- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-19
- Bylos Nr.
- eI3-1198-535/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02205-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- H. D.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) , Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. D. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašo: atnaujinti pareiškėjui H. D. terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į I. D. turėtą 4 (keturių) arų žemę (duomenys neskelbtini). (dabar adresas - (duomenys neskelbtini)),; atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti giminystės ryšį su I. D. patvirtinančius dokumentus bei prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad dar 1910 m. spalio 23 d. pareiškėjo senelis Ipolitas I. D. buvo sudaręs žemės sklypo nuomos sutartį, dėl žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini).), 300 kv. vnt., kas sudarė 12,1 aro, pagal kurią pareiškėjo senelis turėjo mokėti nuomos metinį mokestį (11 rublių ir 25 kapeikas) bei turėjo teisę šiame nuomojamame žemės sklype statyti statinius, pastatus, kasti šulinius .Pareiškėjas pateikia 3 (tris) kvitus su vertimais iš rusų į lietuvių kalbą, kurie patvirtina, jog pareiškėjo senelis I. D. už, aukščiau nurodytą nuomotą žemę mokėjo nuomos mokesčius: už laikotarpį nuo 1912-09-29 iki 1913-09-29 (kvitas Nr. 172), už laikotarpį nuo 1913-09-29 iki 1914-09-29 (kvitas Nr. 227) ir už laikotarpį nuo 1914-09-29 iki 1915-09-29 (kvitas Nr. 279).
Pareiškėjas paaiškina, kad jo senelis I. D., aukščiau paminėtame nuomojamame žemės sklype pastatė namą, tvartą ir rūsį, kurie 1948-10-15 buvo inventorizuoti, šias faktines aplinkybes patvirtina pridedama Namų valdos techninės apskaitos byla Nr. 1713 . Kaip matyti iš šios bylos, t. y. 1950-03-27 Dzeržinskio rajono vykdomojo komiteto sprendimu dėl sklypo Nr. I-77- 4 pareiškėjo senelis I. D. buvo žemės sklypo ir statinių savininkas, kur šis sprendimas 1950-04-10 buvo registruotas teisės registre Nr. 3352. Pareiškėjo tėvas buvo V. I. D., gim. (duomenys neskelbtini), šias aplinkybes patvirtina pridedamas pareiškėjo gimimo liudijimas (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame pareiškėjo tėvais nurodyti: tėvas V. D. ir motina A. D.. Pareiškėjo tėvo V. D. tėvas (pareiškėjo senelis) - I. D., šias aplinkybes patvirtina pridedamas pareiškėjo tėvo gimimo liudijimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo tėvo tėvas I. D. ir motina J. S.. VĮ „Registrų centras“ 2022-09-12 pažyma Nr. GR.3A-8074 apie asmens duomenis patvirtina, kad pareiškėjo motina A. D., gim. (duomenys neskelbtini), (mirė (duomenys neskelbtini)). Vaikai: I. G., gim. (duomenys neskelbtini) ( mirė (duomenys neskelbtini)); E. D., gim. (duomenys neskelbtini) (mirė (duomenys neskelbtini) ) ir pareiškėjas H. D., gim. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas pažymi, kad 1937-06-01 pareiškėjo tėvai: V. D. ir A. K. (po santuokos pavardė – D.) sudarė santuoką, šią faktinę aplinkybę patvirtina pridedami 1937-06-01 Santuokos sudarymo įrašas Nr. 52 ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2022-10-10 išduota pažyma apie santuoką Nr. (P16822) P2-10966. 1957-1958 mirus pareiškėjo seneliui I. D., t.y. 1958-04-18 pareiškėjo tėvui V. D. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, šią faktinę aplinkybę patvirtina pridedamas Lietuvos TSR Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Vietinio ūkio valdybos Tarpmiestinio technikinės inventorizacijos biuro 1960-12-21 išduotas pažymėjimas Nr. 4699, kur šiame pažymėjime yra nurodyta, kad namų valda, esanti adresu (duomenys neskelbtini). , užregistruota asmeninės nuosavybės teise pil. V. I. D., inventorizacijos bylos Nr. I-521-4. Nurodo, kad kaip matyti iš pridedamos Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 1713 pirmo lapo, šios namų valdos (žemės sklypo ir statinių) adresu (duomenys neskelbtini), iki mirties savininkas buvo pareiškėjo senelis I. D., o šiam mirus pagal paveldėjimo teisės liudijimą, valdytoju tapo pareiškėjo tėvas V. D.. mirus pareiškėjo tėvui V. D., 1981-02-17 Vilniaus notarinėje kontoroje buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 1-656, buvo išduotas pareiškėjo motinai A. D. paveldėjimo teisės liudijimas, nuo 1981-02-23 pareiškėjo motina A. D. tapo namų valdos, esančios adresu (duomenys neskelbtini). , valdytoja, šias aplinkybes patvirtina Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 1713 ketvirtas puslapis. (duomenys neskelbtini). pareiškėjo motina A. D. mirė.
Teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas 2/56 yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose. Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, kad galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužes 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai).
Minėtų teisių įgyvendinimas buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jo 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Taigi Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atkuriamos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad būtent masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimo pobūdis, kita vertus, sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis. Tam reikėjo priimti specialų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994-1996 metų nutarimus ir sprendimus, įstatymų leidėjas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 1 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodė: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 1996-12-18 pareiškėjo sesuo I. G. pateikė bendrą su pareiškėju prašymą Vilniaus apskrities valdytojui, kuriuo buvo prašoma atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o būtent : žemę prie namo, esančią adresu (duomenys neskelbtini). . Šiame prašyme nurodyta, kad nuosavybės teisės į šį turtą (žemę) iki karo priklausė ir šiuo adresu valdė ir savininku buvo senelis I. D., o po to tėvas V. D., o šiam mirus - motina A. D., I. G. ir brolis (pareiškėjas) H. D.. Šiame prašyme nurodyta, kad nuosavybės teisės į nurodytą turtą neteko po karo. Be to, pareiškėjo sesuo šiame prašyme nurodė apie jai žinomus piliečius, kurie taip pat turintys teisę į šio turto sugrąžinimą, o būtent nurodytas pareiškėjas H. D..
Pareiškėjas paaiškina, kad tuo metu kai 1996-12-18 pareiškėjo sesuo teikė šį prašymą Vilniaus apskrities valdytojui, t. y. kartu su seserimi dalyvavo ir pats pareiškėjas, kur jiems buvo paaiškinta, kad užtenka vieno prašymo, tik svarbu, kad šiame prašyme būtų nurodyti ir visi kiti asmenys, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą. Atsižvelgiant į tai, o būtent kadangi pareiškėjo sesuo buvo vyresnė, todėl ji savo vardu ir pildė patį prašymą, o šiame prašyme buvo nurodytas ir pats pareiškėjas, kuris lygiomis teisėmis su seserimi turėjo teisę į žemės, adresu (duomenys neskelbtini), susigrąžinimą. Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjui niekas niekada iš valstybinių institucijų nebuvo nurodęs, jog pareiškėjas privalantis atskirai nuo sesers prašymo teikti atskirą prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas pažymi, kad 1996-12-18 teikiant šį kartu su seserimi bendrą prašymą, t. y. prie šio buvo pateikti prašomi dokumentai, o būtent senelio I. D. mirties liudijimas, tėvo V. D. gimimo ir mirties liudijimai, namų valdos techninės apskaitos byla, 1912 m. nuomos sutartis ir mokesčių kvitai, tėvų santuokos liudijimas, pareiškėjo ir jo sesers gimimo liudijimai ir asmens dokumentai.
Pateikus visus aukščiau įvardintus dokumentus, pareiškėjas su seserimi laukė iš valstybės institucijų pranešimo (-ų) apie grąžintiną žemę adresu (duomenys neskelbtini).. Kiek pareiškėjas per visą tą laiką teiravosi dėl tėvų turėtos žemės grąžinimo, jam buvo vis paaiškinta, jog tai ilgas procesas, nes reikia vertinti, tikrinti daug duomenų, derinti su valstybinėmis institucijomis įvairiose komisijoje, priiminėti sprendimus, todėl buvo žodžiu paaiškinta, jog tiesiog reikia laukti pranešimo.
(duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo sesuo I. G.. Pareiškėjas apie sesers mirtį informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kuriems pateikė sesers mirties liudijimą ir pareiškėjui buvo žodžiu nurodyta, kad vis dar vyksta dokumentų vertinimai, svarstymai, todėl paaiškino, jog dar lauktų pranešimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad tik 2021 m. gruodžio mėnesį gavo iš Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus informacinį laišką, kad pareiškėjas atvyktų į iki 2022 m. sausio 31 d. šio skyriaus raštinę, nes turintys pareiškėjui pasiūlymą dėl žemės sklypo jam skyrimo. Pareiškėjas po šio laiško gavimo, 2022 m. sausio mėn. (tikslios dienos nepamena) nuvyko į šį skyrių, kur raštinės specialistė pasiūlė 4 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsisakė šio pasiūlymo, nes šio 4 arų žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vertė yra visiškai neproporcinga žemės sklypo vertei, kuri priklausė pareiškėjo tėvams adresu (duomenys neskelbtini). (dabar adresas - (duomenys neskelbtini)). Tuomet pareiškėjui buvo paaiškinta laukti toliau, nors skyriaus vedėjas žodžiu užsiminė, kad ateityje dar bus mažesnės galimybės apskritai ką nors gauti/susigrąžinti. Kadangi pareiškėjas turėjo sveikatos problemų dėl kojos, dėl ko negalėjo vaikščioti, todėl viskas užsitęsė kol po operacijos ir reabilitacijos pasveiko. Po šio pareiškėjo vizito į NŽT Vilniaus skyrių ir po 2022-04-27 atliktos operacijos, bei po 3 mėn. reabilitacijos, t. y. pareiškėjas neužilgo kreipėsi teisinės pagalbos, kur 2022-08-19 buvo pasirašyta tarp pareiškėjo ir advokato I. Č. teisinių paslaugų sutartis. Šiuo pagrindu, 2022-09-30 ryte pareiškėjui ir atstovui kartu nuvykus į NŽT Vilniaus miesto skyrių, adresu Kalvarijų g. 147, kur šio skyriaus vedėjas leido fiziškai gyvai susipažinti su pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo byla, kur peržiūrint šią bylą, pats pareiškėjas buvo nustebęs, kad dar 2009 metais buvo priimtas sprendimas/įsakymas pareiškėjo ir jo sesers atžvilgiu, kur apie šį priimtą sprendimą net nebuvo informuotas. Taip pat, pareiškėjas stebėjosi ir 2017 m. priimtus kitus sprendimus, apie kuriuos pareiškėjas irgi nebuvo informuotas. Todėl, pirmame aukšte, 2022-09-30 buvo užpildytas pateiktos formos prašymas (pridedamas) dėl dokumentų kopijų išdavimo, o būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylos į I. D. turėtą žemę. Tik 2022-12-09 NŽT Vilniaus miesto skyrius pateikė nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1891, kopijas . Iš pateiktos bylos dokumentų nustatyta, kur buvo pateikti tik šie dokumentai: 1940-11-14 LR Vilniaus II apylinkės Vilniaus miesto mokesčių inspekcijos pranešimas, adresuotas pareiškėjo seneliui I. D.; 1997-04-30 Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštas, kuris buvo galimai siųstas Vilniaus m. nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybai ir Vilniaus apskr. viršininko administracijai; pareiškėjo tėvo gimimo ir mirties liudijimai; pareiškėjo senelio mirties liudijimas; 1996-12-18 pareiškėjo su seserimi I. G. bendras prašymas; 2000-10-09 registro išrašai, 3 lapai; 2009-10-20 Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.316556-1021, kuriame nurodyta, kad pakartotinai įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1891 duomenis ir nustatęs, kad pilietė I. G. nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, o pilietis H. D. neturi teisės atkurti nuosavybės teisių iš dalies pakeitė Vilniaus apskr. viršininko 2009-05-29 įsakymo Nr. 2.3-8449-(01) 1 priedą išbraukiant piliečio H. D. pavardę iš eilės Nr. 600, o pilietės I. G. pavardę iš eilės Nr. 601; įpareigojo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vyriausiąją specialistę V. A. informuoti piliečius apie šiuo įsakymu atliktus pakeitimus; 2017-12-11 Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymas Nr. 49VĮ-2167-(14.49.2), kuriame nurodyta, kad pasibaigė giminystės ryšį įrodančių ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas, pakartotinai įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus ir nustatęs, kad iki nustatyto termino nebuvo pateikti pilietybę, giminystės ryšį nustatantys ir nuosavybės teises įrodantys dokumentai apie buvusio I. D. