- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-04
- Bylos Nr.
- 1A-163-1049/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21155-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Indrė Averkienė, Audrius Meilutis
- Nukentėjusysis
- A. Z.
- Advokatai
- Aidas Mažeika, Olegas Šibkovas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Jaliniausko ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės G. B. ir jo gynėjo advokato Olego Šibkovo bei nukentėjusiojo A. Z. įgaliotojo atstovo advokato Aido Mažeikos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. B., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).
Nukentėjusiojo A. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam iš G. B. priteista 300,00 (trijų šimtų) eurų dydžio suma, neturtinei žalai atlyginti.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš G. B. priteista 241,00 (du šimtai keturiasdešimt vienas) euras Kauno teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo A. Z. gydymo išlaidų.
Nukentėjusiajam A. Z. priteistos 300,00 (trijų šimtų) eurų dydžio bylinėjimosi išlaidos iš G. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. B. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas už tai, kad 2020 m. gegužės 29 d. apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini) prie 12 namo, konflikto metu tyčia ne mažiau kaip aštuonis kartus kumščiu trenkė A. Z. į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus viršugalvyje, nosies nugarėlėje, kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas pilve, dešiniame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje ir kairėje blauzdoje, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. Z. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas sveikatą.
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai, konstatavę, kad yra nustatytos visos sąlygos atleisti G. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį, t. y. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos mažareikšmiškumo, jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė. Teismas spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, nustatė, kad nagrinėjamo nusikaltimo aplinkybėms kilti įtakos turėjo ir nukentėjusiojo elgesys, todėl tenkino civilinį ieškinį iš dalies.
II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės G. B. ir jo gynėjas advokatas Olegas Šibkovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir išteisinti G. B. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių bei atmesti nukentėjusiojo A. Z. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius.
3.1. Skunde teigiama, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, nesusietas su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, teismo išvados nėra pagrįstos byloje esančiais duomenimis. Teismas vertino byloje esančius įrodymus paviršutiniškai ir nepagrįstai, pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančią Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, pažeisdamas reikalavimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti tik patikimais ir pakankamais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus. Teismas padarė nemotyvuotą ir nepagrįstą išvadą dėl G. B. kaltės, neturėdamas tam jokio teisėto pagrindo ir jokių patikimų įrodymų. Teismas vertino visas byloje esančias abejones G. B. nenaudai, tinkamai neargumentavo ir nemotyvavo nuosprendžio, nenustatė visų veikos aplinkybių ir požymių, nenustatė A. Z. kūno sužalojimų atsiradimo momento, aplinkybių ir mechanizmo, nepašalino byloje esančių abejonių dėl G. B. kaltės. Teismas nevertino, kad net jeigu kūno sužalojimus A. Z. padarytų būtent G. B., tokie jo veiksmai pilnai atitiktų būtinosios ginties sąlygas.
3.2. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas neturėjo jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad A. Z. kūno sužalojimai buvo padaryti būtent G. B.. Byloje nėra tiksliai nustatyta, kaip, kada, kuo ir kokiomis aplinkybėmis A. Z. buvo padaryti kūno sužalojimai. 2021 m. spalio 20 d. apklaustas kaip specialistas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertas D. B. paaiškino, kad odos nubrozdinimai viršugalvyje, nosies nugarėlėje, kairėje plaštakoje ir kairėje blauzdoje padaryti 2-5 parų laikotarpyje iki apžiūros VTMT Kauno skyriaus ambulatoriniame kabinete. Taigi, nėra tiksliai žinomos A. Z. kūno sužalojimų padarymo aplinkybės ir data. Pažymėtina, kad apklaustas kaip specialistas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertas D. B. paaiškino, kad sužalojimuose nėra atsispindėjusių požymių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie žalojantį įrankį ar sužalojimo mechanizmą, todėl atsakyti, ar jie susidarė suduodant smūgius ar nugriuvus, neįmanoma. Taigi, nėra atmetama ir galimybė, kad kūno sužalojimus A. Z. patyrė nugriuvus, tuo labiau, kad jis buvo neblaivus. Taigi, nėra žinoma nei tiksli A. Z. kūno sužalojimų atsiradimo data ir laikas, nei tikslus mechanizmas ar būdas.
3.3. Skunde cituojami nukentėjusiojo parodymai duoti apylinkės teisme ir ikiteisminio tyrimo metu ir atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis pirmiausia, prašo nevertinti jo baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-720/2021, kur A. Z. buvo pripažintas kaltu, duotus parodymus šios nagrinėjamos bylos kontekste, nors abi bylos yra susijusios ir yra nagrinėjamas vienas, tas pats įvykis. A. Z. nurodo, kad kaip kaltinamasis nebuvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo. Tokia A. Z. pozicija tik patvirtina, kad jo parodymai – gynybinė versija, ir tokius jo parodymus reikėtų vertinti itin atidžiai ir kritiškai. A. Z. parodymai viso abiejų bylų nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl turėjo būti patikrinti gretinant ir lyginant juos kaip tarpusavyje, taip ir palyginant su G. B. ir liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Kadangi kaltinimas G. B. grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiojo parodymais.
