- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-28
- Bylos Nr.
- e2A-526-280/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00625-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė, Laimutė Sankauskaitė (pran.), Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- V. N.
- Atsakovas
- T. N.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, D. K.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės, Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei T. N. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI prie FM) ir D. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Ieškovas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių prašė teismą pripažinti T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės (skolos) valstybės biudžetui pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-05-17 sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 asmenine atsakovės prievole.
2. Nurodė, kad L. N. individualios įmonės kreditinė prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsirado įsiteisėjusios Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-18 nutarties pagrindu administracinėje byloje Nr. 1-1123-484/2013, kuria buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimas dėl T. N. individualiai įmonei papildomai priskaičiuoto pelno mokesčio, delspinigių ir baudų bendrai 80 116 Lt sumai.
3. Pagal jį ši prievolė yra ir po santuokos nutraukimo išlieka asmenine atsakovės prievole, nes jis T. N. individualios įmonės veikloje nedalyvavo, išskyrus kelis mėnesius, kai, išėjęs į pensiją, buvo joje įsidarbinęs samdomu darbuotoju, bet dėl sveikatos būklės darbo atsisakė, ir jokių prievolių nėra prisiėmęs.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį, dalyje dėl T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės(skolos) valstybės biudžetui pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-05-17 sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 pripažinimo asmenine atsakovės prievole, atmetė.
5. Teismas nurodė, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Santuoka tarp šalių nutraukta (duomenys neskelbtini)teismo daliniu sprendimu. Atsakovė (duomenys neskelbtini), t. y. santuokos metu, įregistravo T. N. individualią įmonę (1 t., b. l. 44). VMI 2012-03-20 sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 dėl patikrinimo akto tvirtinimo T. N. individualiai įmonei apskaičiavo pelno mokestį, pelno mokesčio delspinigius ir pelno mokesčio baudą. Po T. N. individualios įmonės skundo išnagrinėjimo VMI 2012-05-17 sprendimu Nr. 69-87 pakeitė 2012-03-20 sprendimą Nr. (36.9-17)-SA-10 ir nurodė T. N. individualiai įmonei sumokėti 62435,03 Lt pelno mokesčio, 11437 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6244 Lt pelno mokesčio baudą. Šalys santuokos nutraukimo byloje prašė šią mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pripažinti asmenine atsakovės prievole.
6. Šalys ir jų atstovai patvirtino, kad ieškovas T. N. individualioje įmonėje dirbo nuo 2000-03-14 iki 2001-01-31. Atsakovė 2004-01-08 paaiškinime VMI Finansinių pažeidimų vertinimo grupės specialistui paaiškino, kad T. N. individualią įmonę įregistravo kaip pagrindinį jos šeimos pragyvenimo šaltinį (1 t., b. l. 75). Įmonės veikloje buvo naudojami ieškovui priklausantys automobiliai ir traktorius (1 t., b. l. 78-79). V. M., B. K., Z. R., A. V., D. K., kurie įvairiais laikotarpiais 2000-2003 metais dirbo atsakovei priklausančioje įmonėje, 2013-12-29 paaiškinimuose VMI Finansinių pažeidimų vertinimo grupės specialistui patvirtino, kad T. N. individualios įmonės savininkės sutuoktinis rūpinosi žaliavos (medienos) įgijimu bei išpjautos medienos realizavimu, sudarydavo pirkimo–pardavimo sutartis, išmokėdavo žmonėms pinigus (1 t., b. l. 80-90). Dauguma šių asmenų, dirbusių T. N. individualioje įmonėje, gyvena (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame kaime, kaip ir ieškovas, todėl akivaizdu, kad ieškovą jie pažinojo.
7. Utenos rajono apylinkės teismas 2009-11-12 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-455/2009 pripažino, kad atsakovė apgaulingai vedė T. N. individualios įmonės apskaitą. Šioje byloje apklausti liudytojai D. S., A. L., A. U., A. M., S. M. patvirtino, kad 2003 metais medienos pirkimo dokumentus jiems davė ir už medieną pinigus mokėjo V. N. (1 t., b. l. 118-139). Šias liudytojų nurodytas aplinkybes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnį teismas vertino kaip aktyvų sutuoktinio dalyvavimą individualios įmonės veikloje, nes šalys neįrodė priešingai (CPK 178 str.).
