Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

nukentėjusiajam A. V., jo atstovams pagal įstatymą K. I. ir A. V., atstovui advokatui G. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. N. ir jo atstovų pagal įstatymą V. T. ir V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 4 d. nuos­prendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko­dek­so (toliau – ir BK) 284 straipsnį ir nuteistas šešių mėnesių viešųjų darbų bausme kas mėnesį neat­lygintinai išdirbant po 15 valandų visuomenės labui.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista A. V. 250 Eur iš T. V. neturtinės žalos atlyginimui; bei 350 Eur iš G. N., o jam neišgalint, iki jo pilnametystės subsidiariai - iš civilinių atsakovų V. T. ir V. N. neturtinės žalos at­ly­gi­nimui. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Priteista A. V. po 1 290, 67 Eur iš kiekvieno kaltinamojo, tai yra T. V. ir G. N., o G. N. neišgalint iki jo pilnametystės subsidiariai iš civilinių at­sakovų: V. T. ir V. N. proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir T. V., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepateikta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. N. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje su T. V., o taip pat kartu su asmenimis, kurie neturi amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2017 m. sausio 27 d., apie 20 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), be jokios dingsties, įžūliu elgesiu, rodydami aiškų žmogaus negerbimą, de­monstruodami elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, aplinkinių akivaizdoje, asme­nims, nesančiais nusikaltimo subjektais, ranka sudavus ne mažiau kaip po du smūgius nu­ken­tė­ju­siajam A. V. į įvairias kūno vietas, o G. N. ranka sudavus smūgį nu­kentėjusiajam A. V. į galvą, T. V. tyčia koja spyrė nukentėjusiajam A. V. į pilvą, o jam nugriuvus ant žemės spyrė į nugarą, tuo bendrais veiks­mais padarė nukentėjusiajam A. V. poodines kraujosruvas juosmens srityje, dešinio kelio sumu­ši­mą su poodine kraujosruva, odos nubrozdinimą kairio kelio srityje, kairės alkūnės sumušimą, odos nubrozdinimą nugaroje, kaklo sumušimą, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė nuken­tėju­sio­jo A. V. sveikatą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3.9. Kaltinamojo T. V. parodymai paneigia nukentėjusiojo A. V. ir liudytojo G. S. parodymus apie apelianto dalyvavimą nusikaltime, šių asmenų parodymų prieš­ta­ravimai nuosprendyje nepašalinti. Liudytojas D. J. teisiamajame posėdyje pa­aiš­ki­no, kad A. V. yra jo draugas. Įvykio dieną jis kartu su A. V., R. V., G. S., A. G. ėjo (duomenys neskelbtini). Pamatė grupelę jaunuolių. Iš jų atpažino J. D. ir G. N.. Keli vaikinai apstumdė A. V., po to trenkė ir jis par­griu­vo. Nematė, kas sudavė smūgį. Einant jį už peties patraukė galimai G. N., jis nu­krito prie mašinos, užsidengė rankomis veidą, kadangi buvo spardomas. Kas jį spardė - nematė. Matė, kaip trenkia A. V., už 6-8 metrų atstumu nuo jo, bet kas mušė, pa­sa­ky­ti negali. A. V. po įvykio pasakojo, kad jį mušė G. su ranka. Šis liudytojas nu­ro­dė, kad nuteistojo buvo pargriautas ir spardomas automobilių aikštelėje. Pagal jo pa­ro­dy­mus, nuteistasis buvo prie automobilių aikštelės tuo momentu, kai prie vėliavos buvo mu­ša­mas A. V.. Skirtingai nuo liudytojo G. S., D. J. nepabėgo, buvo kon­flik­to vietoje iki galo, ir viską matė iš arti. Jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuoseklūs ir toje dalyje, kad apeliantas nesudavė smūgio nukentėjusiajam. Teismas šia jo parodymų dalimi nepagrįstai nesivadovavo ir jų neįvertino. Liudytojas G. S., siek­damas reabilituoti save nukentėjusiojo akivaizdoje už savo parodytą bailumą pabėgant ir paliekant nelaimėje draugą, kaip kompensaciją atkartoja nukentėjusiojo versiją pa­tvir­ti­nan­čius parodymus. Liudytojas R. V. nepatvirtino, kad apeliantas sudavė smūgį A. V.. Liudytojas A. G. nepatvirtino, kad apeliantas sudavė smūgį A. V.. Tačiau jis patvirtino, kad po įvykio jų kompanija susitiko ir aptarinėjo, o gal ir derino įvykio aplinkybes. Vertinant nukentėjusiojo A. V. ir liudytojo G. S. paro­dy­mus, teismui buvo žinoma, kad jie yra draugai, kad bendravo tuoj po įvykio. Liudytojų J. D., A. T., E. J., D. P., A. G. parodymus teismas ver­ti­no kritiškai, jais nesivadovavo, motyvuodamas tuo, kad jie yra draugiškuose santykiuose su nuteistuoju, kad iki teisiamojo posėdžio susižinojo ir suderino parodymus. Tačiau ir nu­ken­tėjusysis A. V. yra draugiškuose santykiuose su liudytoju G. S., su juo su­si­ži­nojo ir bendravo iki teisiamojo posėdžio, tačiau liudytojo G. S. parodymus, esant ana­logiškoms aplinkybėms, įvertino kaip patikimus, tuo pažeisdamas ne tik įrodymų ver­ti­ni­mo taisykles, bet ir asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Valstybinės teismo medi­ci­ni­nės tarnybos specialisto išvada ir ekspertės Z. M. paaiškinimais teisiamajame po­sėdyje objektyviai nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiojo A. V. galvos srityje nebu­vo padaryti jokie sužalojimai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis keletą metų už­si­iminėjo boksu, yra išlavinęs smūgio kumščiais techniką ir jėgą. Jeigu jis kaltinime nu­ro­dytomis aplinkybėmis būtų sudavęs kumščiu A. V. į galvą, tai pasekmės būtų sun­kesnės, padaryti akivaizdūs sužalojimai.

