Kauno apylinkės teismo nuosprendis

kaltinamajam G. N., jo gynėjui advokatui Gintautui Matulevičiui ir įstatyminei atstovei V. T.,

kaltinamajam T. V., jo gynėjui advokatui Antanui Vitlipui ir įstatyminiams atstovams V. V. ir D. V.,

nukentėjusiajam A. V., jo atstovui advokatui Gilbertui Kinderevičiui ir įstatyminiams atstovams K. I. ir A. V.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) , Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nevedęs, 8 klasių išsilavinimo, mokosi (duomenys neskelbtini) Senamiesčio gimnazijoje, gyvena (duomenys neskelbtini) r., deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) r., anksčiau neteistas

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnyje, padarymu.

T. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nevedęs, 9 klasių išsilavinimo, mokosi (duomenys neskelbtini) Senamiesčio gimnazijoje, gyvena ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)r., anksčiau neteistas

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

G. N. ir T. V., veikdami bendrininkų grupėje, o taip pat kartu su asmenimis, kurie neturi amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2017 m. sausio 27 d., apie 20.00 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) gatvėje, take prie Joninių slėnio esančios vėliavos, be jokios dingsties, įžūliu elgesiu, rodydami aiškų žmogaus negerbimą, demonstruodami elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, aplinkinių akivaizdoje, asmenims, nesančiais nusikaltimo subjektais, ranka sudavus ne mažiau kaip po du smūgius nukentėjusiajam A. V. į įvairias kūno vietas, o G. N. ranka sudavus smūgį nukentėjusiajam A. V. į galvos sritį, T. V. tyčia koja spyrė nukentėjusiajam A. V. į į pilvą, o jam nugriuvus ant žemės spyrė dar kartą į nugarą, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. V. poodines kraujosruvas juosmens srityje, dešinio kelio sumušimą su poodine kraujosruva, odos nubrozdinimą kairio kelio srityje, kairės alkūnės sumušimą, odos nubrozdinimą nugaroje, kaklo sumušimą, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. V. sveikatą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apklaustas teisiamajame posėdyje G. N. savo kaltės nepripažino. Nurodė, kad A. V. smūgių nesudavė. Paaiškino, kad su draugais iš sporto centro ėjo į (duomenys neskelbtini). Nematė, kaip vaikinai iš jų grupės užpuolė kitą grupelę. Jis stovėjo atokiau su M. Po to išgirdo, kaip kažkas pasakė bėgti ir bėgo. Girdėjo T. kalbant, kad jis spyrė A. V. į koją ir suprato, kad vyko kažkoks konfliktas. Nematė jokių smurtinių veiksmų prieš A. V.. Vėliau, laikui bėgant išsiaiškino, kas įvyko.

Apklaustas teisiamajame posėdyje T. V. savo kaltę iš esmės pripažino, parodė, kad kaltinime nurodytą dieną ėjo iš sporto centro link (duomenys neskelbtini) kartu su E. J., A. G., G. N., J. D.. Prie vėliavos pamatė grupelę jaunuolių. Kažkas sušuko ir visi pradėjo bėgti link vėliavos. Prasidėjo muštynės. Konfliktą pradėjo E. J. su G. S. ir kai baigė konfliktuoti, priėjo prie A. V. ir pradėjo trankyti jam į galvą. Jis, T. V., įspyrė A. V. į šoną, jis nukrito ir tada E. pradėjo spardyti, o po to T. V. dar kartą spyrė A. V. į nugarą. E. J. ir A. G. daugiausiai smūgius sudavė į galvą. Negali nurodyti priežasties, dėl ko mušė nukentėjusįjį. G. nebuvo šalia net per 5 metrus priėjusio, jis tiksliai tai matė. G. stovėjo vienas. A. V. pažinojo tik iš matymo.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo T. V. parodymų, kaltinamųjų kaltė įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visetu:

Įrodymų įvertinimas. Kvalifikavimo motyvai ir išvados

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs.

BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl įrodinėjant asmens kaltę padarius šį nusikaltimą būtina nustatyti kilusius padarinius (kad buvo pažeista viešoji tvarka) ir priežastinį ryšį tarp kaltininkų veiksmų ir kilusių padarinių.

Nagrinėjamoje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini.

