Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Ieškovė A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu; grąžinti ją į darbą ir priteisti iš atsakovo Vilkaviškio socialinės pagalbos centro vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovo Vilkaviškio socialinės pagalbos centro ieškovei A. P. 3 000,00 eurų neturtinės žalos; priteisti iš atsakovo Vilkaviškio socialinės pagalbos centro bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės, atstovaujamos advokato Stanislovo Raulušaičio, ieškinyje nurodyta: Ieškovė Vilkaviškio socialinės pagalbos centre (toliau ir VSPC) pagal neterminuotą darbo sutartį lankomosios priežiūros darbuotoja dirbo nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. liepos 17 d. Pagal darbų pobūdį (prižiūrimų asmenų kiekį) darbo sutartis su ieškove, kaip ir kitais lankomosios priežiūros darbuotojais, darbdavio iniciatyva buvo labai dažnai keičiama: darbo krūvis tai didinamas, tai mažinamas. 2010 metais ieškovė įgijo socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją. Savo iniciatyva kėlė kvalifikaciją ir po dviejų metų mokymosi, 2015 m. gegužės 28 d., ji įgijo 4 lygio socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją. 2015 m. sausio 6 d. išduotoje ir direktorės pasirašytoje ieškovės charakteristikoje, ieškovė apibūdinama kaip sąžininga, tvarkinga, darbšti, atsakinga, laiku atliekanti pavestą darbą, draugiška, dėmesinga ir mylima kolektyvo darbuotoja. Nesutarimai tarp ieškovės ir direktorės R. M. prasidėjo po to, kai ieškovė 2015 metų vasarą paprašė padidinti iki 0,6 etato sumažintą jos darbo krūvį. Jos daugkartinių žodinių ir raštiškų prašymų padidinti darbo krūvį VSPC administracija netenkino, nors kitiems darbuotojams darbo krūvis buvo didinamas. Be to, buvo priimami nauji darbuotojai. Akivaizdu, kad nuo 2015 metų vasaros ieškovė buvo diskriminuojama: jos atžvilgiu darbdavys taikė ypatingai griežtus, išskirtinius reikalavimus, ji nuolat juto psichologinį spaudimą, buvo bandoma įtakoti, kad išeitų iš darbo savo pačios noru, nuolatos buvo kontroliuojama, kada ateina ir išeina iš prižiūrimų asmenų; kitos lankomosios priežiūros darbuotojos nebuvo tikrinamos visiškai. 2015 m. lapkričio 10 d. direktorės įsakymu Nr. VĮ-10 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba; 2016 m. balandžio 12 d. direktorės įsakymu Nr. VĮ-7 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas; 2016 m. gegužės 25 d. direktorės įsakymu Nr. VĮ-12 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Nesutikdama su drausminėmis nuobaudomis, dėl jų panaikinimo ieškovė kreipėsi į Kauno darbo ginčų komisiją. 2016 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus Darbo ginčų komisija sprendimu Nr. DGKS-3274 tenkino jos prašymą ir panaikino Vilkaviškio socialinės pagalbos centro direktorės 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. VĮ-10 paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, 2016 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. VĮ-7 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą ir 2016 m. gegužės 25 d. Įsakymu Nr. VĮ-12 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Kauno Darbo ginčų komisijos sprendimą VSPC apskundė Vilkaviškio rajono apylinkės teismui. Pastarasis paliko galioti VSPC direktorės 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. VĮ-10 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, ir 2016 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. VĮ-12 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimą apskundus, Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1215-773/2017 priėmė naują sprendimą ir panaikino Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimo dalis, kuriomis panaikintos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. DGKS-3274 dalys, kuriomis panaikinta Vilkaviškio socialinės pagalbos centro direktorės 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. VĮ-10 paskirta drausminė nuobauda – pastaba ir 2016 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. VĮ-12 paskirta drausminė nuobauda – papeikimas ir šios nuobaudos paliktos galioti, šias ieškinio dalis atmetė. 