Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį – 50 (penkiasdešimties) MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 4, 6 dalimis, 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 68² straipsniu, paskirtos bausmės bausmių apėmimo būdu subendrintos ir R. V. paskirta galutinė 30 parų arešto bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimą 1 (vieneriems) metams, kuris taikytinas visą arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po arešto atlikimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir A. L. (A. L.), tačiau nuosprendis jo atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio 7 d., tarp 07.30 – 20.30 val., tikslesnis laikas teismo nagrinėjimo metu nenustatytas, būdamas Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, vykdydamas specialios veiklos srities – valstybės sienos apsaugos funkcijas, suklastodamas tikrą dokumentą – Kirgizijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas išduotu išvykimo iš Lietuvos Respublikos dataspaudžiu Nr. (duomenys neskelbtini) ir atvykimo į Lietuvos Respubliką dataspaudžiu Nr. (duomenys neskelbtini), juose pakeitęs datos skaičius iš „07-10-14“ į „25-06-14“, ir iš „07-10-14“ į „2014-09-20“, pakeistus datų skaičius atspausdamas Kirgizijos Respublikos piliečio A. M. paso Nr. (duomenys neskelbtini) 21-ame puslapyje, tokiu būdu įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie Kirgizijos piliečio A. M. išvykimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos 2014 m. birželio 25 d. ir atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją 2014 m. rugsėjo 20 d., nors realiai A. M. iš Lietuvos Respublikos teritorijos 2014 m. birželio 25 d. neišvyko ir į ją 2014 m. rugsėjo 20 d. neatvyko, pažeisdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado 2012 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 8-356 patvirtintų pareigybės aprašymo 8.4., 8.7., 8.10. punktus, kuriuose numatyta pagal kompetenciją vykdyti trumpalaikius sargybų patikrinimus, užtikrinti materialinių vertybių, priemonių ir prietaisų, išduotų mokymo tikslams ar darbui, saugojimą, saugų ir pagal paskirtį naudojimą, teisingą eksploatavimą, reikalauti to iš kitų pareigūnų, dirbti pamaininį darbą, esant tarnybiniam būtinumui gali būti nustatytas kitoks laiko režimas, neužtikrino Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo vykdymo, netinkamai vykdė sargybų funkcijas, tokiu būdu šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, laikytis etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Tokiu būdu, jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir tokiais, susijusiais su tarnybinių pareigų atlikimu, veiksmais pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės principus, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, kurdamas savivalės, įstatymų nepaisymo sistemą diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė. Tokiais veiksmais R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat R. V. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir tais pačiais veiksmais 2014 m. spalio 7 d., tarp 07.30 – 20.30 val., tikslesnis laikas teismo nagrinėjimo metu nenustatytas, būdamas Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, vykdydamas specialios veiklos srities – valstybės sienos apsaugos funkcijas, būdamas valstybės tarnautoju - Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniuoju specialistu, suklastojo tikrą dokumentą – Kirgizijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas išduotu išvykimo iš Lietuvos Respublikos dataspaudžiu Nr. (duomenys neskelbtini) ir atvykimo į Lietuvos Respubliką dataspaudžiu Nr. (duomenys neskelbtini), juose pakeitęs datos skaičius iš „07-10-14“ į „25-06-14“ ir iš „07-10-14“ į „2014-09-20“, pakeistus datų skaičius atspausdamas Kirgizijos Respublikos piliečio A. M. paso Nr. (duomenys neskelbtini) 21-ame puslapyje, tokiu būdu įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Kirgizijos piliečio A. M. išvykimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos 2014 m. birželio 25 d. ir atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją 2014 m. rugsėjo 20 d., nes realiai A. M. iš Lietuvos Respublikos teritorijos 2014 m. birželio 25 d. neišvyko ir į ją 2014 m. rugsėjo 20 d., neatvyko. Tokiais veiksmais R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje.

R. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas, padarė nepagrįstas išvadas, neištyrė visų įrodymų ir jų nevertino. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme R. V. kaltė buvo grindžiama duomenimis, esančiais apžiūros, kratos protokoluose, techninių priemonių panaudojimo, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, protokole, specialisto išvadoje, taip pat dalies liudytojų parodymais bei iš dalies paties apelianto parodymais, tačiau, nuteistojo nuomone, šie įrodymai nesudarė objektyvaus pagrindo pripažinti jį kaltu dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo įrodymų išvardijimu bei jų aprašymu nuosprendyje, o įrodymų išvardijimas teismo procesiniame sprendime jų objektyviai ir visapusiškai neišanalizavus ir nepateikus nešališko jų vertinimo, yra negalimas.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas vadovavosi liudytojo T. J., dirbusio pagal kriminalinės žvalgybos informaciją, parodymais, tačiau šis asmuo buvo suinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymai buvo pagrįsti prielaidomis, o teismas jų nevertino kritiškai ir nepašalino prieštaravimų tarp šių parodymų ir kitų byloje esančių duomenų. T. J. parodė, kad jam buvo žinoma, jog apelianto gyvenamojoje vietoje įvyks Kirgizijos Respublikos piliečio A. M. paso Nr. (duomenys neskelbtini) perdavimas, tačiau nenurodė, iš kur gavo šią informaciją. Dokumento perdavimo faktą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje yra duomenys, kad A. L. automobilyje buvo rastas šis pasas, tačiau jokio perdavimo nebuvo. T. J. parodymus paneigė nuteistojo A. L. ir apelianto duoti parodymai, o taip pat kiti byloje surinkti įrodymai. Pasak apelianto, A. L. prašė R. V. patikrinti pasą duomenų bazėje ir sužinoti, kiek laiko Kirgizijos piliečiui liko būti Lietuvoje. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad apeliantas buvo paėmęs iš A. L. A. M. pasą, kad A. L. prašė uždėti dataspaudžių atspaudus į jį ir kad apeliantas juos dėjo bei keitė datas dataspaudyje. Teismas nevertino to, kad R. V. 2014 m. spalio 7 d. neturėjo antspaudo Nr. (duomenys neskelbtini), budėjimo metu jį turėjo A. O. ir niekam jo nedavė.

Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino 2014 m. spalio 28 d. techninių priemonių panaudojimo, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, protokolą. 2014 m. spalio 7 d., 18:15:24, A. L. ir R. V. bendraujant SMS žinutėmis, buvo parašytas žodis „pliasnol“, kurio aiškinimas nebuvo pagrįstas jokia lingvistine ekspertize, o vien prielaida, jog pasienio tarnybos pareigūnai taip vadina datos spaudo padarymą dokumente.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino A. L. parodymus, kad jis 2014 m. rugsėjo 20 d. dirbo budėtoju Lavoriškių SPP ir disponavo išvykimo iš Lietuvos Respublikos 20.09.14 spaudu „Lavoriškės A352“, kuriuo padarė atspaudą A. M. pase. Tuo tarpu įrodymų, paneigiančių Spaudų išdavimo ir priėmimo Lavoriškių pasienio kontrolės punkte knygoje esantį įrašą, kad budėtojas 2014 m. rugsėjo 20 d., 20.30 val., pasirašytinai išdavė A. L. išvykimo iš Lietuvos Respublikos 20.09.14 spaudą „Lavoriškės