Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais O. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-169-97/2012 pagal pareiškėjos O. V. pareiškimą suinteresuotam asmeniui A. M. M., suinteresuotam asmeniui su savarankiškais reikalavimais O. J. dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Į Kauno rajono apylinkės teismą kreipėsi O. J. prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-0909-485/2007, panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007-04-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos O. V. prašymą atmesti, taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad O. J. buvo daugiau kaip metus išlaikoma S. J., mirusios 1992-05-11, ir po jos mirties priėmė S. J. palikimą. Kauno rajono apylinkės teismas 2011-04-08 sprendimu O. J. pareiškimą atmetė. Kauno apygardos teismas 2011-09-27 nutartimi panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2011-04-08 sprendimą ir procesą civilinėje byloje Nr. 2-0909-485/2007 atnaujino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nepagrįstai atmetė apeliantės pareiškimą, kadangi netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir teismo išvada, jog apeliantė 1992 m. dirbo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teismas neįvertino aplinkybių, jog ji nuo vaikystės buvo neįgali ir dėl neįgalumo negalėjo dirbti, per savo gyvenimą ji yra dirbusi tik kelis mėnesius. Ji buvo S. J. išlaikytinė, todėl pateko į 1964 m. redakcijos CK 573 straipsniu priskiriamų įstatyminių įpėdinių, prie kurių buvo priskiriami nedarbingi išlaikytiniai, ratą. Aplinkybes, jog apeliantė nuo 1980 metų, mirus jos motinai, faktiškai buvo auginama ir išlaikoma S. J., patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai, o įrašas 1980-1985 m. ūkinėse knygose patvirtina, kad ji gyveno pas S. J.. Tėvas buvo to paties kolūkiečio kiemo narys ir turėjo lygias teises į pastatus, jie visi sudarė vieną šeimą ir vedė bendrą ūkį. 1991 m. mirus tėvui apeliantė liko gyventi pas S. J., kuri ligos dokumentuose buvo nurodyta, kaip apeliantės globėja. Po S. J. mirties apeliantė ginčo pastatuose liko gyventi ir gyveno viena, o pareiškėja O. V. tuo metu gyveno Kaune ir pastatais nesinaudojo. Ji tik vėliau prieš apeliantės valią ir grasindama susidorojimu įsikėlė į ginčo pastatus. O. V. ir jos sutuoktinis visais būdais stengėsi išgyvendinti ją iš pastatų, todėl ji buvo priversta išeiti iš namų ir prisiglausti pas kitus asmenis. Be to, pati pareiškėja nurodė aplinkybę, jog apeliantė gyveno ginčo pastatuose, todėl prašė ją iškeldinti.

Nurodo, jog pareiškėjos O. V. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tenkintas nepagrįstai, teismas spendime nenurodė motyvų, kokiu pagrindu O. V. valdė nuosavybės teise ginčo pastatus ir kuo pasireiškė teisėtas, sąžiningas ir atviras pastatų valdymas. Aplinkybė, jog ginčo pastatuose gyveno apeliantė, kuri buvo tiek tėvo, tiek S. J. teisių perėmėja, pareiškėjai buvo žinoma, tačiau ji tai nuslėpė ir neįtraukė į bylą suinteresuotu asmeniu. Kadangi apeliantė ginčo pastatuose gyveno, kaip buvusi šeimos narė, ir buvo faktiškai priėmusi S. J. palikimą, nėra pagrindo teigti, kad O. V. ginčo pastatus valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai 10 metų. Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, jų nevertino ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad S. J. sutuoktinio M. J. palikimo nepaveldėjo, nes tuo metu jau buvo kolūkiečių kiemas, o šeimos galva įrašytas apeliantės tėvas. Teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, kadangi atmetė prašymą liudytojus A. M. ir A. M. dėl jų būklės sveikatos apklausti jų buvimo vietoje, taip atimant galimybę teikti įrodymus. Todėl byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat materialinės ir procesinės teisės normų taikymo pažeidimų.

