Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2442-756/2015 pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas L. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 1P-881 „Dėl L. D. atleidimo iš pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu įsakymu buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų, nes savo poelgiu ne tarnybos metu diskreditavo muitinės pareigūno vardą. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas dirbo beveik 18 metų, per visą tarnybos laikotarpį kruopščiai ir sąžiningai atliko savo pareigas, visą tą laikotarpį tarnybines pareigas atliko ir privatų gyvenimą tvarkė taip, kad nenukentėtų muitinės vardas. Šiuo atveju įvykęs konfliktas su A. B. buvo privataus pobūdžio, jis niekaip nesusijęs su tarnyba teritorinėje muitinėje, o tarnybinio patikrinimo išvadoje išvardinti veiksmai nesusiję su pareiškėjo kaip pareigūno darbu ar muitinės veikla (konfliktas įvyko dėl asmeninių ir šeimyninių priežasčių, t. y. dėl A. B. buvusios sutuoktinės R. B., kuri tuo metu buvo jo draugė; A. B., būdamas išsituokęs ir pavydėdamas gerų santykių su R. B., nuolatos žemino savo buvusią žmoną ir pareiškėją, rašė įžeidžiančias ir žeminančias SMS žinutes, taip išprovokavo pareiškėją atsakyti tuo pačiu). Šiais savo veiksmais pareiškėjas nesiekė diskredituoti ir nediskreditavo muitinės pareigūno vardo, nesiekė pakenkti muitinės pareigūno garbei ir orumui. Pareiškėjo teigimu, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 1B-138 sudaryta komisija (toliau – ir Komisija), surašydama tarnybinio patikrinimo išvadą, neatsižvelgė į tai, kad įžeidžiančio ir grasinančio pobūdžio žinutes pareiškėjas A. B. rašė tik pastarojo išprovokuotas, taip pat į tai, kad A. B. buvo jį sumušęs, už ką pripažintas kaltu ir nubaustas. Komisija taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas ilgą laiką nereagavo į nuolatinius A. B. grasinimus ir įžeidinėjimus ir tik po ilgo laiko tarpo, neatlaikęs A. B. pastovaus terorizavimo ir grasinimo žinutėmis, atsakė jam tuo pačiu. Pareiškėjas nenorėjo žinutėmis įbauginti A. B. ar kitaip jam pakenkti, tik atsakė analogiškomis priemonėmis. Dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, pareiškėjas nurodė patyręs didelį nervinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, todėl susirgo, pakilo kraujospūdis, svaigo galva, jautė kūno silpnumą ir buvo paguldytas į Kauno klinikinės ligoninės stacionarą, vėliau buvo skirta reabilitacija, gydėsi ambulatoriškai, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Lt.

Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 22–26) prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai, kad jo įvykdyti veiksmai, pasireiškę Lietuvos Respublikos piliečio bauginimu, panaudojant psichinę prievartą, įvykdyti ne tarnybos metu ir dėl asmeninių priežasčių, neturi reikšmės vertinant pareiškėjo veiksmus kaip diskredituojančius muitinės pareigūno vardą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-114/2007). Pareiškėjas, būdamas statutinis muitinės pareigūnas, Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-76-923/2014 pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalyje (žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą). Tarnybinio patikrinimo medžiagoje esantys baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad L. D. sistemingai ir sąmoningai, ilgiau nei mėnesį, grasino kitam asmeniui fiziniu susidorojimu, taip pat žemino šį asmenį, vartodamas necenzūrinio ir įžeidžiančio pobūdžio žodžius. Pareiškėjo veiksmai išsamiai ištirti Kauno apylinkės teismo ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad L. D. padarė BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytas veikas, veikdamas tiesiogine tyčia. Neabejotina, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų tiek jų tarnybos, tiek ne tarnybos metu. Tokie neteisėti statutinio valstybės tarnautojo – muitinės pareigūno veiksmai menkina ne tik nukentėjusįjį asmenį, patį taip besielgiantį pareigūną, bet ir instituciją, kurioje tarnauja statutinis muitinės pareigūnas, t. y. Lietuvos Respublikos muitinę; daro neabejotiną žalą muitinės įvaizdžiui piliečių akyse. Apie L. D. veiksmus ir faktą, jog tai daro būtent muitinės pareigūnas, žinojo ir pašaliniai asmenys, t. y. ne tik pats nukentėjusysis, bet ir jo brolis, kurie susidarė neigiamą nuomonę ne tik apie patį pareiškėją, bet ir apie instituciją, kurioje jis tarnauja. Pažymėjo, kad pareiškėjas dirbo statutinėje valstybės tarnyboje ir savo darbe nuolat susidurdavo su asmenimis, pažeidžiančiais teisės aktų reikalavimus, pagal savo pareigas ir darbo patirtį neabejotinai žinojo, kad teisės aktų pažeidimai sprendžiami įstatymuose nustatytais būdais. Kilus konfrontacijai, pareiškėjas nesistengė veikti ir konflikto spręsti laikantis teisės aktų reikalavimų, nedėjo pastangų