G. N. bei T. V. kaltinami bendrininkų grupėje, tyčia, bendrais veiksmais, kartu su asmenimis negalinčiais būti nusikaltimo subjektais, įvykdę viešosios tvarkos pažeidimą. Teisiamojo posėdžio metu nėra ginčijamos nustatytos aplinkybės, kad kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje, grupė jaunuolių užpuolė A. V., suduodami jam smūgius kojomis ir rankomis, tokiu būdu padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą ir sutrikdydami viešąją tvarką. Liudytojų, E. J., A. G. ir kaltinamojo T. V. parodymais, nustatyta, kad jie sudavė A. V. kaltinime nurodytus smūgius. Konkrečiu atveju ginčijamas tik kaltinamojo G. N. dalyvavimas nusikaltime, suduodant vieną smūgį A. V. į galvos sritį. Kaltinamasis G. N. pats neigia atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, T. V. bei smūgius A. V. sudavę E. J. ir A. G. (neturi amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė) taip pat neigia, kad veikė kartu su G. N.. Kad kaltinamasis G. N. sudavė inkriminuojamą smūgį nukentėjusiajam A. V. į galvos sritį, patvirtina pats A. V., šiuos jo parodymus taip pat patvirtina tiesiogiai smūgį matęs G. S.. Liudytojas R. V. nors nurodė, kad G. N. pripuolusį prie A. V. matė tik iš nugaros, tačiau iš jo kūno judesių sprendžia, kad jis sudavė A. V.. Kad G. N. smurtavo prieš nukentėjusįjį pats A. V. iš kart po įvykio sakė savo draugui D. J. bei motinai. Tiek G. S., tiek A. V. parodymus dėl G. N. suduoto smūgio patvirtino ir ikiteisminiame tyrime atliktos akistatos metu. Teismas neturi pagrindo netikėti G. S., R. V. bei D. J. parodymais, nes nenustatyta jokių duomenų, dėl ko šie asmenys galėtų apkalbėti G. N., todėl nurodytų asmenų parodymai laikytini patikimais duomenimis. Nors G. N. kaltė yra ginčijama, ir kaip vienas iš pagrindų apkalbėti kaltinamąjį nurodomi ankstesni jo ir nukentėjusiojo nesutarimai, teismas šiuos gynybos argumentus atmeta dėl žemiau nurodytų priežasčių: visų pirma, neginčijamai nustatyta, kad vaikinų grupė, kurioje ėjo abu kaltinamieji, pirmi puolė ant grupės vaikinų, kurioje ėjo nukentėjusysis, šią aplinkybę patvirtina tiek vienoje, tiek ir kitoje grupėje buvę asmenys; antra, tai kad būtent G. N. sudavė smūgį nurodo ne tik nukentėjusysis A. V., bet ir tiesiogiai smūgį matęs liudytojas G. S.; trečia pats savaime faktas, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo G. N. buvo įtempti santykiai, kad nukentėjusysis pyko ant kaltinamojo dėl ankščiau patirtų skriaudų, neįrodo, kad kaltinamasis fizinio smurto nepanaudojo šį kartą. Priešingai, ši aplinkybė kaip tik įrodo, tai kad G. N. sistemingai priekabiavo prie nukentėjusiojo, tad tikslas pažeminti nukentėjusįjį G. N. paskatino smurtauti ir kaltinime inkriminuotu atveju. Taigi, aukščiau nurodytų aplinkybių pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo parodymus dėl kaltinamojo G. N. jam suduoto smūgio patvirtina aukščiau nurodyti liudytojai, teismas laiko patikimais ir remiasi jais grįsdamas savo išvadas.

