Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. N. ieškinį T. N. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir D. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovas prašė nutraukti santuoką su atsakove, sudarytą 1978-04-01 Utenos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašas Nr. 60; pripažįstant kalta dėl santuokos nutraukimo atsakovę; priteisti iš atsakovės 10000 Lt žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovės 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; palikti ieškovui asmeninės nuosavybės teisėmis valdomą turtą; priteisti ieškovui dalį turto asmeninės nuosavybės teisėmis; palikti dalį turto atsakovei asmeninės nuosavybės teisėmis; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 9639,50 Lt dydžio kompensaciją už jam tenkančią didesnę bendro turto dalį; pripažinti asmenine atsakovės prievole T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pagal Valstybinė mokesčių inspekcijos 2012-05-17 sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013; pripažinti asmenine ieškovo skolą D. K. pagal 2011-03-04 paskolos sutartį; panaikinti turto, priteisto ieškovui, areštą; priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė advokatė A. Petronytė paaiškino, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-02-19 daliniu sprendimu patvirtintos šalių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių antrame punkte numatyta, kad atsakovė asmeninės nuosavybės teise valdo likviduojamą individualiąją įmonę – T. N. individualią įmonę, t. y. ir jos prievolę valstybės biudžetui. VMI 2015-02-18 atsiliepime į pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių pareiškimu prieštaravimų šalių sutarčiai dėl santuokos nutraukimo pasekmių nepareiškė. VMI, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-03-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A-389-442/2019, 2019-03-26 priėmė sprendimą pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.21-08)467-44015, kuriame nurodė tik du mokesčių mokėtojus – T. N. individualią įmonę ir jos savininkę T. N.. Utenos rajono apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr.1-27-455/2009 dėl apgaulingos apskaitos vedimo, kuri buvo nutraukta dėl senaties, liudytojai M. ir R. S. P., sėdintį šalia kaltinamosios T. N., palaikė jos sutuoktiniu V. N.. Ieškovas T. N. individualioje įmonėje dirbo nuo 2000-03-14 iki 2001-01-31. Atleistas jis iš esmės buvo už tai, kad girtavo su darbininkais. Patikrinimus įmonėje VMI pradėjo daugiau nei po metų nuo ieškovo atleidimo iš darbo ir tęsė iki 2010 metų. Joks ieškovui priklausomas turtas ar piniginės lėšos įmonės veikloje nebuvo naudoji, todėl visos T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės valstybės biudžetui yra asmeninės atsakovės prievolės, ką ji ir pati pripažįsta.

Trečiasis asmuo VMI su ieškinio reikalavimu dėl T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės (skolos) valstybės biudžetui pagal VMI 2012-05-17 sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 pripažinimo asmenine atsakovės prievole nesutinka. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – Įstatymo) 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o jo sudėtį sudaro perduotas įmonės savininko asmeninis turtas, turtas, įgytas individualios įmonės vardu (8 straipsnio 2 dalis) ir individualiai įmonei patikėjimo ar kitokia teise perduotas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (8 straipsnio 4 dalis), todėl individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai – kad yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 2 dalis). Nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad kreditoriai turi reikalavimo teisę į įmonę (skolininką), taip pat teisę tuo pačiu ar vėlesniu ieškiniu reikalauti, kad subsidiarus skolininkas (įmonės savininkas) atlygintų įmonės turtu nepadengtą skolą. Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Jeigu individualios įmonės kreditorius įrodo, kad individuali įmonė yra šeimos verslas, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. VMI yra T. N. individualios įmonės kreditorė. VMI duomenimis, T. N. individuali įmonė buvo šeimos verslas, kuriam buvo naudojamas tiek atsakovės, tiek ir ieškovo turtas, abu sutuoktiniai dalyvavo įmonės veikloje. Šias aplinkybes patvirtina Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto T. N. individualios įmonės mokestinio patikrinimo medžiaga. T. N. 2004-01-08 paaiškinime nurodė, kad T. N. individualią įmonę įregistravo kaip pagrindinį savo šeimos pragyvenimo šaltinį. Individualios įmonės veikloje buvo naudojamas ieškovui asmenine nuosavybe priklausantis turtas. Ieškovas taip pat dalyvavo T. N. individualios įmonės veikloje – rūpinosi žaliavos (medienos) įsigijimu, išpjautos medienos realizavimu. Tai patvirtina V. M., B. K., Z. R., A. V., D. K. paaiškinimai, pateikti Utenos AVMI Finansinių pažeidimų vertinimo grupei. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Utenos apskrities skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl T. N. individualios įmonės ūkinės finansinės veiklos. 2005-10-11 specialisto išvadoje Nr. 5-10/201-05 nurodyta, jog apklausti liudytojai nurodė, kad V. N. dalyvavo T. N. individualios įmonės veikloje – tarėsi dėl medienos pirkimo, apžiūrėdavo ir matuodavo medieną, mokėdavo už ją pinigus, surašydavo dokumentus. Tai nurodyta ir Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-12 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-455/2009. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-03-20 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-17)-SA-10T nurodyta, kad T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės, kurias ieškovas prašo pripažinti asmenine atsakovės prievole, buvo apskaičiuotos tikrinant T. N. individualios įmonės pelno mokesčio apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2002-01-01 iki 2003-01-01. Šių įrodymų visuma patvirtina, kad T. N. individuali įmonė buvo šeimos verslas, abu sutuoktiniai dalyvavo įmonės veikloje, todėl ieškovo ir atsakovės prievolė T. N. individualios įmonės kreditoriams yra solidari, o įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys dalyje atmetamas.