2017 m. kovo 22 d. VSPC direktorės įsakymu Nr. VĮ-8 ieškovei paskirta dar viena drausminė nuobauda – papeikimas. Šią drausminę nuobaudą darbdavys įsipareigojo panaikinti 2017 m. liepos 20 d. tarp ieškovės ir VSPC direktorės sudarytos taikos sutarties pagrindu. 2017 m. gegužės 15 d. darbdavys informavo ieškovę, kad nuo 2017 m. liepos 16 d. bus atleista iš darbo vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsniu. Vilkaviškio socialinės pagalbos centro 2017 m. gegužės 15 d. įspėjime Nr. SD-103 nurodoma, kad: „Vadovaujantis DK 120 str. 1 p., nuo 2017 m. gegužės 15 d. keičiamos Jūsų darbo sutarties sąlygos. Pasiūlymas pateiktas raštu. 2017-05-12 gautas raštiškas darbuotojos A. P. atsakymas – nesutikimas, dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis. Darbo sutarties pakeitimas nepasirašytas. Informuojame, kad nepasirašius darbo sutarties, nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis, būsite atleista iš darbo 2017-07-16 vadovaujantis DK 129 str. Vadovaujantis DK 140 str. Jums bus išmokama išeitinė išmoka.“ Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2017 m. gegužės 15 d. eilinį kartą iš jos buvo reikalaujama parašyti prašymą sumažinti darbo krūvį, t. y. sutikti dirbti už 0,2 etato, ir tuo pačiu gauti apie 60 eurų dydžio darbo užmokestį. Kadangi tuo metu dirbo ir taip labai mažu darbo krūviu – 0,4 etato, nepakluso administracijos spaudimui keisti darbo sutarties sąlygas. Nors nuo pat 2004 metų iki 2015 metų administracijos nurodymu ieškovė, kaip ir kitos darbuotojos, tokius sutikimus nuolankiai rašė. VSPC administracija mano, kad mažinant jos darbo krūvį ir darbo užmokestį, yra teisėtai keičiamos darbo sutarties sąlygos. Galiojusio DK 120 straipsnio 2 dalis numatė, kad darbo sutarties sąlygos, nustatytos šio Kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse, gali būti keičiamos tik esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui, išskyrus šio Kodekso 121 straipsnyje nustatytus atvejus; 3 dalis numatė, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad nebuvo pagrindų dėl darbuotojo kvalifikacijos, profesinių gebėjimų, ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų keisti ieškovės darbo sutarties sąlygų. Ieškovė neteisėtai buvo verčiama rašyti prašymą sumažinti darbo užmokestį. Pateiktas įspėjimas neatitinka darbo įstatymo reikalavimų (DK 130 straipsnis), nes jame nėra nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis, o atkartojama tik nekonkreti įstatymo formuluotė, t. y. nurodoma, kad sutartis bus nutraukiama, nepasirašius darbo sutarties, nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis. Kokias darbo sąlygas darbdavys ketino keisti ir kokios priežastys lėmė įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, ieškovei nėra žinoma iki šiol. Atleidus ieškovę iš darbo, jos kolegių darbo sąlygos, lankomų klientų aptarnavimo tvarka, dirbančių lankomosios priežiūros darbuotojų skaičius, apmokėjimo tvarka, kiek ieškovei žinoma, nepasikeitė. Ieškovė mano, kad iš darbo buvo atleista nepagrįstai, pažeidžiant darbo įstatymus. Buvo pažeistas vienas iš pagrindinių DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes atleidžiant ją iš darbo, jai nebuvo siūlomas kitas darbas ar nurodoma, kad kito darbo nėra. Jokia forma jai kitas darbas bendrovėje nebuvo pasiūlytas, jokio dokumento apie tai, kad VSPC tuo metu nebuvo kitos darbo vietos, ar kito darbo, ji negavo. Tokio prierašo nėra nei įspėjime dėl darbo sutarties nutraukime, nei įsakyme dėl atleidimo iš darbo ar kitame kokiame nors VSPC dokumente. DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra jo kaltės, leidžiama, jei negalima jo sutikimu perkelti jo į kitą darbą. Todėl pagal įstatymą atsakovas privalėjo ieškoti galimybių ieškovę perkelti į kitą darbą. Tą pareigą atsakovas privalėjo vykdyti iki pat atleidimo iš darbo dienos. Tikrai nebūtų atsisakiusi jokio siūlomo darbo, tačiau ieškovei jis nebuvo pasiūlytas. Atsakovas nepateikė ir jokios informacijos apie esamų technologinių ir ekonominių pertvarkymų realumą, neaišku ar, anot administracijos, keičiant darbo sąlygas, realiai jos buvo pakeistos ir kuo tai pasireiškė. DK 300 straipsnio 3 dalis numatė, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. DK 250 straipsnis numato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Ieškovė iš darbo buvo atleista be jokio teisėto pagrindo. Dėl neteisėto atleidimo patyrė ir neturtinę žalą (DK 250 straipsnis). Dėl atleidimo pablogėjo jos sveikata, jos reputacija, patyrė moralinį pažeminimą, emocinį sukrėtimą, sumažėjo galimybė bendrauti su buvusiais bendradarbiais, susirasti tokį patį ar panašų darbą. Todėl atsakovas ieškovei turėtų atlyginti ir neturtinę žalą (DK 248 straipsnis, 250 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis). Ieškovės dvasiniai išgyvenimai ir labai bloga emocinė būsena susijusi su atleidimu iš darbo be jokio pagrindo. Nurodytos priežastys sukėlė neigiamus emocinius išgyvenimus, buvo pažeista jos garbė ir orumas. Žmogaus garbė ir orumas yra neturtinės vertybės, kurias gina tarptautiniai teisės aktai (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti nacionaliniai įstatymai. Dėl atleidimo iš darbo sušlubavo ieškovės sveikata. Šiuo metu ją kamuoja pakilęs kraujospūdis, ji blogai miega, kamuoja įvairios neigiamos emocijos ir mintys. CK 6.250 straipsnis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti. Atsižvelgiant į tai, kad pas atsakovą ieškovė dirbo 13 metų, buvo diskriminuojama ilgą laiką, kad dėl to labai pablogėjo jos sveikata, patyrė pažeminimą, sumažėjo galimybė susirasti darbą, prašo atlyginti 3000,00 eurų neturtinės žalos (t. I, e. b. l. 1-5).Teismo posėdžio metu ieškovė savo ieškinio reikalavimus palaikė. Papildomai paaiškino, kad iki 2014 metų viskas buvo gerai. Nuo 2015 metų prasidėjo nesutarimai su VSPC direktore. Jai, ieškovei, pastoviai buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Nuobaudos buvo paskirtos neteisėtai, jas visas Kauno apygardos teismas panaikino. Dėl tokių administracijos veiksmų ji patyrė didelius išgyvenimus, didelį stresą. Jai psichologinis spaudimas buvo daromas nuo 2015 m., buvo norima su ja susidoroti, pasirašant sutartis ji buvo filmuojama, įrašinėjamos jos kalbos. Dėl viso šito sušlubavo jos sveikata, parsidėjo gydytojų lankymas. Be to, ji ilgą laiką dirbo 0,4 etato, dėl to patyrė nuostolių. Ieškovė mano, kad nebuvo tinkamai įspėta, nesuprato, už ką atleido. Jos nedarbingumo metu iš jos buvo atimtas žmogus, kurį ji lankė, buvo pasakyta, kad jis jos atsisakė. Todėl buvo pasiūlyta sumažinti jos darbo krūvį, ji su tuo nesutiko, nes sumažinus darbo krūvį, jai būtų sumažėjęs ir darbo užmokestis iki 60 Eur. Kito darbo jai tikrai nebuvo pasiūlyta (2018 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašas 3.11-12.06 min., 2018 m. kovo 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 31.26-32.46 min.).Ieškovės atstovas advokatas Stanislovas Raulušaitis teismo posėdžių metu nurodė, kad atleidžiant darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, reikalingos 3 sąlygos: 1) darbuotojas tinkamai įspėtas, 2) yra svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis, 3) darbuotojas jo sutikimu negali būti perkeltas į kitą darbą. Nei viena iš šių sąlygų nebuvo įvykdyta. Ieškovė VSPC dirbo nuo 2004 m., t.y. jau 13 metų. Ji buvo viena iš didžiausią darbo stažą turinčių šioje įstaigoje dirbančių darbuotojų. Iki 2015 m. nekilo jokių teisinių ginčų tarp ieškovės atsakovo administracijos. Ieškovė darbdavio buvo charakterizuojama pakankamai gerai. Nesutarimai prasidėjo 2015 m., kai ieškovė nesutiko, kad jai eilinį sykį būtų sumažintas darbo krūvis, ir atitinkamai, atlyginimas. Tas mažinimas buvo iki 0,2 etato, o tai pinigine išraiška sudarytų gal šiek tiek daugiau nei 60 Eur. Po šito sekė tam tikri darbdavio veiksmai. 