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę , pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017-03-17 įsakymą „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“, kur išbraukdamas į šią eilę Nr. 1350 įrašytą pilietį H. D., taip pat, šiame įsakyme nurodytas įpareigojimas NŽT Vilniaus m. skyriaus vyriausiąją specialistę A. A. informuoti pilietį, nurodytą šio įsakymo 1 punkte pilietį H. D.; 2017-12-15 NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštas Nr. 49SF- 2470-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, kuriame nurodyta, kad informuoja, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas priėmė 2017-12-11 įsakymą. Pareiškėjas konstatuoja, jog ne tik, kad niekada iš jokios institucijos nebuvo gavęs jokio pranešimo apie papildomų dokumentų pateikimą, bet nėra gavęs ir aukščiau nurodytų 2009-10-20 Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-16556-1021, 2017-12-11 Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 49VĮ-2167-(14.49.2) ar 2017-12-15 NŽT Vilniaus miesto skyriaus rašto Nr. 49SF-2470-(14.49.104). Atkreipia dėmesį, kad kaip matyti iš 2017-1215 NŽT Vilniaus miesto skyriaus rašto Nr. 49SF-2470-(14.49.104), t. y. šis siųstas adresu (duomenys neskelbtini), nors šiuo adresu pareiškėjas niekada negyveno ir jokiuose dokumentuose nebuvo nurodęs šio adreso korespondencijai gauti. Pareiškėjas gyveno adresu (duomenys neskelbtini). O adresu (duomenys neskelbtini), anksčiau iki mirties gyveno pareiškėjo sesuo I. G., kuri mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2017-02-14 pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko namo dalį, adresu (duomenys neskelbtini), o prieš tai du metus (laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017-02-14) gyveno adresu (duomenys neskelbtini), šias aplinkybes patvirtina pridedamo 2017-02-14 buto ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis ir NT išrašas.
Pareiškėjas nurodo, kad niekada nebuvo informuotas ir jam nebuvo pranešta, kad pareiškėjas turi atskirai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors visą šį laiką manė, kad dar 1996-1218 pareiškėjo su seserimi I. G. bendrai pateiktas prašymas yra kaip tinkamas valios išreiškimo aktas, nes kaip aukščiau buvo paminėta, jog 1996-12-18 pateikiant šį prašymą, pareiškėjui ir jo seseriai buvo nurodyta, kad užtenka tokio vieno bendro prašymo, kuriame turi būti nurodyti visi asmenys, kurie turi teisę atkurti nuosavybės teises. Taip pat, pareiškėjas niekada nebuvo informuotas ir apie papildomų dokumentų pateikimą, o būtent juo labiau apie giminystės ryšį su seneliu ir tėvais ar dokumentus apie senelio ir tėvų turėtą nuosavybės teisę į aukščiau minėtą žemę, nes 1996-12-18 teikiant prašymą buvo pateikti tuo metu visi prašomi dokumentai. Kad reikalingi minėti dokumentai, pareiškėjas tik 2022-09-30 išgirdo iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo, kuris tai pasakė žodžiu. Atsižvelgiant į tai, o būtent kadangi pareiškėjas nebuvo apskritai informuotas ir supažindintas apie aukščiau priimtus sprendimus; nebuvo ir atskirais pranešimais informuotas apie būtinumą pateikti papildomus dokumentus, todėl pareiškėjas apie tai, visiškai nuo jo valios nepriklausomų aplinkybių (tiksliau dėl valstybės institucijų darbuotojų neveikimo arba netinkamo veikimo), net nežinojo ir negalėjo žinoti apie dokumentų pateikimą. Kadangi įstatymuose nustatyti terminai tiek pačiam prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek dėl dokumentų giminystės ryšiui nustatyti pateikimo, yra jau pasibaigę, todėl pareiškėjas prašo teismo įvertinti visas nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus, bei atnaujinti pareiškėjui terminus tiek prašymo pateikimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio I. D. (vėliau ir į tėvų) turėtą žemę, tiek ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Pažymi, kad2021-10-18 VšĮ „Šeškinės poliklinikos“ gydytojas ortopedas traumatologas pareiškėjui diagnozavo menisko pažeidimus dėl seno plyšimo ar sužeidimo, daugmės vietos ir išdavė medicinos dokumentų išrašą/siuntimą , kuriuo pareiškėjas nukreiptas ortopedo traumatologo konsultacijai dėl operacinio gydymo. 2022-04-27 Lenkijoje pareiškėjui buvo atlikta operacija: artroskopinis priekinio kryžminio raiščio pagrindo pašalinimas, dalinė sinovektomija, 2022-04-28 po operacijos buvo išrašytas. 2022-05-11 VšĮ „Šeškinės poliklinikos“ medicinos dokumentų išrašas, kuris buvo išduotas sodrai, kur patvirtina, kad pareiškėjas po dešiniojo kelio sąnario operacijos, dėl riboto judėjimo galimybių, todėl prašoma Sodros duoti leidimą pareiškėjui gauti senatvės pensiją namuose, pareiškėjas po atliktos operacijos apie 3 mėnesius negalėjo laisvai vaikščioti.
