Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Danske Bank A/S, atstovaujamo Danske Bank A/S Lietuvos filialo, ieškinį atsakovams A. E., G. M., trečiajam asmeniui Z. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė papildomai paaiškino, kad laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai su Z. M., jeigu jis neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito sutartį. Z. M. neįvykdžius sutartyje nustatytų prievolių, laiduotojai atsakingi bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas, t.y. už kredito grąžinimą, palūkanų, netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų sumų sumokėjimą, įskaitant ir vykdymo išlaidas, o 0,08 proc. dydžio delspinigių mažinimas būtų nesąžiningas banko atžvilgiu ir nėra jokio pagrindo jų mažinti, be to, vykdymo išlaidos nepriskirtinos nuostoliams.

Teismo posėdžio metu G. ir Z. M. aiškino, kad bankas juos apgavo. Mano, kad bankui jie neskolingi, kadangi įnešė 50 000 Lt kredito dengimui, bet vis tiek su banku nepavyko susitarti geruoju. Esą ieškovas su jais pasielgė nesąžiningai ir nesutiko su prašomomis priteisti palūkanomis, nes jų manymu su banku yra atsiskaityta. Pažymėjo, kad laiduotojo A. E. nepažįsta, tik teismo posėdyje jį pamatė (2014-02-12), kadangi pradinis laiduotojas buvo Č. I., be to, banko atstovas tuomet sakęs, jog laiduotojo pakeitimas tėra formalumas.

Teismo posėdžio metu šio atsakovo atstovas paaiškino laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes teigdamas, kad nesutinka su nuostoliais ir netesybomis, kadangi ieškovas nepagrįstai reikalauja dvigubų sumų. Jo manymu 0,08 proc. dydžio prašomi delspinigiai yra aiškiai per dideli, be to, byloje esą nėra jokių duomenų apie tai, kaip ieškovas juos apskaičiavo. Pažymėjo, kad laiduotojas yra silpnesnioji sutarties šalis ir jeigu būtų žinojęs apie Z. M. skolą ankščiau nei teismo buvo pranešta, galimai ir delspinigių suma būtų susidariusi mažesnė. Atsakydamas į ieškovo atstovės klausimą apie laiduotojo pareigą domėtis sutartimi, atsakovo atstovas pripažino, kad A. E. tuo nesidomėjo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