taikiam ginčo sprendimui, kas būtų suprantama kaip apdairaus, gerbiančio valstybę ir visuomenę, morališkai brandaus asmens veiksmai. Priešingai, šio muitinės pareigūno necenzūrinės kalbos vartojimas, sistemingi, kryptingi tyčiniai bauginimai ir grasinimai kitam asmeniui susidorojimu rodo, jog L. D. gilino ir kurstė kilusį konfliktą, ir tai neatitinka nei visuomenėje priimtų moralės nuostatų, nei kylančių visuomenės teisėtų lūkesčių, kurių ji tikisi iš muitinės pareigūnų elgesio. Atsakovas mano, kad jo priimtas įsakymas yra pareiškėjo atliktų veiksmų pasekmė tarnyboje, neturinti įtakos baudžiamojo proceso sukeltam pareiškėjo įvaizdžiui artimųjų ir kitų asmenų akyse ir jo sveikatos būklės pokyčiams, kadangi iš esmės naujų aplinkybių nesukuria. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenumato neturtinės žalos atlyginimo reikalavimuose dėl įsakymų panaikinimo, todėl toks pareiškėjo reikalavimas neturi pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 124–125) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindė Muitinės departamento atsiliepime išdėstytais motyvais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 153–168) pareiškėjo L. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-76-923/2014, kuriuo nusprendė L. D., padariusį BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti; L. D. perduoti laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą ir skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 litų) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (b. l. 40–45, 47–52). Kauno apylinkės teismas minėtoje byloje nustatė, kad L. D. laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 23 d., įvairiu paros metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš savo mobilaus ryšio telefono, į nukentėjusiojo A. B. mobilaus ryšio telefoną, sistemingai (t. y. 2012 m. spalio 30 d. 4 kartus, 2012 m. lapkričio 13 d. 1 kartą, 2012 m. lapkričio 14 d. 23 kartus, 2012 m. lapkričio 18 d. 89 kartus, 2012 m. lapkričio 20 d. 5 kartus, 2012 m. lapkričio 21 d. 19 kartų, 2012 m. gruodžio 1 d. 1 kartą, 2012 m. gruodžio 6 d. 49 kartus, 2012 m. gruodžio 7 d. 21 kartą, 2012 m. gruodžio 10 d. 1 kartą, 2012 gruodžio 16 d. 14 kartų, 2012 m. gruodžio 19 d. 30 kartų, 2012 m. gruodžio 21 d. 29 kartus, 2012 m. gruodžio 22 d. 12 kartų, 2012 m. gruodžio 23 d. 37 kartus) skambindamas ir telefoninių pokalbių metu iškoneveikdamas nukentėjusįjį įvairiais necenzūriniais bei įžeidžiančio pobūdžio žodžiais, grasindamas, kad su A. B. susidoros ir jam bus blogai, bei rašydamas jam grasinančio pobūdžio (būtent, kad sumuš, sužlugdys, turės bėdų ir pan.), nepadoraus, įžeidžiančio turinio trumpąsias žinutes (iš viso užfiksuota 315 kontaktų) sistemingai baugino A. B. naudodamas psichinę prievartą. Teismas nusprendė, kad L. D. tai padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad sistemingai bet kuriuo paros metu skambindamas ir siųsdamas SMS pranešimus baugina nukentėjusįjį, numatydamas, kad tokiu būdu įbaugins nukentėjusįjį ir to siekdamas. Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 10 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-91-923/2014, kuriuo nusprendė A. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; kardomosios priemonės A. B. iki nuosprendžio įsiteisėjimo neskirti; L. D. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš A. B. priteisti 1 000 litų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 65–68). Kauno apylinkės teismas minėtoje byloje padarė išvadą, kad kaltinimas A. B. nežymiu L. D. sveikatos sutrikdymu pasitvirtino. Byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai teismui leido daryti išvadą, jog A. B. 2009 m. rugsėjo 7 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, pirmame aukšte, užpuolė L. D. ir suduodamas ne mažiau kaip dešimt smūgių kumščiu į galvą bei kitas kūno vietas, padarė nukentėjusiajam sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą. Muitinės departamento generalinis direktorius 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 1B-138 ,,Dėl komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti sudarymo“, vadovaudamasis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 42 straipsniu, Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 (toliau – ir Taisyklės), 6, 7 ir 11 punktais ir atsižvelgdamas į Kauno teritorinės muitinės 2014 m. vasario 27 d. rašte Nr. (3.1) 1B-3433 „Dėl nuosprendžio perdavimo“ pateiktą informaciją, sudarė komisiją (duomenys neskelbtini) L. D., atliekančio pareigas (duomenys neskelbtini) poste, galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti (1 p.); pavedė šio įsakymo 1 punktu sudarytai komisijai teisės aktų nustatyta tvarka atlikti tarnybinį patikrinimą ir pateikti tarnybinio patikrinimo išvadą (2 p.); sustabdė tarnybinį patikrinimą iki Taisyklių 31 punkte