Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Aukštaitijos ūkis“ ieškinį atsakovui V. K., tretiesiems asmenims G. N., S. N., A. N., A. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Bankroto administratorius ieškinį grindė administratoriui neperduoto turto likučių 2012 m. kovo 9 d. sudaryta suvestine. Pateikta amonio salietros, karbamido, kviečių, miežių, rapsų, trąšų, kalcio amonio salietros, medienos pirkimo-pardavimo suvestinė nuo 2008-09-26 iki 2009-04-02 (b.l. 21, 100, t. 1).

Byloje pateiktas 2009 m. birželio 17 d. S. N. ir L. N. įgaliojimas G. N. tvarkyti ir valdyti 100 paprastųjų vardinių akcijų, esančių akcinėje bendrovėje „Aukštaitijos ūkis“ (b.l. 56, t. 56).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 6 d. nutartimi V. K. išteisintas pagal BK 209 straipsnį ir 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi dalis nuosprendžio dėl V. K. nuteisimo pagal BK 223 straipsnį 1 dalį panaikinta ir byla dėl šios dalies nutraukta. Nuosprendyje konstatuota, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu V. K. buvo nuteistas už tai, kad į UAB „Aukštaitijos ūkis“ 2008–2009 metų buhalterinę apskaitą nebuvo įrašytos ir pagrįstos įsigijimo apskaitos dokumentais trys rapsų ir kalcio amonio salietros įsigijimo operacijos, kurios į įmonės buhalterinę apskaitą įtrauktos 2008 m. spalio 14 d., 2008 m. spalio 17 d. ir 2009 m. vasario 21 d. kaip rapsų ir kalcio amonio salietros (CAN) pardavimo Čekijos bendrovei HEEL a. s. ir UAB „Žvalguva“ operacijos. Ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-084-10 V. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinant tuo, kad: 2008 m. lapkričio–gruodžio mėn. UAB „Aukštaitijos ūkis“ buhalterinėje apskaitoje 16 PVM sąskaitų faktūrų įformino 1056 t trąšų už 955 287,88 Lt pardavimo ūkininkams ir bendrovėms ūkines operacijas, nors šių trąšų įsigijimo ūkinės operacijos UAB „Aukštaitijos ūkis“ 2008 m. lapkričio–gruodžio mėn. buhalterinėje apskaitoje nebuvo įrašytos ir apskaitos dokumentais nebuvo pagrįstos. Laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. jis nurodė buhalterei kompiuteriu atspausdinti 12 kasos išlaidų orderių apie grynųjų pinigų išmokėjimą direktoriui V. K. ir taip įformino realiai neįvykusias operacijas, nes realiai pinigai buvo perduoti A. N.. Be to, 2009 m. sausio mėn. V. K. atspausdino 2009 m. sausio 5 d. kasos pajamų orderį apie grynųjų pinigų įnešimą į kasą ir 2009 m. sausio 15 d. kasos išlaidų orderį apie grynųjų pinigų išmokėjimą A. N., nors realiai jokių pinigų tuo laiku neįnešė į kasą ir A. N. neišmokėjo, nes pinigus jau anksčiau 2008 m. per nenustatytą kiekį kartų buvo perdavęs A. N., taip įrašė realiai neįvykusias operacijas. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu V. K. buvo nuteistas ir už tai, kad 2009 m. vasario mėn. rapsų pardavimo operacijai nebuvo įsigijimo dokumentų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytas nė vienos iš kaltinime inkriminuotų rapsų ir trąšų pirkimo operacijų laikas.

Ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-084-10 konstatuota, kad dėl V. K. padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „Aukštaitijos ūkis“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2008 metais ir 2009 metų sausio mėnesį. Taigi darytina išvada, kad ne tik veikos buvo daromos tuo pačiu laikotarpiu, bet ir padariniai abiejuose procesiniuose dokumentuose užfiksuoti už tą patį laikotarpį. Nors teismo nuosprendžiu nustatyta, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „Aukštaitijos ūkis“ 2008 ir 2009 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-084-10 nustatyta, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „Aukštaitijos ūkis“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2008 metais ir 2009 metų sausio mėnesį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejuose procesiniuose sprendimuose kaltinimas apsiriboja veikomis, padarytomis 2008 metais ir galimai 2009 m. sausio mėnesį. Taigi spręstina, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas už buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimus, padarytus tuo pačiu laikotarpiu kaip ir pažeidimai, dėl kurių prokuroro 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu V. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, ir išvada dėl negalimumo iš dalies nustatyti UAB „Aukštaitijos ūkis“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros taip pat padaryta iš esmės už tą patį laikotarpį. Kadangi tiek BK 222 straipsnyje, tiek ir BK 223 straipsnyje numatytos veikos turi tęstinį pobūdį, veikos, dėl kurių jis nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu, ir veikos, dėl kurių prokuroro 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, yra tęstinės, padarytos tuo pačiu laikotarpiu, padariniai nustatyti už daugiausia sutampantį laikotarpį (2008–2009 m.), darytina išvada, kad visos šios veikos laikytinos vienu tęstiniu nusikaltimu.

