Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuroro ir nukentėjusiosios A. Ž. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinta kaltinant tuo, kad 2020 m. liepos 21 d., apie 11 val. 20 min., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, kilusio konflikto metu, tyčia, rankomis ir kojomis sudavė tiksliai įrodymų tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių, tačiau ne mažiau kaip keturis smūgius, nukentėjusiajai A. Ž. į įvairias kūno vietas bei išpešė kuokštą plaukų, padarydama galvos ir veido sumušimą, taip pat kraujosruvas dešinės mentės, abiejų žastų ir dešinio dilbio srityse, kas nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

7. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas nustatė, jog nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad kaltinamoji V. K. nukentėjusiajai padarė tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą ir konstatuotus sužalojimus. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad apylinkės teismas, nepakankamai įsigilino į faktines šios bylos aplinkybes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylos, tačiau šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Pažymima, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

10. Remiantis bylos duomenimis, nekyla abejonių, kad 2020 m. liepos 21 d., apie 11.20 val. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje kilo konfliktas tarp V. K. ir jo sesers A. Ž.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išteisintoji V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino ir nurodė, jog įvykio dieną motinos sodyboje su vyru K. K. skynė vyšnias. Atvykusi sesuo A. Ž. pradėjo ją įžeidinėti, sukėlė žodinį konfliktą. Priėjusi nukentėjusioji trenkė jai į veidą delnu du kartus, spyrė į kibirą su vyšniomis. Ji griebė už kibiro, po ko nukentėjusioji stvėrė jai už plaukų. Dėl to ir ji sugriebė ranka nukentėjusiajai už plaukų. Abi susikibo, rėkė, šaukė ir griuvo ant žemės, ant kibiro su vyšniomis. Mama bandė jas skirti. Kai parkrito, nei viena kitai nesudavė smūgių, tik buvo susikibę už plaukų. Tada mama jas išskyrė, o vyras dar spėjo nufotografuoti įvykį. Mama ant žolės rado iškritusį nukentėjusiosios auskarą ir atidavė. Jokių smūgių nukentėjusiajai nesudavė. Už plaukų griebė gindamasi nuo užpuolimo. Nukentėjusioji policiją kvietė dėl tariamai pavogto jos auskaro, tačiau auskarą rado mama ant žolės. Jai nuo smūgių į veidą buvo patinęs kairys skruostas, ant kairės rankos vėliau atsirado didelė mėlynė, kurią po kelių dienų matė kaimynė D. M.. Negali paaiškinti, iš kur atsirado sužalojimai nukentėjusiosios rankose. Taip pat nurodė, jog su sese A. Ž. nebendrauja apie 9 metus, nes pastaroji yra konfliktiška asmenybė. Ją apkalba, šmeižia, įžeidinėja. V. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausiama įtariamąją nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 131–134).