numatytų aplinkybių paaiškėjimo (3 p.) (b. l. 35). Komisija 2014 m. liepos 1 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-1658 „Dėl (duomenys neskelbtini) L. D. veiksmų“ (toliau – ir Išvada; b. l. 29–33) pasiūlė tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu užbaigti ir, vadovaujantis Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktu, atleisti pareiškėją iš pareigų už muitinės pareigūno vardo diskreditavimą. Su Išvada pareiškėjas pasirašytinai susipažino 2014 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įvertinusi tarnybinio patikrinimo metu surinktus įrodymus ir teisės aktų nuostatas, Komisija padarė išvadą, jog minėtais neteisėtais veiksmais L. D. šiurkščiai pažeidė Etikos kodekso 7.4.1, 7.8.7, 23.1, 23.3 punktų nuostatas, Muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 6 punkte ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas pareigas, (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno teritorinės viršininko 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 3B-962, 51 punkto, tuo diskredituodamas muitinės pareigūno vardą. Muitinės departamento generalinis direktorius, vadovaudamasis Statuto 2 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 2 ir 6 dalimis, 55 straipsnio 1 dalies 19 punktu, 56 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į Komisijos 2014 m. liepos 1 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 7B-1658, pareiškėją, Kauno (duomenys neskelbtini), atleido iš pareigų už pareigūno vardo diskreditavimą. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš pareigų, pirmą darbo dieną pasibaigus L. D. laikinojo nedarbingumo laikotarpiui (b. l. 27). Teismas sutiko su skundžiamame įsakyme bei Išvadoje pateikta argumentacija, kad neturi teisinės reikšmės, jog pareiškėjas L. D. siuntė SMS žinutes kaip privatus asmuo, kad šiuos pareiškėjo veiksmus, esą, išprovokavo A. B. neteisėti veiksmai. Pažymėjo, kada remiantis Statuto 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra svarbu, ar nesuderinami su geru pareigūno vardu veiksmai yra susiję su pareigūno tarnybinėmis pareigomis, ar nėra susiję. Teismas akcentavo, kad L. D. veiksmai baudžiamojoje byloje buvo pripažinti tyčiniais. Teismas vertino, kad A. B. veiksmai nešvelnina ir nepaneigia pareiškėjo tarnybinės atsakomybės. Ypač atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį bei itin intensyviai, vartodamas degradavusių sovietinių kalinių žargoną, necenzūriniais žodžiais baugino A. B.. Teismas vertino, jog tokie neteisėti statutinio valstybės tarnautojo – muitinės pareigūno veiksmai, kuomet kitas asmuo žeminamas, įžeidinėjamas, naudojama psichinė prievarta, grasinama susidorojimu – menkina ne tik nukentėjusįjį (A. B.), patį taip besielgiantį asmenį (L. D.), bet ir instituciją, kurią jis atstovauja, t. y. visą Lietuvos Respublikos muitinės sistemą. Pažymėta, jog apie L. D. veiksmus bei faktą, jog tai daro būtent muitinės pareigūnas, žinojo ir pašaliniai asmenys, t. y. A. B. ir jo brolis J. B., kurie neabejotinai susidarė neigiamą klaidingą nuomonę apie visus muitinės pareigūnus. Taigi, neteisėtais veiksmais L. D. pažemino ne tik savo, muitinės pareigūno, bet ir visų kitų muitinės pareigūnų autoritetą. Teismas nurodė, kad muitinės pareigūno vardo diskreditavimas sukelia ypatingas pasekmes muitinės pareigūno vardą diskreditavusiam muitinės pareigūnui – atleidimą iš darbo. Tai yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje pagrindas, nustatytas Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punkte; alternatyvių sprendimo būdų, kai konstatuojamas muitinės pareigūno vardo diskreditavimas, teisės aktais nenumatyta. Atleidimas iš tarnybos muitinėje, nustačius, kad muitinės pareigūnas diskreditavo savo vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis. Teismas pripažino, kad savo veika (veikimu) L. D. šiurkščiai pažeidė Etikos kodekso 7.4.1, 7.8.7, 23.1, 23.3 punktų nuostatas, Muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 6 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno teritorinės viršininko 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 3B-962, 51 punktą, sulaužė 1996 m. spalio 28 d. duotą priesaiką“. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuota, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 1P-881 „Dėl L. D. atleidimo iš pareigų“ yra teisėtas bei pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo L. D. reikalavimai grąžinti jį į ankstesnes pareigas, priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką laikyti išvestiniais, todėl netenkinti. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nėra konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, kitos būtinosios civilinės atsakomybės kilimo sąlygos, todėl pareiškėjo prašymas priteisti jam iš atsakovo 50 000 Lt neturtinę žalą netenkintas.