Baudžiamojoje byloje konstatuojant atsakovo neteisėtus veiksmus – netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nenustatyta, kad atsakovas pasisavino ieškinyje nurodytas prekes, baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas grūdų ir trąšų pasisavinimo faktas. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje, teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, nors yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Taigi, pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Neteisėtais veiksmais, lėmusiais žalos atsiradimą, negalima laikyti pareigos perduoti bankroto administratoriui turtą nevykdymą, negalima laikyti ir aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos. Neteisėtais veiksmais galėtų būti ieškinyje nurodytos vertės turto pasisavinimas, tačiau tokia atsakovo veika nenustatyta. Ieškovės teigimu, žala įmonei padaryta turto netekimu, vadinasi, visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos turi būti nustatytos šioje civilinėje byloje.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 str., 182 str. 4 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006).

Ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad kartu su buhaltere T. G. atlikto patikrinimo metu buvo nustatytas prekių trūkumas (neperduotas trumpalaikis materialusis turtas), sudaryta BUAB „Aukštaitijos ūkis“ administratoriui neperduoto turto likučių suvestinė 2012-03-09 dienai, pagal kurią neperduota prekių: amonio sulfato (151,460 t už 124254,75 Lt sumą), karbamido (8,940 t už 8752,89 Lt sumą), kviečių (19,521 t už 12588,90 Lt sumą), miežių (47,550 t už 25249,05 Lt sumą), trąšų NPK 27-6-6 (0,80t už 1148,85 Lt sumą), medienos (36 m3 už 38127,60 Lt sumą), iš viso neperduotų prekių likučių suma sudaro 210122,04 Lt, kas suponuoja šios sumos dydžio žalos bendrovei padarymą. 2012-03-21 buvusi bendrovės direktorė G. N. raštu informavo, kad 2009-09-24 UAB „Aukštaitijos ūkis“ direktorius V. K. perdavė dokumentus pagal perdavimo - priėmimo Aktą 2009-08-31 Nr. 1, jokio faktinio UAB „Aukštaitijos ūkis“ trumpalaikio materialaus turto – prekių, atsargų likučių direktorius V. K. neperdavė.

Teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo t.y. neteisėtų ieškovės veiksmų, įmonės patirtos žalos fakto, priežastinio ryšio tarp pastarųjų egzistavimo. Faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad nėra atsakovo kaltės, kuri laikytina viena iš privalomų civilinės atsakomybės taikymo prielaidų. Ieškovei neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1 d.), tenkinti tiek pagrindinius, tiek šalutinius ieškinio reikalavimus, nėra teisinio pagrindo. Atsakovo argumentai nėra paneigti byloje surinkta įrodymų visuma. Atsakovas nurodo, kad pareigas atliko tik formaliai – pasirašydavo jam paduodamus dokumentus, tačiau faktiškai nei įmonės dokumentų, nei turto nevaldė, įmonei nevadovavo, jokių sprendimų nepriimdavo. Įmonę visą atsakovo darbo laikotarpį vienvaldiškai tvarkė įmonės akcininkas A. N., po kurio laiko jis akcijas perleido A. M., o vėliau jos perduotos A. N. broliui S. N..

Atsakovo argumentus iš esmės patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga ir joje duoti liudytojų parodymai. L. S. Baltramiejūnaitė, A. D., R. M., E. R., V. K. patvirtino, jog atsakovas įmonėje buvo formalus direktorius, visus įmonės dokumentus valdė, tvarkė, sudarinėjo sandorius, vedė derybas A. N.. Jis įmonės vardu organizuodavo įvairius sandorius, įsigyjamos prekės buvo vežamos kitų su A. N. susijusių įmonių transportu, kitų įmonių patalpose buvo rengiami, pasirašomi ir su minėtomis prekėmis susiję dokumentai.