12. Pažymima, kad analizuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus yra ir nukentėjusiosios parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys. Iš A. Ž. 2020 m. liepos 21 d. protokolo–pareiškimo matyti, kad nukentėjusioji nurodė, jog 2020 m. liepos 21 d. apie 11.20 val. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme ją sumušė jos sesuo V. K. bei jos sutuoktinis K. K., jai suduodami ne mažiau 10 smūgių į galvą, ko pasėkoje prakirto nosį, išrovė kuokštą plaukų ir iš dešinės ausies išlupo auskarą. Iki dabar į medikus nesikreipė, jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 1–4). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. Ž. apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad įvykio metu sesuo V. K. su vyru vyšnias skynė užsilipę ant automobilio stogo. Po jos pasakytų žodžių sesuo nušoko nuo automobilio ir sugriebė ją už plaukų. Sugriebusi už plaukų jos galvą lenkė žemyn, tačiau pargriauti seseriai ant žemės nepavyko. Nuo automobilio nušoko ir K. K., kurį pakvietė V. K.. Kadangi jos galva buvo nulenkta žemyn, todėl kas sudavinėjo smūgius nepastebėjo, tačiau pajutusi į galvą suduotų ne mažiau 10 smūgių. V. K. jos galvą tempdama žemyn, vis taikė jos galva pataikyti į savo sulenktą koją. Vėliau, V. K. ją pargriovė ant žemės. Šalia jų stovėjo ir mama. Pagal smūgių dažnumą, ji supratusi, kad smūgius jai sudavė ir K. K., nors akivaizdžiai to nepastebėjo. Kas iš ausies išlupo auskarą, nurodyti negali. Auskarą rado ir jai atidavė mama. Ji gindamasi seseriai taip pat sudavė smūgius ir taikė sugriebti už plaukų, tikslu sukelti jai fizinį skausmą. Ji mano, kad įtakoti mamos K. ją paleido ir tada ji skambino policijai. Nuo suduotų smūgių ji akivaizdžių sužalojimų nepatyrė, tik jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 90–91). Papildomos apklausos matu nukentėjusioji A. Ž. nurodė, kad V. K. ją savo rankomis temdama už plaukų pargriovė, tiksliau parklupdė ant žemės. Jai klūpančiai veidu į žemę, ant žemės ją savo keliais spardė jos sesuo V. K. į įvairias kūno vietas. Kiek smūgių tiksliai iš viso sudavė nepasakys, tačiau mano, kad spyrė ne mažiau 5 kartus. Į veido sritį V. K. keliais spyrė ne mažiau kaip 4 smūgius, į galvą kumščiais sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių, dėl ko iš nosies pradėjo tekėti kraujas. Taip pat, V. K. jai pešė ir išpešė kuokštus plaukų. Dėl visų suduotų jos išvardintų smūgių ir dėl plaukų pešimo, jautė fizinį skausmą, jai skaudėjo keletą dienų. Patikslino, kad įvykio metu jai auskaras tik iškrito iš ausies, tačiau ausis nekraujavo. Auskaras iškrito grumtynių arba smūgių sudavimo metu. Auskarą po muštynių mama iš karto surado ir jai jį perdavė, todėl dėl jo pretenzijų neturi. Dėl K. K. nėra tikra, ar jis sudavė smūgius, nes tuo metu kai girdėjo šalia savęs jo balsą, ji buvo veidu į žemę, todėl nematė, tad ir negali tvirtinti, kad tikrai jis sudavė smūgius. Visas konfliktas bendrai užtruko apie 20 minučių. Kiek konkrečiai užtruko smūgių sudavimas, nepasakys (1 t., b. l. 92–93). Teisėjų kolegija, įvertinus nukentėjusiosios A. Ž. parodymus duotus skirtingose proceso stadijose, sprendžia, kad A. Ž. parodymai dėl esminių įvykio faktinių aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Nukentėjusioji A. Ž. skirtingai nurodė tiek ją mušusių asmenų skaičių, tiek ir patirtų sužalojimų atsiradimo aplinkybes bei kiekį, o skambindama Bendrajam pagalbos centrui skundėsi tik auskaro išplėšimu, nors ši aplinkybė ir nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju negalima neatsižvelgti ir į tai, jog tarp išteisintosios ir nukentėjusiosios yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiški santykiai bei vykę nuolatiniai konfliktai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali neadekvačiai vertinti situaciją, turėti įvairių motyvų. Baudžiamoji teisė nėra tinkamiausia priemonė spręsti panašaus pobūdžio kilusius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti, baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi.

16. Taip pat pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju buvo apklaustas A. Ž., kuris nurodė, jog po policijos patrulių atvyko į įvykio vietą dėl konflikto. Abi moterys sakė, kad kilo konfliktas, kad jos abi smūgiavo. Nukentėjusioji sakė, kad jai sesuo griebė už plaukų, sudavė smūgius į galvą, o K. K. laikė. V. K. sakė, kad gynėsi nuo sesers užpuolimo. Vietoje buvusi motina maldavo A. Ž. nerašyti pareiškimo, nes nenorėjo, kad seserys ir toliau konfliktuotų. Nepamena, kad pas kurią iš moterų būtų buvę išoriškai matomi sužalojimai. Kraujo nematė, gal pas kurią ir buvo kažkokia žymė. Po A. Ž. pareiškimo parašymo, tą pačią dieną pas jį kreipėsi ir V. K., kuri norėjo taip pat parašyti pareiškimą dėl A. Ž. smurto prieš ją, tačiau jis pareiškimo nepriėmė, nes toje pačioje byloje negali būti skirtingų pusių pareiškimai, rekomendavo kreiptis vėliau.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus parodymus bei rašytinius duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju visgi nebuvo paneigta išteisintosios versija, jog konfliktą ir smurtinius veiksmus pirmoji pradėjo nukentėjusioji A. Ž., tai yra, jog pastaroji sudavė du kartus delnu išteisintajai V. K. per veidą, po ko kaltinamoji sudavė atgal. Po šių veiksmų nukentėjusioji stvėrė V. K. už plaukų, o pastaroji atsakydama į nukentėjusiosios veiksmus, taip pat sugriebė nukentėjusiajai už plaukų. Tuomet abi susikibusios parkrito ant žolės, ant plastikinio kibiro su vyšniomis, viena kitą laikydamos už plaukų. Po ko, priėjusi motina A. Š. konfliktuojančias puses išskyrė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja D. M. nurodė, jog matė V. K. kairėje rankoje (dilbyje) didelę mėlynę. Pastaroji sakė, kad prieš kelias dienas buvo konfliktas su A. Ž., buvo susikibusios už plaukų. Skundėsi, kad skauda pakaušį. Byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog išteisintoji V. K., sugriebdama nukentėjusiajai už plaukų bei suduodama ranka nukentėjusiajai, neturėjo tikslo sukelti fizinį skausmą ar ją sužaloti, o tik siekė nutraukti A. Ž. veiksmus jos atžvilgiu, o dėl neatsargaus fizinio skausmo sukėlimo kitam žmogui ar dėl jam neatsargiai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo baudžiamoji atsakomybė nekyla.

18. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, byloje nėra patikimų ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios A. Ž. nurodytas aplinkybes apie jai išrautus plaukus. Pastebėtina ir ta aplinkybė, jos pati nukentėjusioji nebuvo nuosekli duodama parodymus apie išrautus plaukus, pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jai plaukai buvo išrauti trijose vietose, nors kitų apklausų metu šių aplinkybių neminėjo. Taip pat A. Ž. nurodytos aplinkybės apie plaukų išrovimą prieštarauja ir 2020 m. liepos 22 d. teismo medicinos specialisto išvados duomenimis, nes tokių duomenų išvadoje nėra užfiksuota. Pirmosios instancijos teisme posėdžio metu apklaustas specialistas V. V. patvirtino savo išvadą ir nurodė, kad objektyviai apžiūrint nukentėjusiąją, jokių išoriškai sužalojimų jos veide ar galvoje nematė, todėl ir nekonstatavo. Išvadą apie konstatuotą galvos ir veido sumušimą davė, remdamasis pirminiais - Kalvarijos ligoninės priėmimo skyriaus klinikiniais duomenimis. Nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai (kraujosruvos) dešinėje mentėje, abiejuose žąstuose ir dešinio dilbio srityse galėjo gautis ir nukentėjusiajai su kaltinamajai kartu krentant ant plastikinio kibiro su uogomis. Taip pat nukentėjusiosios A. Ž. nurodytos aplinkybės apie išrautus plaukus nepatvirtina ir policijos pareigūno V. R. nurodytos aplinkybės jo tarnybiniame pranešime ir liudytojo apklausos metu. Apygardos teismas pažymi, kad nors V. R. liudytojo apklausos metu nurodė, jog atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji rodė kuokštelį išrautų plaukų, tačiau apžiūrinti įvykio vietą šie duomenys nebuvo užfiksuoti. Be to, atsižvelgus į tai, jog nukentėjusioji A. Ž. taip pat buvo įsikibusi išteisintajai V. K. į plaukus, negalima atmesti galimybės, kad tai galėjo būti ir V. K. plaukai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir nukentėjusiosios A. Ž. nuotraukos. Iš pateiktos nuotraukos, kurioje užfiksuotas žmogaus galvos viršugalvis, negalima nustatyti kokio tai žmogaus kūno dalis, be to, ant nuotraukos esanti data patvirtina, jog nuotrauka daryta ne įvykio dieną. Nors nukentėjusioji atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams tvirtino, jog turi vaizdo įrašą apie įvykį, tačiau jo pareigūnams nepateikė.

19. Teisėjų kolegija vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir apeliaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, jog atvykus policijos pareigūnams nukentėjusiosios ir išteisintosios mama tik verkė ir prašė A. Ž., jog ji nerašytų pareiškimo, nes tai jokių būdu nepatvirtina V. K. kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nukentėjusiajai A. Ž. kraujosruvos dešinėje mentėje, abiejuose žąstuose ir dešinio dilbio srityse galėjo gautis ir nukentėjusiajai su išteisintąja kartu krentant ant plastikinio kibiro su uogomis. Tokios galimybės neatmetė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialistas V. V.. Tai, jog įvykio vietoje buvo kibiras patvirtino ir liudytoju apklaustas V. R., kuris nurodė, jog įvykio vietoje matė ant žemės vyšnių kibirą, bet nepamena ar jis buvo išvirtęs ar ne. Ant žemės buvo kažkiek pasitrynusių vyšnių. Tai, kad ant žolės buvo sutrintų vyšnių dėmė užfiksuota ir įvykio vietos apžiūros protokole. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios A. Ž. nurodytomis aplinkybėmis apie jai suduotus nemažiau dešimties smūgių, verčia abejoti ir pati situacija, nes tiek nukentėjusioji, tiek ir išteisintoji buvo nukritusios ant žolės, viena kitai įsikibusios į plaukus, todėl kyla pagrįstų abejonių ar išteisintoji tokioje padėtyje viena ranka galėjo suduoti tiek smūgių.

20. Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato faktinio ir teisinio pagrindo pritarti prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentams, jog apylinkės teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl nepagrįstai išteisino V. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančius kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog V. K. naudojo fizinį smurtą siekdama sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar nežymiai sutrukdyti jos sveikatą, ir jį būtų sukėlusi ar sutrikdžiusi sveikatą, nesurinkta, todėl nėra pagrindo išvadai, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro ir nukentėjusiosios A. Ž. apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas su šia veika susijusias aplinkybes, įvertino nukentėjusiosios parodymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, taip pat kitus byloje esančius duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl V. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl jie atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuroro ir nukentėjusiosios A. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.