Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

2.1. Atsakovas Sprendimu Bendrovei skyrė 80 000 Eur baudą už Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytą pažeidimą ir nurodė nedelsiant nutraukti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Atsakovas konstatavo pažeidimą, nurodydamas, kad Bendrovė, sudarydama nuomos ir išperkamosios nuomos sutartis, pagal kurias vartotojo pasirinkto automobilio kaina išdėstoma dalimis kaip nuomos mokestis, tikslingai siekė išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo, todėl neturėjo teisės naudotis šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta Įstatymo taikymo išimtimi, nes, kaip nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti Įstatymo nuostatų taikymo. Vertinta, kad Bendrovė, sudarydama sutartis su fiziniais asmenimis, vertėsi Įstatyme reglamentuojama vartojimo kredito davėjo veikla, neturėdama tam teisės, nes nebuvo įrašyta į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, ir tuo pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2.2. Bendrovė nėra vartojimo kredito davėja, neteikia ir neįsipareigoja teikti vartojimo kreditų, nuomos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys, jos yra sudarytos dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų (nuomos) teikimo, kai už teikiamas paslaugas (nuomą) nuomininkas moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Nuomos arba išperkamosios nuomos sutartimis nuomotojas (Bendrovė) įsipareigoja nuomininko prašymu ilgalaikės nuomos pagrindu daiktą suteikti naudotis ir valdyti nuomininkui už sutartyje nustatytą mokėjimo dydį, nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytas mokėtinas sumas visą nuomos laikotarpį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais bei tinkamai ir laiku vykdyti kitas sutartyje nustatytas pareigas. Nuomos sutartyje numatyta, kad tuo atveju, kai tarp nuomininko ir nuomotojo buvo sudarytas susitarimas dėl daikto išpirkimo už šalių sutartą kainą, nuomos laikotarpiui pasibaigus nuomininkas turi teisę išsipirkti arba grąžinti daiktą sutartyje ir (ar) susitarime nustatytomis sąlygomis ir nuomininkui sumokėjus visas mokėtinas sumas pagal sutartį.

2.3. Bendrovės su klientais sudaromos nuomos sutartys ir susitarimai neprieštarauja jokiam teisės aktui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.503 str.), o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išperkamosios nuomos sutartys turi būti aiškinamos vadovaujantis CK normomis, tačiau ne Įstatymu. Sudaromose nuomos sutartyse ir susitarimuose nėra nustatyta pareiga klientui įsigyti nuomojamą daiktą. Bendrovė, sudarydama nuomos sutartį su klientu, suteikia klientui galimybę naudotis automobiliu, o klientas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi juo. Be to, klientas gali automobiliu naudotis tol, kol moka nuomos mokestį, ir bet kada gali grąžinti automobilį Bendrovei, jei nusprendžia, kad automobilis yra nebereikalingas.

2.4. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, t. y. netaikomas sutartims dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Bendrovės sudarytose nuomos sutartyse ir yra numatytas nuolatinis tos pačios rūšies paslaugų teikimas (automobilio nuoma), kai nuomininkas už teikiamas paslaugas (automobilio nuomą) moka dalimis jų teikimo metu, todėl šios sutartys nėra laikytinos vartojimo kredito sutartimis ir joms Įstatymas nėra taikomas (nustatyta taikymo išimtis). Dėl to Bendrovė nėra vartojimo kredito davėja, kadangi neteikia ir neįsipareigoja teikti vartojimo kreditų (ji teikia nuomos paslaugas), sudarytos nuomos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys.

2.5. 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL 2008 L 133, p. 66; klaidų ištaisymas – OL 2009 L 207, p. 14) (toliau – ir Direktyva 2008/48/EB) ir Įstatymo 2 dalies 4 punktas aiškiai nustato, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, todėl pareiškėjas, atlikdamas teisėtus veiksmus (sudarydamas nuomos sutartis), nesiekė ir negalėjo siekti išvengti Įstatymo nuostatų taikymo.

2.6. Vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d pastraipoje ir Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytomis išimtimis (t. y. aptariama direktyva ir Įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą), Bendrovės sudarytoms nuomos ir išperkamosios nuomos sutartims nei Direktyva 2008/48/EB, nei Įstatymas negalėjo būti taikomi, todėl Sprendimas neteisėtas ir dėl šių argumentų, o Lietuvos banko išvada, kad Bendrovė, sudarydama aptariamas sutartis, siekė išvengti Įstatymo nuostatų taikymo, yra prieštaraujanti teisiniam reguliavimui.

2.7. Atsakovas, be kita ko, vadovavosi CK 6.193 straipsniu, t. y. kad aiškinant sutartis, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, ir darė išvadą, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti Įstatymo nuostatų taikymo. Sprendime pažymėta, kad Bendrovės veiklos tikslas buvo automobilių pardavimas išsimokėtinai (išperkamoji nuoma), o ne įprasta transporto priemonių nuoma. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar Bendrovės tikslas būtų išperkamoji nuoma, ar įprasta nuoma, nei vienu, nei kitu atveju tai negali būti laikoma vartojimo kreditu ir šiai veiklai Įstatymas netaikomas.