A020“, byloje nėra. A. L. dirbo budėtoju ir išdavė dataspaudžius pareigūnams J. S., A. T., L. A., S. N. 2014 m. rugsėjo 9 d., kas patvirtina, kad jis atlikinėjo jam pavestas funkcijas. Teismas nevertino šių duomenų ir neapklausė minėtų pareigūnų, kurie patvirtintų, kad A. L. dirbo budėtoju ir disponavo dataspaudžiais 2014 m. rugsėjo 9 ir 20 d. Taip pat teismas nevertino, kieno pavedimus 2014 m. rugsėjo 20 d. vykdė A. L.. 2014 m. rugsėjo 20 d. Lavoriškių užkardos pasienio Sargybų pamainos darbo planas Nr. 20140920-2 patvirtina, kad nuo 2014 m. rugsėjo 20 d., 19:30 val., iki 2014 m. rugsėjo 21 d., 08:30 val., A. K. buvo Lavoriškių SPP posto pamainos vyresnysis, kurio pavedimus turėjo vykdyti A. L., Lavoriškių užkardos pamainos vyresnysis buvo R. F., budėtojas buvo G. Z., kurie turi būti apklausti. Kad 2014 m. rugsėjo 20 d. A. L. dirbo Lavoriškių SPP patvirtina ir 2014 m. rugsėjo 20 d. Lavoriškių užkardos Lavoriškių SPP pasienio tikrinimo posto tarnybinis žiniaraštis Nr. 20140920-2/3 nuo 2014 m. rugsėjo 20 d., 19.30 val. iki 2014 m. rugsėjo 21 d., 08:30 val., tarnybinė užduotis. Teismas nevertino to, kad minėtame žiniaraštyje priskiriant nurodymus I. R. 7 (pareigūnui skiriamos užduoties sutartinis ženklas, pasienio posto budėtojas - 7), realiai atliko užduotis - 3a (pareigūnui skiriamos užduoties sutartinis ženklas, dokumentų tikrinimas, autotransporto priemonių tikrinimas - 3a). Tarnybinės užduoties vykdymo eigos lentelė patvirtina ir tai, kad A. L. nuo 21.00 val. iki 08.30 val. vykdė užduotį, kurios sutartinis ženklas - 3, o būtent, kad atliko dokumentų ir transporto priemonių patikrinimo funkcijas. Tai patvirtino ir VSAT Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkė G. A. 2016 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 21 (20)-12-4639, tik minėtame rašte nurodyta, kad tarnybinę užduotį Nr. 20140920-23 A. L. vykdė Lavoriškių PKP, tačiau realiai tai vyko Lavoriškių SPP. Lavoriškių SPP budėtojas yra (duomenys neskelbtini) kaime, kur laikomi visi antspaudai ir dirbo A. L., todėl jis turėjo prieigą prie dataspaudžių ir žymėjimą pase atliko dar tuo laiku, kai dirbo Lavoriškių poste ir pats tai patvirtino. Pirmosios instancijos teismas šių duomenų nevertino ir buvo šališkas.

Apelianto įsitikinimu pirmosios instancijos teismas neapklausė visų su A. L. dirbusių pareigūnų, neišsiaiškino žodžio „pliasnol“ reikšmės, todėl buvo šališkas, nes neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios turėjo įtakos R. V. nekaltumui pagrįsti. Teismas A. L. ir jo paties parodymus nepagrįstai vertino kritiškai, tuo tarpu T. J. parodymams suteikė ypatingą reikšmę, nors jie paneigti byloje surinktais duomenimis. Taip teismas nuosprendį grindė tikėtinais ir keliančiais abejonių duomenimis.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje R. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė - skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas, nes įvertinus bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, o įrodymų vertinimas atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajos ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė.

Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais, o konkrečiai – T. J., kuris dirbo kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos pagrindu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad procesinius veiksmus atlikusio pareigūno suinteresuotumas bylos baigtimi negali būti preziumuojamas, kaip tai siekia pagrįsti apeliantas. Apeliaciniame skunde nepateikiami objektyvūs duomenys, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie tai, kad pareigūnas galimai yra suinteresuotas bylos baigtimi (yra šališkas). Apeliantas savo poziciją grindžia iš esmės tik tuo, kad T. J. buvo pareigūnu atlikusiu procesinius veiksmus, todėl tokie apelianto argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, nesutinka su apelianto argumentais dėl kritiško T. J. parodymų vertinimo apie šiam liudytojui žinotas dokumento perdavimo aplinkybes. Tokių skundo argumentų kontekste teismas pastebi, jog bylos medžiagoje yra 2014 m. spalio 28 d. techninių priemonių panaudojimo atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus protokolas, kuriame užfiksuoti A. L. ir R. V. pokalbiai ir SMS žinutės, iš kurių matyti, jog sutariama apie darbų įvykdymą: kad A. L. 2014 m. spalio 7 d., apie 21.30 val., sutarė su R. V., jog A. L. atvažiuos pas R. V. ir vėliau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apie 21.30 val., A. L. buvo sulaikytas savo automobilyje prie R. V. namų. Pažymėtina, jog iš minėto protokolo taip pat matyti, kad A. L., dieną prieš jo ir R. V. susitikimą, 2014 m. spalio 6 d., pranešė A. M., kad rytoj apie 22.00 val. viskas bus paruošta. Kad šiuos veiksmus atliko R. V. patvirtina 2014 m. spalio 7 d. R. V. ir A. L. susirašinėjimas SMS žinutėmis. Būtent A. L. pranešė R. V., jog jis 2014 m. spalio 7 d. vakarą pažadėjo A. M. atiduoti daiktus (t. 1, b. l. 81-86). Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad nustatant minėtą aplinkybę buvo atlikta ir A. L. automobilio apžiūra, kurios metu rastas aptariamas pasas, o A. L. buvo sulaikytas būtent prie R. V. namų. Pažymėtina, jog duomenys apie planuojamą dokumento perdavimą gauti kriminalinės žvalgybos duomenų pagrindu, kurie pirmos instancijos teisme buvo gauti ir ištirti. Todėl atmestini ir R. V. argumentai dėl to, jog liudytojui T. J. nebuvo žinoma apie A. L. ir R. V. būsimą susitikimą dėl paso perdavimo.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, pažymi, jog R. V. teiginiai apie tai, jog dokumento perdavimo aplinkybes paliudijo tik T. J. subjektyvūs parodymai yra nepagrįsti. Šias aplinkybes patvirtina ne tik pareigūno 2014 m. spalio 7 d. tarnybinis pranešimas, bet ir jau minėtas kriminalinės žvalgybos protokolas, laikino sulaikymo protokolas. Taigi, T. J. parodymus patvirtina grandinė kitų įrodymų, kurių palyginimas tarpusavyje ir visumos vertinimas leido Vilniaus rajono apylinkės teismui padaryti pagrįstas išvadas dėl šios aplinkybės nustatymo.

Be to, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi T. J. parodymais ir tuo pačiu nepagrįstai nesivadovavo abiejų nuteistųjų parodymais bei kitais bylos duomenimis, kurie minėto liudytojo parodymus paneigė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kitų bylos duomenų, be nuteistųjų parodymų, kurie neigtų T. J. parodymus apskritai nėra nustatyta. Šioje dalyje apeliantas siekia įrodyti, kad tiek jis, tiek A. L. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad A. L. prašė R. V. patikrinti informaciją apie A. M., o ne uždėti dataspaudžius jo pase, tačiau tokia apelianto versija visiškai neįtikinama (tam apskritai nereikėjo kreiptis nei į apeliantą, nei į kitus asmenis ir pan.) ir paneigiama byloje surinktais įrodymais.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog A. L. parodymų vertinti kaip nuoseklių, nėra pagrindo, nes jo parodymai proceso metu keitėsi. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad proceso metu nurodęs, jog A. L. dataspaudžius A. M. pase padarė pats 2014 m. rugsėjo 20 d., posėdžio metu jam parodžius pase esančius spaudus, jis jau parodė, kad nežino, kas uždėjo šiuos spaudus, galbūt jis (t. 3, b. l. 150). Be to, šie parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo laikomi nelogiškais, nes jei A. L. apskritai būtų uždėjęs dataspaudžius 2014 m. rugsėjo 20 d., jis nebūtų kreipęsis į liudytoją A. R. dėl šio klausimo išsprendimo (ši pirmos instancijos teismo išvada nekvestionuojama ir apeliaciniame skunde). Ši analizė rodo, jog A. L. parodymus vertinti kaip nepatikimus buvo pagrindas (pažymėtina, jog A. L. neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir neginčijo jo parodymų vertinimo). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kritiškai vertino nuteistųjų parodymus, nes pastarųjų parodymus paneigia kiti byloje surinkti duomenys, nuteistieji buvo suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi, parodymus davė tik teisminio nagrinėjimo metu, t. y. susipažinę su baudžiamosios bylos medžiaga ir neatsakydami už melagingų parodymų davimą. Visiškai kitaip vertintini kitų asmenų, taip pat ir T. J., parodymai, kurie atitinka byloje surinktų duomenų visumą, duoti nesant išankstinio priešiškumo ir įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatliko būtinųjų procesinių veiksmų siekdamas nustatyti byloje svarbios ir neviešo pobūdžio veiksmais užfiksuoto žodžio „pliasnul“ reikšmės SMS žinutėje, kurią A. L. išsiuntė R. V.. Anot apelianto, teismas nepagrįstai vadovavosi prielaida, jog taip pasieniečiai vadina datos spaudo padarymą. Įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pakanka duomenų daryti išvadai, jog žodis „pliasnol“, visų kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste šiuo atveju reiškė datos spaudo padarymą, o ne kažką kitką, pvz. apelianto akcentuojamą A. M. pase užfiksuotos informacijos patikrinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl šio žodžio didelę reikšmę turi liudytojo A. R. (A. R.) parodymai. Kaip parodė liudytojas A. R., 2014 m. spalio 3 d. jam paskambino A. L. ir pasakė, kad reikia „atpliaskat“ dokumentus, ko iš pradžių A. R. nesuprato. Jiems susitikus A. L. paklausė, ar A. R. galėtų atspauduoti 2 spaudus, žyminčius trečiųjų šalių piliečių atvykimą/išvykimą iš Lietuvos Respublikos, nesuvedant to į duomenų bazę. Teisėjų kolegijos vertinimu A. L., po to kai A. R. iš pradžių nesuprato ko jo prašoma telefonu, savo iniciatyva atskleidė minėtą sąvoką A. R. pateikdamas ir išaiškindamas savo prašymą jiems susitikus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi T. J. parodymus, kuriuose šis asmuo teigia žinantis pasieniečių žargoną ir tai, jog žodis „plesnut“ reiškia uždėti spaudą pase (t. 1, b. l. 80). Būtent tokią žodžio reikšmę atspindi ir visas 2014 m. spalio 7 d. susirašinėjimas SMS žinutėmis tarp apelianto ir A. L. (jame aiškiai išreiškiama šio žodžio, kaip atspindinčio konkretų veiksmą, o ne informacijos patikrinimą reikšmė (klausiama ar padarei, pažymint, kad yra pažadėta atiduoti (t. 1, b. l. 85-86)). Taigi, remiantis net dviejų asmenų parodymais, kuriais nebuvo ir nėra objektyvaus pagrindo abejoti, bei savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu objektyviu ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu, teismas galėjo laikyti žodžio „pliasnul“ reikšmę abejonių nekeliančia ir neskiriant ekspertizės ar kito panašaus pobūdžio specialiųjų žinių reikalaujančio tyrimo, kuris tik užtęstų baudžiamąjį procesą ir nepaneigtų šiuo konkrečiu atveju vartotos ir visame bylos aplinkybių kontekste aiškios žodžio reikšmės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, apelianto vertinimu, pirmos instancijos teismas neatliko procesinių veiksmų, kurie būtų pagrindę R. V. nekaltumą: apeliantas teigia, jog byloje yra duomenų, jog 2014 m. rugsėjo 20 d. A. L. dirbo Lavoriškių pasienio punkte, galėjo prieiti prie dataspaudžių bei būtent tą dieną padarė spaudus A. M. pase, o šiuos duomenis patvirtinti, galutinai išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes ir pagrįsti jo nekaltumą buvo galima apklausus kartu su A. L. dirbusius pareigūnus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir pastebi, kad A. L. parodymai dėl tariamo jo paties uždėtų spaudų 2014 m. rugsėjo 20 d., laikytini neatitinkančiais tikrovės ir nelogiškais vien dėl to, jog tokių spaudų poreikis A. M., kuris nubaustas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 227 straipsnį 2 dalį (papirkimas siekiant suklastoti jam priklausančio paso spaudus), atsirado gerokai vėliau nei paskutinę jo darbo dieną Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Tai reiškia, jog net ir tuo atveju, jei 2014 m. rugsėjo 20 d. A. L. turėjo galimybę padaryti spaudus pase, ką siekia įrodyti apeliantas prašydamas apklausti, jo nuomone, svarbius liudytojus, tai visiškai