Pripažintinas pagrįstu atsakovo argumentas, kad G. N., perėmusi įmonės dokumentus, turėjo pareigą su jais susipažinti, ir pastebėjusi didelės vertės prekių trūkumą, veikdama įmonės interesais turėjo kreiptis į buvusį įmonės direktorių ir reikalauti paaiškinti susidariusį trūkumą, perduoti prekes ar atlyginti jų vertę. Jokių veiksmų per apytikriai pusantrų metų iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo imtasi, pretenzijos buvusiam vadovui nereikštos.

Ieškovė turi pareigą įrodyti (CPK 178 str.) atsakovo neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą bei priežastinio ryšio egzistavimą. įrodinėjimas civiliame procese suprantamas kaip procesas, kurio metu tarpusavyje besirungiančios bylos šalys savo pozicijai pagrįsti pateikia įstatymo leidžiamus įrodymus, kuriuos ištyręs ir įvertinęs teismas priima sprendimą dėl bylai reikšmingų aplinkybių egzistavimo ar neegzistavimo (CPK 176, 177 str.).

Teismas sprendžia, kad byloje nenustatyti atsakovo V. K. atlikti neteisėti veiksmai (neperdavė suvestinėje nurodyto turto), neįrodytas žalos egzistavimo faktas, jos, pagrįstumas. 2012-03-09 BAUB „Aukštaitijos ūkis“ administratoriui neperduoto turto likučių suvestinėje išvardinta eilė įvairių prekių (amonio salietra, amonio sulfatas, karbamidas, kviečiai ir t. t.) su kainomis bei likučiais, tačiau nepateikiami ją pagrindžiantys dokumentai. Be to, suvestinėje neatsispindi likučių atsiradimo laikotarpiai, jų nurašymo, sunaudojimo, perdavimo dokumentai. Pripažintina, kad nėra įrodymų, jog ši situacija susiklostė būtent atsakovo buvimu įmonės direktoriumi laikotarpiu. Nesant įrodymų, kokiu laikotarpiu susidarė trūkumas, negalimas teigti, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei galimos žalos. Iš to darytina išvada, jog ieškovės reikalavimai nepagrįsti įrodymais, todėl ieškinys laikytinas neįrodytu.

Atsakovas pagrįstai teigia, kad nenustatyta jo kaltė, kaip viena iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.).

Vien pareigos pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą nevykdymas nerodo, jog atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl turto netekimo ir dėl ginčo turto neperdavimo bankrutuojančios įmonės administratoriui. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta turto netekimu, tačiau tam, kad būtų galima spręsti apie atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, pirmiausia turėtų būti nustatyta, kad administratoriaus nurodytas turtas bendrovėje buvo. Šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Tik esant neginčijamų duomenų apie tokio turto buvimą, galima spręsti, kad atsakovui kilo pareiga šį turtą perduoti.

Turto turėjimo ir kartu netekimo faktą, kaip minėta, administratorius įrodinėja suvestinėmis, neperduoto turto įsigijimo dokumentų nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013). Įmonės turtas yra apskaitomas pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais, tačiau ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina faktinės turto būklės, jo egzistavimo natūra fakto. Dokumentų, kaip pagrindžiančių turto buvimo ir praradimo faktą, patikimumu leidžia abejoti minėtoje baudžiamoje byloje nustatytas aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo faktas. Minėta, jog baudžiamoje byloje nustatyta, kad pagal buhalterinius dokumentus 2008-2009 m. sausį grūdų buvo parduota daugiau nei nupirkta. Baudžiamojoje byloje buvo tiriami ieškovės finansiniai dokumentai ir trąšų kiekio trūkumas nebuvo nustatytas, nėra aišku, kaip pagal tapačius dokumentus ieškovė nustatė nurodyto turto trūkumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad nėra pakankamai įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog ieškovės apskaičiuotas trąšų kiekis bankroto bylos iškėlimo dienai bendrovėje buvo.

CPK 179 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjant konkretaus turto priklausymą bendrovei ir žalos padarymą jo netekimu, jeigu faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Ieškovė šioje byloje privalėjo įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau pateikti įrodymai nėra pakankami atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos dydžiui konstatuoti. Įvertinus išdėstytas aplinkybes spręstina, kad ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimų, nenustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo visumos, ieškovės ieškinys atmestinas.

Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str.), todėl, ieškinį atmetus, žyminis mokestis ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteisiamos. Atsakovas nepateikė duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas, todėl jos nepriteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.