G. M. bei Z. M. neginčijo fakto dėl kredito ir laidavimo sutarčių sudarymo ir to, kad bankas jiems suteikė 800 000 Lt kreditą daliai žemės sklypo ir dviejų butų įsigijimui. Tačiau jie visiškai nepagrįstai teigė esantys nebeskolingi bankui dėl to, kad jam pareikalavus jie įnešė 50 000 Lt sumą-neva tai buvo paskutinė likusi skola bankui, tuo tarpu ieškovas neva elgėsi nesąžiningai ir pažeidė jų teises bei interesus, nes sudarant kredito sutartį neatsižvelgė į jų turtinę padėtį, o perimdamas jų turtą ir jį realizuodamas, vėlgi veikė nesąžiningai. Tačiau protingumo principas reikalauja, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo pats rūpintųsi savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Šis principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės (šiuo atveju tai ir dėl laidavimo sutarčių sudarymo) ir galimų jo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą ar kitą veiksmą, gerai apsvarstytų, pasikonsultuotų su teisininku ar kitu kompetentingu asmeniu arba susilaikytų nuo abejotinų veiksmų atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, laikoma, kad jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Nagrinėjamu atveju, ne tik Z. M. sutuoktinė, bet ir atsakovas A. E. pasirašė laidavimo sutartis, pastarasis net nepažinodamas asmens, už kurį laidavo, taip pat ir atsakovės – tą patvirtino ir Z. M., nepasidomėjo laidavimo sutarties esminėmis sąlygomis – būtent tuo, kad pasirašydamas sutartį įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su kredito gavėju – Z. M., jeigu jis neįvykdys visos arba dalies savo prievolės pagal kredito sutartį, o taip pat, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo, o ne kaip jis įsivaizdavo – tris mėnesius. Todėl A. E., sudaręs su banku laidavimo sutartį ir tikėdamasis, kad ji yra terminuota ir po trijų mėnesių laidavimas yra panaikintas, nesidomėjo esama realia situacija, elgėsi itin neatidžiai ir nerūpestingai. Šiuo atveju nėra pagrindo tikėti atsakovo teiginiu, kad jis pasirašė laidavimo sutartį esant esminiam suklydimui. Tuo tarpu atsakovė G. M. neginčijo laidavimo sutarties, jos sąlygų, tik nurodė, kad ji ir jos sutuoktinis (Z. M.) bankui neskolingi, nors teismas nustatė priešingai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas laidavimo ir hipotekos teisinį santykį ir laiduotojo prievolės ypatumus, konstatavo, kad CK normos laidavimą ir hipoteką, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, reglamentuoja netapačiai, tačiau jų nesupriešina, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Anot kasacinio teismo, laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.). Priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (ar jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d.). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš įkeisto turto, pagrindinių skolininkų ir laiduotojų, tai išieškojimo mastas turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2006-05-22 ieškovas (buvęs pavadinimas AB SAMPO bankas) ir Z. M. sudarė kredito sutartį Nr. BP1131060288 (papildomai 2007-11-12 ir 2008-02-27 susitarimus prie sutarties), kuriuo bankas suteikė Z. M. 800 000 Lt kreditą (grąžinti iki 2037-05-22). 2006-05-22 G. M. ir 2008-02-27 A. E. laidavimo sutartimis atitinkamai Nr. FA-BP1131060288 ir FA-BP1131060288 įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su kredito gavėju – Z. M., jeigu skolininkas neįvykdys visos arba dalies savo prievolės pagal kredito sutartį. Laidavimo sutarčių 25 punktas nustato, kad laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento ir galioja iki visiško ir tinkamo skolinių įsipareigojimų bankui įvykdymo pagal kredito sutartį (b. l. 21-28). Kredito sutarties užtikrinimui taip pat hipotekos lakštu buvo įkeistas Z. M. ir G. M. priklausantis turtas: 99,65 kv. m. ploto butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)) ir 98,28 kv. m. ploto butas (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)).

Banko ir atsakovų pasirašytomis laidavimo sutartimis šalys susitarė, kad laiduotojai atsisako teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų kredito gavėjo turtą (sutarčių 4 punktas). 2010-01-06 ieškovas perėmė Z. M. ir G. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius butus už bendrą 655 200 Lt sumą (b. l. 29). CK 4.192 str. 1 d. įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Sudarius įkeitimo sutartį (hipotekos lakštą), kreditorius įgyja teisę į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovas realizuodamas minėtą turtą elgėsi nesąžiningai, todėl teismas G. M. ir Z. M. argumentus, jog ieškovas realizuodamas jiems priklausantį turtą didesne nei perimta suma, pasielgė nesąžiningai jų atžvilgiu, laiko nepagrįstais.

Laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Laidavimo akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ko kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis). Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Tai yra laiduotojo teisių apsauga. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas.

Nagrinėjamoje byloje sutarčių 5 punktuose atsakovai patvirtino, kad jie kaip laiduotojai atsakys solidariai su kredito gavėju ir ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas, t.y. už kredito grąžinimą, palūkanų, netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų sumų sumokėjimą, kaip nustatyta kredito sutartyje. Tokiu būdu atsakovai prisiėmė visišką atsakomybę už skolininką. Iš ieškovo pateikto skolos paskaičiavimo matyti, kad jis pagrįstai prašė priteisti 117 049,19 Lt skolos, iš jų 32 218,90 Lt priskaičiuotų delspinigių ir 26 432,00 Lt sumokėtų vykdymo išlaidų-iš viso 143 481,19 Lt (b. l. 30, 31, 35, 118, 120). Tai patvirtinta, kad prašoma priteisti iš laiduotojų suma neviršija skolos dydžio. Atsakovė Z. M., ginčydama prašomą priteisti skolą, nepateikė jokių savo paskaičiavimų, ar neginčijamų įrodymų, patvirtinančių skolos nebuvimą. Teismas konstatuoja, kad atsakovai privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir ieškinį dėl skolos priteisimo pagal laidavimo sutartis tenkina visiškai (CK 6.76, 6.78, 6.81 straipsniai, 6.200 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas prašė iš atsakovų priteisti 9331,24 eurų dydžio netesybas (9331,24 x 3,4528=32 218,90 Lt), paskaičiuotas už 63 dienas už laikotarpį iki kreipimosi į Vilniaus apylinkės 1 teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo bei pateikė delspinigių paskaičiavimo lentelę (b. l. 35, 120).

