Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui V. K. ir jo atstovui advokatui D. V., atsakovei L. B., jos ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovei advokatei E. M. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. patikslintą ieškinį atsakovėms L. B. ir V. I. dėl šalių faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, siekiant sukurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę, atsakovių ir ieškovo turto pripažinimo bendrąja daline šalių nuosavybe, trečiasis asmuo byloje – uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė su ieškovu gyveno ir kūrė buitį kartu virš 16 metų, taip pat per šį laikotarpį susilaukė dviejų vaikų, jais abu kartu rūpinosi, nuolatos teikė ir teikia jiems materialinį išlaikymą, taip pat bendromis lėšomis finansavo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), rekonstravimą, kartu ėmė paskolą šiam tikslui (turtui įregistruota hipoteka) ir toliau bendru sutarimu jame gyveno kaip šeima ilgus metus iki šeimos santykių nutraukimo, bendrai užsiėmė bendro verslo steigimu bei nekilnojamojo turto pirkimu iš bendrų lėšų ir bendro verslo gautomis lėšomis, kad galėtų pilnai tenkinti savo ir vaikų poreikius, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Šalys vertėsi viešojo maitinimo veikla, taip pat įsigijo viešbutį su kavine bei kitas kavines (duomenys neskelbtini), poilsio vilą pobūvių nuomai (duomenys neskelbtini), taip pat plėtodami verslus, atsakovės mamos sklype esančiame ūkiniame pastate (duomenys neskelbtini) ėmė vykdyti sulčių spaudyklos veiklą (verslą). Rašytinė sutartis dėl „bendro gyvenimo“ ar „jungtinės veiklos“ nebuvo sudaryta. Šalys tam tiesiog nematė jokio reikalo, vienas kitu pasitikėjo, gyveno ir kūrė savo bendrą ateitį kartu, kartu planavo įvairius veiksmus, darbus, sandorius, bei juos sėkmingai vėliau įgyvendindavo, plėsdami bendro turto ir verslo apimtis, įsigydami naują turtą investuodami gautas iš bendro verslo lėšas. Taigi, tiek atsakovė, tiek ieškovas savo veiksmais siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šalių turimas ir įsigytas turtas yra dalintinas atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, šios kategorijos bylose taikomas įrodinėjimo taisykles bei kriterijus, taip pat į pačių šalių elgesį, veiklą ir pareiškimus, atliktus iki šios bylos iškėlimo.

Atsakovė L. B. nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. yra registruota vienintelė UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė ir direktorė, turinti 100 proc. įmonės akcijų. Šias akcijas šalys bendrai įsigijo apie 2012 m. rugsėjo 3 d. Dėl patogumo ir šalių suderintos valios, pagrįstos seniai vedamu bendru gyvenimu ir tarpusavio pasitikėjimu, įmonės akcininke Juridinių asmenų registre yra įregistruota tik atsakovė. Abi šalys siekė bendro verslo pradžios, norėjo įsigyti ir įsigijo įmonės 100 proc. akcijų, suteikė patalpas perkeliamam buveinės adresui. 2018 m. liepos 27 d. šalys per jų bendrai įsteigtą UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo 1 354,80 kv. m ploto, 3 aukštų negyvenamąją patalpą-viešbutį, esančią adresu: (duomenys neskelbtini). Patalpų pirmajame aukšte yra ir kavinė. Tai pagrindinis šalių turtas ir dabartinė įmonės buveinė nuo 2018 m. spalio 19 d.

Anksčiau šalys taip pat vertėsi maitinimo verslu, bendrai dirbo ir gavo pajamas. Laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2018 m. spalio 19 d. vyko šių patalpų atnaujinimo, remonto, rekonstrukcijos ir pritaikymo viešbučio veiklai darbai, kuriuos asmeniškai ir pasitelkęs kitus asmenis vykdė ieškovas, taip pat ir vėliau atliko bei vykdė ir kitus su įmonės turtu susijusius remonto ir priežiūros darbus, prižiūrėjo pasamdytus šalių įmonės, t. y. šio viešbučio darbuotojus, dirbo įmonės labui kartu su direktore įsidarbinusia atsakove, kurios atsakomybėje buvo buhalterinės apskaitos, reklamos, licencijų ir kitų dokumentų tvarkymas, darbas su klientais, viešbučio svečiais ir kitais įmonės tiekėjais.