8. Be to, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Panevėžio apygardos teismo 2019-03-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-309-198/2019 iškelta bankroto byla likviduojamai T. N. individualiai įmonei. T. N. dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodoma, kad šiuo metu nėra pagrindo iškelti likviduojamai įmonei bankroto bylą, nes įsiskolinimas biudžetui nuosekliai mažėja, o areštuoto jos ir buvusio sutuoktinio V. N. turto visiškai pakanka padengti visą įsiskolinimą. Tokiu atskirojo skundo argumentu atsakovė iš esmės pripažįsta, kad šalių atsakomybė prieš kreditorę VMI yra solidari.
9. Remdamasis aukščiau išdėstytais įrodymais, teismas pripažino, kad trečiasis asmuo VMI, kuri yra T. N. individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš T. N. individualios įmonės savininkės buvusio sutuoktinio turto, įrodė, jog ieškovas savo darbu aktyviai prisidėjo prie T. N. individualios įmonės veiklos, veikdamas kartu su sutuoktine jungtinės veiklos pagrindu, ir konstatavo, kad T. N. individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui buvo naudojamas ne tik abiejų sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, todėl šalių prašymą T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pripažinti asmenine atsakovės prievole atmetė.
10. Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis), individualioje įmonėje yra vienas savininkas, jo teises ir pareigas nustato CK, Įstatymas bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys), todėl teismas manė, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini)daliniu sprendimu patvirtintos šalių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių antras punktas, kuriame numatyta, kad atsakovė asmeninės nuosavybės teise valdo likviduojamą individualiąją įmonę – T. N. individualią įmonę, neeliminuoja ieškovo prievolės subsidiariai kartu su atsakove, kuri yra individualios įmonės savininkė, atsakyti už šios įmonės prievoles.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
11. I. V. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-853-608/2019 dalį ( kai ginčas išspręstas Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019-05-06 sprendimu civilinėje byloje e2-18-286/2019), ginčą išspręsti iš esmės bei priimti naują sprendimą - tenkinti ieškinio reikalavimą dėl T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės (skolos) valstybės biudžetui pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-05-17 sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1123-484/2013 pripažinimo asmenine atsakovės prievole; prašo priteisti ieškovui iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo byloje buvo nustatyta, kad įmonė yra šeimos verslas, kas, apelianto nuomone, yra visiškai neteisinga ir nepagrįsta. Apelianto nuomone, teismas tinkamai nesivadovavo kasacinio teismo praktika, nors sprendime ją ir cituoja.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nurodo, kad byloje esanti informacija ir liudytojų parodymai pagrindžia tą aplinkybę, kad atsakovas aktyviai veikė šeimos versle, tačiau tai nėra tiesa. Administraciniame teisme buvo apklausinėjami tie patys liudytojai, kurie buvo apklausti ir baudžiamojoje byloje, ir jie nurodė, kad anksčiau jie V. N. klaidingai laikė S. P., kuris vadovavo vienai iš lentpjūvių. Taigi jie dažnai matydavo ne V. N., o S. P..
14. Taipogi trečiasis asmuo byloje kreditorius VMI, prašydamas ieškinį atmesti, nepateikė įrodymų, kokios gi ieškovo lėšos ir koks jo turtas buvo naudojamas T. N. individualios įmonės veikloje, kaip ir nepateikė įrodymų, kad įmonės pajamas kažkokiu būdu naudojo ir ieškovas.
15. T. N. individualios įmonės veikloje buvo naudojamas tik įmonės turtas, o ieškovo turtas nebuvo naudojamas. Ieškovas, kaip (duomenys neskelbtini), turėjo savo asmeninių lėšų, kurias ir naudojo. Apie pusę metų jis dirbo T. N. individualioje įmonėje, bet buvo atleistas atsakovės iniciatyva.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas nepagrįstai, atsižvelgus į bylos medžiagą ir sprendimo motyvus, preziumavo, kad atsakovės individuali įmonė buvo tvarkoma bendrai, kad tarp sutuoktinių buvo bendra jungtinė veikla, tačiau yra akivaizdu, kad tokių išvadų negalima preziumuoti ir tokius faktus turi įrodyti kreditorius, kuris to nepadarė. Vadovaujantis minėta kasacinio teismo praktika, ši ginčo prievolė savaime yra asmeninė, ir tik kreditoriui įrodžius šeimos verslo, kaip jungtinės veiklos faktą, ji gali būti pripažinta solidaria. Tuo tarpu iš sprendimo akivaizdu, kad iš esmės buvo daroma priešinga išvada - kad prievolė yra solidari, kol nenuginčysi jos solidarumo.
17. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nevertino ir/ar nenurodė daugelio ieškovo nurodytų motyvų atmetimo pagrindų, nepasisakė dėl liudytojų baudžiamojoje ir administracinėje byloje parodymų vertinimo, kuriuos akcentavo ieškovo atstovas, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių ir neišsprendė byloje padarytų išvadų ir faktų prieštaros, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.
18. Sprendime teismas nurodė, kad „Be to, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos L1TEKO duomenis Panevėžio apygardos teismo 2019-03-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. e B2-309-198/2019 iškėlė bankroto bylą likviduojamai T. N. individualiajai įmonei. T. N. dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodoma, kad šiuo metu nėra pagrindo iškelti likviduojamai įmonei bankroto bylą, nes įsiskolinimas biudžetui nuosekliai mažėja, o areštuoto jos ir buvusio sutuoktinio V. N. turto visiškai pakanka padengti visą įsiskolinimą. Tokiu atskirojo skundo argumentu atsakovė iš esmės pripažįsta, kad šalių atsakomybė prieš kreditorę VMI yra solidari“. Tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga, kadangi apelianto buvusios sutuoktinės T. N. atskirajame skunde tėra išdėstytos faktinės aplinkybės, ir vien tai, kad nurodoma, jog „areštuoto jos ir buvusio sutuoktinio V. N. turto visiškai pakanka padengti visą įsiskolinimą" , kas visiškai nereiškia ir nepatvirtina, kad atsakovė iš esmės pripažįsta, kad atsakomybė solidari. I. V. N. nėra žinoma ir svarbu, ką savo procesiniuose dokumentuose nurodo jo buvusi sutuoktinė. Teismas atmetė būtent jo ieškinio reikalavimą. Be to, atsakovės atskirasis skundas rengtas tuo metu, kai ginčas dėl prievolės pripažinimo solidaria ar asmenine dar nebuvo išspręstas, jis sprendžiamas skundžiamame neįsiteisėjusiame sprendime, ir tik po galutinio įsiteisėjusio sprendimo byloje priėmimo galima bus tvirtai teigti, kad prievolė yra asmeninė atsakovės T. N. prievolė.
19. Teigia, kad skundžiamos sprendimo dalies motyvai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir išspręsti ginčą iš esmės - priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinio reikalavimą dėl prievolės pripažinimo asmenine atsakovės prievole patenkinti.
Šalies argumentai
20. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo T. N. prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimas
21. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-18-286/2019 palikti nepakeistą.
22. Nurodo, kad apelianto teiginiai nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o jo sudėtį sudaro perduotas įmonės savininko asmeninis turtas, turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 straipsnio 2 dalis) ir individualiai įmonei patikėjimo ar kitokia teise perduotas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (IĮĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai - kad yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
23. Individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto. Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant - iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant - iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).
Žemesnės instancijos teismas
26. T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės, kurias apeliantas prašo pripažinti asmenine T. N. prievole, yra apskaičiuotos tikrinant T. N. individualios įmonės pelno mokesčio apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Tai patvirtina Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-17)-SA-10.
27. Faktą, kad V. N. rūpinosi žaliavos (medienos) įsigijimu, išpjautos medienos realizavimu, tarėsi dėl medienos pirkimo, apžiūrėdavo ir matuodavo medieną, mokėdavo už ją pinigus, surašydavo dokumentus, patvirtino ne vienas, o keletas liudytojų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija konstatuoja:
29. Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.)
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).
31. Byloje kilo ginčas dėl santuoką nutraukusių, buvusių sutuoktinių atsakomybės už vieno iš sutuoktinių individualios įmonės santuokos metu susidariusias skolas.
32. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – ir IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalis).
33. Pagal IĮĮ 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o jo sudėtį sudaro perduotas įmonės savininko asmeninis turtas, turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 straipsnio 2 dalis), ir individualiai įmonei patikėjimo ar kitokia teise perduotas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (IĮĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai – kad yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra nurodęs, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, taip pat ir individuali įmonė, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011).
34. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe. CK 3.91 straipsnyje nustatyta, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, o įsteigtos iki santuokos sudarymo – pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė.
35. Kasacinis teismas išaiškino, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 str.).
36. Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidarioji, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).
38. Apelianto teigimu, kreditorius VMI prie FM neįrodė, kad jis dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis turi atsakyti pagal individualios įmonės prievoles.