Akcentuotina, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Sulygtos netesybos yra šalių suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartimi susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti ir spręsdamas iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju vertina konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovaujasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, siekiant nepažeisti šalių interesų pusiausvyros. Sutartinių netesybų atveju nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turėtų būti mažinamos, taip pat nėra ir negali būti konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

Sutartimi šalys susitarė dėl 0,08 procento delspinigių dydžio, todėl šiuo susitarimu nustatytomis sutartinėmis netesybomis buvo apibrėžtos šalių atsakomybės ribos už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikta teisė į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Netesybos negali būti priemonė nei vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Abi sutarties šalys privalėjo numatyti įsipareigojimų nevykdymo pasekmes, vykdant laisva valia sudarytas sutartis. Teismo vertinimu delspinigiai, atsižvelgiant į tai, kad skola nebuvo mokama nuo 2008-10-01, nėra neprotingai dideli ir delspinigių dydis nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Esant tokioms aplinkybėms, delspinigių dydžio mažinimas reikštų nepagrįstą sutarties laisvės principo pažeidimą. Taigi, priešingai nei samprotavo A. E. atstovas, bankas teisingai paskaičiavo ir pagrįstai prašė priteisti 9331,24 eurų (ekvivalentas-32 218,90 Lt) dydžio netesybas.

Pagal CPK 609 str., vykdymo išlaidas sudaro vykdomosios bylos administravimo išlaidos, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje, papildomos administravimo išlaidos, patiriamos atliekant atskirus vykdymo veiksmus ir atlygis antstoliui. Antstolio V. M. 2010-01-06 siūlyme sumokėti bankui vykdymo išlaidas jos teisingai paskaičiuotos pagal Sprendimų vykdymo instrukciją ir sudaro 26 432 Lt (198,60 Lt papildomų vykdymo išlaidų, 25,70 Lt kitų išlaidų ir 26 208 Lt atlygio antstoliui). Šias išlaidas apskaičiuojant galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 2009-03-30 įsakymo Nr. 1R-93 redakcija (įsigaliojusi 2009-04-01). Kadangi atsakovai laidavimo sutartyse patvirtino, kad jie kaip laiduotojai atsakys solidariai su kredito gavėju ir ta pačia apimtimi kaip jis, t.y. už kredito grąžinimą, palūkanų, netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų sumų sumokėjimą, kaip nustatyta kredito sutartyje, iš jų priteistinos 26 432 Lt ieškovo patirtos ir antstoliui sumokėtos vykdymo išlaidos (b. l. 116-118).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Kadangi ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, toks jo reikalavimas laikytinas pagrįstu ir yra tenkintinas (CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d.). Šios prašomos priteisti palūkanos priskiriamos prie kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų, kai skola yra išieškoma teisme ir yra mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos apskaičiuojamos nuo pinigų sumos, kurią sudaro negrąžinta paskolos suma ir palūkanos už naudojimąsi pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 79 str., 80 str. 1 d. 7 p., 93 str. 1 d. ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama 3 870 Lt žyminio mokesčio suma, kurią ieškovas sumokėjo už ieškinio padavimą (b. l. 36), taip pat 29,24 Lt pašto išlaidų valstybei (b.l. 1).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir remdamasis LR CPK 185 str., 270-271 str., teismas

nusprendžia:

Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį tenkinti.

Priteisti Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, į. k. 301694694, solidariai iš A. E., a. k. (duomenys neskelbtini), ir G. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 143 481,19 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą 19 ct) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, į. k. 301694694, iš A. E., a. k. (duomenys neskelbtini), ir G. M., a. k. (duomenys neskelbtini), po 1935 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš A. E. ir G. M. po 14,62 Lt pašto išlaidų valstybei, mokamų į į VMI sąskaitą Nr.LT247300010112394300, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Molėtų rajono apylinkės teismą.