Ieškovas šioje įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) vėliau formaliai buvo įdarbintas gana trumpam laikui 2019 m. liepos 25 d.–2019 m. liepos 31 d., tačiau jos veiklos metu 2012–2021 metais nuolat vykdė visus su įmonės veikla, verslu, įmonės ir kito šalių bendro turto priežiūra, remontu, rekonstrukcija ir statybomis susijusius techninius darbus, organizavo medžiagų pirkimą ir tiekimą, rangovų samdymą, kartu su atsakove L. B. planavo verslo plėtrą, viešbučio su kavine pastato pirkimą, kitų maitinimo taškų, kuriuos iki šiol formaliai valdo šalių įsteigtą įmonė UAB (duomenys neskelbtini), įkūrimą ir priežiūrą, darbuotojų samdymą, baldų ir technikos, reikalingos viešbučio pastato ir kitų vėliau atidaromų maitinimo paslaugų vietų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pirkimą, pristatymą, sumontavimą ir kitokios kasdieninės šio verslo veiklos palaikymą. Ieškovas taip pat atliko ir kitus darbus, kitų įmonės įkūrimo ir įvairaus jos turto bei bendro verslo vykdymo priežiūrą. Ieškovas atliko reikšmingiausią ir svarbiausią bendros įmonės turto pritaikymo viešbučio ir maitinimo verslui reikalingos veiklos bendros dalį, be kurios jokia verslo sėkmė nebūtų įmanoma, o atsakovė tam neprieštaravo ir sutiko, kad ieškovas šią bendrą (jungtinę) veiklą vykdytų negaudamas už tai jokio atskirai sutarto atlygio, be darbo sutarties ir pan. Ieškovui ir atsakovei L. B. nuosavybės teise taip pat priklauso kiti kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, įsigyti po bendro ūkio vedimo pradžios 2004 m. gruodžio 5 d. ir šalių vaikų gimimo.

Atsakovė L. B. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su ieškovo teiginiais ir nurodytomis aplinkybėmis apie tai, jog jie bendro ūkio vedimo laikotarpiu bendrai vykdė jungtinę veiklą ir kartu vystė verslą valdydami UAB (duomenys neskelbtini). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad tarp ieškovo ir atsakovės L. B. buvo susitarimas vykdyti jungtinę veiklą dėl kiekvieno iš ieškovo nurodyto turto vieneto, kuris, anot ieškovo, yra bendros jungtinės veiklos rezultatas.

Šalių gyvenimas nebuvo nuoseklus ir ilgos nepertraukiamos trukmės, jie tai išsiskirdavo, tai susitaikydavo ir vien dėl tokios santykių dinamikos atsakovė niekada neturėjo planų kartu su ieškovu dalyvauti bendroje jungtinėje veikloje. Su ieškovu buvo susitarta, jos santuokos nesudarys, kiekvienas gyvens iš savo uždirbtų lėšų, o tik bendras buities išlaidas dalinsis per pusę lygiomis dalimis. Atsakovė ne tik, kai 2012 m. rugsėjo 3 d. įsigijo įmonės UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, su ieškovu nevedė bendro ūkio, tačiau viso ieškovo nurodyto laikotarpio metu nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki 2021 m. rudens su ieškovu bendrą ūkį vedė epizodiškai.

Tai, kad nebuvo susitarimo dėl bendros veiklos, patvirtina ir tai, jog ieškovas pats nusprendė vykdyti individualią veiklą. Ieškovas iš savo asmeninių lėšų įsigijo sulčių spaudimo įrangą ir nuo 2014 m. vykdė savarankišką sulčių spaudimo verslą. Jeigu šalys būtų vykdę bendrą jungtinę veiklą, į kurią, anot ieškovo, įėjo ir sulčių spaudimo verslas, tai ieškovui spausti sultims nebūtų reikėję įsigyti verslo liudijimo, kadangi sulčių spaudimu būtų galėjusi verstis UAB (duomenys neskelbtini).

Atsakovė V. I. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Patikslintas ieškinys atmestinas

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl bendro gyvenimo nesusituokus, jo metu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir šio turto padalijimo.

Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013 ir kt.).

Pirmuoju patikslinto ieškinio reikalavimu ieškovas V. K. (toliau – ieškovas) prašo pripažinti jo ir atsakovės L. B. (toliau – atsakovė) bendrą veiklą ir faktinę santuoką jungtinės veiklos sutartimi, siekiant sukurti šeimą ir įsigyti bendrą turtą lygiomis dalinis.