nekeistų pirmosios instancijos teismo išvadų, nes A. M. pageidavimas buvo pareikštas gerokai vėliau, tik 2014 m. spalio 2 d. Apygardos teismo įsitikinimu, aplinkybę, jog pats A. L. spaudų apelianto nurodomu metu padaryti negalėjo, patvirtina ne tik A. M. skambučio A. L. laikas, bet ir liudytojo A. R. parodymai, iš kurių matyti, kad dėl datos spaudų Kirgizijos piliečio pase padarymo į jį A. L. kreipėsi tik 2014 m. spalio 3 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio pagrindo apklausti apelianto nurodomų liudytojų, kurie teismui tegalėtų papasakoti apie apelianto akcentuojamą A. L. galimybę disponuoti spaudais kai jis dirbo VSAT, nors akivaizdu, kad A. M. kreipimasis į A. L. ir A. L. veiksmai ieškant žmogaus galinčio padėti išspręsti A. M. paso spaudų klausimą buvo išreikštas aiškiai vėliau. Šios išvados kontekste, bylos medžiagoje, t. y. VSAT raštuose apie A. L. funkcijas ir pateiktame Spaudų išdavimo ir priėmimo žurnale esantys prieštaravimai apie A. L. galimybes disponuoti spaudais jam dirbant VSAT, bylai reikšmės neturi.

Apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-73/2012). Konstatuotina, jog remdamasis tiek pateiktais Lavoriškių užkardos Lavoriškių SPP pasienio tikrinimo posto dokumentais, tiek liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis, Vilniaus rajono apylinkės teismas sujungdamas visus reikšmingus faktus į loginę visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog A. L. pats nepadarė spaudų A. M. pase ir po to, kai to atlikti nesutiko A. R., paprašė atitinkamos paslaugos iš apelianto, kuris ją įvykdė.

Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nekėlė klausimo dėl papildomų liudytojų apklausos – tokį reikalavimą jis išdėstė tik apeliaciniame skunde, prašydamas tokius liudytojus apklausti ne apeliacinės instancijos teismo, o nurodydamas, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas priimdamas 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį buvo šališkas, todėl, anot apelianto, nuosprendį būtina panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, kaip tai numato BPK 326 straipsnio nuostatos, galima tuo atveju, kai bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (įstatymas nenumato galimybės to daryti vien tik dėlto, kad byloje tikslinga iš naujo ištirti anksčiau neištirtus ar netinkamai ištirtus įrodymus). Apeliantas teismo šališkumą grindžia iš esmės tik tuo, kad teismas neatliko apelianto nuomone reikiamų tyrimo veiksmų ir neišsamiai bei šališkai vertino įrodymus. Šioje dalyje apygardos teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, gali pats atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu galima atlikti apklausas, paskirti ekspertizes ir pan., jei byloje įžvelgiamas tam pagrindas, tačiau šioje byloje dėl jau aptartų argumentų tokio pagrindo nebuvo. Beje, to apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė nei apeliantas, nei jo gynėja, todėl ir argumentai, jog bylą būtina perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nepagrįsti.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neginčija teismo išvadų dėl nustatytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo ar nuteistajam paskirtos bausmės. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų ar netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo neįžvelgia, todėl konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendis, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimas Nr. (2.16) NTP-7-3801 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-220-1020/2017, nes R. V. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pagrindu paskirta advokatė Vaidotė Radvilavičienė. Teikime nurodoma, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas R. V. gynybai sudaro 115,80 eurų advokato užmokestis. Remdamasi tuo, kas minėta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo priteisti iš R. V. minėtą piniginę sumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti R. V. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis ( gynėjo dalyvavimas apeliaciniame proceso yra būtinas). Taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo būtų nesuderinamas su šio asmens teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinkto gynėjo, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Taigi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkinti.