apie vaikų poreikius, nenurodyti motyvai, kurie pagrįstų, kad laikino išlaikymo vaikams priteisimo klausimo sprendimas kartu su pareikštu ieškiniu esmingai pažeistų vaikų interesus. Todėl negalima vertinti, kad prašymas tinkamai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, kaip to reikalauja įstatymas (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai, 147 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgus į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepareiškus ieškinio yra išimtinė situacija ir tokio prašymo tenkinimui turi būti išimtiniai pagrindai, vertintina, kad ieškovės prašymas ir pateikti dokumentai šioje proceso stadijoje nėra pakankami teismui tenkinti prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo.

10. Pažymėtina ir tai, kad ieškovei nepareiškus pačio ieškinio, iš pateiktų prašymo duomenų negalima aiškiai nustatyti būsimo ieškinio atitikties nacionalinėms ir tarptautinėms teismingumo taisyklėms. Šiuo atveju atsakovo gyvenamoji vieta nurodoma (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodo, kad ji su nepilnamečiais vaikais taip pat gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau šalims nutraukus santykius, su vaikais grįžo gyventi į Lietuvą. Esant tokiai faktinei situacijai akivaizdu, jog byloje egzistuoja tarptautinis elementas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad laikinąsias apsaugos priemones paprastai taiko teismas, turintis jurisdikciją spręsti klausimą iš esmės (Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgos išvadų 10 p., AC-43-1). Iš Gyventojų registro pateikiamos informacijos matyti, kad ieškovės gyvenamoji vieta Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini), deklaruota nuo (duomenys neskelbtini). Nepilnametis L. K., gim. (duomenys neskelbtini), bendrojo lavinimo mokyklą Lietuvoje lanko nuo 2022 m. rugsėjo 1 d., iki to mokėsi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) progimnazijos 2023 m. kovo 14 d. pažyma). Taigi, iš pateiktų duomenų, šioje civilinės bylos stadijoje nėra galimybės pripažinti, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės prašymą. Ieškovė prašyme nurodo ir tai, kad atsakovas pradėjo reikšti pretenzijas dėl vaikų gyvenimo Lietuvoje, bendraudamas su sūnumi, grasina, kad ji pateks į įkalinimo įstaiga, o vaikas grįš į (duomenys neskelbtini). Taigi, esant tokioms aplinkybėms, tikėtina, kad gali susidaryti teisine prasme būtent vaiko grobimo situacija. Ieškovė prašyme nenurodo, kokiu būdu pasireiškia atsakovo reiškiamos pretenzijos dėl nesutikimo dėl vaikų gyvenimo Lietuvoje (ar atsakovas ėmėsi teisinių veiksmų šiuo klausimu ir pan.). 1980 m. Hagos konvencijoje (10 straipsnis) įtvirtinta, kad, esant neteisėtam vaiko išvežimui ir (ar) laikymui, jurisdikciją tėvų pareigų bylose išlaiko iki išvežimo buvusios vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismas. Jurisdikcija paprastai išlaikoma vienerius metus nuo vaiko neteisėto išvežimo. Per šį laikotarpį turėtų būti išsprendžiamas tiek vaiko grąžinimo į jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybę klausimas, tiek tėvų pareigų, globos teisių klausimas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų tam tikroje valstybėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės, į kurią yra neteisėtai atvežtas vaikas, teismas turi teisę spręsti tik dėl vaiko grąžinimo, o sprendimą globos teisių byloje priima jurisdikciją turintis vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos iki išvežimo valstybės teismas. Nors byloje nėra duomenų, kad atsakovas kreipėsi dėl neteisėtai išvežtų vaikų sugrąžinimo į jų nuolatinę gyvenamąją vietą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, tačiau ši aplinkybė yra reikšminga svarstant klausimą dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nes, esant neteisėtam vaiko išvežimui, teismas Lietuvoje negali spręsti tėvų pareigų klausimo. Pažymėtina, kad jeigu faktinės aplinkybės gana painios (neaiškios), kaip kad šiuo atveju, bet kokios laikinosios apsaugos priemonės negali būti pritaikytos, nes vėliau (ateityje) gali turėti įtakos, padaryti net didesnės žalos.

11. Esant aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad ieškovė ne tik neįrodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių nebuvo pateiktas ieškinys, nesulaukta privalomosios mediacijos pabaigos, o buvo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo pagrįstumo, bet ieškovė šiuo atveju neįrodė ir savo teiginių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nenurodė neginčijamų faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki ieškinio pateikimo yra būtinas, nepateikė duomenų, patvirtinančių realią nepilnamečių vaikų interesams kylančią grėsmę. Nagrinėjamu atveju vien ieškovės prašyme nurodytos aplinkybės dėl siekio apsaugoti vaikų interesus, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesant kitų, pirmiau nurodytų aplinkybių. Nustatytų ir įvertintų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, todėl ieškovės prašymas atmestinas (CPK 144 straipsnis, 147 straipsnio 3 dalis).

12. Ieškovei išaiškintina, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio bet kurioje civilinio proceso stadijoje kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ar prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teikti kartu su ieškiniu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147, 290-291 straipsniais, teismas

nutaria:

Atmesti pareiškėjos (būsimos ieškovės) D. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos.

Nutartis per septynias dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.