Viena vertus, pagal įstatymą faktinė santuoka negali sukelti teisinių pagrindų, todėl apskritai toks reikalavimas teisme negali būti reiškiamas, o jeigu toks pareiškiamas – jį teismas turi atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi teismas buvo nustatęs terminą ieškinio trūkumams, tarp jų – tinkamai ir aiškiai suformuluoti ieškinio pagrindą, pašalinti; 2022 m. liepos 13 d. parengiamajame posėdyje teismas taip pat siūlė ieškovui patikslinti ieškinio reikalavimus, tačiau ieškovas, kurį atstovavo ir kvalifikuotas teisininkas – advokatas, pirmojo reikalavimo netikslino ir jo neatsisakė. Faktinę santuoką būtų galima pripažinti juridiniu faktu tik tuomet, jeigu įstatymų leidėjas tai tiesiogiai numatytų įstatyme, t. y. jeigu įstatymų leidėjas ir faktinei asmenų santuokai suteiktų juridinio fakto, sukeliančio tokios santuokos šalims teises ir pareigas, teisinę reikšmę. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.7, 3.18, 3.23–3.28 straipsnius, santuokos teisinius padarinius sukelia tik santuoka, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-332/2006). Kita vertus, savo turiniu ir esme šis ieškovo reikalavimas sutampa su reikalavimu dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės, sukurtos junginės veiklos sutarties pagrindu, pripažinimo, taigi nelaikytinas savarankišku reikalavimu. Nors dalį šio reikalavimo ieškovas formuluoja prašydamas nustatyti faktinės santuokos su atsakove teisinį santykį, tačiau iš ieškinio turinio ir faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių akivaizdu, jog ieškovas siekia įrodyti jungtinės veiklos sutarties sudarymą su atsakove bendrajai dalinei nuosavybei sukurti, kurias įrodinėja bendro ūkio vedimu, gyvenimu kartu ir pan. Taigi, teismo vertinimu, ieškovas nepareiškė savarankiško reikalavimo pripažinti jo ir atsakovės faktinės santuokos juridinį faktą, kas pagal įstatymų reikalavimus nėra galima. Todėl pripažintina, jog ieškovas pirmuoju ieškinio reikalavimu reiškia procesinį prašymą nustatyti įrodomąjį faktą, jog jis faktiškai kaip šeima gyveno su atsakove ir šis faktas reikalingas patvirtinti materialųjį teisinį faktą, jog tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis bendrajai dalinei nuosavybei sukurti ir tvarkyti.

Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.

CK 6.969 straipsnis apibrėžia, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Remiantis šiuo apibrėžimu ir nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra išskirti esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai: tai yra, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016 ir kt.).

Bylos nagrinėjimo metu šalių paaiškinimais, iš dalies ir liudytojų G. B., G. L. parodymais, nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė kartu pradėjo gyventi 2004 m. gruodžio mėnesį atsakovės nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame iki tol gyveno atsakovė su savo nepilnamete dukra G. 2005 m. birželio 8 d. pirkdami žemės sklypą ir sodo namelį, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), kiekvienas nusipirko po 1/2 (tiksliau – žemės sklypo po 632/1265 ir 633/1265 dalis) dalį šio nekilnojamojo turto, ir kartu šiame name apsigyveno. Jiems (duomenys neskelbtini) gimė dvyniai – dukra S. K. ir sūnus G. K.. Nors byloje liudijo artimi ieškovui asmenys – G. L. (ieškovo sesers vyras), T. B. (ieškovo brolis), R. V. (su ieškovu buvę bendradarbiai), E. R. (ieškovo dukterėčia), I. L. (ieškovo sesuo), E. K. (ieškovo pusseserė), o taip pat atsakovės dukra G. B., mama A. G., UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoja K. O., tačiau vertinant šių liudytojų parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. pačių šalių paaiškinimais, fotonuotraukomis, rašytiniais įrodymais (pavyzdžiui, rožinis diplomas „10 metų kartu“ (2023 m. kovo 6 d. Nr. DOK-6184 priedai)) yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šalių gyvenimas drauge nebuvo tik „jų laisvas gyvenimas be įsipareigojimų“, kaip paaiškino atsakovė; šalys gyveno drauge kaip šeima, kartu dalyvavo draugų šventėse ir patys organizavo šventes, rūpinosi bendra buitimi ir vaikų išlaikymu, kūrė bendrus planus ir ateitį. Be to, rugsėjo 26 d. (pagal faktines bylos aplinkybes pakankamai tikėtina 2021 m.) atsakovės ieškovui siųstos SMS žinutės turinys derantis dėl turto pasidalijimo (2022 m. balandžio 11 d. Nr. CBP-priedai) ir atsakovės paaiškinimai 2023 m. sausio 19 d. teismo posėdyje dėl šios žinutės esmės, kad tai buvo pasiūlymas ginčą išspręsti taikiai po skyrybų, liudija tą faktą, kad iki bylos iškėlimo teisme ir pati atsakovė šalių santykių pabaigą vertino kaip šeimos skyrybas. Kitą vertus, šalių paaiškinimai apie jų tarpusavio santykius nagrinėjamos bylos kontekste rodo apie jų tarpusavio lojalumo nebuvimą, dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas ir šalims nepavyko rasti bendro sutarimo. Nors ieškovas ir nesutiko su atsakovės paaiškinimu, kad šalys pykdavosi, o kai susipykdavo, atsakovė paimdavo vaikus ir išvažiuodavo pas mamą, arba gyvendavo skirtinguose aukštuose, o po kurio laiko vėl susitaikydavo, tačiau tokį jos aiškinimą paneigiančių objektyvių įrodymų nepateikia, o byloje esantys rašytiniai įrodymai iš esmės patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes. Ieškovas skundėsi, kad jį kankina pavydo jausmas, mintys, kad atsakovė neištikima (2022 m. rugsėjo 26 d. Nr. DOK-23579 priedai). Kauno rajono apylinkės prokuratūra 2012 m. balandžio 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą įtariamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, kuriame konstatuota, kad 2012 m. vasario 19 d. savo namuose ieškovas tyčia nežymiai sužalojo savo sugyventinę (t. y. atsakovę) ir tai buvo pirmas smurto atvejis jų šeimoje (2022 m. birželio 3 d. Nr. DOK-14889 priedai). 2016 m. kovo 25 d. atsakovė kreipėsi į policiją dėl ieškovo grasinimo nusižudyti (2022 m. birželio 3 d. Nr. DOK-14889 priedai). Šalys skirtingai aiškina jų bendro gyvenimo pabaigą: ieškovas – kad jų santykiai nutrūko 2021 m. spalio 15 d., kai atsakovė išsikraustė iš šalių namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir viena išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), atsakovė – kad po 2021 m. rugsėjo 24 d. įvykusio konflikto galutinai nustojo su ieškovu gyventi kartu, tačiau jų nurodomas išsiskyrimo aplinkybes sistemiškai įvertinus su liudytojų I. L. ir G. B. parodymais, rašytiniais įrodymais (jau minėta SMS žinute), kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad šalių bendras gyvenimas nutrūko 2021 m. rugsėjo mėnesį.