Nurodo, kad nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojo 2004 m. spalio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. IX-2490. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, t. y. nuo 2004 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai tapo atnaujinamaisiais. Pareiškimai dėl šio termino atnaujinimo, kaip ir pareiškimai dėl minėtame įstatyme nustatytų prašymų padavimo terminų atnaujinimo, nagrinėtini administraciniuose teismuose (Žr. Aprobuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime „ Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos“).
1948-10-15 Namų valdos techninė apskaitos byla Nr. 1713 patvirtina, kad viso pareiškėjo senelis, o vėliau ir tėvai valdė 12,1 aro žemės sklypo ploto adresu (duomenys neskelbtini). (dabar adresas - (duomenys neskelbtini)), kur pareiškėjui H. D., kaip vienam iš trijų vaikų priklausytų 1/3 dalis skaičiuojama nuo 12 arų, kur šie buvo nacionalizuoti , kur dėl šio 1/3 dalis (4 arai), kurie priklausytų pareiškėjui ir turėjo būti atkurti Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dar pagal 1996-12-18 pareiškėjo bendrą su seserimi prašymą, kai buvo pradėta šios žemės atkūrimo byla.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyrius su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą.
NŽT nurodo, kad remiantis Vilniaus miesto skyriaus archyve esančia nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1891 nustatyta, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. D. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini). turėtą nuosavybę 1996-12-18 pateikė I. G., kuriame prie skilties „Man žinomi kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įrašyta <...>brolis H. D.<...>. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pil. I. G. pateikė giminystės ryšį (buvusio savininko I. D. mirties liudijimas, V. D. gimimo ir mirties liudijimai, I. D. (G.) išrašas iš metrikų dėl gimimo, santuokos liudijimas) bei pilietybę patvirtinančius dokumentus. Vėliau į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 1891 buvo pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997-04-30 pažymėjimas Nr. T-133-D, prie kurio buvo pridėta Vilniaus m. vykdomojo komiteto archyviniame fonde esančio 1940-11-14 pranešimo apie nekilnojamam turtui nustatytus mokesčius, kopija.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005-06-23 raštu Nr. 31/05/22-2371 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo pil. I. G., kad esamų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusio savininko I. D. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę Vilniaus mieste.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad I. G. nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, o H. D. neturi teisės atkurti nuosavybės teisių, Vilniaus apskrities viršininko 2009-10-20 įsakymu Nr. 2.3-16556-(01) H. D. ir I. G. buvo išbraukti iš Vilniaus apskritie viršininko 2009-05-29 įsakymu Nr. 2.3-8449-(01) patvirtintos Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 199506-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. Apie tai pil. I. G. buvo informuota Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009-10-27 raštu Nr. S22-774 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“.Atsižvelgiant į tai, kad pil. H. D. nepateikė pilietybę, giminystę ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017-12-11 įsakymu Nr. 49VĮ-2167-(14.49.2.) pil. H. D. buvo išbrauktas iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017-03-17 įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2.) patvirtintos Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. Apie šio įsakymo priėmimą H. D. buvo informuotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017-12-15 raštu Nr. 49SF-2470-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“. Duomenų, kad šis raštas nebuvo įteiktas pil. H. D., nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1891 nėra.
Pažymi, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau - Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau - Įgyvendinimo tvarka) bei kitais teisės aktais. Teisė į nuosavybės teisių atkūrimą - tai subjektinė asmens teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, todėl tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, t. y. pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kita. Tokiu būdu, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme nustatytų prielaidų egzistavimo ir atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų yra kliūtis atsirasti subjektinei teisei atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Įgyvendinimo tvarkoje nustatytais terminais ir šio įstatymo tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.