Liudytojai J. D., A. T., E. J., D. P. nurodė, kad G. N. smūgio nesudavė, kad jis viso konflikto metu stovėjo nuošaliau, prie automobilių stovėjimo aikštelės. A. G. nurodė, kad G. stovėjo atokiau. Jis nematė, ar G. sudavė A. V. smūgius. Teismas kritiškai vertina nurodytų liudytojų parodymus dėl žemiau nurodytų priežasčių. Visų pirma, teismas atsižvelgia į tai, kad nurodyti asmenys su kaltinamuoju yra draugiškuose santykiuose, todėl yra suinteresuoti duoti kaltinamąjį teisinančius parodymus. Antra, nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojai nedetalizavo G. N. buvimo vietos įvykio metu, tačiau duodami parodymus teisme nurodyti liudytojai stengėsi kuo detaliau nupasakoti, kad G. N. stovėjo šalia automobilių stovėjimo aikštelės, tokiu būdu negalėdamas suduoti nukentėjusiajam smūgio. Nurodyti liudytojai negali detalizuoti ką įvykio metu darė ir kurioj vietoj stovėjo kiekvienas iš su jais buvusių vaikinų, tačiau visi labai gerai įsidėmėjo būtent G. N. stovėjimo vietą. Šios aplinkybės duoda teismui pagrindą manyti, kad liudytojai iki apklausos teisiamajame posėdyje tarpusavyje susižinojo su suderino savo parodymus. Trečia, nurodytų liudytojų parodymai prieštarauja teisiamojo posėdžio metu nustatytoms kitoms bylos aplinkybėms, konkrečiu atveju aukščiau aptartiems G. S., A. V., R. V. bei D. J. parodymams. Pats kaltinamasis T. V. ikiteisminio tyrimo stadijoje, tarp jo ir nukentėjusiojo atliktos akistatos metu nurodė, kad G. N. įvykio metu mušė D. Taigi, šie parodymai taip pat paneigia tą aplinkybę, kad G. N. stovėjo nuošalėje ir į konfliktą nesikišo. Aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste teismas J. D., A. T., E. J., D. P. parodymais tiki tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybėms, tai yra konkrečiu atveju nelaiko įrodančiais, kad G. N. nukentėjusiajam nesudavė smūgio į galvos sritį.

Kaltinamojo G. N. gynėjas advokatas Gintautas Matulevičius prašė nevertinti kaip įrodymų liudytojų teisiamojo posėdžio metu braižytų schemų. Teismas atkreipia gynėjo dėmesį, į tai kad įstatymas nedraudžia liudytojams savo parodymų papildyti patiems užrašant tam tikras aplinkybes, ar nubraižant schemas ar planus. Konkrečiu atveju liudytojai sutiko schematiškai papildyti savo parodymus, todėl teismas nurodytas schemas prijungė prie bylos. Tačiau atkreiptinas gynėjo dėmesys į tai, kad teismas nurodytų schemų nevertina kaip savarankiškų įrodymų, o laiko jas neatsiejama liudytojų parodymų dalimi ir vertina bendrame kontekste su parodymais.

Teisiamojo posėdžio metu taip pat ginčas kilo dėl nukentėjusiojo galvoje užčiuopto guzo. A. V. nurodė, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio, jis pakaušyje užčiuopė skausmingą guzą. Mano, kad jis atsirado būtent nuo G. N. suduoto smūgio. Teismas nesieja nurodyto guzo su inkriminuojama veika visų pirma dėl to, kad nurodytas sužalojimas nebuvo užfiksuotas specialisto apžiūros metu. Antra, šis sužalojimas, kaip suduoto smūgio pasekmė kaltinamiesiems nėra inkriminuojamas. Kaltinamieji teisiami dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, taigi, konkrečiu atveju vien smūgių sudavimas sukelia BK 284 str. įvardintas pasekmes – viešosios tvarkos pažeidimą, nebūtina, kad dėl kiekvieno smūgio būtų sutrikdyta sveikata. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklausiama specialistė patvirtino, kad suduodant delnu į plaukuotąją galvos dalį, guzo dažniausiai nelieka, nebent būtų suduota delno pamatine dalimi.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis. Konkrečiu atveju G. N. ir T. V. susitarimą daryti nusikalstamą veiką bendrai išreiškė konkliudentiniais veiksmais. Jie matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, ir nesiekė jų nutraukti, o sutiko su tokiu kito elgesiu, jo padariniais; abu kaltinamieji suprato smurto pavojingumą ir suvokė jų padarinius. Kaltinamieji suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti, sutrikdyti viešąją tvarką ir juos tenkino bet kokio pobūdžio atsiradę padariniai, t. y. veikė neapibrėžta tyčia, jų dviejų veiksmai, atsižvelgus į kilusius padarinius, teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str., numatantį atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Nustatyta, kad abu kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam smūgius, taigi jie veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje būdami abu šio nusikaltimo vykdytojais.

Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Konkrečiu atveju veika buvo įvykdyta (duomenys neskelbtini) gatvėje, take prie (duomenys neskelbtini) slėnio esančios vėliavos, taigi, viešoje vietoje. Dėl kaltinamųjų panaudoto fizinio smurto fakto, įvykį matę asmenys neabejotinai patyrė nepatogumų, buvo sutrukdytas jų laisvalaikis, bei įprastinis gyvenimo ritmas. Kaltinamieji be jokios dingsties užpuolė nukentėjusįjį ir prieš jį vartojo fizinį smurtą, taigi įžūliu elgesiu, rodė aiškų žmogaus negerbimą, demonstravo elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, aplinkinių akivaizdoje. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad dėl kaltinamųjų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. T. V. ir G. N. smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Aukščiau išanalizuotų įrodymų pagrindu teismas konstatuoja, kad kaltinamiesiems inkriminuota nusikalstama veika įrodyta visiškai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad G. N. ir T. V., veikdami bendrininkų grupėje, o taip pat kartu su asmenimis, kurie neturi amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, viešoje vietoje asmenims, nesančiais nusikaltimo subjektais, ranka sudavus ne mažiau kaip po du smūgius nukentėjusiajam A. V. į įvairias kūno vietas, o G. N. ranka sudavus smūgį nukentėjusiajam A. V. į galvos sritį, T. V. tyčia koja spyrė nukentėjusiajam A. V. į į pilvą, o jam nugriuvus ant žemės spyrė dar kartą į nugarą, tuo bendrais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. V. sveikatą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kaltinamųjų veika kaip viešosios tvarkos sutrikdymas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuota teisingai.

Kaltinamųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje.

Kaltinamojo T. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi bei iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Nors kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu neigė veiką įvykdęs veikdamas bendrininkų grupėje su G. N., tačiau konkrečiu atveju jis visiškai pripažino savo įvykdytus veiksmus, nurodė, kad dėl veikos gailisi, todėl nurodytu atveju bendrininkavimo fakto neigimo teismas nelaiko kliūtimi, pripažinti prisipažinimą kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

Teisme gautas T. V. tėvo V. V. prašymas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju paskiriant kaltinamojo tėvą. Teismas, vertindamas šį prašymą, kurį palaikė ir kaltinamojo gynėjas, pažymi, kad, nagrinėjamu atveju, minėta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės norma netaikytina, kadangi T. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) nusikaltimo padarymo metu (2017 m. sausio 27 d.) buvo nepilnametis (16 m.), todėl spręstinas klausimas dėl nepilnamečių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų jo atžvilgiu taikymo. BK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo atleisti nepilnametį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau sisteminis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirties ir jos ypatumų aiškinimas, atsižvelgus į bendrą baudžiamojo įstatymo paskirtį bei jo normų sistemą, leidžia teigti, kad kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas turėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad tinkamas kaltinamojo veikos įvertinimas ir teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje siekimas yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2009, 2K-362-942/2015, 2K-599-976/2015, 2K-24-976/2016).

Kad būtų galima spręsti dėl teismo diskrecijos teisės realizavimo, byloje nustatyta faktinė situacija turi būti tokia, kad egzistuotų visos formalios BK 93 straipsnyje nustatytos sąlygos. Nustatyta, kad T. V. padarė tyčinę nesunkią nusikalstamą veiką. Veika yra baigta, padaryta tiesioginės tyčios kaltės forma. T. V. veikoje yra dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės: jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. T. V. atsakomybę sunkina viena aplinkybė – kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Pasak nepilnamečio įstatyminio atstovo V. V., kaltinamasis T. V. užaugęs pilnoje šeimoje, pilnai aprūpintas, lėtinėmis ligomis neserga, branda atitinka amžių. Psichiatrinio ir narkologinio kabineto įskaitose neregistruotas. Kaltinamasis mokosi (duomenys neskelbtini)

senamiesčio gimnazijoje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų padaręs kitų nusikalstamų veikų, o nagrinėjamu atveju jo veika sužalojant nukentėjusįjį pasireiškė dviem kojos spyriais, todėl teismas daro išvadą, jog nagrinėjamas nusikaltimas buvo pavienis atsitiktinis atvejis ir yra pagrindo manyti, kad T. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas, spręsdamas kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimą, atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis nusikalto pirmą kartą, šiuo metu mokosi savo elgesį vertina neigiamai ir dėl to gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad yra sąlygos vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 str. 1 d., kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.