Tačiau aplinkybė, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas automatiškai bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali tam tikro turto įgyti asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010).

Kartu kasacinės instancijos teismas nurodo, kad aiškinimas, jog visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 ir kt.).

Taip pat kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, skirtingai nei susituokusių asmenų atveju, kai (nesant vedybų sutarties) galioja įstatymu įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimo prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių turto dalys yra lygios, jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios. Šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga byloje tenka ja besiremiančiai šaliai. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip, taikytina įrodžius ir teismui nustačius, kad dėl konkrečių dalių jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo susitarusios. Kitu atveju sutarties šalių valia dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatytina vertinant bendras sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašus pinigais, kitu turtu, profesines ir kitas žinias, įgūdžius ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Vadinasi, sprendžiant tokio kaip nagrinėjamoje byloje pobūdžio reikalavimus, ieškovo pareiga įrodyti jo ieškinio reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

Reikalavimą pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe ieškovas iš esmės siekė pagrįsti liudytojų, apklaustų teismo posėdžių metu, parodymais, tačiau liudytojai tik patvirtino šalių gyvenimo kartu faktą, bet ne šalių tarpusavio susitarimo sąlygas. Dėl nustatinėtinos aplinkybės ypatybės (šalių tarpusavio susitarimo turinio, kuris nėra išviešintas), liudytojų parodymai, kaip įrodymai, patvirtinantys šią aplinkybę, turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais, kadangi, kaip jau minėta, kiekvienos iš bylos šalių kviesti apklausti liudytojai, nesantys partnerių tarpusavio susitarimo šalys, realiai negali perteikti tokio susitarimo turinio, o tik pateikia savo nuomonę dėl tam tikrų aplinkybių buvimo, susiformavusią iš šalies pasakojimų, girdėtų pokalbių. Todėl tokie įrodymai, dėl jų patikimumo stokos, savaime nesudaro pagrindo daryti teismui išvadas dėl byloje keliamo klausimo. Nesant kitų įrodymų, kurias būtų siekiama pagrįsti bylos šalių susitarimo dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo turinį, teismas laiko ieškovo argumentus neįrodytais ir juos atmeta dėl toliau šiame sprendime nurodomų motyvų.

Pirmiausia teismas pastebi, kad nors ieškovas reikalavimą (2022 m. rugpjūčio 8 d. pareiškimas dėl ieškinio dalyko pakeitimo) pareiškė dėl 11 turto objektų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo natūra, tačiau faktiškai aplinkybes įrodinėjo tik dėl dviejų iš jų: UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, arba tiksliau – šiai bendrovei priklausančio viešbučio, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), ir sodo namelio, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – sodo namelis).

Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad bylos šalys atskirai tvarkė ir disponavo savo lėšomis ir tai paneigia ieškovo teiginius dėl šalių siekio kurti bendrą nuosavybę. Kita vertus, teismas pažymi, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažyma apie ieškovo draudžiamąsias pajamas), liudytojo R. V. parodymai (duoti 2023 m. sausio 19 d. teismo posėdyje) įrodo, jog bendro gyvenimo su atsakove metu jis turėjo lėšų, tačiau tik lėšų turėjimo faktas nepatvirtina aplinkybės, jog tos lėšos buvo panaudotos bendrosios nuosavybės sukūrimui, įsigijimui. Atsakovės pateiktas banke esančios sąskaitos išrašas už 2009 m. rodo, kad ieškovas skolino atsakovei pinigus, kuriuos ji grąžino, 2021 m. liepos 14 d. susirašinėjimas per messenger programėlę rodo, kad ieškovas prašė paskolinti jam pinigų (2022 m. birželio 3 d. Nr. DOK-14889 priedai).

Kaip jau minėta, ir ginčo dėl to byloje nėra, kad 2005 m. birželio 8 d. perkant žemės sklypą ir sodo namą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), ieškovas ir atsakovė nusipirko po 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto (tiksliau – žemės sklypo po 632/1265 ir 633/1265 dalis) ir tai patvirtina valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenų bazės išrašas (2022 m. balandžio 11 d. Nr. CBP-215 priedai). L. B. su „Swedbank“, AB 2005 m. birželio 17 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jai buvo suteiktas 24 617 Eur kreditas. Kaip nurodo atsakovė, ieškovo pajamos nebuvo pakankamos kreditui gauti, o ieškovas kartu su patikslintu ieškiniu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV) pažymą jo draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 1 d., t. y. jau po sutarties sudarymo. Minėtos paskolos sutarties prievolių įvykdymo užtikrinimui ieškovas 2005 m. birželio 17 d. su banku sudarė laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią įsipareigojo solidariai su kredito gavėja – atsakove – atsakyti bankui kaip solidarūs skolininkai pagal aukščiau minėtą kredito sutartį. „Swedbank“, AB 2022 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. SR-22-10698 nurodyta, kad minėtos paskolos sutarties prievolių įvykdymo užtikrinimui ieškovas ir atsakovė hipotekos lakštu bankui įkeitė žemės sklypą, sodo namelį, šiltnamį ir kiemo statinius; hipotekos lakšte, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), taip pat nurodyta, kad įkeičiamo daikto savininkai yra L. B. ir V. K. (2022 m. rugpjūčio 2 d. Nr. DOK-19383 priedai) ir tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo su istorija duomenys (2022 m. balandžio 11 d. Nr. CBP-215 priedai). Atsakovės pateikti „Swedbank“, AB banke esančios jos asmeninės sąskaitos išrašai patvirtina atsakovės aiškinimą, kad atsakovė moka už suteiktą paskolą namui (sodo namelis su žemės sklypu) įsigyti, kuriame, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, gyvena ieškovas, o jis tik retkarčiais ir tik nedideles sumas paskolos mokėjimui perveda į atsakovės sąskaitą (2022 m. birželio 3 d. Nr. DOK-14889 priedai). Ieškovo kartu su ieškiniu pateikta, kaip ieškovas nurodo, šalių bendro namo nuotrauka liudija, kad sodo namelis yra rekonstruotas, tačiau atlikta rekonstrukcija viešame registre neįregistruota. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nuosekliai paaiškino, kad jie tardavosi, spręsdavo, kuris kokį daiktą, medžiagas turi nupirkti, kad jų dalys šiame turte būtų lygios. Ieškovas teigė, jog jis rūpinosi namo, į kurį nukreiptas ieškinio reikalavimas, rekonstrukcija, tačiau tai, kad ieškovas bendro gyvenimo su atsakove laikotarpiu rūpinosi jų gyvenamosios aplinkos kūrimu, puoselėjimu, nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimo jungtinės veiklos tikslui pasiekti, įrodo tik tai, kad ieškovas siekė pagerinti buitį, bet nėra pakankamas faktas jungtinės veiklos sutarties sudarymui pagrįsti. Šalių bendro gyvenimo metu dalimis įsigyto, ir kaip asmeninio po 1/2 dalį įregistruoto nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir namo su priklausiniais), teisinis režimas nesikeičia.

Toliau teismas pasisako dėl dar vieno nekilnojamojo turto objekto – 0,0600 ha žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašas rodo (2022 m. balandžio 11 d. Nr. CBP-215 priedai), kad šis žemės sklypas nuosavybės teise registruotas ieškovo vardu, jo įgytas 2018 m. gruodžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RI -7354. Reikalavimą pripažinti šį turtą bendrąja daline nuosavybe ieškovas grindė tik bendro pobūdžio teiginiais, kad jis įgytas bendro gyvenimo su atsakove metu iš bendrų lėšų, tačiau jokių kitų duomenų – sumokėtos kainos, buvusio šalių susitarimo dėl įnašų ir jų dalių šiame turte, netgi pačios pirkimo–pardavimo sutarties – ieškovas neapteikė. Atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškino, kad jų susitarimo pirkti šį žemės sklypą nebuvo; ieškovas norėjo nusipirkti sode greta esantį žemės sklypą ir jį nusipirko, į kurį atsakovė nepretenduoja. Ieškovo pakviestas ir 2023 m. sausio 19 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas sodo kaimynas M. R. parodė, kad šalys gyveno kaip šeima nesakytų: V. atskirai, L. atskirai, buvo vaikai.