Įgyvendinimo tvarkos 7 punkte nurodyta, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą keli piliečiai gali pateikti kartu arba atskirai. Prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, - visi bendrą prašymą pateikę piliečiai.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, terminas dokumentams patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku pateikti buvo nustatytas iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Pažymi, kad pareiškėjas yra praleidęs tiek terminą prašymui pateikti, tiek ir terminą pateikti visus įstatymais nustatytus aukščiau nurodytus dokumentus. Atkūrimo įstatymas nustato, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą (prašymui ar dokumentus pateikti) dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Vadovaujantis Įgyvendinimo tvarkos 5 dalimi piliečiai, praleidę įstatymu nustatytus prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Įgyvendinimo tvarkos 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., o 11 punktas numato, kad terminas giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Tačiau nei Atkūrimo įstatyme, nei Įgyvendinimo tvarkoje nėra nurodytos priežastys, kurios laikomos svarbiomis ir kurioms esant turėtų būti atnaujinamas terminas prašymui pateikti.
LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ( 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Todėl, nurodyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo termino praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. LVAT taip pat pažymėjo, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatymo termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (2008 m. birželio 13 d. administracinėje byloje Nr. A143- 978/2008 ir kt.). Teismas, vertindamas termino praleidimo priežastis, turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatymo termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti Pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir panašiai. Be to vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, rūpestingas, sąžiningas ar priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualaus sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. LVAT yra pažymėjęs, jog įrodinėjimo našta, kad Atkūrimo įstatymu nustatyti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentų pateikimo terminai buvo praleisti dėl svarbių priežasčių, tenka šiuos terminus praleidusiam asmeniui, kuris pateikia prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo (2008 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-799/2008). Nors pareiškėjas pareiškime nurodo eilę įvykių, kuriais įrodinėja aktyvų dalyvavimą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, tačiau atkreipia dėmesį, kad jis į nagrinėjamą bylą nepateikia jokių įrodymų, kad iki Atkūrimo įstatymų nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. būtų kreipęsis į atsakingas institucijas (šiuo atveju į Vilniaus apskrities viršininko administraciją ar jos teisių perėmėją Nacionalinę žemės tarnybą) su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atkreiptinas dėmesys į tai, kad I. G. 1996-12-18 prašyme Vilniaus apskrities valdytojui pasirašė tik I. G., o pareiškėjo parašo nėra ), teikęs kitus dokumentus ar prašęs suteikti informaciją apie nuosavybės teisių į buvusio savininko I. D. nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir pateikė savo giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei duomenų, kad pareiškėjas nuosavybės teisių į žemę atkūrimą vykdančiai institucijai, tuo metu Vilniaus apskrities viršininko administracijai, pateikė sesers (duomenys neskelbtini) mirties liudijimą, nurodo, kad šių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1891 taip pat nėra. Pastebi, kad pareiškėjas, teigdamas, jog 1996-12-18 kartu su seserimi I. G. teikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikė 1912 m. nuomos sutartį, mokesčių kvitus, pareiškėjo gimimo liudijimą ir asmens dokumentą - neatitinka tikrovės, kadangi remiantis Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr. 1891 esančiais dokumentais, pareiškėjo išvardinti dokumentai nebuvo pateikti. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nebuvo aktyvus ir nesidomėjo savo teise atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. D. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nuosavybę, o į teismą dėl terminų atnaujinimo jis kreipėsi praėjus daugiau kaip po 22 metų nuo įstatymais nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti pabaigos.