BK 93 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą, atleidžiant nepilnametį kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, skirti jam BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, M. J. amžių bei socialinę padėtį, į tai, kad jis turi pareigą atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, teismas daro išvadą, kad T. V. skirtina auklėjamoji priemonė – elgesio apribojimas (BK 82 str. 1 d. 5 p.), susijęs su įpareigojimu tęsti mokslą arba dirbti maksimaliam įstatyme numatytam terminui (BK 87 str. 1 d. ir 2 d. 2 p.).

Kaltinamasis G. N. padarė vieną nesunkią nusikalstamą veiką. Veika baigta, padaryta tiesioginės tyčios kaltės forma. Kaltinamojo veikoje yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė: nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė bendrininkų grupėje, būdamas bendravykdytoju. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas (t. 2, b. l. 6), mokosi. Kaltinamasis nusikalstamą veiką, už kurią teisiamas padarė būdamas nepilnamečiu (16 m.). Motinos V. T. charakterizuojamas kaip vidutiniškai besimokantis, sveikas, darbštus vaikas. Nepilnametis šiuo metu auga pilnoje šeimoje. Duomenų apie tai, kad būtų registruotas psichiatro ir narkologo įskaitose nėra. Kaltinamojo branda atitinka amžių. Po nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis savo veiksmų kritiškai nevertino, nukentėjusiojo neatsiprašė. Taigi, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei jų pavojingumą, kaltinamojo asmenybę, ir kitas aukščiau nurodytas aplinkybes, G. N. skirtina 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, kas mėnesį neatlygintinai išdirbant po 15 valandų visuomenės labui.

Byloje pareikštas nukentėjusiojo A. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniu ieškiniu prašoma priteisti iš kaltinamųjų T. V. ir G. N. lygiomis dalimis nukentėjusiojo A. V. naudai 1000 eur neturtinės žalos atlyginimo, o kaltinamiesiems neturint uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti, žalą lygiomis dalimis išieškoti iš jų tėvų: V. V. ir D. V. bei V. T. ir V. N..

1000 Eur neturtinę žalą A. V. prašo priteisti iš abiejų kaltinamųjų dėl to, kad dėl jų veiksmų nukentėjusysis patyrė sužalojimus, jam teko vykti pas medikus, specialistus, jis patyrė fizinį skausmą ir didelį stresą, pažeminimą. Nukentėjusysis yra neįgalus, todėl bet koks sveikatos sutrikdymas kenkia jo sveikatai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Neabejotina, jog tyčiniais kaltinamųjų veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala. Vertindamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad A. V. patirti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, į tai, kad veikos metu nukentėjusysis patyrė trumpalaikį fizinį skausmą. Dėl šio įvykio nukentėjusysis neabejotinai buvo pažemintas savo draugų ir pašalinių asmenų akivaizdoje tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir vėliau bendraamžių rate. Nukentėjusysis A. V. nurodė, kad jo atžvilgiu buvo išsakomos replikos. Neabejotina, kad A. V. patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo išsigandęs. Neturtinė žala A. V. padaryta tyčiniais smurtiniais kaltinamųjų veiksmais. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad dėl patirtų išgyvenimų, A. V. į medikus nesikreipė, nėra duomenų, kad būtų vartojęs medikamentus stresui gydyti, todėl darytina išvada, kad patirti išgyvenimai nebuvo itin stiprūs, ilgalaikiai ir reikalaujantys gydymo. Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina taip pat į tai, kad kaltinamųjų veiksmais turtinė žala A. V. nepadaryta.

Kaltinamieji žalą padarė būdami nepilnamečiais. Šiuo metu abu kaltinamieji yra moksleiviai, išlaikomi tėvų. Taigi, įvertinus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, jų pasekmes, kitas bylai reikšmingas aplinkybes, teismas mano, jog prašomas neturtinės žalos dydis yra per didelis, todėl jis mažintinas, atsižvelgiant į priteistas teismų sumas analogiško pobūdžio bylose. Teismo vertinimu, neturtinei žalai atlyginti priteistina 700 eurų suma atitiks sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus.

