Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui D. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Netrukus po paskolos gavimo atsakovas informavo motiną, kad iš ieškovo pasiskolino 10000 Lt. Atsakovo sutuoktinei girdint O. R. susitarė su ieškovu, kad pastarasis anuliuoja atsakovo 10000 Lt skolą, o ji nurašo (įskaito) ieškovo skolą. Ieškovas įsipareigojo grąžinti arba sunaikinti atsakovo pasirašytą skolos raštelį. Todėl, atsakovo nuomone, jis neliko skolingas ieškovui. Pažymi, kad ieškovas šio raštelio negrąžino, nors atsakovo motina keletą kartų reikalavo grąžinti; ieškovas teigdavo, kad skolos raštelį yra pametęs, jo neranda.

Atsakovo nuomone, kol gyva buvo jo motina, ieškovas nedrįso reikalauti skolos iš atsakovo ir jos nereikalavo, nes įsiskolinimo nebuvo.

Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus, pagrįsdami iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, 1997-11-11 atsakovas D. R. pasiskolino iš ieškovo J. K. 10000 Lt (2896,20 Eur) ir parašė skolos raštelį (b.l. 51). Atsakovo motina O. R. mirė 2015-11-07 (b.l. 29). Ieškovas neginčijo aplinkybių, kad iki 1997-11-11 yra skolinęsis iš jos pinigų, kad pagrįsti yra jo įrašai, jog 1996-01-21 jis pasiskolino iš O. R. 1000 JAV dolerių, 1996-05-29 – 2000 JAV dolerių, 1997-02-17 - 1900 Lt, 1997-02-17 – 100 Lt; įrašų apie sumų grąžinimą nėra (b.l. 31). Parengiamajame teismo posėdyje teismas apžiūrėjo šio dokumento originalą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

CK 6.870 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Iš esmės analogiškai paskolos sampratą apibrėžė ir paskolos raštelio sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 291 straipsnio nuostatos.

Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas, kad buvo paskolos santykiai tarp ginčo šalių, kad buvo paskolos santykiai tarp ieškovo ir atsakovo motinos O. R..

Ieškovas neginčijo aplinkybių, kad iki 1997 m. pabaigos skolininosi pinigus iš sesers O. R., kad neturi rašytinių įrodymų apie skolos grąžinimą jai. Liudytoja M. G., pastaruosius keturiasdešimt metų artimai bendravusi su O. R., patvirtino, kad ieškovas paskutinius dvidešimt metų buvo skolingas atsakovo motinai, pastaroji ir iki mirties kalbėjo, jog brolis (ieškovas) nėra grąžinęs jam paskolintų pinigų. Liudytoja D. R., atsakovo sutuoktinė, iš esmės patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes.

Iš paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, kad į atsakovo paveldėto turto masę nėra įtraukta O. R. turtinė reikalavimo teisė ieškovo atžvilgiu (b.l. 37-43), kas tikėtinai taip pat pagrindžia tai, jog buvo atliktas įskaitymas ar ieškovas ir O. R. susitarė, jog ieškovas nereikalaus ateityje grąžinti paskolos iš atsakovo, nors raštiškai toks susitarimas nesudarytas, ir prievolė pagal ginčo skolos raštelį pasibaigė 1997 metų pabaigoje (1964 m. CK 244-249 straipsniai, 2000 m. CK 1.5, 6.38, 6.123, 6.125, 6.130 straipsniai; CPK 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties

Konstatavus, kad prievolė atsiskaityti pagal ginčo skolos raštelį pasibaigė iki 1997 metų pabaigos, darytina išvada, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes ginčyti tariamai pažeistą teisę praėjo tiek daugiau kaip 3 metai pagal 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas (1964 m. CK 83 straipsnis, 84 straipsnio 1 dalis, 85-93 straipsniai), tiek daugiau kaip 10 metų pagal 2000 m. Civilinio kodekso nuostatas; 2000 m. CK 1.124 straipsnis, 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.126-134 straipsniai). Tokiu atveju reikalavimas priteisti skolą (paskolą) atmestinas ir šiuo pagrindu.

Kadangi reikalavimas dėl paskolos priteisimo nepagrįstas, atmestini ir reikalavimai dėl materialinių ir procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

Ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistina į valstybės biudžetą 9,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; ieškovui nepriteistina jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniai teismas

nusprendžia:

Atmesti ieškinį.

Priteisti iš ieškovo J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 9,13 Eur (devynis eurus 13 ct) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.