Nurodo, kad I. D. mirė 1940 m. birželio 21 d., todėl jis negalėjo būti žemės savininku, kuri buvo nacionalizuota 1940 m. liepos 22 d. Liaudies seimui priėmus Žemės nacionalizavimo deklaraciją, o į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 1891 pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo1997-04-30 pažymėjimas Nr. T-133-D, prie kurio buvo pridėta Vilniaus m. vykdomojo komiteto archyviniame fonde esančio 1940-11-14 pranešimo apie nekilnojamam turtui nustatytus mokesčius, kopija, patvirtina tik tai, jog žemės sklypas E. M. buvo nuomojamas, o ne valdomas nuosavybės teise. Šią aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas, kartu su pareiškimu pateikdamas 1912 m. spalio 23 d. žemės nuomos sutartį ir 1912-1915 m. kvitus už sumokėtą žemės nuomą, o jo pateiktas 1960-12-21 Lietuvos TSR Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Vietinio ūkio valdybos Tarpmiestinio technikinės inventorizacijos biuro išduotas pažymėjimas su vertimu ir 1948-10-15 Namų valdos techninė apskaitos byla Nr. 1713 su vertimu iš rusų į lietuvių kalbą patvirtina duomenis, kurie buvo po 1940 m. liepos 22 d. nacionalizavimo, o ne nacionalizacijos metu. Pažymi, kad nuosavybės teisės atkuriamos į buvusio savininko iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, o ne į tai, kas ir kam priklausė po visuotinės žemės nacionalizavimo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ)
3 straipsnį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios priskirtos bendrosios kompetencijos teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.“
Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, iš pareiškėjo reiškiamų reikalavimų matyti, kad yra prašoma atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Vilniaus miesto skyriui dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko I. D., mirusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos turėtą nuosavybę. Daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo dalis, kuria prašoma atnaujinti terminą pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos nuosekliai formuoja praktika yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, todėl manytina, kad ši reikalavimo dalis neturėtų būti nagrinėtina ABTĮ nustatyta tvarka.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė prašymą, prašydami jį patenkinti, trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė teismo prašymą atmesti, kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais pagrindais.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje apklaustas liudytojas L. K. paaiškino, kad 2022m. sausio mėn. pareiškėjo prašymu vežė jį į NŽT Kalvarijų g. Vilniuje, jo laukė kieme. H. D. jam aiškino, kad jam buvo pasiūlytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), bet jis nesutiko. Stovėdamas kieme liudytojas matė, kad prie pareiškėjo priėjo moteris su dokumentais. Dokumentų turinio pareiškėjas nematė.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir termino pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikt, atnaujinimo.
Byloje nustatyta, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į į pareiškėjo senelio – buvusio savininko I. D. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini). (dabar (duomenys neskelbtini)) turėtą nuosavybę 1996-12-18 pateikė pareiškėjo sesuo I. G.. Prašyme skiltyje „Man žinomi kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įrašyta „B. H. D.“. Kartu su prašymu nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr.1891 I. G. giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus: buvusio savininko I. D. mirties liudijimą; V. D. gimimo ir mirties liudijimus, I. D. (G.) išrašą iš metrikų dėl gimimo; santuokos liudijimą bei pilietybę patvirtinančius dokumentus Vėliau į nuosavybės teisių atkūrimo bylą buvo pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997-04-30 pažymėjimas Nr.T-133-D bei Vilniaus m. vykdomojo komiteto archyviniame fonde esančio 1940-11-14 pranešimo apie nekilnojamam turtui nustatytus mokesčius kopija. Kaip seka iš bylos medžiagos, VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2005-06-23 raštu Nr.31/05/22-2371 pranešė I. G., kad esamų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusio savininko I. D. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę Vilniaus m. Byloje nėra duomenų, kad I. G. pateikė nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. 2009-10-20 įsakymu Nr.2.3.-16556-(01) H. D. ir I. G. buvo išbraukti iš Vilniaus apskrities viršininko 2009-05-29 įsakymu Nr.2.3-8449-(01) patvirtintos Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. I. G. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2009-10-27 išsiuntė raštą Nr.S22-774 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“. Pareiškėjas nepateikė pilietybę, giminystę ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. NŽT prie ŽŪM Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2017-12-11 įsakymu Nr.49VĮ-2167-(14.49.2) pareiškėjas buvo išbrauktas iš NŽT prie ŽŪM Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2017-03-17 įsakymu Nr.49VĮ-550-(14.49.2.) patvirtintos Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus m. savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės, buvo išsiųstas 2017-12-15 raštas Nr.49SF-2470-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“. Pareiškėjas nurodo, kad 2021m. gruodžio mėn. jis gavo iš NŽT laišką, kuriuo kviečiamas atvykti į NŽT pasirinkti žemės sklypą, tačiau, atvykęs į NŽT, jis žemės sklypo nepasirinko, nes jis buvo (duomenys neskelbtini). Nuo 2022m. pareiškėjas nesikreipė į NŽT, nurodė, kad turėjo sveikatos problemų (2021-10-18 VšĮ „Šeškinės poliklinika“ jam diagnozavo menisko pažeidimus, jis buvo nukreiptas dėl ortopedo traumatologo konsultacijai dėl operacinio gydymo ir 2022-04-27 jam Lenkijoje buvo atlikta operacija, 2022-04-28 po operacijos jis buvo išrašytas). Po dešiniojo kelio sąnario operacijos jis pateikė prašymą gauti senatvės pensiją namuose, jis negalėjo 3 mėn. laisvai vaikščioti. 2022-08-19 pareiškėjas pasirašė teisinių paslaugų sutartį su advokatu I. Č. , pareiškėjas su atstovu kreipėsi į NŽT, 2022-09-30 susipažino su nuosavybės teisių atkūrimo byla, 2022-09-30 pateikė prašymą dėl dokumentų kopijų išdavimo, 2022-12-09 NŽT pateikė nuosavybės teisių atkūrimo ylos kopijas. 2023-02-28 pareiškėjas kreipėsi į VAAT.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas).