3.3.1. Nukentėjusysis nurodė, kad konfliktas su G. B. kilo dėl šuns įkandimo. Tačiau tokia jo versija (dėl G. B. šuns įkandimo jam) prieštarauja jo skambučio įrašui. Iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyrius duomenų matyti, kad 2020 m. gegužės 29 d. buvo gautas pranešimas 22.52 val. abonento (duomenys neskelbtini) (A. Z. naudojamo abonento numeris) matyti, kad paskambinęs asmuo prisistato A. Z. ir vartodamas keiksmažodžius praneša, kad Vilkijoje ėjo namo, bet vaikšto žmogus su šunimi iš krūmų ir kad čia pasala, kad jam nieko nenutiko, jis ėjo iš draugo, operatoriui paklausus, ar tas žmogus jį puola, nusikeikia, sako turintis mažų vaikų ir kad tą žmogų jis sužalojo, griebė, sako kažką nesuprantamo, toliau sako „ir šoko ant manęs“. Tą žmogų mato pirmą kartą, yra jo kaimynas, operatoriui paklausus, ar tas žmogus dabar sėdi krūmuose, sako, kad ne, kad jis eina šalia jo. Greitoji med. pagalba jam nereikalinga. Tokiu būdu, matyti, kad pokalbio su Bendruoju pagalbos centru metu A. Z. ne tik nenurodė, kad jam įkando šuo, tuo labiau, jis pasakė, kad „<...> čia pasala, kad jam nieko nenutiko <...>„.
3.3.2. Ikiteisminio tyrimo metu A. Z. tvirtino, kad labai bijo šunų, dėl ko buvo labai išsigandęs ir buvo strese. Tačiau vėliau jam teko pripažinti, kad jis pats turi namuose šunį. Taip pat, byloje taip ir nebuvo nustatyta, koks būtent šuo, kada ir kokiomis aplinkybėmis įkando A. Z., ir nėra atmetama galimybė, kad jo tvirtinimai apie G. B. šuns įkandimą ir konflikto pradžią – tik gynybinė versija ir bandymai pateisinti savo agresyvius veiksmus.
3.3.3. Baudžiamosios bylos Nr. 1-67-720/2021 nagrinėjimo metu A. Z. tvirtino, kad jis G. B. sudavė smūgius tik rankomis, tikrai nespyrė, bet baigiant nagrinėti bylą ir gavus ekspertizės aktą, prisipažino, kad jis galėjo kelis smūgius G. B. suduoti kojomis, jam spirti į veidą. Nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje A. Z. nurodė, kad: „<...> Gindamasis G. B. tik rankomis sudavė ne mažiau du kartus į įvairias kūno vietas, kur pataikė, nežino.
3.3.4. Be to, A. Z. nurodė, kad jis padarė sužalojimus G. B. „gindamasis“, nors toks teiginys prieštarauja objektyviai tiesai. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-720/2021 A. Z. net ir nebandė tvirtinti, kad jis padarė kūno sužalojimus G. B. „gindamasis“ bei kad G. B. pirmas sudavė jam smūgį – A. Z. teigė, kad jie abu su G. B. susikibo ir susimušė. A. Z. nurodė, kad kumščiu smogė šuns šeimininkui kokius penkis kartus į krūtinę, į galvą, veidą. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-720//2021 A. Z. pripažino savo kaltę ir nurodė, kad „<...> Jis blogai vertina savo veiksmus, nurodė, kad jei nebūtų išgėręs taip nepasielgtų. <...>„. Tačiau šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. Z. jau nurodo, kad „<...> Jie su vyriškiu sukonfliktavo, kibo vienas kitam į atlapus, tuo momentu jis pajuto smūgį į smakrą <...>„, t. y. kad G. B. pirmas sudavė A. Z. smūgį, bei nurodo, kad jis, t. y. A. Z., padarė kūno sužalojimus G. B. „gindamasis“.
3.4. Apelianto vertinimu, gretinant ir lyginant tarpusavyje A. Z. parodymus, duotus kaip šios baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu, taip ir baudžiamosios bylos Nr. 1-67- 720/2021 ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu akivaizdžiai įžvelgiami skirtumai, akivaizdžiai matoma, kad parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi ir keičiami A. Z. patogiu būdu, t. y. manytina, kad A. Z. parodymai turėtų būti vertinami tik kaip jo gynybinė versija.
3.5. Skunde pabrėžiama, kad vertinant nukentėjusiojo parodymus reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jis ir pats ne kartą nurodė, kad dėl to, kad įvykio metu buvo neblaivus, negali tiksliai nurodyti įvairias įvykio aplinkybes. Tuo pačiu, A. Z. buvo ne tik apsvaigęs nuo alkoholio, bet ir itin agresyvus. Liudytojas policijos pareigūnas T. D. apklausiamas parodė, kad: „<...> A. Z. buvo stipriai neblaivus, ėjo svirduliuodamas. Šnekėjo nebūtų dalykų, kad jam vaidenasi krūmuose esantys vaikai. Nepavyko su juo pabendrauti, neadekvačiai kalbėjo. Pradžioje jis buvo agresyvus, vos ne pulti pareigūnus norėjo. Tarnybiniame automobilyje apsiramino. <...>. Liudytojo T. D. parodymai patvirtina, kad A. Z. buvo tiek apsvaigęs nuo alkoholio, kad sunkiai paėjo, kad elgėsi ir kalbėjo neadekvačiai, kad buvo labai agresyvus ir norėjo pulti policijos pareigūnus. Tačiau teismas padarė niekuo nepagrįstą, nelogišką, įvykio eigai prieštaraujančią išvadą, kad būtent G. B., būdamas blaivus ir beveik du kartus vyresnis už A. Z., išėjęs pavedžioti šuniuką, pats įstojo į konfliktą su žymiai jaunesniu, stambesniu ir apsvaigusiu nuo alkoholio, itin agresyviu vyru.