Dėl apeliantės pareikšto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir naujų įrodymų prijungimo

Apeliantė pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, jog tai yra būtina dėl to, kad jai būtų suteikta galimybė pateikti papildomus įrodymus, ir apeliacinės instancijos teismui pateikė liudytojų A. M. ir A. B. rašytinius parodymus, kuriuos yra patvirtinusi notarė (b. l. 71- 74). CPK 193 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui. Šalių iniciatyva liudytojas gali būti kviečiamas į papildomą apklausą teisme, kai tai būtina siekiant detaliau nustatyti bylos aplinkybes. Prieš duodamas parodymus, liudytojas pasirašo šio straipsnio 4 dalyje nustatytą priesaikos tekstą ir yra pasirašytinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Rašytiniai liudytojo parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę liudytojai turi būti apklausiami betarpiškai teismo, o rašytiniai liudytojų parodymai yra galimi tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba yra sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje. Tačiau aplinkybės, dėl kurių apeliantės nurodytų liudytojų apklausa betarpiškai teismo posėdyje yra negalima, nėra patvirtintos. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas tenkino suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais O. J. atstovo prašymą apklausti liudytojus, tame tarpe ir liudytoją A. M. (b. l. 18-20). A. M., kuriam buvo įteiktas šaukimas (b. l. 22), priimdamas šaukimą įrašė pastabą, kad atsisako dalyvauti, pažymėjęs, kad yra invalidas, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie šio liudytojo sveikatos būklę ir negalimumą dalyvauti teismo posėdyje. Vėliau šaukimai, siųsti šiam asmeniui, nebuvo įteikti jo neradus ir šaukimų jam neatsiėmus (b. l. 31-33). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą išvykti į liudytojų gyvenamąją vietą ir ten juos apklausti arba suteikti galimybę pateikti rašytinius įrodymus ( b. l. 47-59). CPK 192 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad liudytojas gali būti teismo apklausiamas savo buvimo vietoje, jeigu jis, teismo šaukiamas, dėl ligos, senatvės, neįgalumo ar kitų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių negali atvykti, o dalyvaujantis byloje asmuo, kurio iniciatyva šis liudytojas yra kviečiamas, negali užtikrinti jo atvykimo Prašymas apklausti liudytoją A. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo reikštas, be to, teikiant jos rašytinius parodymus apeliacinės instancijos teismui nenurodyta ir jokiais duomenimis nepatvirtinta, dėl kokių priežasčių ji negalėjo būti apklausta betarpiškai pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad tai nėra tas išimtinis atvejis, kuomet šių liudytojų apklausa nebuvo galima betarpiškai pirmosios instancijos teisme, todėl prašymas prijungti šių liudytojų rašytinius parodymus netenkintinas. Kadangi būtent dėl šios priežasties apeliantė reiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atmetus prašymą priimti į bylą rašytinius liudytojų parodymus, nelieka pagrindo tenkinti ir kitą jos prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, byloje dalyvaujančių asmenų pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, byloje dalyvaujantiems asmenims suteiktos galimybės teikti įrodymus, kuriais jie grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, o šalių (jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta būtinumo bylos aplinkybes aiškintis, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl išlaikymo ir palikimo priėmimo faktų nustatymo

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas suinteresuoto asmens O. J. pareiškimą, padarė išvadą, kad O. J. nebuvo išlaikoma palikėjos S. J.. Būtent šią išvadą ir ginčija apeliantė, teigdama, kad buvo netinkamai įvertinti įrodymai. Kadangi S. J. mirė ir palikimas atsirado 1992 m., ginčo paveldėjimo santykiams taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis). Tuo metu galiojusio CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad prie įstatyminių įpėdinių priskiriami nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. Tai reiškia, kad O. J. galėtų būti mirusios S. J. įpėdine, jei ji tuo metu buvo nedarbinga ir buvo išlaikoma palikėjos ne mažiau kaip vienerius metus iki jos mirties. O. J. nedarbingumą patvirtina byloje pateiktas invalido pažymėjimas, iš kurio matyti, kad jai antra invalidumo grupė nustatyta ir pensija paskirta nuo 1992-04-01 (civ. bylos Nr. A-3-720/2011 b. l. 8), t. y. ji buvo pripažinta nedarbinga tik prieš daugiau kaip mėnesį laiko iki palikėjos S. J. mirties, kuri mirė (duomenys neskelbtini). O. J. yra gimusi (duomenys neskelbtini) (civ. bylos Nr. A-3-720/2011 b. l. 10), todėl pilnamete tapo (duomenys neskelbtini) ir vieneri metai iki palikėjos mirties jau nebebuvo nedarbinga dėl amžiaus. Tokiu būdu nėra įrodytas O. J. nedarbingumo faktas, dėl kurio ji galėjo būti išlaikoma S. J. ne mažiau kaip vienerius metus iki jos mirties. Be to, visiškai pagrįsta teismo išvada, jog neįrodyta ir aplinkybė, kad O. J. ne mažiau kaip vienerius metus iki S. J. mirties buvo pastarosios išlaikoma. Byloje nėra duomenų, kad S. J. galėjo išlaikyti O. J. ir ją faktiškai išlaikė. Pažymėtina, kad S. J. mirė būdama 80 metų amžiaus, todėl atsižvelgiant į jos amžių (tuo pačiu ir sveikatos būklę) mažai tikėtina, kad ji turėjo galimybę išlaikyti dar kitą suaugusį asmenį. Be to, pati O. J. bylos nagrinėjimo metu yra pripažinusi, kad tuo metu, kai mirė tėvas J. J. ((duomenys neskelbtini), ji dirbo Kačerginėje, o iki S. J. mirties dar dirbo keliuose darbuose (civ. bylos Nr. A-3-720/2011 b. l. 27-31, 146-147, nagrinėjamos bylos b. l. 47-59 ) Tačiau šiuo atveju esminę reikšmę turi faktas, kad yra nepatvirtintas jos išlaikymo reikalingumas, nes ji tuo metu jau buvo pilnametė, o nedarbingumas nustatytas tik prieš palikėjos mirtį. Atsižvelgiant į tai, teisiškai nereikšmingi liudytojų parodymai (b. l. 47-59) apie galimą O. J. išlaikymą, be to, jų parodymai apie išlaikymą liečia laikotarpį, kai suinteresuotas asmuo O. J. dar buvo jaunesnio amžiaus (moksleivė), t. y. patvirtina aplinkybes, buvusias anksčiau nei vieneri metai iki S. J. mirties.