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodomą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiais, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo – pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodomi piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Ginčui aktualios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Tvarka) 12 punkte išvardijami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, t. y. išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą ir testamentai. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų - kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybės patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkio sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pateikti prašymą su papildomais dokumentais įgaliotai valstybės institucijai.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems įstatyme nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal minėto straipsnio 4 dalį, piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tik tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t.y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas (ne) svarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas, gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010). Taip pat teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taigi, Atkūrimo įstatyme numatyti terminai gali būti atnaujinami ne dėl bet kokių, o tik dėl svarbių priežasčių, kurias įvertinti palikta teismo prerogatyvai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-387/2013).
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2019). Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016).
Pagal teismų praktiką terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1876/2008).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino prašymo atkurti nuosavybės teises, taip pat iki įstatymu nustatyto termino dokumentų, įrodančių, kad jo giminystės ryšį su I. D.. Prašyme , pateiktame I. G. 1996-12-18 Vilniaus apskrities valdytojui, pareiškėjo parašo nėra. Pareiškėjas nepateikė VAVA savo giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nėra duomenų, kad buvo pateiktas ir (duomenys neskelbtini) jo sesers I. G. mirties liudijimas. Kaip seka iš duomenų nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr.1891 , joje nebuvo pareiškėjo nurodytų ir pateiktų teismui dokumentų: 1912 m. nuomos sutarties, mokesčių kvitų, pareiškėjo gimimo liudijimo ir asmens dokumento.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino prašymui ir dokumentams pateikti atnaujinimo. Pareiškėjas teismo prašo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems pareiškėjo giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku pateikti. Pareiškėjas nurodo, jog terminą praleido dėl tėvo neraštingumo (neišsilavinimo), jo trėmimo į Sibirą, buvimo kalėjime, represinių veiksmų panaudojimo jo atžvilgiu, nežinojimo apie tėvo turimą žemę, pareiškėjo išvykimo į Norvegiją, pablogėjusios sveikatos.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmens išsilavinimo (raštingumo) lygis, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes laikoma, jog pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-782-492/2017). Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas terminas. Vertinant pareiškėjo prašyme ir teismo posėdžio metu nurodytas priežastis: pranešimų negavimas, pareiškėjo neinformavimas bei pablogėjusi sveikata, negali būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis, kurioms buvus, pareiškėjas praleido įstatyme nustatytus terminus prašymui ir dokumentams pateikti. Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, kuriai esant turėtų būti atnaujinamas terminas.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės negali būti pripažįstamos svarbiomis , nes išdėstytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti laikomomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, kurių pareiškėjas negalėjo įtakoti. Pareiškėjas nebuvo aktyvus ir nesidomėjo savo teise atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. D. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nuosavybę, į teismą dėl terminų atnaujinimo kreipėsi praėjus daugiau nei 22 m. nuo įstatymo nustatyto termino (2001-12-31) prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti pabaigos. Pabrėžtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, jog pats suinteresuotas asmuo turi pareigą veikti rūpestingai ir operatyviai, siekdamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1899-1062/2019).
Paminėtina, jog svarbios priežastys, kurios sudaro pagrindą įstatymų nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, nepripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Todėl atsižvelgusi į tai, jog terminas prašymui ir dokumentams pateikti praleistas ganėtinai ilgą laikotarpį, įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, proceso dalyvių teismo posėdyje teiktus žodinius paaiškinimus, ir vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustatė, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo seneliui I. D. priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Byloje nesurinkta duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog nagrinėjamu atveju egzistavo objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančios priežastis, dėl kurių pareiškėjas negalėjo įstatymu nustatytais terminais pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų. Taigi, pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastis nevertintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Atmetus prašymą, pareiškėjui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 straipsnio 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo H. D. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.