3.6. Skunde prašoma įvertinti liudytojų T. D. parodymus, kai jis nurodė, kad „<...> Kiek suprato, kad be priežasties užpuolė A. Z., sudavė G. B. į veidą. Konfliktas kilo dėl šuniuko, ne vietoje vedžiojo. <...>„, t. y. liudytojas patvirtina G. B. parodymus, kad A. Z. dėl jo neblaivumo ir neadekvatumo vaidenosi kažkokie dalykai, dėl ko jis pradėjo konfliktą su G. B. ir jį užpuolė bei sumušė.“ Taip pat liudytojo policijos pareigūno M. K. parodymus, kad: „<...> Atvažiavę į vietą rado moterį, jos vardo ir pavardės tiksliai neprisimena ir vyrą, kurio vardo ir pavardės taip pat tiksliai neprisimena. Vyro veidas buvo kruvinas, jei gerai prisimena, praskelta lūpa bei sumušta nosis. Netoliese buvo ir kitas vyras, kurio vardo ir pavardės neprisimena. Bendraujant su šiuo antruoju vyru matėsi, kad jis neblaivus – kalba buvo nerišli, jis svirduliavo, jautėsi stiprus alkoholio kvapas iš burnos. Vyrą, kurio veidas buvo kruvinas, atvykę medikai išvežė į Kauno klinikas, o neblaivus vyras labai garsiai šūkavo, mosavo rankomis, buvo agresyviai nusiteikęs, griaužė kumščius. Įvertinę situaciją ir vyro agresyvų elgesį, nusprendė panaudoti specialiąsias priemones – antrankius, kad jis nekeltų pavojaus nei pats sau, nei kitiems. Vyras buvo pristatytas į Kauno apskrities VPK OVS. Ant šio neblaivaus vyro vizualiai jokių sumušimų nepastebėjo, todėl negali pasakyti, ar jis buvo sumuštas. <...>„. Taigi, nei vienas iš liudytojų policijos pareigūnų ant A. Z. jokių sumušimo žymių po įvykio nematė, tuo momentu A. Z. niekam ir apie „šuns įkandimą“ neminėjo, žaizdos nerodė, apie žaizdą nieko nesakė, anksčiau paskambinęs Bendruoju pagalbos numeriu A. Z. taip pat nenurodė, kad jam įkastų šuo.
3.7. Skunde taip pat teigiama, kad G. B. parodymai visų abiejų baudžiamųjų bylų nagrinėjimo metu nesikeitė, buvo nuoseklūs ir patikimi. Abiejų baudžiamųjų bylų ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisminio nagrinėjimo metu, G. B. nurodė, kad 2020 m. gegužės 29 d. 22.30 val., Kauno rajone, Vilkijoje, Šlaitų g. prie 12 namo vedžiojo šuniuką. Sutiko A. Z., kuris garsiai kalbėjo telefonu, priėjęs prie jo, ištiesė ranką jam į krūtinę klausdamas kas jis toks yra. Pasakė savo vardą, pavardę. Prašė parodyti pasą. Paklausė kur jis gyvena, Klausinėjo kodėl jo nepažįsta, kodėl jis čia vaikšto. Atsakė jam, kad šuniuką vedžioja. Sušuko, kad jis yra Šlaitų g. dievas. Pasilenkė, atsitraukė nuo jo, galvodamas apeiti nukentėjusįjį. Bet gavo smūgį į nosį, nukrito akiniai, jis pats kūliais atbulas nudribo. Bandė stotis nukentėjusysis spyrė jam keturis kartus, du kartus pataikė į lūpą, paskui į ranką. Kad jis neatsistotų užgriuvo ant jo, bandė kažkur skambinti jam nepavyko. Sakė, kad tuoj iškvies policiją. Kumščiais dar pradėjo daužyti, liepė nesistoti, nesikelti, Kaip tik tuo metu jo žmona priėjo, sušuko kas čia darosi, tuomet A. Z. pasitraukė. Žmona pradėjo su juo aiškintis kas čia darosi. Jam buvo sunku kvėpuoti, kraujas iš nosies į gerklę bėgo. Žmona gražiai bandė pasikalbėti, A. Z. ją pastūmė, žmona atsistojo, pasiūlė dar jį palydėti iki namų jis ir vėl ją pastūmė. Pats atsistojęs, pasiėmė šuns pavadėlį, žmona taip pat atsistojo ir jie pabėgo. A. Z. rėkė Jiems „užmušiu, degsi pragare“. Po to jis iškvietė policiją.
3.8. Apelianto teigimu, apylinkės teismo nurodytas akistatos protokolas, priešingai nei tai nurodė teismas, taip pat nėra G. B. kaltės įrodymas. Iš akistatos tarp nukentėjusiojo A. Z. ir G. B. metu matyti, kad, jų parodymuose esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko, abu tvirtino savo parodymus.
3.9. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju ne tik abejonės yra aiškinamos G. B. nenaudai, tuo labiau, teismas daro išvadą dėl G. B. kaltės, neturėdamas tam jokio teisėto pagrindo. Byloje esantys duomenys patvirtina tik A. Z. kaltumą dėl G. B. padarytų kūno sužalojimų. Dėl A. Z. kūno sužalojimų nėra tiksliai nustatyta nei kuo, nei kokiu būdu, nei kada tiksliai jie buvo padaryti, nėra nustatytas jų atsiradimo mechanizmas, neatmetama ir galimybė, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti A. Z. pagriuvus. Liudytojai policijos pareigūnai A. Z. kūno sužalojimų nematė, tačiau puikiai matė G. B. kūno sužalojimus. Manytina, kad ir kreipėsi A. Z. dėl šių kūno sužalojimų į policijos įstaigą tik norėdamas „sumažinti“ savo kaltumą, o visi jo parodymai – jo gynybinė versija.