Pagal LR CK 6.279 str. 1 d. bendrai padarę žalą asmenys atsako solidariai, tačiau jeigu skolininkų pareiga yra solidari. Esant solidariajai prievolei kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Konkrečiu atveju ieškovas prašo žalą priteisti lygiomis dalimis, todėl neviršydamas ieškinio reikalavimo ribų, teismas šį prašymą tenkina. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo T. V. atstovas pateikė mokėjimo nurodymą, pagrindžiantį, kad atlyginta dalis prašomos priteisti žalos, tai yra 100 Eur, todėl prašoma priteisti iš T. V. suma mažintina. Už nepilnamečių veiksmais padarytą žalą, pastariesiems neturint lėšų ar turto į kurias galima nukreipti išieškojimą, atsako jų tėvai, atsiranda dalinė šių asmenų atsakomybė, nes jie patys žalos nepadaro, tik netinkamu auklėjimu ir nepakankama priežiūra sukuria prielaidas žalai atsirasti.

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, A. V. naudai neturtinės žalos atlyginimui priteistina: iš T. V. 250 Eur bei iš G. N. – 350 Eur, o jam neišgalint, iki jo pilnametystės subsidiariai iš - iš civilinių atsakovių V. T. ir V. N.. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestinas.

Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Išlaidų advokato pagalbai atlyginti klausimas grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu, todėl teismas šių išlaidų gali nepriteisti ar jas sumažinti tik atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį. Dėl šių aplinkybių, sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą, atsižvelgiama į padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, sunkumą, kaltės pobūdį, nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir dydį, suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, sugaištą laiką ir pan. Šioje byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusysis turėjo 2581,33 eurų proceso išlaidų: už susipažinimą su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir skundo dėl šio nutarimo rengimas – 342,83 Eur, už vykimą ir susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga - 242 Eur, civilinio ieškinio parengimas, pasirengimas bylos nagrinėjimui bei atstovavimas 2018-03-07 teisiamajame posėdyje – 1028,50 Eur, pasirengimas ir atstovavimas kituose keturiuose teismo posėdžiuose – 968 Eur (3 t. b.l. 46-47). Įvertinus veikos, dėl kurios A. V. nukentėjo sunkumą bei pavojingumą tai, kad nukentėjusiajai padaryta neturtinė žala, teisminis nagrinėjimas užtruko tris mėnesius, buvo surengti penki teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo ir nukentėjusiojo atstovas, darytina išvada, jog prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos, adekvačios atstovo suteiktų paslaugų apimčiai, nėra aiškiai per didelės, todėl turi būti priteisiamos pilnai lygiomis dalimis iš kaltinamųjų, o nepilnamečiui G. N. neišgalint – iš jo tėvų (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.1A-129-238/2014).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: vokai (septyni), kuriuose yra laikmenos su A. V., D. M., T. K., R. V., G. S., V. M., A. G. apklausomis, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 302-307 straipsniais,

nusprendžia:

G. N. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir nuteisti 6 mėnesių viešųjų darbų bausme, kas mėnesį neatlygintinai išdirbant po 15 valandų visuomenės labui.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo G. N. kardomosios priemonės neskirti.

T. V. padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnyje, vadovaujantis LR BK 93 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis BK 82 str. 1 d. 5 p., T. V. skirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti (būti registruotam darbo biržoje).

Kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti T. V. iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant A. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) 250 Eur, iš T. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) neturtinės žalos atlyginimui; bei 350 Eur iš G. N. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) – o jam neišgalint, iki jo pilnametystės subsidiariai iš - iš civilinių atsakovių V. T. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir V. N. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) neturtinės žalos atlyginimui. Kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) po 1290, 67 Eur iš kiekvieno kaltinamojo, tai yra T. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir G. N. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), o G. N. neišgalint iki jo pilnametystės subsidiariai iš civilinių atsakovų: V. T. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir V. N. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) proceso išlaidų.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – septynis vokus, kuriuose yra laikmenos su A. V., D. M., T. K., R. V., G. S., V. M., A. G. apklausomis, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.