39. Byloje nustatyta, kad šalys santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini). Šalių santuoka buvo nutraukta Ignalinos rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini)daliniu sprendimu. Ieškinyje nurodoma, kad santykiai šeimoje pablogėjo dėl besitęsiančių VMI patikrinimų nuo 2010 metų. Patikrinimas atliktas T. N. individualios įmonės pelno mokesčio apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Tai patvirtina Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-17)-SA-10, taigi kai šalys gyveno kartu ir bendrai tvarkė reikalus. Jis , būdamas (duomenys neskelbtini), save realizavo šioje veikloje.
40. Atsakovė (duomenys neskelbtini), t. y. santuokos metu, įregistravo T. N. individualią įmonę (1 t., b. l. 44), iškart po atidarymo įmonėje įdarbino sutuoktinį – V. N., kuris įmonėje dirbo nuo 2000-03-14 iki 2001-01-31. Nors oficialiai V. N. įmonėje dirbo neilgai, tačiau netgi ir nedirbdamas oficialiai, jis pakankamai reikšmingai dalyvavo įmonės veikloje, kur buvo naudojamas ir jo turtas. T. N. įmonėje dirbantieji vėliau nebebuvo įforminti kaip darbuotojai, jie dirbo turėdami verslo liudijimus/patentus, kas leido T. N. sudarinėti su jais fiktyvias sutartis, mažinti apmokestinamąjį pelną ir iš esmės dėl to susidarė reikalaujama skola.
41. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad T. N. individuali įmonė 2002-2003 metais buvo šeimos verslas, verslui buvo naudojami tiek T. N., tiek ir V. N. turtas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, nors, kaip minėta ir kaip nurodo apeliantas, oficialiai V. N. įmonėje dirbo ir neilgai. Tai, kad 2015 metais po santuokos nutraukimo T. N. įmonė tapo asmenine T. N. nuosavybe, šioje byloje nagrinėjamam ginčui neturi esminės reikšmės.
42. Byloje esantys įrodymai : T. N. individualios įmonės mokestinio patikrinimo medžiaga, kurioje nurodyta, jog T. N. 2004 m. sausio 8 d. paaiškinime, pateiktame Utenos AVMI Finansinių pažeidimų vertinimo grupei, nurodė, kad T. N. individualią įmonę įregistravo kaip pagrindinį savo šeimos pragyvenimo šaltinį; duomenys iš įsakymo bei liudytojų paaiškinimų(D. K.) apie tai, kad T. N. individualios įmonės veikloje nuo 2000 m. gegužės 15 d. buvo naudojamas V. N. asmenine nuosavybe priklausantis turtas, automobilis „O. K.“, traktoriaus pakrovėjas, traktorius T1614, paneigia V. N. tvirtinimus.
43. Be to, kad V. N. dalyvavo T. N. individualios įmonės veikloje – rūpinosi žaliavos (medienos) įsigijimu, išpjautos medienos realizavimu, patvirtina V. M., B. K., Z. R., A. V., D. K. paaiškinimai, 2003 metais pateikti Utenos AVMI Finansinių pažeidimų vertinimo grupei.
44. T. N. individualios įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2005 m. spalio 11 d. specialisto išvadoje Nr. 5-10/201-05 nurodyta, kad apklausti liudytojai taip pat nurodė, kad V. N. tarėsi dėl medienos pirkimo, apžiūrėdavo ir matuodavo medieną, mokėdavo už ją pinigus, surašydavo dokumentus. Šias aplinkybes nustatė ir Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-455/2009:
45. Liudytojas D. S. parodė, kad už 2003 m. parduotą medieną, jam sumokėjo pirkėjas (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 88-89). Liudytojas A. L. parodė, kad jis 2003 metų pradžioje nutarė parduoti miško medienos. Jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini), kuris gyvena (duomenys neskelbtini) ir sutarė, kad jis nupirks medienos, kurios jis paruoš. J. N. pažįsta, kadangi jis gyvena nelabai toli nuo jo, (duomenys neskelbtini). Jis žino, kad jis superka medieną, kurią vėliau apdirba savo lentpjūvėje. Jis 2003 metų pradžioje, mėnesio ir dienos tiksliai pasakyti negali sutarė su (duomenys neskelbtini) ir su juo nuvažiavo prie savo miško. Jis buvo paruošęs apie šešis kubinius metrus drebulės medienos. Kai pardavinėjo medienos N. tuo metu nebuvo. Jis ją iš matymo žino, tačiau su ja bendrauti neteko (t. 2, b.l. 66-67). Liudytojas A. U. parodė, kad jo tėvas B. U. nutarė parduoti miško medieną, kuri liko po statybų<..... >. Jis žinojo, kad medieną perka V. N., kurį jis pažinojo. Jis net nežinojo, kad medieną parduoda T. N. įmonei, galvojo, kad parduoda V. N.. Medieną pardavė savo tėvo B. U. vardu (t. 2, b.l. 77-78). Buvo išrašytas 2003-05-14 kasos išlaidų orderis (kai V. N. oficialiai nebedirbo įmonėje). Liudytojas A. M. parodė, kad 2003 m. spalio mėnesį <....