Suinteresuotam asmeniui O. J. neįrodžius aplinkybės, kad ji buvo išlaikoma S. J. ne mažiau kaip vienerius metus iki jos mirties, ji tuo pačiu nepatvirtino, kad yra įstatyminė įpėdinė CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Nebūdama įpėdine, ji negalėjo priimti ir S. J. palikimo. Pažymėtina ir tai, kad turto, kuriam pareiškėjos O. V. prašymu buvo nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, daiktinės teisės S. J. vardu palikimo atsiradimo metu nebuvo įregistruotos (civilinės bylos Nr. 2-0909-485/2007 b. l. 20-26. Be to, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė neįrodė, kad ji S. J. palikimą (jei jis ir būtų) priėmė faktiniu valdymu 1964 m. redakcijos CK 587 straipsnio numatyta tvarka ir terminais. Net ir liudytojai patvirtino, kad O. J. ginčo valdoje gyveno iki savo tėvo mirties, t. y. iki 1991-05-22 (liudytojų J. B., L. L. M. parodymai b. l. 47-59(). Be to, įpėdinio apsigyvenimas gyvenamojoje patalpoje, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir savarankiškai neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesirūpino turtu ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo, nepripažįstama palikimo priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. V. J. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje J. G. v. A. B. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-586/2007 ir kt.).

Dėl sprendimo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą peržiūrėjimo

Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas byloje, suteikiant suinteresuotam asmeniui O. J. galimybę leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti savo reiškiamų reikalavimų dėl nurodytų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pagrįstumą ir tokiu būdu patvirtinti savo, kaip tinkamo subjekto, teisę prašyti atnaujinti procesą. Įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį. Tik suinteresuotam asmeniui pateikus visus įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų jo konkrečią teisę ar įstatymo saugomą interesą, dėl kurių teismas nusprendė neįtraukęs į procesą, gali būti peržiūrėtas teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Tai reiškia, kad anksčiau priimtas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas ir sprendimas pakeistas ar priimtas naujas sprendimas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė tinkamas subjektas. Suinteresuotas asmuo O. J. reiškiamais reikalavimais siekė patvirtinti savo, kaip įpėdinės, teises į ginčo turtą, tačiau, kaip nurodyta, šių savo teisių neįrodė, t. y. byloje nenustatyta, kad ji, kaip nedarbinga mirusiosios S, J. išlaikytinė, buvo įstatyminė įpėdinė, todėl nebūdama įpėdine negalėjo priimti jos palikimo. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo visą bylą peržiūrėti iš naujo pagrįstumo ir teisėtumo aspektu, nes nenustatyta, kad teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl suinteresuoto asmens O. J. teisių ar pareigų (CPK 366 str. 1 d. 7 p.). Todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjos O. V. pareiškimo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą pagrįstumo neanalizuotini.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.