3.10. Skunde teigiama, kad remiantis teismų praktika, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2006, 2K-449/2012, 2K- 180-693/2015). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai: byloje nėra nustatyti nei G. B. veikos požymiai, nei jos apimtis, nei pavojingumas, nei sužalojimų A. Z. atsiradimo momentas, nei šių sužalojimų atsiradimo mechanizmas. Byloje nėra nustatyti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad G. B. padarytų A. Z. kūno sužalojimus, taigi byloje nėra nustatyti jokie kalti G. B. veiksmai. Kauno apylinkės teismas, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, tuo pačiu privalėjo tiksliai nustatyti visas veikos aplinkybes, veikos apimtį ir momentą, kada, kaip ir dėl ko buvo padaryti kūno sužalojimai. Tačiau to nepadarė, dėl ko galima vertinti, kad Nuosprendis byloje yra itin nemotyvuotas ir nepagrįstas.
3.11. Apeliaciniame skunde keliamas ir būtinosios ginties klausimas, motyvuojant tuo, kad šiuo atveju, G. B. ne tik akivaizdžiai grėsė pavojus nuo neblaivaus, neadekvataus ir agresyvaus asmens. Būtent A. Z. pradėjo konfliktą su G. B., jis, būdamas neadekvatus, be jokios priežasties užpuolė ir sužalojo G. B., kas yra visiškai įrodyta kitoje baudžiamojoje byloje ir dėl ko A. Z. pats pripažino savo kaltę. Liudytojas policijos pareigūnas parodė, kad A. Z. buvo visiškai neadekvatus, kalbėjo nesąmones, norėjo pulti ir policijos pareigūnus. Policijos pareigūnai buvo priversti surakinti A. Z. antrankiais. A. Z. puolė ir stūmė ant žemės ir D. B., dėl ko irgi yra nuteistas. Visos įvykio aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad įvykio metu A. Z. buvo pavojingas ir nesuvaldomas, nesuvokė realybės ir buvo agresyvus, G. B. buvo numuštas ant žemės, A. Z. jį mušė kaip rankomis, taip ir spardė kojomis į veidą, G. B. gulėjo ant žemės kruvinu veidu, pametęs akinius, tuo pačiu būdamas beveik du kartus vyresniu už A. Z. ir smulkesnio sudėjimo, taigi, net jei jis ir bandytų gintis nuo A. Z. ir padarytų jam kūno sužalojimus, tokia veika pilnai atitiktų būtinosios ginties sąlygas. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu Kauno apylinkės teismas nustatytų A. Z. kūno sužalojimų padarymo laiką, aplinkybes ir mechanizmą, ir būtų patikimai įrodyta, kad kūno sužalojimai A. Z. kilo būtent dėl G. B. veiksmų, tokie G. B. veiksmai pilnai atitiktų visas būtinosios ginties sąlygas.
4. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo A. Z. įgaliotasis atstovas advokatas Aidas Mažeika prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo ir jas padidinti iki 1610,00 eurų.
4.1. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, atsižvelgęs į bylos ir suteiktų paslaugų apimtį, taip pat įvertinęs teiktus procesinius dokumentus, atstovavimo teisme laiką nepagrįstai įvertino, kad prašomos priteisti proceso išlaidos yra neproporcingos suteiktų paslaugų apimčiai ir pobūdžiui, todėl šią sumą sumažino. Apeliantas nesutinka su teismo pasisakymais apie neva dėl jo kaltės neįvykusį 2022 m. birželio 12 d. teismo posėdį ir dėl jo pateiktos sąskaitos-faktūros už šią dieną. Taip pat nesuprantama kur iš teismo posėdžių sąrašo dingo 2022 m. gegužės 5 d. teismo posėdis, kuriame buvo nagrinėjami prašymai, pradėtas įrodymų tyrimas, apklausti G. B., A. Z. ir D. B.. Jis truko apie valandą, už kurį buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. 706.
4.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad už teismo posėdžius 2022 m. birželį išrašytos sąskaitos apima ne tik po 15 minučių trukusius teismo posėdžius, bet ir teisines konsultacijas tomis dienomis, t. y. advokatas su A. Z. susitikdavo prieš teismo posėdžius aptarti būsimą posėdį, o po posėdžio apibendrindavai juose tirtus įrodymus. 2022 m. birželio 6 d. teismo posėdyje buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas, 2022 m. birželio 17 d. teismo posėdyje pirmą karta buvo peržiūrėta vaizdo medžiaga. 2022 m. rugsėjo 26 d. posėdis truko daugiau kaip ketvirtį valandos, todėl buvo išrašyta sąskaita už pusvalandį. 2022 m. spalio 26 d. posėdis truko ilgau nei pusvalandį, todėl sąskaita buvo išrašyta už valandą. 2022 m. lapkričio 28 d. baigiamosios kalbos truko 44 minutes, tačiau sąskaita išrašyta ir už pasiruošimą baigiamosioms kalboms.
4.3. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nors ši byla yra dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo, tačiau gynyba kėlė įvairias įvykio versijas – kad A. Z. buvo sužalotas iki įvykio, kad susižalojo pats griūdamas, griuvinėdamas, kad jį sužalojo policijos pareigūnai sulaikymo metu, kad jam įkando jo paties šuo, bandė teismui teikti G. B. šuns charakteristiką ir pan. Šias versijas buvo reikalinga paneigti rengiant ir užduodant klausimus liudytojams ir specialistui, atstovas iš kitos baudžiamosios bylos darėsi filmuotos medžiagos („body“ kamerų) kopijas ir jas teikė teismui, todėl ši byla laikytina sudėtingesne nei daugelis tokios kategorijos bylų, o oponentų procesinis elgesys sąlygojo ilgesnį ir sudėtingesnį įrodinėjimo procesą. Apylinkės teismas ignoravo aplinkybę, kad atstovui buvo būtina vykti į kitą miestą ir dalis proceso išlaidų susidarė dėl šių aplinkybių.