Šalys santuoką sudarė 1978-04-01. Atsakovė 2000-03-08, t. y. santuokos metu, įregistravo T. N. individualią įmonę (1 t., b. l. 44). VMI 2012-03-20 sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 dėl patikrinimo akto tvirtinimo T. N. individualiai įmonei apskaičiavo pelno mokestį, pelno mokesčio delspinigius ir pelno mokesčio baudą. Po T. N. individualios įmonės skundo išnagrinėjimo VMI 2012-05-17 sprendimu Nr. 69-87 pakeitė 2012-03-20 sprendimą Nr. (36.9-17)-SA-10 ir nurodė T. N. individualiai įmonei sumokėti 62435,03 Lt pelno mokesčio, 11437 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6244 Lt pelno mokesčio baudą. Šalys prašo šią mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pripažinti asmenine atsakovės prievole. Trečiasis asmuo VMI prašo šioje dalyje ieškinį atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 buvo pakeista iki tol egzistavusi teisės aiškinimo ir taikymo praktika, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą.

Šalys ir jų atstovai patvirtino, kad ieškovas T. N. individualioje įmonėje dirbo nuo 2000-03-14 iki 2001-01-31. Atsakovė 2004-01-08 paaiškinime VMI Finansinių pažeidimų vertinimo grupės specialistui paaiškino, kad T. N. individualią įmonę įregistravo kaip pagrindinį jos šeimos pragyvenimo šaltinį (1 t., b. l. 75). Įmonės veikloje buvo naudojami ieškovui priklausantys automobiliai ir traktorius (1 t., b. l. 78-79). V. M., B. K., Z. R., A. V., D. K., kurie įvairiais laikotarpiais 2000-2003 metais dirbo atsakovei priklausančioje įmonėje, 2013-12-29 paaiškinimuose VMI Finansinių pažeidimų vertinimo grupės specialistui patvirtino, kad T. N. individualios įmonės savininkės sutuoktinis rūpinosi žaliavos (medienos) įgijimu bei išpjautos medienos realizavimu, sudarydavo pirkimo–pardavimo sutartis, išmokėdavo žmonėms pinigus (1 t., b. l. 80-90). Dauguma šių asmenų, dirbusių T. N. individualioje įmonėje, gyvena Utenos rajono savivaldybės Kuktiškės kaime, t. y. tame pačiame kaime, kaip ir ieškovas, todėl akivaizdu, kad ieškovą jie pažinojo. Utenos rajono apylinkės teismas 2009-11-12 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-455/2009 pripažino, kad atsakovė apgaulingai vedė T. N. individualios įmonės apskaitą. Šioje byloje apklausti liudytojai D. S., A. L., A. U., A. M., S. M. patvirtino, kad 2003 metais medienos pirkimo dokumentus jiems davė ir už medieną pinigus mokėjo V. N. (1 t., b. l. 118-139). Šias liudytojų nurodytas aplinkybes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnį teismas vertina kaip aktyvų sutuoktinio dalyvavimą individualios įmonės veikloje, nes šalys neįrodė priešingai (CPK 178 straipsnis).

Be to, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Panevėžio apygardos teismo 2019-03-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-309-198/2019 iškėlė bankroto bylą likviduojamai T. N. individualiajai įmonei. T. N. dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodoma, kad šiuo metu nėra pagrindo iškelti likviduojamai įmonei bankroto bylą, nes įsiskolinimas biudžetui nuosekliai mažėja, o areštuoto jos ir buvusio sutuoktinio V. N. turto visiškai pakanka padengti visą įsiskolinimą. Tokiu atskirojo skundo argumentu atsakovė iš esmės pripažįsta, kad šalių atsakomybė prieš kreditorę VMI yra solidari.

Remdamasis aukščiau išdėstytais įrodymais, teismas pripažįsta, kad trečiasis asmuo VMI, kuri yra įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš T. N. individualios įmonės savininkės sutuoktinio turto, įrodė, jog ieškovas savo darbu aktyviai prisidėjo prie T. N. individualios įmonės veiklos, veikdamas kartu su sutuoktine jungtinės veiklos pagrindu, ir konstatuoja, kad T. N. individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui buvo naudojamas ne tik abiejų sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, todėl šalių prašymą T. N. individualios įmonės mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pripažinti asmenine atsakovės prievole atmeta.

Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis), individualioje įmonėje yra vienas savininkas, jo teises ir pareigas nustato CK, Įstatymas bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys), todėl teismas mano, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-02-19 daliniu sprendimu patvirtintos šalių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių antras punktas, kuriame numatyta, kad atsakovė asmeninės nuosavybės teise valdo likviduojamą individualiąją įmonę – T. N. individualią įmonę, neeliminuoja ieškovo prievolės subsidiariai kartu su atsakove, kuri yra individualios įmonės savininkė, atsakyti už šios įmonės prievoles.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį dalyje dėl T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės (skolos) valstybės biudžetui pagal Valstybinė mokesčių inspekcijos 2012-05-17 sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 pripažinimo asmenine atsakovės prievole atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.