Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ADB „Compensa ViennaInsurance Group“ieškinį atsakovei L. O. žalos atlyginimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Liudytoja S. D. parodė, kad bute būna retai, nes slaugo senyvą žmogų. Jos butas yra tarp atsakovės ir Š. J. buto ketvirtame aukšte. Jos butas ketvirtame aukšte neaplietas vandeniu, jos bute sausa, todėl ji negali būti užliejimo trečiame aukšte kaltininke. Nurodo, kad name 2022 spalį buvo keičiami susidėvėję šachtoje bendro naudojimo vamzdynai, kurie leido vandenį, buvo nesandarūs.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą privalo atlyginti kaltas asmuo. Asmuo laikomas kaltu, jeigu, atsižvelgiant į aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl force majeure (nenugalimos jėgos) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Remiantis CK 6.38 straipsniu, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais.

Žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007). CK 6.245 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą). CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys įpareigoja kiekvieną asmenį laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, o jei ją padaro, turi visiškai atlyginti. Civilinė atsakomybė taikytina esant visoms įstatyme numatytoms privalomoms jos atsiradimo sąlygoms: žalai (CK 6.245, 6.249 straipsniai), žalą padariusio asmens neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis) ir kaltei (CK 6.248 straipsnis), priežastiniam neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšiui (CK 6.247 straipsnis).

Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tokią žalą objekto savininkas privalo atlyginti net ir nesant jo kaltės, nes savininkas turi pareigą užtikrinti saugų ir tinkamą nuosavybės teisės objekto naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-916/2017). CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos civilinės atsakomybės sąlygos: įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; žalos asmeniui padarymas; įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama.

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas vandeniu iš viršuje esančių patalpų), yra išaiškinta, kad yra būtina nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus atsakovo veiksmus ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Asmens neteisėti veiksmai tokiu atveju turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto. Ieškovas neprivalo įrodinėti vandens atsakovo bute išsiliejimo priežasčių ir susiklosčiusių atsakovo bute aplinkybių, dėl kurių išlietas vanduo. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-916/2017). Įrodinėjimo našta žalos atlyginimo dėl turto sugadinimo bylose tenka ieškovui, kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1714-661/2020).

Apibendrinant nurodytą teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, konstatuotina, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos, padarytos užpylus apdraustą turtą vandeniu, atlyginimo subrogacijos tvarka, turi įrodyti, kad žalą padaręs vanduo ištekėjo iš viršuje esančių patalpų ir kad šios patalpos priklausė (buvo valdomos) atsakovui.Atsakovas neginčijo faktų, kad ieškovo apdraustas butas buvo aplietas vandeniu, kad dėl to apdraustam turtui padaryta ieškovo nurodomo dydžio žala, kad yra priežastinis vandens tekėjimo ir atsiradusios žalos ryšys. Tačiau savo kaip savininko atsakomybę dėl atsiradusios žalos atsakovė L.O. ginčija, nurodydama, kad žalos ieškovo apdraustam turtui padaręs vanduo negalėjo ištekėti iš atsakovei priklausančio buto. Taigi esminis nagrinėjamos bylos klausimas – fakto nustatymas, ar žalos ieškovo apdraustam turtui padariusio vandens tekėjimo priežastis buvo atsakovės L. O. bute.

Iš nekilnojamojo turto registro pažymos nustatyta, kad butaspenktame aukšte adresu (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovei L. O.. Gyventojų turto draudimo liudijimas rodo, kad Š. J. yra apdraudęs butą trečiame aukšte (duomenys neskelbtini), draudiko ADB „Compensa ViennaInsurance Group“nekilnojamojo turto draudimo sutartimi. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad buto užpylimo židinys yra 5 aukšte esantis atsakovės bute, šią aplinkybę grindė teigdamas, kad tai yra vienintelis loginis paaiškinimas, atitinkantis fizikos dėsnius, nes vanduo teka iš viršaus žemyn ir vanduo į apdraustą butą prasiskverbė pro lubas, nurodo, kad atsakovės butas yra per vieną aukštą tiesiai virš ieškovo apdrausto buto. Atsakovė L. O. ir liudytoja A. M. D. nurodė, kad tekėjimą iš skalbimo mašinos jungties stabdė pakištas indas, tokio užliejimo negalėjo sukelti. Teismas ištyrė ieškovo prie ieškinio pateiktas nuotraukas, buto trečiame aukšte (duomenys neskelbtini), planą. Teismas nustatė, kad Š. J. buto užliejimas virtuvėje, koridoriuje yra fiksuotas lygiagrečiai su siena, kurioje yra vamzdžių šachta – pagal buto trečiame aukšte (duomenys neskelbtini), planą ir nuotraukas matyti, kad užpilta virtuvės, koridoriaus siena, kurioje yra šachta. Nuotraukoje ties durimis užfiksuota, kad vamzdžių šachtos uždengimo plokštės viršuje betono gabalai atitrūkę ir yra daugkartinio užliejimo požymiai. Apklausus liudytoja S. D., kuri yra buto savininkė ketvirtame aukšte (duomenys neskelbtini), tarp atsakovės L. O. ir aplieto buto savininko Š. J., ji parodė, kad jos butas nebuvo aplietas, ji neužliejo Š. J. buto, tačiau paaiškino, kad 2022 spalį buvo keičiami seni nesandarūs vandens tiekimo ir nuotekų vamzdžiai namo laiptinėje, todėl užliejimo priežastis yra greičiausiai dėl senų vamzdynų nesandarumas.

Teismas ieškinį atmeta. Faktinės aplinkybės rodo, kad įvykus inžinerinės sistemos gedimui, vanduo turėjo pirmiausiai iš penkto aukšto nubėgti į ketvirtą, o tada į trečią aukštą, nes butai yra išsidėstę vertikaliai vienoje linijoje. Buto trečiame aukšte (duomenys neskelbtini), planas ir nuotraukos rodo, kad vandens nutekėjimo požymiai yra vienoje linijoje (lygiagretūs) ties siena, kurioje yra vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai, o bute (duomenys neskelbtini), šachtos nuotraukoje užfiksuotas ties uždengimu sutrūkęs betonas, daugkartinio užliejimo požymiai. Tai įrodo, kad šachtoje buvo trūkęs vamzdis arba vamzdžio jungtis, kas lėmė vandens išsiliejimą naudojantis vandentiekio ar jo šalinimo sistema, įvykęs vandens nuotėkį siejamas su bendro naudojimo vamzdynų susidėvėjimu. Liudytoja S. D., kuri yra buto ketvirtame aukšte (duomenys neskelbtini), savininkė, nurodė, kad jos butas sausas, neužlietas, ji beveik negyvena bute, neapliejo apačioje esančio kaimyno, tačiau parodė, kad bendro naudojimo vamzdynai buvo susidėvėję ir buvo keičiami 2022 spalį. Teismas ieškinį atmeta, nes nėra įrodymų, kad draudiminis įvykis įvyko dėl atsakovės L. O., gyvenančios penktame aukšte adresu (duomenys neskelbtini), inžinerinių vandens tiekimo ar šalinimo įrenginių nepriežiūros. Byloje pateikti įrodymai rodo, kad vandens užliejimo priežastis tikėtina yra vandens tiekimo ir šalinimo bendro naudojimo konstrukcijų susidėvėjimas, nes įrodymų visuma rodo, kad vandens nutekėjimo židinys yra bendro naudojimo konstrukcijų pažeidimas (LR CPK 185 str. 1 d.).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005), kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Vadovaujantis išdėstytu ieškinys atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.