4.4. Skunde cituojama Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos baudžiamojoje byloje 1A-150-634/2022 priimta nutartis dėl kelionės išlaidų vertinimo, nurodant, kad šiuo atveju kelionės išlaidos yra perpus mažesnės, nei teikiamų teisinių paslaugų įkainiai, be to atstovas šias išlaidas mažino ir nurodydamas tik 2 val. kelionę iš darbo vietos į teismą ir atgal, kai realus kelionės laikas yra nuo 1 val. 20 min. iki 1 val. 30 min. į vieną pusę, todėl apelianto vertinimu jos atitinka protingumo kriterijų. Taip pat atitinka ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.19. punkte nurodytą išlaidų dydį.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis A. Z. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas Aidas Mažeika savo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o asmens atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės – G. B. ir jo gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą atmesti. Asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės – G. B. ir jo gynėjas advokatas Olegas Šibkovas savo apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės – G. B. ir jo gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiojo A. Z. įgaliotojo atstovo advokato Aido Mažeikos apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės G. B. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl G. B. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad G. B. atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes nėra nustatyti nei veikos požymiai, nei jos apimtis, nei pavojingumas, nei sužalojimų A. Z. atsiradimo momentas, nei šių sužalojimų atsiradimo mechanizmas. Taip pat apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ne BK 37 straipsnio nuostatas, o BK 28 straipsnio nuostatas. Nukentėjusiojo A. Z. atstovas advokatas Aidas Mažeika apeliaciniame skunde prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo ir jas padidinti iki 1610,00 eurų.
Dėl asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, ir jo gynėjo apeliacinio skundo
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su G. B. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nėra įrodymų, jog G. B. sužalojo nukentėjusįjį, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl G. B. padarytų konkrečių veiksmų ir jų apimties. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų G. B. inkriminuotos veikos aplinkybių ir požymių, nenustatė A. Z. kūno sužalojimų atsiradimo momento, aplinkybių ir mechanizmo, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
8. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad G. B. ne mažiau kaip aštuonis kartus kumščiu trenkė A. Z. į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus viršugalvyje, nosies nugarėlėje, kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas pilve, dešiniame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje ir kairėje blauzdoje, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. Z. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas sveikatą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
10. G. B. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama tam, kad dėl to paties įvykio buvo pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu, baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-720/2021, iš dalies pakeistu 2022 m. lapkričio 28 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, A. Z., padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu pastaroji aplinkybė nepaneigia skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių dėl šioje byloje pripažintam nukentėjusiajam A. Z. padarytų sužalojimų, o netgi, priešingai, teismui leidžia daryti išvadą dėl būtinosios ginties. Taip pat apeliaciniame skunde nepagrįstai gretinami nukentėjusiojo A. Z. parodymai duoti nors ir dėl to paties įvykio, tačiau skirtingose bylose, esant skirtingam procesiniam statutui. Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvieno asmens (nukentėjusiojo, liudytojo, kaltinamojo ir kt.) parodymai analizuotini konkrečioje byloje, jų patikimumas sprendžiamas įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Tiek apeliaciniame skunde, tiek ir apeliacinės instancijos teisme gynėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-489/2015, kurioje išaiškinta, kad ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje ir tik tada, kai surinkti pagrindiniai bylos įrodymai, jais paneigta galima būtinosios ginties situacija, patvirtintos aplinkybės, kad būtent abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje tyrimas gali būti atskirtas į du atskirus tyrimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad nors, esant aptartai procesinei situacijai, tikslinga dėl to paties įvykio atlikti ikiteisminį tyrimą vienoje byloje, tačiau tai savaime nereiškia, kad jeigu buvo atliekami atskiri tyrimai dėl to paties įvykio skirtingų asmenų atžvilgiu, buvo pažeistos baudžiamojo proceso nuostatos.
11. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. B. savo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. B. nurodė, kad 2020 m. gegužės 29 d., 22.30 val. (duomenys neskelbtini) namo vedžiojo šuniuką. Sutiko A. Z., kuris garsiai kalbėjo telefonu. Pastarasis priėjęs prie jo, ištiesė ranką jam į krūtinę klausdamas kas jis toks yra. A. Z. pasakė savo vardą, pavardę. A. Z. klausinėjo kur jis gyvena, kodėl čia vaikšto. Atsakė jam, kad šuniuką vedžioja. Po ko A. Z. sušuko, jog yra Šlaitų g. dievas. Jis pasilenkė pažiūrėti kur yra jo vedžiojamas šuniukas, norėjo apeiti nukentėjusįjį, tačiau gavo smūgį į nosį, nuo ko nukrito akiniai, o pats kūliais atbulas nukrito. Bandė stotis, tačiau nukentėjusysis spyrė jam keturis kartus, du kartus pataikė į lūpą, paskui į ranką. Kad jis neatsistotų užgriuvo ant jo, bandė kažkur skambinti, bet nepavyko. Sakė, kad tuoj iškvies policiją. A. Z. sudavė smūgius kumščiais, liepė nesistoti, nesikelti. Kaip tik tuo metu priėjo jo žmona D. B. (įvykio metu D. L.) ir sušuko kas čia darosi, tuomet A. Z. pasitraukė. Jam buvo sunku kvėpuoti, kraujas iš nosies tekėjo į gerklę. D. B. gražiai bandė pasikalbėti, tačiau A. Z. ją kelis kartus pastūmė. Pats atsistojęs, pasiėmė šuns pavadėlį ir su D. B. pabėgo namo. A. Z. dar jiems rėkė ,,užmušiu, degsi pragare“. Namuose išsikvietė policiją. Taip pat G. B. nurodė, jog nežino dėl ko įvyko konfliktas, jo vedžiojamas šuniukas A. Z. neįkando. Nukentėjusiajam jokių sužalojimų nepadarė (3 t., b. l. 159). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju G. B. taip pat neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam A. Z. (3 t., 72–73, 78–79).
12. Nors G. B. neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam A. Z., tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai laikytina jo gynybine versija, kurią paneigia nukentėjusiojo A. Z. parodymai, iš dalies liudytojų T. D., R. P., parodymai, teismo medicinos eksperto D. B. paaiškinimai ir byloje esantys rašytiniais duomenys, tai yra specialisto išvada, objektų pažiūros protokole užfiksuoti duomenys. Priešingai nei nurodo G. B. ir jo gynėjas savo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nukentėjusįjį A. Z. sužalojo ne kas kitas, o G. B., ir kad sužalojimai buvo padaryti būtent 2020 m. gegužės 29 d. apie 22.20 val., tai yra įvykio metu.
13. Atsakant į asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neva nenuoseklių nukentėjusiojo A. Z. parodymų pažymėtina, kad nukentėjusysis A. Z., šioje byloje buvo eilę kartų buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodymus davė pirmosios instancijos teisme ir siekiant pašalinti visas abejones, jis buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad 2020 m. gegužės 29 d. vakare buvo pas draugą svečiuose, kur išgėrė butelį degtinės, alaus. Nuo draugo iki jo namų 15-20 min. eiti. Trumpino kelią, ėjo pro tvartų masyvą. Krūmuose pasigirdo garsas. Išsigandęs paklausė kas čia. Iš krūmų išbėgo šuo be antsnukio ir pavadėlio, kuris įkando jam į kairę koją. Pasirodė G. B., su kuriuo. apsižodžiavo, pasimušė. G. B. pirmas jam sudavė į barzdą. Po ko jis trenkė atgal. Baigiantis jų konfliktui pasirodė D. B., kuri mosavo rankomis, rėkė, šaukė ir jis ją nustūmė į šoną. Jis bandė kviesti policiją. G. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o jam pačiam padarytas mažesnis sužalojimas. Konfliktas prasidėjo po šuns įkandimo. Šuo buvo mažas, bet jis bijo šunų. Nevadino savęs Šlaitų gatvės dievu, G. B. tai išsigalvoja. Gali būti, kad kažką negražaus pasakė. Nenorėjo įsilieti į jokias muštynes. G. B. priėjo prie jo, davė smūgį, jis jam atgal. Nebuvo nukritęs tikriausiai su pavadėliu G. B. padarė žaizdą viršugalvyje (3 t., b. l. 159).
14. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. Z. nurodė, kad konfliktas su G. B. prasidėjo po to, kai įkando šuo ir pasirodė G. B.. Jis pradėjo ant G. B. rėkti, kad pasiimtų ir patrauktų šunį. G. B. taip pat praėjo rėkti. Jis negražiai kalbėjo su G. B. ir jie susikibo už rankų. Apsikeitė smūgiais. Pirmą smūgį pajuto į barzdą, kuo sudavė G. B. negali nurodyti. Po to smūgis sekė į pilvą. Jis G. B. nespardė. Galvoje jam buvo padarytas įbrėžimas, mano, kad nuo to, jog G. B. rankoje turėjo pavadėlį. Konflikto metu jie pasidaužė – apsikeitė keliais smūgiais ir jis paėmęs telefoną skambino į policiją. Prie jo atsirado D. B., kuri pradėjo visaip mosikuoti, todėl būdamas streso būsenoje ją nusistūmė ir nuėjo link šviesos maždaug apie 30-50 metrų skambinti policijai. Įvykis truko 7-8 min. Nukentėjusysis negali pasakyti ar buvo nukritęs, mano, jog nebuvo. Taip pat negalėjo nurodyti ar buvo nukritęs G. B.. Jis buvo neblaivus ir į tą pusę nežiūrėjo, todėl nematė ar G. B. sėdėjo ant žemės. Kadangi buvo neblaivus, tai nefiksavo kas, kur ir su kuo sudavė smūgius. Iki įvykio sužalotas nebuvo, visus sužalojimus patyrė konflikto su G. B. metu. Jis jautė kaip jam įkando šuo į kairės kojos blauzdą. Iš pradžių išsigando, nes nesuprato kas vyksta, o paskui atsirado pyktis, agresija. Specialisto išvadoje užfiksuotas šuns įkandimas. Kiti padaryti sužalojimai pilve, žaste, dilbyje atsirado jo su G. B. grumtynių metu nuo smūgių. Dilbis sužalotas susikibimo metu stipriai spaudžiant. Taip pat buvo sužalojimas ant nosies. Jis prieš įvykį nebuvo sužalotas. Po įvykio policijos pareigūnai su juo nekontaktavo ir pats savęs nežalojo. Kadangi su G. B. kontaktavo, abu mušėsi, naudojo fizinę jėgą, todėl visi sužalojimai atsirado konflikto metu. Nukentėjusysis A. Z. atsakydamas į teisėjų kolegijos klausimus nurodė, kad jam einant namo išbėgo šuo ir įkando į kairę blauzdą. Tuo metu šuns šeimininkas išlindo iš krūmų. Jis tuomet pradėjo rėkti, kad G. B. patrauktų šunį. G. B. priėjo prie jo. Abu susikibo, tačiau negali pasakyti nei kuris pirmas susikibo, nei kuris pirmas sudavė smūgius. Galėjo taip būti, kad jis pirmas trenkė G. B., nes šaukė pasiimti šunį, bet tiksliai neatsimena. G. B. sudavė 3-5 kartus. Jam buvo nustatytas 1,2 promilės neblaivumas. Sekančia dieną vyko į policiją, esančią (duomenys neskelbtini), nes be policijos negalėjo kreiptis į ekspertus dėl kūno sužalojimo nustatymo. Kadangi buvo savaitgalis, tai iš jo niekas pareiškimo nepriėmė, todėl kreipėsi pirmadienį, kur gavo siuntimą pas ekspertus (4 t., b. l. 134–136).
15. Netikėti aptartais nukentėjusiojo A. Z. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nukentėjusiojo parodymai dėl esminių aplinkybių (dėl šuns įkandimo, dėl grumtynių metu patirtų sužalojimų), nors jie ir nebuvo itin informatyvūs, tačiau sutapo viso proceso metu. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajam A. Z. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą ne kas kitas, o G. B.. Tai, kad nukentėjusysis A. Z. skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą neminėjo apie šuns įkandimą, nedetalizavo patirtų sužalojimų, nėra pagrindas abejoti jo vėlesniais parodymais. Vertinant nukentėjusiojo parodymus negalima neatsižvelgti į tai, jog jis įvykio metu buvo neblaivus, paties nukentėjusiojo teigimu po šuns įkandimo buvo piktas, agresyviai nusiteikęs. Priešinai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kad nukentėjusiajam A. Z. sužalojimai buvo padaryti būtent įvykio metu patvirtina ir iš dalies liudytojo T. D. parodymai duoti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Liudytojas T. D. pirmosios instancijos teisme duodamas parodymu patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu kur buvo nurodęs, kad ant A. Z. kūno jokių akivaizdžių sužalojimo žymių ar kitų ryškių sumušimo žymių nesimatė, tik ant nosies matėsi nedidelis įbrėžimas ar įdrėskimas (4 t., b. l. 10–11, 2 t., b. l. 111). Kad nukentėjusiajam A. Z. buvo sužalojimas ant nosies patvirtina ir Kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame buvo apžiūrėti policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai (2 t. b. l. 134).
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti ir byloje esančia specialisto išvada. VTMT Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1298/2020 (02), A. Z. konstatuota: odos nubrozdinimai viršugalvyje, nosies nugarėlėje, kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje; poodinės kraujosruvos pilve, dešiniame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje ir kairėje blauzdoje; kastinės žaizdelės kairėje blauzdoje. Konstatuoti sužalojimai, išskyrus žaizdeles kairėje blauzdoje, padaryti kietais bukais daiktais ar įrankiais, kurių savybių detalizuoti pagal turimus duomenis negalima. Kastinės žaizdelės kairėje blauzdoje, pagal makromorfologinį vaizdą, padarytos riboto paviršiaus kietais, bukais daiktais, labiausiai tikėtina nedidelio gyvūno dantimis. Sprendžiant pagal morfologinius išorinių sužalojimų požymius, jie padaryti 2-5 paros iki apžiūros laikotarpyje. Konstatuoti mechaniniai sužalojimai atspindi nemažiau aštuonių nurodytų kūno sričių trauminių kontaktų. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 9 punktu dėl konstatuotų sužalojimų A. Z. nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 84–85). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas D. B. patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad išvadoje surašė nukentėjusiojo A. Z. nurodytas aplinkybes, o jį apžiūrėjęs nustatė sužalojimus. Sužalojimų rado daugiau nei nurodė nukentėjusysis. Visi sužalojimai padaryti 2-5 dienų laikotarpyje iki nukentėjusiojo apžiūros. Sužalojimas blauzdoje, tai nedidelio šuns įkandimas. Kiti sužalojimai išskirtinių požymių neturi, todėl nėra galimybės jų konkretizuoti, tačiau jie padaryti kietais bukais daiktais ar įrankiais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytas sužalojimų padarymo laikas atitinka byloje nustatytą nukentėjusiojo sužalojimo laiką, jo nurodytas smurto naudojimo vietas. Byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikė ir apeliantai, kad nukentėjusysis A. Z. būtų buvęs sužalotas dar iki įvykio. Prieš įvykį nukentėjusysis A. Z. svečiavosi pas R. P., kuris pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju nurodė, kad įvykio dieną su A. Z. vartojo alkoholį. A. Z. namo išdėjo apie 22 val. Jokių sužalojimų ant A. Z. kūno nesimatė, sveikata nesiskundė (4 t., b. l. 189–190). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo motyvai, kuriais asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės siekia būti išteisintas, konstatuojant, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra nepagrįsti ir atmetami.
17. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis surinktų ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų visumos analize, padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad G. B. konflikto metu ne mažiau kaip aštuonis kartus kumščiu sudavė A. Z. į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus viršugalvyje, nosies nugarėlėje, kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas pilve, dešiniame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje ir kairėje blauzdoje.
18. Visgi, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymu G. B. atžvilgiu ir sprendžia, kad nors G. B. veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad susidariusioje situacijoje savo veiksmais jis būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas ir baudžiamoji byla G. B. atžvilgiu nutrauktina dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties (BK 28 straipsnis, BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
19. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018).