Į UAB (duomenys neskelbtini) akcijas yra nukreiptas ieškovo reikalavimas. 2022 m. rugpjūčio 8 d. pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo ieškovas prašo pripažinti 2012 m. rugsėjo 3 d. sudarytą UAB (duomenys neskelbtini) visų vardinių paprastųjų akcijų pirkimo sutartį iš dalies negaliojančia dėl apsimestinumo ir nustatyti, kad šias akcijas bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis įsigijo V. K. ir L. B.. Nurodo, kad šalys kartu bendram tikslui vykdyti įsigijo naujai įregistruotą įmonę, t. y. 100 procentų jos paprastųjų vardinių akcijų, turėdami tikslą verstis verslu ir gauti pelną savo šeimos ir tuo metu 5 metų amžiaus dviejų bendrų jų vaikų bendram gyvenimui aprūpinti. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 12, 178, 187 straipsniai). Atsakovė tokio ieškovo aiškinimo nepripažįsta, teigia, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ji su ieškovu gyveno atskirai, nebendravo, nes buvo susipykę, nebuvo jokio šalių susitarimo dėl UAB (duomenys neskelbtini) akcijų įsigijimo ir dėl bendros veiklos vykdymo. Byloje be ieškovo paaiškinimų apie žodinio susitarimo turinį (apimtį) reikšmingesnių įrodymų faktiškai nėra.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020 49 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu reikalavimu ieškovas siekia, kad jam būtų pripažinta 1/2 dalis nuosavybės į 1/2 dalį visų UAB (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų, t. y. siekia, jog teismas pripažintų kartu su atsakove buvus viena iš akcijų pirkimo–pardavimo sandorio šalių – pirkėjais, tačiau jis nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad jis rūpinosi sutarties sudarymu, atsiskaitė už perkamas akcijas (ir / ar jų dalį) jam priklausančiomis lėšomis, valdė nupirktas akcijas ir / ar jų dalį (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Atsakovės banko sąskaitos išrašas už 2012 m. patvirtina, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas atliko 200 Lt pavedimą už vaikus, 2012 m. rugpjūčio 11 d. ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedė 2 000 Lt, kurie, kaip nurodo atsakovė, buvo skirti už vaikų išlaikymo įsiskolinimą ir ieškovo mokesčių dalį už sodo namą, rodo, kad šalys nebuvo įsipareigojusios naudojant kooperuotus išteklius veikti bendrai. Ieškovas nepateikė paaiškinimų ir kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie buvusį šalių susitarimą bendrai įsigyti bendrovės akcijas. Nors VSDFV pažymos duomenimis, sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo draudžiamųjų pajamų, tačiau tai nepatvirtina, kaip ir kokia suma ieškovas prisidėjo prie akcijų pirkimo. Ieškovas kartu su pradiniu ieškiniu yra pateikęs UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų sąrašą, liudijantį, kad nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. vienintelė bendrovės akcininkė yra atsakovė; 2012 m. rugsėjo 6 d. ranka rašytą ir jo pasirašytą sutikimą, kad bendrovė būtų įregistruota jų gyvenamuoju adresu sodo name. Visa tai rodo, kad nuo sandorio sudarymo beveik 10 metų (ieškinys teisme gautas 2022 m. balandžio 11 d.) ieškovas žinojo ir suprato, jog vienintelė akcijų pirkėja ir savininkė yra atsakovė, tačiau neginčijo, jog sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Ir tik po to, kai šalims išsiskyrus nepavyko susitarti dėl turto, ieškovas pareiškė reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. Ieškovas teiginiais, kad vykdant picerijos verslą, kartu su atsakove įsigijęs UAB (duomenys neskelbtini), šios bendrovės vardu 2018 m. kartu su atsakove įsigijo viešbutį, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), atliko reikšmingus ir svarbius bendros įmonės turto pritaikymo viešbučio ir maitinimo verslui reikalingus remonto darbus, įrodinėjamais jo paaiškinimais bei netiesioginiais įrodymais (patikslintame ieškinyje pateiktomis nuotraukomis), siekia įrodyti, kad kartu su atsakove jis vykdė bendrą jungtinę veiklą. Tačiau VSDFV pažymos duomenimis, ieškovas tik nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. liepos 31 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir per visą šį laikotarpį turėjo 2 806,49 Eur draudžiamųjų pajamų. Pagal 2019 m. sausio 24 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 53 bendrovėje ieškovas dirbo ūkvedžiu. Kitų duomenų apie ieškovo darbą UAB (duomenys neskelbtini) į bylą nėra pateikta. Pagalba padedant tvarkyti UAB (duomenys neskelbtini) ūkio reikalus (atsitiktiniai darbai bare, produktų ar vienkartinių indų pristatymas, šiukšlių išvežimas ir kt.) savaime nereiškia, kad šalys susitarė bendrai rūpintis bendrovės turtu, ir pati savaime nėra bendrosios nuosavybės sukūrimo pagrindas. Pastebėtina, kad dar iki bylos iškėlimo, sprendžiant ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, atsakovė siūlė ieškovui 10 000 Eur už darbus, kuriuos jis atliko, kai atsirado viešbutis (2022 m. lapkričio 30 d.). Taigi, apibendrinant tai kas pasakyta, darytina išvada, kad ieškovui neįrodžius dengiamojo sandorio – jungtinės veiklos ar kitos sutarties, kurios pagrindu jis įgijo nuosavybę į pusę visų UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, – nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl 2012 m. rugsėjo 3 d. sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu sandoriu pirkėjo dalyje.

VSDFV pažymos duomenys, kaip jau minėta, liudija, kad ieškovas nuo 2014 m. iki 2021 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais darbui įsigydavo verslo liudijimus. Tai taip pat patvirtina atsakovės aiškinimą, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl bendros veiklos, nes šalims vykdant bendrą jungtinę veiklą, į kurią, pasak ieškovo, įėjo ir sulčių spaudimo verslas, spausti sultims ieškovui nebūtų reikėję verslo liudijimo, kadangi tokia veikla būtų galėjusi verstis ir UAB (duomenys neskelbtini). Nors ieškovas tvirtina, kad sulčių spaudimo įranga buvo įsigyta verslui plėtoti iš bendrų lėšų ir bendru šalių susitarimu, atsakovei tokį jo aiškinimą kategoriškai neigiant, ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti dėl šio turto dalinės nuosavybės įgijimo pagrindimo.

Atsakovė teigia, kad tarp jos ir ieškovo buvo susitarimas, jog UAB (duomenys neskelbtini) neatlygintinai naudojasi ieškovui priklausančiomis patalpomis, esančiomis adresu: (duomenys neskelbtini), pagal 2018 m. liepos 2 d. panaudos sutartį (2022 m. birželio 3 d. Nr. DOK-14889 priedai), o ieškovas gali įsirengti savo sulčių spaudyklą ir vykdyti sulčių spaudimo verslą atsakovės motinai A. G. priklausančiame ūkiniame pastate, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Liudytoja A. G. (2023 m. kovo 2 d. teismo posėdyje) parodė, kad L. idėja buvo, jog reikia spausti sultis, tačiau tam nerado patalpų, todėl ji perleido ūkinį pastatą, kuriame V. nuo 2014 m. spaudė sultis; sulčių spaudimo versle L. nedalyvavo. Pasak šios liudytojos, 2018 m. L. nusipirko viešbutį, tais pačiais metais V. įsigijo pastatą (duomenys neskelbtini), jį paremontavo, o L. sudėjo įrangą ir atidarė piceriją. Šalims galutinai nustojus gyventi kartu, A. G. pareikalavo, kad ieškovas išsikraustytų iš jai priklausančių patalpų su įranga; šis buvo atvežęs sutartį, norėjo 10 m. išsinuomoti patalpas. 2021 m. rudenį pasibaigus sulčių spaudimo sezonui ir atsakovės motinai neleidus ieškovui toliau dirbti jai priklausančiose patalpose, tarp ieškovo ir UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. gruodžio 16 d. buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis Nr. ALL-2021-12-1 (2022 m. rugpjūčio 30 d. Nr. DOK-21253 priedai). Bylos duomenimis (Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas) (2022 m. balandžio 11 d. Nr. CBP-215) taip pat nustatyta, kad ieškovo nuosavybės teise yra įregistruotas (įrašas galioja nuo 2018 m. liepos 2 d.) 0,0117 ha ploto žemės sklypas ir jame esantis pastatas-prekybos kioskas, esantys adresu: (duomenys neskelbtini). Dar nepasibaigus šiam teisminiam ginčui, 2023 m. balandžio 26 d. aruodas.lt paskelbtas skelbimas, iš kurio matyti, kad ieškovas pardavinėja pastatą-prekybos kioską, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (2023 m. gegužės 22 d. Nr. DOK-13399 priedai), t. y. turtą, kurį šioje byloje prašo pripažinti bendra daline nuosavybe. Teismo vertinimu, byloje ieškovas nenurodė ir neįrodė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kad 0,0117 ha ploto žemės sklypas ir jame esantis pastatas-prekybos kioskas būtų pripažintas jo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, jog dėl aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto ir akcijų įsigijimo jis buvo sudaręs jungtinės veiklos sutartį su atsakove (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Likę ieškinio reikalavimai (dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo natūra, kompensacijos priteisimo) yra išvestiniai iš prieš tai išvardintų pagrindinių ieškinio reikalavimų, todėl atmetus pagrindinius ieškinio reikalavimus, išvestiniai reikalavimai taip pat negali būti tenkinami. Esant tokiam ieškinio išsprendimo rezultatui, nėra prasmės pasisakyti dėl ginčo turto vertės, kadangi įtakos sprendimui tai nedaro.

Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo patikslinto ieškinio, todėl visi reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Patikslintą ieškinį atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja atsakovės ir trečiasis asmuo.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė L. B. už advokatės teisines paslaugas šioje byloje sumokėjo 2 916,10 Eur, kurias sudaro: 302,50 Eur už atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengimą, 2 613,60 Eur atstovavimą parengiamajame bei teismo posėdžiuose, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2023 m. gegužės 23 d. Nr. DOK-13532). Įvertinus atsakovės L. B. advokatės parengtus dokumentus, teismas sprendžia, kad 302,50 Eur išlaidos už advokatės parengtus procesinius dokumentus neviršija Rekomendacijose (8.16 punktas) nustatytų maksimalių dydžių.

Taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) už advokatės teisines paslaugas šioje byloje sumokėjo 4 395,50 Eur, kurias sudaro: 435,60 Eur už susipažinimą su ieškiniu ir jo priedais, 169,40 Eur už teisinę konsultaciją, 1 210 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 181,50 Eur už pasirengimą atstovauti teismo posėdyje, 2 399 Eur už atstovavimą parengiamajame ir teismo posėdžiuose, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2023 m. gegužės 23 d. Nr. DOK-13529). Įvertinus trečiojo asmens advokatės parengtus dokumentus, teismas sprendžia, kad 1 210 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą neviršija Rekomendacijų (8.2 punktas) nustatytų maksimalių dydžių.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. pagal Rekomendacijoje nustatytas taisykles atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012; 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022). Todėl ir šiuo atveju trečiojo asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su ieškiniu ir jo priedais, teisinę konsultaciją, pasirengimą atstovauti teismo posėdyje atskirai neatlyginamos, jas kompensuoja už procesinių dokumentų parengimą priteisiamos sumos.

Nagrinėjant bylą įvyko 11 posėdžių, kurių bendra trukmė siekia 22 val. (Rekomendacijų 9, 10 punktai), vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punkto nuostatomis, maksimali suma už vieno advokato atstovavimą teismo posėdžių metu sudaro 4 180,66 Eur, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek atsakovę L. B., tiek trečiąjį asmenį UAB (duomenys neskelbtini) teismo posėdžiuose atstovavo ta pati advokatė, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti dvigubas bylinėjimosi išlaidas, patirtas už tos pačios advokatės atstovavimą teismo posėdžiuose. Šiuo atveju teismas sprendžia atsakovei ir trečiajam asmeniui priteisti maksimalią sumą už jų patirtas bylinėjimosi išlaidas už vienos advokatės atstovavimą teismo posėdžiuose atsakovei ir trečiajam asmeniui paskirstant proporcingai patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokatės dalyvavimą teismo posėdžiuose sumai, t. y. iš maksimalios 4 180,66 Eur priteistinos sumos už vienos advokatės atstovavimo teismo posėdžiuose 52 procentai šios sumos priteistina atsakovei L. B., 48 procentai – trečiajam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) (2 613,60 + 2 399 = 5 012,60; 2 613,60 x 100 / 5 012,60 = 52; 2 399 x 100 / 5 012,60 = 48). Atsižvelgiant į tai, atsakovei L. B. už advokatės suteiktas teisines paslaugas iš ieškovo iš viso priteistina 2 476,44 Eur (302,50 + (4 180,66 x 52 / 100) = 2 476,44), o trečiajam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) – 3 216,72 Eur (1 210 + (4 180,66 x 48 / 100) = 3 216,72) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė V. I. prašymo ir įrodymų apie byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šiai atsakovei bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų yra atleistas (2022 m. liepos 20 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimas Nr. (8.2Mr)ATS-C-2022-02623 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (2022 m. rugpjūčio 9 d. Nr. DOK-19903), todėl ieškinį atmetus, iš jo antinės teisinės pagalbos bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 476,44 (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt šešis eurus 44 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 216,72 (tris tūkstančius du šimtus šešiolika eurų 72 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.