2016 m. balandžio 16 d. ieškovei paskiriama drausminė nuobauda – pastaba, toliau po nepilno mėnesio, 2016 m. gegužės 28 d., atlikus patikrinimus, vėl paskiriama drausminė nuobauda – papeikimas. Kauno apygardos teismas visas paskirtas nuobaudas panaikino, pripažinęs, kad jos buvo paskirto neteisėtai. 2017 m. kovo 22 d. ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą panaikino pats darbdavys. Neturėdamas galimybės atleisti ieškovę dėl kokių nors drausminių nuobaudų, darbdavys nutarė atleisti kitu būdu. 2017 m. gegužės 15 d. darbdavys ieškovę įspėjo, kad ji bus atleista iš darbo, vadovaujantis DK 129 straipsniu. Pasiūlymas dėl darbo sutarties sąlygų keitimo buvo pateiktas 2017 m. gegužės 12 d. ir jau 2017 m. gegužės 15 d. buvo pateiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo. Teismų praktika tokia, kad turi praeiti protingas laiko tarpas nuo pasiūlymo pateikimo raštu ir būtų apie 1 mėnesį laiko. Tačiau šiuo atveju nebuvo išlaikyti jokie terminai, nes buvo siekiama kaip galima greičiau atleisti neparankų darbuotoją, kuris bylinėjasi su darbdaviu. Darbo sutartis nutraukta dėl vienos priežasties – kad ieškovė nesutiko dirbti už perpus mažesnį darbo užmokestį (apie 60 Eur). Atsakovas nurodo ekonominę priežastį, dėl kurios darbo sutartis buvo nutraukta; ieškovė dar iki krūvio sumažinimo dirbo pas asmenį, gyvenantį keliasdešimt kilometrų nuo ieškovės gyvenamosios vietos, ir tai ekonomiškai darbdaviui nenaudinga. Darbą organizuoja darbdavys ir tik jam spręsti, kiek darbuotojų reikia kažkokiam darbui atlikti, kaip tą darbą organizuoti. Tačiau nesuprantama, kodėl priimami penki darbuotojai 0,2 etato, kai tą patį darbą gali dirbti vienas darbuotojas, dirbdamas pilnu etatu bei uždirbdamas pinigų ir tuo pačiu būdamas lojaliu darbdaviui, nes uždirbtų neblogą atlyginimą ir galėtų iš to pragyventi. Taigi, ekonominių priežasčių nebuvo. Pagal įstatymą ir teismų praktiką keisti darbo sutarties sąlygas dėl darbo užmokesčio dydžio galima tik esant rašytiniam darbuotojo sutikimui. Iki atleidimo iš darbo ieškovė neturėjo kitos išeities, kaip sutikti su tuo. Mano, kad buvo galimybė ieškovę perkelti į kitą darbą. Ieškovės etatas nebuvo panaikintas, jis liko. Tai, kad sumažėjo asmenų, kuriems reikėjo teikti socialines paslaugas, nebuvo pagrindas atleisti ieškovę iš darbo, darbdavio pareiga buvo surasti, kam būtų galima teikti paslaugas, arba teikti kitas paslaugas. Buvo galimybė perkelti ieškovę į kitą darbą, bet atsakovas kito darbo ieškovei nepasiūlė, kaip kad nepasiūlė kelti kvalifikaciją. DK 135 straipsnis 1 dalies 3 punktas numato, kad kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius. Kaip nurodė atsakovo atstovė, į šią sąlygą visai nebuvo atsižvelgta: neseniai priimtos dirbti darbuotojos buvo paliktos dirbti, o darbuotoja, pradirbusi daugiau kaip 10 metų, buvo atleista. Ieškovė buvo atleista iš darbo 2017 m. liepos mėnesį. Ji kito darbo nesusirado, darbinių pajamų neturi, todėl mano, kad kompensacija (vidutinis darbo užmokestis) turi būti priteistas už visą laiką, kai ieškovė negavo pajamų. Tuo metu galiojęs DK 250 straipsnis numatė, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Žala pasireiškia tuo, kad sušlubavo ieškovės sveikata, susirgimai sutampa su tuo laikotarpiu, kai vyko atleidimas iš darbo ir tai susiję su pergyvenimais, ko pasekoje ieškovei buvo diagnozuota depresija ir nuo to ieškovė iš tikrųjų gydėsi, buvo nedarbingumo laikotarpiai, buvo perkami vaistai ir t.t. Visi nesutarimai tarp ieškovės ir atsakovo tęsėsi ilgą laiką – nuo 2015 m., t.y. paskutinius 3 metus. Ieškovė gyvena mažame miestelyje, todėl ieškovei atsirado pagrįstos baimės dėl ateities praradus darbą, prarado pasitikėjimą savimi, jautėsi neįvertinta už ilgametį darbą. Be to, teisminių procesų metu jos atžvilgiu buvo išsakytos pakankami neigiamos nuomonės. Mano, kad prašomas priteisti neturtinės žalos dydis – 3 000 Eur, yra adekvatus patirtiems išgyvenimas, atsižvelgiant į tai, kad ginčas vyko ilgą laiką. (2018 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašas 12.10-14.51 min., 2018 m. kovo 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 26.04-31.03 min., 32.48-51.53 min.).