20. Teisėjų kolegijos nuomone, nežiūrint į tai, kad G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde neigė sudavęs smūgius A. Z., aukščiau aptarti duomenys bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai pilnai patvirtina, jog jis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau aštuonis smūgius, tačiau jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tokia išvada darytina, įvertinus įvykio situaciją, kuri rodo, kad nežiūrint į tai, jog G. B. šuo įkando nukentėjusiajam, tačiau jis buvo besiginančioji pusė. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp G. B. ir A. Z. konfliktas įvyko tuomet, kai pastarajam į koją įkando G. B. šuo. Nukentėjusysis A. Z. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad po to kai jam įkando šuo jis supyko, pamatęs G. B. buvo nusiteikęs agresyviai, šaukė ant G. B.. A. Z. teigimu, jis pirmą smūgį pajuto į barzdą. Dėl girtumo visų įvykio aplinkybių neatsiminė, tačiau neneigė, jog G. B. galėjo suduoti pirmas.
21. Svarbu pažymėti, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu, baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-720/2021, iš dalies pakeistu 2022 m. lapkričio 28 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, nustatyta, kad įvykio metu A. Z. penkis kartus sudavė kumščiu ir įspyrė G. B. į galvą ir krūtinę, tuo padarydamas jam ekchimozes (poodines kraujosruvas) nosies nugarėlėje, kairės akies apatiniame voke ir dešinės akies vidiniame kampe, kairiame žaste, krūtinėje, nepatikslintos kilmės žaizdas panosies srityje ir viršutinėje lūpoje, nosikaulių lūžius, 33 danties šaknies lūžį ir, tokiu būdu, dėl konstatuotų nosikaulių ir 33 danties šaknies lūžių sukėlė G. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, bylos duomenys patvirtina ir tą aplinkybę, jog A. Z. buvo agresyviai nusiteikęs ir D. B. atžvilgiu, ją pastūmė. Tai, kad net ir po įvykio A. Z. buvo agresyviai nusiteikęs, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojais policijos pareigūnai M. K. ir T. D.. Minėtų liudytojų parodymais nustatyta, kad sulaikius A. Z., akivaizdžiai matėsi, jog jis neblaivus, elgėsi agresyviai, mosavo rankomis, gniaužė kumščius, todėl buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Vertinant įvykio situaciją negalima neatsižvelgti ir į tai, jog nukentėjusysis A. Z. yra net 20 metų jaunesnis ir fiziškai stipresnis nei G. B.. A. Z. būdamas neblaivus ir agresyviai nusiteikęs, susikibo su G. B., todėl tuo metu pastarajam grėsė pavojus nuo fiziškai stipresnio A. Z., kuris smūgiavo ne tik rankomis, bet ir kojomis. Be to, nors A. Z. ir buvo įkandęs G. B. šuo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, jis pasirinko netinkamą elgesio modelį kuomet agresyviai puolė G. B., smūgiavo tiek rankomis, tiek ir kojomis. Taigi susidariusioje įvykio situacijoje kėsinimasis į G. B. sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, ką patvirtina ir A. Z. faktiškai atlikti veiksmai – G. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. B. panaudota gynyba – suduodant rankomis smūgius į įvairias kūno vietas, buvo adekvati ir atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taigi, šiomis sąlygomis nuo pavojingo kėsinimosi besiginantis G. B. neviršijo būtinosios ginties ribų. Po to, kai A. Z., įsikišus D. B., atsitraukė nuo G. B., pastarasis iš įvykio vietos pasišalino, savo veiksmų toliau netęsė. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad G. B. smurtą prieš nukentėjusįjį A. Z. panaudojo siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš save.
23. Atsižvelgiant į tai, kad būtinoji gintis (BK 28 straipsnis) yra viena iš BK V skyriuje numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, baudžiamoji byla G. B. atžvilgiu nutraukiama.
Dėl nukentėjusiojo A. Z. įgaliotojo atstovo advokato Aido Mažeikos apeliacinio skundo
24. Nukentėjusiojo įgaliotasis atstovas apeliaciniame skunde nesutinka Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalimi dėl proceso išlaidų priteisimo, mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti visas nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato pagalbai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiojo atstovas pateikė prašymą iš kalto asmens priteisti 1610,00 eurų už nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugomas apmokėti (4 t., b. l. 20–28). Pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino iš dalies ir iš G. B. nukentėjusiojo naudai priteisė 300,00 eurų, už išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
25. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo A. Z. gynėjas pateikė prašymą iš G. B. priteisti 700,00 eurų, išlaidas advokatui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme bei apeliacinio skundo surašymą (4 t., b. l. 127–128, 129–130).
26. Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam iš G. B. priteista 300,00 (trijų šimtų) eurų dydžio suma, neturtinei žalai atlyginti. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš G. B. priteista 241,00 (du šimtai keturiasdešimt vienas) euras Kauno teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo A. Z. gydymo išlaidų.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, Nr. 2K-327/2008). Esant šioms aplinkybėms, Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo A. Z. civilinis ieškinys paliekami nenagrinėti
28. Atsižvelgus į tai, jog šioje byloje priimamas procesinis sprendimas baudžiamąją bylą nutraukti nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, nukentėjusiojo įgaliotojo atstovo apeliacinio skundo argumentai susiję dėl išlaidų, susijusių su advokato pagalba, priteisimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme plačiau neanalizuojami, o A. Z. įgaliotojo atstovo reikalavimas dėl išlaidų, susijusių su advokato pagalba, priteisimo atmetamas.
29. Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – trys fotonuotraukos, esančios baudžiamojoje byloje voke bei kompaktinė plokštelė, paliktini saugoti byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taikoma G. B. panaikinama (BPK 139 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,
nutaria:
asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės – G. B. ir jo gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nukentėjusiojo A. Z. įgaliotojo atstovo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą atmesti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamąją bylą G. B. nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.
G. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo A. Z. gydymo išlaidų atlyginimo, nukentėjusiojo A. Z. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus,
Nukentėjusiojo A. Z. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nepriteisti.
Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – tris fotonuotraukas ir kompaktinę plokštelę – palikti saugoti byloje.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.