3.10. Pirmosios instancijos teismo teisėja nesilaikė teismo nešališkumą užtikrinančių nuostatų. 2018 m. kovo 14 d. teisiamojo posėdžio pabaigoje teisėja sukūrė situaciją, kuri užfiksuota tei­siamojo posėdžio protokole (citata iš protokolo 15-to puslapio): „...Nu­ken­tė­ju­siojo ats­to­vui adv. G. K. uždavus klausimą, ar išklausęs liudytojų jis nekeičia savo paro­dymų dėl G. N. dalyvavimo nusikaltimo padaryme, kaltinamasis T. V. neat­sakė...“ Toks nukentėjusiojo atstovo klausimas nesiderina su teisingo teismo proceso prin­cipais, pažeidžia kaltinamojo teisę į gynybą, be to, vertintinas kaip neteisėtas spau­di­mas duoti kaltinimo aplinkybes patvirtinančius įrodymus apie T. V. (ir mano) neva ben­drininkavimą darant nusikalstamą veiką.

3.11. Teisėja „pakoregavo“ nukentėjusiojo atstovo siūlymo formuluotę – frazę, ar išklausęs liu­dy­tojų jis nekeičia savo parodymų, pakeitė fraze ar nenori papildyti savo parodymus, šioje si­tuacijoje vertinama kaip teismo neteisėtas psichologinis spaudimas prievarta išgauti iš nepil­namečio kaltinamojo T. V. kitokius parodymus apie jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Skunde pažymėta, kad teisėja neapeliavo į nukentėjusiojo A. V. ir liudytojo G. S. sąžiningumą, kai pastarieji teisiamajame posėdyje keitė pa­ro­dy­mus. Tai patvirtina teismo šališkumą - išankstinį palankumą nukentėjusiajam ir prie­šiš­kumą kaltinamiesiems. Konstatavus, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, pagal BPK 326 str. 1 d. 4 p. nuostatas skundžiamas nuosprendis besąlygiškai turi būti panaikintas.

3.12. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo ir akivaizdžiai šališko liudy­to­jo G. S. parodymais, kuriuos neteisingai įvertino šališkas teismas. Šių asmenų pa­ro­dy­mai negali būti vertinami kaip atitinkantys aukštą patikimumo standartą, be to, paneigti kitais byloje ištirtais įrodymais.

3.13. Šioje byloje įrodyta, kad A. V. užpuolė ir sumušė T. V., E. J. ir A. G. Tačiau neįrodyta, kad nuteistasis su­da­vė smūgį nukentėjusiajam A. V.. Teis­mas, pripažindamas nuteistąjį kaltu, neteisingai pritaikė BK 284 str., kadangi nuteisė už vei­ką, kurią darant jis nedalyvavo.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skun­de pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo G. N. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis ir jo atstovai prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo G. N. ir jo atstovų pagal įstatymą V. T. ir V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Lietuvos Respublikos bau­džiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nu­sta­tyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nus­tatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įro­dymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos ap­lin­kybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame pa­da­rytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iš­sa­miai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įsta­ty­mą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tai, jog apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija nesutampa su teismo vertinimu, savaime nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.

7. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo teisėja nesilaikė teismo nešališkumą užti­krinančių nuostatų. 2018 m. kovo 14 d. teisiamojo posėdžio pabaigoje teisėja nu­ken­tė­ju­siojo ats­to­vui leido užduoti klausimą kaltinamajam T. V., kuris nesiderina su teisingo teismo pro­ceso prin­cipais. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su ape­lia­cinio skundo argu­men­tu, jog pirmosios instancijos teismas šališkai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ar nesilaikė kitų teismo nešališkumą užtikrinančių nuostatų. Nukentėjusiojo atstovo už­duo­tas klausimas, į kurį T. V. neatsakė, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teis­mas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, išsamiai ištyrė ir visapusiškai įvertino bei skundžiamame nuos­pren­dyje aptarė visus byloje surinktus įrodymus, todėl padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog G. N. padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuos­­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­da­ma­sis at­me­tė kitus įrodymus. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir skir­da­mas G. N. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straips­nyje, nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo.

9. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. N. fizinio smurto nevartojo, tačiau teis­mas šiuos skundo argumentus vertina kaip gynybinę poziciją, kuri paneigta byloje surinktais ir ištir­tais įrodymais. Nagrinėjant byla teisme nustatyta, kad G. N. ir T. V. bendrininkų grupėje, tyčia, bendrais veiksmais, kartu su asmenimis negalinčiais būti nusi­kal­ti­mo subjektais, padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčijamos nusta­ty­tos aplinkybės, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje grupė jaunuolių užpuolė A. V., su­duo­dami jam smūgius kojomis ir rankomis, tokiu būdu padarydami nežymų sveikatos sutrik­dy­mą ir sutrikdydami viešąją tvarką. Liudytojų, E. J., A. G. ir kaltinamojo T. V. parodymais nustatyta, kad jie sudavė A. V. kaltinime nurodytus smūgius. Konkrečiu atveju ginčijamas tik kaltinamojo G. N. dalyvavimas nusikaltime, suduodant vieną smū­gį A. V. į galvą. Kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, kad kal­ti­na­ma­sis G. N. sudavė inkriminuojamą smūgį nukentėjusiajam A. V. į galvą, pa­tvirtina pats A. V. Šiuos jo parodymus patvirtina tiesiogiai smūgį matęs G. S.. Liu­dy­tojas R. V. nors nurodė, kad G. N., pripuolusį prie A. V., matė tik iš nu­garos, tačiau iš jo kūno judesių sprendė, kad jis sudavė A. V.. Kad G. N. smur­tavo prieš nukentėjusįjį, pats A. V. iškart po įvykio sakė savo draugui D. J. bei motinai. Tiek G. S., tiek A. V. parodymus dėl G. N. suduoto smūgio pa­tvir­tino ir ikiteisminiame tyrime atliktos akistatos metu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų ko­legija, įvertinusi aptartus parodymus, daro išva­dą, jog minėtų liudytojų parodymai, tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme esminėse aplinkybėse sutampa, yra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Pirmosios instancijos teis­mas pagrįstai jais vadovavosi atmesdamas nu­teis­tojo versiją, jog fizinis smurtas konflikto metu nebuvo naudojamas.

10. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kodėl pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nuo­sek­liais liudytojų J. D., A. T., E. J., D. P., A. G. paro­dy­mais. Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog pats G. N. teigia, kad stovėjo su M. S., tą teigia ir kai kurie kiti asmenys. T. V. nurodo, kad G. N. stovėjo vienas. R. V. parodė, kad G. N. buvo su tais vaikinais, kurie mušė A. V., t. y., buvo prie A. V.. Tokie prieštaravimai yra netik G. N. atžvilgiu, bet ir kitų smurtavusių asmenų atžvilgiu. E. J. teigia, kad A. V. mušė jis ir T. V., nurodo, kad A. G. jo nemušė, nors pats A. G. ir kiti asmenys nu­ro­do priešingai, tai yra, kad mušė A. V.. Kaip matyti, aptarti liudytojų parodymai yra nenuo­seklūs ir prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais va­do­vavosi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybėms, tai yra konkrečiu at­veju nelaikė įro­dan­čiais, kad G. N. nukentėjusiajam nesudavė smūgio į galvą. Prie­šingai nei teigiama ape­lia­ciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino visų liu­dy­tojų parodymus, tame tarpe ir liudytojos D. M., todėl nėra pagrindo teigti, kad tam tikri parodymai pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis keitė parodymus, buvo nenuoseklus, tačiau atmesdama šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusysis nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad jam smūgį sudavė būtent G. N., kaip jau minėta, A. V. parodymus dėl G. N. suduoto smūgio patvirtino ir ikiteisminiame tyrime atliktos akistatos metu, ir apie įvykį pasakodamas mamai ir draugui. Nukentėjusysis savo paaiš­kinimuose išliko nuoseklus, esminės jo nurodytos ap­lin­kybės sutapo viso proceso metu, todėl nėra pagrindo teigti, nukentėjusiojo parodymai nenuo­sek­lūs ir teismas nepagrįstai jais va­do­va­vosi.

12. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina tik jo draugas G. S., su kuriuo parodymai yra suderinti, tuo tarpu kiti liudytojai šių parodymų nepa­tvir­tina. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių dėl kurių nukentėjusysis su liudytoju G. S. galėjo tyčia apkalbėti nuteistąjį. Apeliacinės instancijos teis­mas pažymi, jog aplinkybė, kad liudytojai nematė smūgių sudavimo fakto, negali paneigti ap­lin­ky­bės, kad smūgiai buvo suduoti. Konfliktas truko trumpą laiką, konflikte daly­va­vo didelis būrys jaunuolių, vyko sumaištis, dalis jaunuolių vykstantį konfliktą stebėjo iš di­des­nio atstumo, todėl tikėtina, kad G. N. suduoto smūgio jie ga­lė­jo ir nematyti. Pažymėtina, kad liudytojas R. V. nors nurodė, kad G. N., pripuolusį prie A. V. matė tik iš nugaros, tačiau iš jo kūno judesių sprendė, kad G. N. sudavė A. V.. Liu­dy­to­jui D. J. tą patį vakarą A. V. sakė, kad jį mušė G. N.. Kaip matyti iš ap­tartų liudytojų parodymų, nors tik G. S. matė kaip nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, tačiau kitų aukščiau aptartų liudytojų parodymai patvirtina nu­ken­tėjusiojo nurodytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiojo versija, kurią netiesiogiai pa­tvir­tino ir įvykio liudytojai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų liudytojų paro­dy­mai kartu su kitais byloje esančiais įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina G. N. kaltę.

13. Skunde teigiama, jog G. S. patvirtino nukentėjusiojo parodymus tik todėl, kad nesmagiai jautėsi prieš nukentėjusįjį, nes pats iš įvykio vietos pasišalino. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu at­ve­ju aplinkybė, kad G. S. iš įvykio vietos pabėgo, neturi įrodomosios reikš­mės sprendžiant ape­lianto G. N. kaltės klausimą. Liudytojas G. S. aptariamo įvykio metu neturėjo pareigos elgtis vienaip ar kitaip, todėl skundo argumentai, susiję su šio liudytojo elgesiu įvykio metu, nenagrinėtini ir neturi reikšmės vertinant nukentėjusiojo pa­rodymų patikimumą.

14. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiojo parodymus, kad buvo panaudotas fizinis smurtas, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyta, kad A. V. konstatuota poodinės kraujosruvos juos­mens srityje, dešinio kelio sumušimas su poodine kraujosruva, odos nubrozdinimas kairio kelio srityje, kairės alkūnės sumušimas, odos nubrozdinimai nugaroje, kaklo sumušimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti kietu, buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti tiriamojo nurodytu laiku, t. y 2017 m. sausio 27 d. (1 t., b. l 48). Apeliaciniame skunde pažymėta, kad Valstybinės teismo medi­ci­ni­nės tarnybos specialisto išvada ir ekspertės Z. M. paaiš­ki­ni­mais teisiamajame po­sėdyje objektyviai nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiojo A. V. galvos srityje nebu­vo padaryti jokie sužalojimai. Atmesdama šiuos skundo argumentus, tei­sėjų kolegija pažymi, jog A. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, kaip matyti nuken­tė­ju­sy­sis nebuvo stipriau sužalotas, todėl aplinkybė, kad iš karto smurto žy­mės galvoje nesimatė, nepaneigia aplinkybės, kad prieš nuken­tė­ju­sįjį buvo panaudotas fizinis smur­tas. Įvertinęs aptartus įrodymus, teismas neturi pagrindo abe­joti, jog G. N. sudavė smūgius A. V.. Kaip nepagrįstas atmetamas ir skundo argumentas, kad nuteistajam, kuris lanko bokso treniruotes, sudavus smūgį, žymės tikrai turėjo likti. Kolegija pažymi, kad prie­šin­gai, šiuo sportu užsiimantis žmogus turėtų mokėti valdyti smūgio techniką ir jėgą, ir tikėtina, kad gali suduoti tiek stiprų, tiek nestiprų smūgius. Skundo argumentas, kad vien dėl lankomų bokso treniruočių G. N. galėjo padaryti tik sunkius sužalojimus, atmetamas kaip nepa­grįstas jokiais objektyviais duomenimis.

15. Skunde taip pat teigiama, jog teismas, konstatuodamas, kad liudytojai iki apklausos teisia­ma­ja­me posėdyje susižinojo su suderino parodymus, o tai reiškia, kad davė melagingus parodymus, privalėjo priimti nutartį perduoti prokurorui arba taikyti jiems nustatytas sankcijas už vengimą duoti parodymus, tačiau taip nepadarė. Atmesdama šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog, nors pirmosios instancijos teismas ir vertino kai kurių liudytojų parodymus kri­tiš­kai, tačiau nelaikė jų akivaizdžiai melagingais. Kolegija taip pat pažymi, jog teismo diskrecija yra spręsti, ar kiekvienu konkrečiu atveju turi būti priimama nutartis dėl sankcijų liudytojams taikymo.

16. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo tei­sės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies, jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų.

17. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo gautas nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato G. K. prašymas priteisti iš kalto asmens 726 Eur atstovavimo išlaidų. Pagal bau­džia­mojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas ad­vo­kato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmo­kėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Prašomos priteisti išlaidos, sietinos su su­si­pa­žinimu bylos medžiagos ir atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju bau­džiamoji byla nėra sudėtinga, ją sudarė 3 tomai, nukentėjusiojo atstovas dalyvavo bylą na­gri­nė­jant ir pirmos instancijos teisme, nors nuteistojo apeliacinis skundas ir yra pakankamai didelės apim­ties – 18 lapų, tačiau byla apeliacinėje instancijoje išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Teismo nuomone, pagrįsta, protinga ir atitinkanti advokato darbo sąnaudas suma mažintina iki 300 Eur ir priteistina iš G. N..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. N. ir jo atstovų pagal įstatymą V. T. ir V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš G. N., o jam neišgalint, iki jo pilnametystės subsidiariai iš civilinių atsakovų V. T. ir V. N. 300 (tris šimtus) Eur A. V. naudai jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės ins­tancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.