Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-06-25 · Civilinė byla Nr. 2-837-370/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-25
Bylos Nr.
2-837-370/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00935-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „INŽINERA“
Ieškovas
"Molesta" INŽINERA
Kategorijos
  • 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-837-370/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00935-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 110.3
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „INŽINERA“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties, kuria atsisakyta keisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-336-544/2015 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MOLESTA“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „INŽINERA“ dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 53 697,52 Eur skolos, 8 688,60 Eur palūkanų ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau ieškovas 2015 m. sausio 27 d. pateikė teismui naują prašymą. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo 62 386,12 Eur vertės atsakovo nekilnojamąjį turtą, o tokio turto neradus ar radus nepakankamai, areštavo kilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui ir esantį pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis, leisdamas atsakovui naudotis areštuotu turtu pagal tiesioginę paskirtį, tačiau uždrausdamas juo disponuoti. Materialaus turto neradus ar radus nepakankamai, teismas areštavo atsakovui priklausančias turtines teises ir lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose arba esančias pas trečiuosius asmenis. Areštavus atsakovo lėšas, teismas leido atsakovui iš jų atsiskaityti su ieškovu, mokėti darbo užmokestį atsakovo darbuotojams, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Atsakovas prašė teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti kitomis – taikyti atsakovo 62 386,12 Eur lėšų, esančių pas ieškovą, sulaikymą. Nurodė, kad ieškovas, teikdamas naują prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsakovo teigimu, byloje susidarė situacija, kai ieškovas reikalauja iš atsakovo priteisti skolą, ginčydamas atsakovo atliktą įskaitymą, o atsakovas įrodinėja, kad įskaitymas yra teisėtas. Jeigu atsakovo atliktą įskaitymą teismas pripažintų nepagrįstu, atsakovas turėtų reikalavimo teisę ieškovui ir šis reikalavimas turėtų būti patvirtintas ieškovo restruktūrizavimo byloje, atsakovas stotų į kreditorių eilę ir pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatytą eiliškumą būtų tenkinimas atsakovo reikalavimas ieškovui. Dėl to, atsakovo manymu, nėra pagrindo taikyti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartyje nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu teismas nepanaikintų savo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jis turėtų jas pakeisti, t. y. taikyti lėšų sulaikymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Nurodė, kad ieškovui yra iškelta restruktūrizavimo byla, todėl visos ieškovo iš atsakovo gautinos lėšos yra (bus) restruktūrizuojamos įmonės turtas, kuriam taikomi ĮRĮ 8 ir 9 straipsniuose numatyti reikalavimai ir apribojimai. Dėl restruktūrizavimo bylos ieškovui iškėlimo atsakovui atgauti iš ieškovo skolą nebus sunkiau, bet tai reikės atlikti pagal ĮRĮ nuostatas. Tai, kad šioje byloje teismas jau buvo atmetęs ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savaime nesudaro pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių ar konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes praėjo tam tikras laikotarpis, ieškovui buvo iškelta restruktūrizavimo byla, pasikeitė atsakovo turtinė padėtis. Kadangi bylos šalys skolingos viena kitai ir prievolės gali pasibaigti įskaitymu, būtų galima manyti, kad nėra būtinybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau šiuo atveju, esant ieškovui iškeltai restruktūrizavimo bylai, įskaitymas tapo nebegalimas, byloje atsirado viešasis interesas, būtinybė apsaugoti visų kreditorių interesus. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal naują ieškovo prašymą buvo taikytos pagrįstai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. ir 2015 m. vasario 12 d. nutartis ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o jeigu teismas manytų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, patenkinti prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, priimtą nutartį leisti vykdyti skubiai, skirti ieškovui 2 896 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant nepagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai šis klausimas jau buvo išspręstas esant analogiškoms aplinkybėms, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl sutartinių teisinių santykių. Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo atlikto įskaitymo pagrįstumo, kadangi nei ieškovas, nei atsakovas abiejų šalių esančių reikalavimų viena kitai neginčija. Jeigu teismas priimtų atsakovui nepalankų sprendimą, tai reikštų, kad atsakovo reikalavimai ieškovui yra galiojantys.

2. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pakeitimo. Priešingai nei teigiama 2015 m. vasario 12 d. nutartyje, atsakovo turtinė padėtis nėra pasikeitusi. Vien dėl to, kad praėjo tam tikras laikotarpis, neatsiranda pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Restruktūrizavimo bylos ieškovui iškėlimas nėra nauja aplinkybė, kuria remiantis būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš naujo, nes ji jau buvo įvertinta pirmą kartą atsisakius taikyti šias priemones. Teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartyje mažai dėmesio skiria atsakovo prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones argumentų nagrinėjimui, tačiau daugiau nagrinėja pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, o tai nebuvo atsakovo prašymo dalykas. Teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartyje pats pripažino, kad, esant situacijai, kai šalys skolingos viena kitai ir prievolės gali baigtis įskaitymu, galima manyti, jog nėra būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kiti teismo argumentai prieštarauja byloje esančioms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms. Tokią poziciją patvirtina ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodyta teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2013). Nagrinėjamoje byloje taip pat yra pagrindas taikyti lėšų sulaikymą, kadangi dėl atsakovo turto arešto neproporcingai suvaržomos jo teisės. Taikius atsakovo turto areštą, atsakovo turtas suvaržomas du kartus, t. y. ieškovas nevykdo atsakovo reikalavimų (nemoka lėšų pagal sąskaitas faktūras ir to neginčija) ir atsakovo turtas papildomai suvaržomas tai pačiai sumai, kuri ir taip yra pas ieškovą. Kadangi atsakovas prieš atliktą įskaitymą taip pat turėjo įsiskolinimą ieškovui, tačiau įskaitymo pagrįstumas svarstomas nagrinėjant bylą iš esmės, laikytina, kad atsakovui priklausančios lėšos yra pas ieškovą. Atsižvelgiant į tai, nėra protinga dvigubai apsunkinti atsakovo turto ir turtinių teisių ir yra pagrindas taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. lėšų sulaikymą. Kai abi šalys viena kitai reiškia turtinius reikalavimus ir kai byla gali baigtis visišku arba daliniu reikalavimų įskaitymu, teismas apskritai atsisako taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jas taikius tik vienai iš šalių būtų pažeisti proporcingumo ir teisingumo principai. Nagrinėjamu atveju, jei 2015 m. sausio 28 d. nutartis nebūtų panaikinta arba laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pakeistos kitomis, būtų pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas, ieškovui suteiktas nepagrįstas prioritetas, dviguba apsauga, o atsakovo lėšos liktų pas ieškovą, atsakovui galbūt būtų trukdoma vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

3. Dėl baudos skyrimo ieškovui. Ieškovas yra profesionalus verslo subjektas, kuriam taikomi aukštesni elgesio standartai, todėl jis akivaizdžiai suprato (privalėjo suprasti), kad teikti naują prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenurodant naujų aplinkybių, o tik tas, kurias jau vieną kartą teismas ištyrė ir dėl jų pasisakė, yra nesąžininga ir nepagrįsta, gaištamas teismo ir atsakovo laikas.

4. Dėl bylų sujungimo. Atsakovas 2015 m. vasario 3 d. padavė Lietuvos apeliaciniam teismui atskirąjį skundą dėl 2015 m. sausio 28 d. nutartis panaikinimo. Atsakovas mano, kad Lietuvos apeliaciniame teisme esančias bylas pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl 2015 m. sausio 28 d. nutartis ir pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl 2015 m. vasario 12 d. nutarties yra tikslinga sujungti ir nagrinėti kartu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones bei Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį. Nurodo, kad sutinka su abiem nutartimis. Nesutinka su atsakovo prašymu skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos duomenimis, Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė ieškovo ieškinyje nurodytą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 11). Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą (b. l. 25). Ieškovas 2015 m. sausio 27 d. pateikė naują prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 28 d. nutartimi jį tenkino (b. l. 29–30, 33). Atsakovas 2015 m. vasario 2 d. pateikė prašymą dėl šia nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo kitomis, o kitą dieną – 2015 m. vasario 3 d. – ir atskirąjį skundą dėl šios nutarties, prašydamas ją panaikinti (b. l. 35–37, 121–125). Pažymėtina, jog prašymas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovo buvo grindžiamas ir tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai, t. y. šiame prašyme nurodyti argumentai sutapo su atskirojo skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutarties argumentais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nesuprantama apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartyje, kuria atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo kitomis, pasisakė ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Kaip minėta, atsakovas pats prašymą pakeisti taikytinas laikinąsias apsaugos priemones grindė ir šių priemonių taikymo nepagrįstumu. Be to, apeliantas visiškai nepagrįstai atskirajame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties prašo panaikinti ne tik skundžiamą nutartį, bet ir 2015 m. sausio 28 d. nutartį, dėl kurios atskirąjį skundą jau buvo padavęs. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-730-196/2015, netenkino atsakovo atskirojo skundo dėl Panevėžio apygardos 2015 m. sausio 28 d. nutarties, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinys patenkintas tik iš dalies, pakeitė (sumažino) 2015 m. sausio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas atmetė visus atsakovo argumentus, susijusius su ieškovo naujo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstu pateikimu, atsakovo finansinės padėties pasikeitimu ir jos vertinimu, taip pat atmetė atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pakartotinai teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal ieškovo pakartotinį prašymą pagrįstumo ir ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, teikiant pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra šios bylos (pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties) nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas šių apelianto atskirajame skunde nurodytų argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Kadangi, kaip minėta, byla pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutarties jau išnagrinėta, nebeaktualiu tapo ir apelianto prašymas dėl bylų sujungimo.

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 28 d. nutartimi taikė atsakovo turto ir lėšų areštą, o atsakovas prašė šias laikinąsias apsaugos priemones pakeisti į lėšų, esančių pas ieškovą, sulaikymą. Atsakovo pozicija dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš esmės grindžiama tarp bylos šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifika, t. y. abi šalys viena kitai yra skolingos už vieną kitai suteiktas prekes ir paslaugas ir, atsakovo teigimu, jis atliko įskaitymą, dėl kurio pagrįstumo sprendžiama šioje byloje, nes ieškovas nesutiko su tokiu įskaitymu (CK 6.130 straipsnis). Apeliantas šioje situacijoje nepagrįstai remiasi jo nurodoma teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2013), nes skiriasi apelianto nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi, t. y. atsakovo nurodytoje byloje nei vienai iš šalių nebuvo iškelta restruktūrizavimo byla, o nagrinėjamoje byloje ieškovas turi restruktūrizuojamos įmonės statusą. Bet kokie atsakovo piniginiai reikalavimai ieškovui turi būti tenkinami laikantis ĮRĮ nuostatų, pagal kuriuos šalių priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymas yra negalimas. Tai reiškia, kad ieškovo pareikšto ieškinio tenkinimo atveju atsakovas pirmiausia turės padengti įsiskolinimą ieškovui, o savo piniginį reikalavimą ieškovui turės įgyvendinti ieškovo restruktūrizavimo byloje pagal ĮRĮ nuostatas. Taigi nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad nagrinėjamu atveju jam taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto ir lėšų areštas yra lygiavertės atsakovo siūlomam jo lėšų, esančių pas ieškovą, sulaikymui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, visiškai teisingai atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovui yra iškelta restruktūrizavimo byla, todėl pagrįstai atmetė atsakovo prašymą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danguolė Martinavičienė