> iškirtus mišką ir nuvažiavus į lentpjūvę medieną priėmė vyras, kurio pavardė (duomenys neskelbtini). Jis, kaip suprato, ir buvo tos lentpjūvės šeimininkas. (duomenys neskelbtini) surašė 2003-10-29 medienos pirkimo-pardavimo aktą . Akte buvo nurodyta, kad jis T. N. įmonei parduoda 13 kubinių metrų medienos po 80 litų už kubinį metrą. Taip pat (duomenys neskelbtini) surašė ir kasos išlaidų orderį, pagal kurį P. M. buvo išmokėta vienas tūkstantis keturiasdešimt litų . Liudytojas V. L. parodė, kad jis paskambino skelbime nurodytu numeriu ir su pardavėja susitarė dėl miško pardavimo. Dalį iškirstos medienos jis pardavė T. N. įmonei. T. N. įmonės atstovas buvo N. vyras V. N., taip pat parduodant medieną dalyvavo ir savininkė T. N. (t. 2, b.l. 132-133 ).
46. Teismas liudytojų parodymus administracinėje byloje, kurioje jie teigė, kad ankščiau jie klaidingai V. N. laikė S. P. laikė ir laiko nepatikimais ir prieštaraujančiais byloje esantiems duomenims. Be to, liudytojai gyvena (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame kaime, kaip ir V. N., kiti liudytojai jį pažinojo iš matymo, taigi žinojo kaip jis atrodo ir kuo verčiasi.( A. B. paaiškinimai baudžiamojoje byloje). V. N. medieną pirko ne iš verslo liudijimus turinčių ir T. N. įmonėje dirbusių asmenų, bet iš kitų asmenų. S. P. ir O. K. dirbo su verslo liudijimą turinčiais ir T. N. įmonėje dirbusiais asmenimis.
47. Šioje byloje, vadovaujantis CPK 185 straipsniu, pateiktų rašytinių įrodymų pakako daryti išvadą, kad T. N. sutuoktinis V. N. 2002-2003 metais aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, o nustatytų aplinkybių V. N. nepaneigė (CPK 178 str.), ginčydamas tik atskirus tyrimuose surinktus įrodymus.
48. Bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, teismas turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka (CK 3.53 str. 3 d., 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Bendro turto padalijimas turi būti išspręstas teismo priimtame procesiniame sprendime dėl santuokos nutraukimo (CPK 385 str. 1 d.).
49. Nagrinėjamu atveju šalių santuoka nutraukta Ignalinos rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini)daliniu sprendimu, patvirtinus šalių pateiktą santuokos nutraukimo sutartį, kuria šalys pasidalino santuokoje įgytą turtą, prievoles. Pirmosios instancijos teismas 2019-05-06, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės (skolos) valstybės biudžetui pripažinimo asmenine T. N. prievole, pripažino, kad šalių prievolė yra solidari, tačiau to nenurodė sprendimo rezoliucinėje dalyje, taigi šioje santuokos nutraukimo ir jos pasekmių byloje liko iki galo neišspręstas prievolės padalinimo klausimas.
50. Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008).
51. Minėta, kad subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles yra tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas. Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
52. Byloje nustačius šią aplinkybę ir pripažinus, kad T. N. įmonė buvo šeimos verslas, laikoma, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, tačiau įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto (CK 6.6 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslinama, nurodant, kad šalių ginčijama prievolė kreditoriui VMI prie Finansų ministerijos pagal T. N. įmonės prievolę yra solidari.
53. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl yra pagrindas sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant tik jo rezoliucinę dalį, ankščiau aptartu būdu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
54. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atmetus apeliacinį skundą apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutarė:
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, ją išdėstant taip:
„Ieškinį dalyje pripažinti asmenine atsakovės prievole T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės (skolos) valstybės biudžetui pagal Valstybinė mokesčių inspekcijos 2012-05-17 sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 atmesti, nustatyti, kad po santuokos nutraukimo T. N. individualios įmonės (kodas 184224585) šios mokestinės prievolės valstybės biudžetui yra solidari V. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir T. N. ( asmens kodas (duomenys neskelbtini) prievolė.