2.8. Atsakovas išperkamąją nuomą prilygino automobilių pirkimui išsimokėtinai, tačiau tokia pozicija ydinga ir prieštarauja teisiniam reguliavimui, kadangi pardavimas išsimokėtinai ir išperkamoji nuoma, nors ir turi panašumų, tačiau tai yra skirtingos sutarčių rūšys. Palyginus CK 6.411 straipsnį „Daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis“ su CK 6.503 straipsniu „Nuomojamo daikto išpirkimas“, darytina išvada, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis nėra tapati išperkamosios nuomos sutarčiai. Pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties atveju pirkėjui sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą jam pereina nuosavybės teisės į parduodamą daiktą. Tačiau nuomos sutartyje galimybė tapti išsinuomoto daikto savininku apskritai gali būti nenumatyta, o jeigu tokia galimybė vis dėlto yra numatyta, tai vis tiek nesudaro pagrindo nuomos sutartį prilyginti pirkimo–pardavimo sutarčiai.

2.9. Iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusioje CK 6.886 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Tačiau aktualiu laikotarpiu išperkamąją nuomą reguliuoja būtent CK 6.503 straipsnis, o pakeitus CK 6.886 straipsnį, vartojimo kredito sutarties samprata iš esmės pasikeitė – vartojimo kredito sutarčiai išperkamosios nuomos sutartis nebėra prilyginama. Be to, CK 6.886 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimis nelaikomos sutartys dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu, t. y. nustatyta išimtis, kuri apima nuomos sutartis ir išperkamosios nuomos sutartis.

2.10. Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtinta vartojimo kredito sąvoka yra identiška CK 6.886 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sąvokai, Įstatyme aiškiai nurodyta, kad jis netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto.

2.11. Lietuvos banko nurodytas teiginys, jog susitarime nustatyta nuomininko teisė, bet ne pareiga, įsigyti daiktą, negali būti esminiu kriterijumi, lemiančiu Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos išimties taikymą, yra deklaratyvus ir prieštaraujantis teisiniam reguliavimui.

2.12. Taip pat atsakovo teiginys, kad įprastos nuomos atveju vartotojo tikslas yra tik išsinuomoti automobilį, nesiejant to su tikslu įsigyti tą patį nuomojamą automobilį, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Nors atsakovas teigė, kad nuomos sutarties nutraukimo nuomininko iniciatyva sąlygos yra ekonomiškai itin nenaudingos nuomininkui, tačiau tai yra įprasta praktika paskirstyti ar sumažinti nuomotojo nuostolius, kuriuos jis neabejotinai patirtų nuomininkui anksčiau termino nutraukus sutartį. Nepagrįsta Lietuvos banko pozicija, kad jeigu pagrindinis terminuotos nuomos sutarties tikslas būtų daikto nuoma, nuomos sutartyse neturėtų būti tokių sąlygų, kurios suvaržo vartotojo teisę nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino ir (arba) atsisakyti pasinaudoti teise išpirkti sutarties objektą tokiu būdu, kad nutraukus sutartį jis atsidurtų ekonomiškai nenaudingoje padėtyje ir pan., kadangi toks aiškinimas reiškia, jog nuomininkas turi turėti galimybę nesilaikyti nuomos sutarties sąlygų ir nutraukti sutartį anksčiau laiko be jokių finansinių nuostolių.

2.13. Atsakovo argumentai, kad sutartyse nuomininkams nustatyti neproporcingi įpareigojimai, susiję su transporto priemonių draudimu ir reikalavimu papildomai sumokėti užstatą, kad sutartyse nustatytas (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) procentų automobilio vertės užstatas laikytinas ne Bendrovės interesų apsaugos priemone, o pradine įmoka pagal išperkamosios nuomos sutartį, neatitinka sutarčių laisvės ir dispozityvumo principų. Lietuvos bankas nenurodė teisės akto, kuris draustų nuomotojui reikalauti iš nuomininko sumokėti ne tik užstatą, tačiau ir visiškai apdrausti turtą. Bendrovė yra pelno siekiantis verslo subjektas, todėl siekia maksimaliai apsisaugoti nuo galimų nuostolių. Lietuvos bankas neturi įgaliojimų spręsti, kokios teisinės priemonės verslo subjektų interesų apsaugai ar rizikos sumažinimui yra pakankamos.

2.14. Lietuvos bankas nesilaikė Lietuvos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto objektyvumo principo, nepilnai pacituodamas Įstatymo 2 straipsnio 22 dalį ir darydamas išvadą, kad visi paslaugų teikimo ar prekių tiekimo sandoriai, kurie turi atidėto finansavimo elementą, laikytini vartojimo kredito (finansavimo) sutartimis, kadangi minimoje teisės normoje nustatyta išimtis. Minėta, kad ir Direktyva 2008/48/EB, ir Įstatymas išperkamosios nuomos sutarčių, kurios turi atidėto finansavimo elementą, vartojimo kredito sutartimis nelaiko. Be to, atsakovas vadovaujasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011), kuri suformuota aiškinant iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusią, t. y. nagrinėjamam atvejui neaktualią ir netaikytiną CK 6.886 straipsnio 2 dalies redakciją.

2.15. Pagal Įstatyme nustatytą šio įstatymo netaikymo išimtį (t. y. jis netaikomas, kai nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyse, ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą) reiškia, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar Įstatymas turi būti taikomas nuomos ir išperkamosios nuomos sutartimis, yra ne sutarties šalių tikslas, o pareigos įsigyti sutarties objektą buvimas arba nebuvimas. Jeigu nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyje yra numatyta pareiga išsipirkti nuomos objektą – tai vartojimo kredito sutartis ir jai taikytinas Įstatymas, jeigu tokios pareigos nėra – tai nėra vartojimo kredito sutartis ir šis įstatymas netaikytinas.