III.

Pareiškėjas L. D. apeliaciniu skundu (b. l. 175–177) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) dirbo beveik 18 metų, per visą tarnybos laikotarpį kruopščiai ir sąžiningai atliko savo pareigas, visą tą laikotarpį tarnybines pareigas atliko ir privatų gyvenimą tvarkė taip, kad nenukentėtų muitinės vardas. Šis vienas įvykis nutraukė visą pareiškėjo karjerą.

2. Konfliktas su A. B. buvo grynai asmeninio pobūdžio, niekaip nesusijęs su tarnyba muitinėje. Taigi tokiais veiksmais nebuvo menkinamas muitinės pareigūno vardas.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėją rašyti aptariamas žinutes išprovokavo pats A. B., kad A. B. buvo pareiškėją sumušęs. Be to, neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas buvo suklaidintas: ikiteisminis tyrimas A. B. atžvilgiu nebuvo pradėtas, nors pastarasis ilgą laiką tokiomis žinutėmis terorizavo pareiškėją.

4. Teismas visiškai neanalizavo ir neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, dėl kitų muitinės pareigūnų, kurie už psichologinio ir net fizinio smurto naudojimą nebuvo atleisti.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 183–185) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime (b. l. 186–187) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 1 d. nutartimi pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą pakeitė ir panaikino teismo sprendimo dalis, kuriomis buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 1P-881 panaikinimo, pareiškėjo grąžinimo į ankstesnes pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Pareiškėjo L. D. skundą tenkino iš dalies: 1) panaikino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 1P-881 ,,Dėl L. D. atleidimo iš pareigų“; 2) grąžino L. D. į ankstesnes, (duomenys neskelbtini), pareigas; 3) pareiškėjui L. D. iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką (ar darbo užmokesčio skirtumą už atitinkamą laikotarpį, jei pareiškėjas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje), o jo dydžio klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas akcentavo, kad muitinės pareigūno vardo diskreditavimu vertintina ne bet kokia su tarnybinių pareigų atlikimu susijusi ar nesusijusi muitinės pareigūno veika, o tik tokia, kuria menkinamas muitinės autoritetas ir griaunamas pasitikėjimas ja. Be to, muitinės autoriteto menkinimas ir pasitikėjimo ja griovimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas yra būtina sąlyga, konstatuojant muitinės pareigūno vardo diskreditavimą, kaip Statute numatytą atleidimo iš tarnybos pagrindą. Tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais ar neveikimu buvo diskredituotas pareigūno vardas ir pareigūnas pagrįstai atleistas iš tarnybos muitinėje šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Tarnybos muitinėje statuto 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareigūno vardo diskreditavimo sąvoka iš esmės yra panaši į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą sąvoką ,,pareigūno vardo pažeminimas“, tad analizuojant nagrinėjamoje byloje aktualias Tarnybos muitinėje statuto materialinės teisės normas, mutatis mutandis galima vadovautis ir teismų praktikoje suformuotomis atitinkamų Vidaus tarnybos statuto nuostatų taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareigūno veika sukeltų pasekmių, numatytų Statute, atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė. Reikalavimas nustatyti akivaizdų institucijos autoriteto žeminimą (menkinimą), pasitikėjimo ja griovimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietina su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis bei elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tad šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015; 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2737/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo L. D. iš jo mobiliojo ryšio telefono A. B. siųstų trumpųjų žinučių bei telefoninių pokalbių turinį ir tai lėmusias byloje nustatytas faktines pažeidimo padarymo aplinkybes, atsižvelgusi į pareiškėjo paaiškinimus, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo veika buvo akivaizdžiai menkinamas muitinės autoritetas ir griaunamas pasitikėjimas ja. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. paaiškinime (b. l. 34) Komisijai nurodytos aplinkybės, kad konfliktas su A. B. buvo tik privataus pobūdžio (išprovokuotas paties A. B. neteisėtų veiksmų), ir niekaip nesusijęs su pareiškėjo tarnyba muitinės sistemoje, jis nesiekė nei pakenkti muitinės pareigūno garbei ir orumui, nei sumenkinti muitinės autoriteto ar sugriauti pasitikėjimo ja, byloje nepaneigtos. Priešingai, iš esmės tai ir patvirtina byloje esantys įrodymai, tačiau nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neištyrė ir jų neįvertino. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde pagrįstai tvirtino, jog Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis tik po ilgo laiko tarpo, neatlaikęs A. B. pastovaus terorizavimo ir grasinimo žinutėmis, atsakė jam tuo pačiu. Pažymėta, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje perrašytos tik Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. teismo nuosprendžiu, priimtu L. D., baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, ir joks papildomas tyrimas bei duomenų vertinimas neatliktas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš esmės grindė tik atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais bei 2014 m. liepos 1 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-1658 surašytais teiginiais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad asmens atleidimas dėl muitinės pareigūno vardo diskreditavimo yra itin griežta poveikio priemonė, sukelianti asmeniui neigiamas pasekmes, todėl atlikto tyrimo rezultatas turėtų būti neabejotinas įsitikinimas dėl asmens veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, kaltės ir įstatyme įvardytų pasekmių akivaizdumo. Toks sprendimas neišvengiamai reiškia, kad, atsižvelgiant į galimas rimtas ir nepataisomas sprendimo pasekmes, institucijos vertinimas turi būti atidus. Atlikto tyrimo rezultatas – sprendimas atleisti pareigūną iš tarnybos dėl pareigūno vardo diskreditavimo, visais atvejais turi būti motyvuotas ir pagrįstas surinktais duomenimis. Tad tinkamai neištyrus ir neįvertinus faktinių aplinkybių bei kitų atleidimo pagrindą sudarančių veikos sudėtinių elementų, t. y. nesant materialinio teisinio pagrindo taikyti Statute nustatytas pareigūno vardo diskreditavimo pasekmes, sprendimas atleisti pareigūną iš tarnybos negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutiko su Komisijos išvada, kad tarp jo ir A. B. kilusio konflikto nesistengdamas spręsti laikantis teisės aktų reikalavimų, o daugiau nei mėnesį laiko įvairiu paros metu sistemingai skambindamas ir rašydamas A. B. grasinamo pobūdžio žinutes su necenzūriniais posakiais L. D. nesilaikė visuomenėje galiojančių moralės nuostatų ir nusižengė muitinės pareigūnų etikos kodekso 23.3 punkte išdėstytai nuostatai privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų pareiškėjo, kaip pareigūno, reputacija. Tačiau atleidimas iš tarnybos šiuo atveju vertintas, kaip per griežta ir neproporcinga poveikio priemonė, kurią atsakovas pritaikė pareiškėjui. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitų Etikos kodekso pažeidimų, kuriuos Komisija ir pirmosios instancijos teismas konstatavo esant L. D. veiksmuose ir juos pripažino šiurkščiais, ir kurie siejami su pareigūno vardo diskreditavimu, pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nepadarė. Kitos teisės aktų normos, pagal kurias Komisija kvalifikavo pareiškėjo veiksmus (t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 5 p., Muitinės įstatymo 20 str. 4 d. 6 p. ir Pareigybės aprašymo 51 p.) yra bendro pobūdžio. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžė, kad asmeninis konfliktas tarp A. B. ir L. D. kilo kaip tarp dviejų privačių asmenų, o ne kaip tarp privataus asmens ir muitinės pareigūno. Vien ta aplinkybė, kad A. B. ir jo brolis žinojo kur dirba pareiškėjas, šiuo atveju reikšmės neturi, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas veikė būtent kaip muitinės sistemoje dirbantis pareigūnas. Šiuo konkrečiu atveju L. D. veikoje nenustatytas nei akivaizdus muitinės (kaip institucijos) autoriteto menkinimas, nei pasitikėjimo ja griovimas. Nei atsakovo įsakyme, nei Komisijos išvadoje sprendimas atleisti pareiškėją iš tarnybos dėl pareigūno vardo diskreditavimo nemotyvuotas ir nepagrįstas bylos įrodymais, todėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 1P-881 panaikintas, pareiškėjas L. D. grąžintas į ankstesnes ((duomenys neskelbtini)) pareigas. Konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylai svarbias faktines aplinkybes ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra surinkta duomenų nei apie L. D. vidutinį darbo užmokestį, apskaičiuotą vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1561 redakcija) patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis, nei informacijos, ar pareiškėjas po atleidimo iš Kauno teritorinės muitinės buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, L. D. priklausančio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio klausimas grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo panaikinta. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintas konstatavus, kad jo teisės yra apgintos pripažįstant jo atleidimą iš Kauno teritorinės muitinės neteisėtu ir grąžinant jį į ankstesnes pareigas bei priteisiant už priverstinę pravaikštą (satisfakcija už neteisėtą atleidimą).

V.

Atsakovas Departamentas 2015 m. liepos 17 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2442-756/2015; panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį ir priimti naują nutartį – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl neteisingai išsprendė ginčą. Pažymi, kad teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartyje susiejo pareigūno vardo diskreditavimą su aplinkybe, ar visuomenės atstovai žinojo, kad tam tikrus teisei priešingus veiksmus atlikęs asmuo yra statutinis pareigūnas ir konstatavo, kad „asmeninis konfliktas tarp A. B. ir L. D. kilo kaip tarp dviejų privačių asmenų, o ne kaip tarp privataus asmens ir muitinės pareigūno. Vien ta aplinkybė, kad A. B. ir jo brolis žinojo kur dirba pareiškėjas, šiuo atveju reikšmės neturi, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas veikė būtent kaip muitinės sistemoje dirbantis pareigūnas.“ Atsakovo nuomone, toks vertinimas prieštarauja LVAT praktikai pareigūno vardo diskreditavimo bylose, pvz. administracinėje byloje Nr. A520-2412/2012, kurioje teismas, be kita ko konstatavo, kad pareigūno veiksmų vertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atgarsį visuomenėje. Atsakovas taip pat remiasi LVAT 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-520/2009. Akcentuoja, kad pareiškėjui buvo taikoma baudžiamoji atsakomybė, t. y. pati griežčiausia atsakomybės forma, o LVAT yra suformavęs praktiką, kad net tokie pareigūno veiksmai, už kuriuos yra numatyta lengvesnė atsakomybės forma, sudaro pagrindą tokius veiksmus pripažinti diskredituojančiais pareigūno vardą. Remiasi LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-915/2008. Mano, kad net ir tuo atveju, kai aplinkybės, pareigūno veiksmai ir pasekmės, pagal kuriuos vertinama, ar asmuo diskreditavo pareigūno vardą, yra vertinamojo pobūdžio, neturi būti ignoruojama Lietuvos Respublikoje nustatyta atsakomybės formų už padarytus teisės pažeidimus sistema, kuri ir laikytina pagrindiniu visuomenės požiūrio nustatymo kriterijumi. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas savo elgesiu pažeidė etikos kodekso nuostatas, turėjo pareigą pripažinti atleidimą iš tarnybos teisėtu, kadangi ši priemonė, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi (LVAT 2010 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-327/2010).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI.

Visų pirma teisėjų kolegija akcentuoja, kad proceso atnaujinimo stadija yra išimtinė teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, apsauganti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2442-756/2015 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu - kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartyje nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos nagrinėjant administracines bylas dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos pažeminus pareigūno vardą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atnaujinti procesą minėtu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad administracinės bylos, kurioje atsakovas siekia atnaujinti procesą, ir atsakovo prašyme nurodomų administracinių bylų faktinės aplinkybės nėra vienodos, ar labai panašios, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad LVAT nesivadovavo atitinkamų teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas, atsakovo nurodytose bylose.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašymas atnaujinti procesą iš esmės yra siekis revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Atsakovas iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl pareiškėjo veiksmų vertinimo tarnybinės atsakomybės kontekste. Vadovaujantis atsakovo argumentais, reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą, tačiau tokio pobūdžio argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą.

Pagal ABTĮ įtvirtintas administracinių bylų proceso atnaujino taisykles nėra numatytos galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-2442-756/2015 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2442-756/2015 pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.