- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-48-360/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41214-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- V. Č.
- Nukentėjusysis
- A. Č.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. (V. Č.) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021-11-04 nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 70 MGL (3500 Eur) bauda, sumokant ją per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu iš V. Č. nukentėjusiajam A. Č. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. Č. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką: 2020-10-09, apie 16.47 val., viešoje vietoje - automobilių stovėjimo aikštelėje, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra jis tyčia du kartus ranka sudavė nukentėjusiajam A. Č. į galvą, vieną kartą - į dešinį žastą, vieną kartą spyrė į tarpkojį. Tokiais smurtiniais veiksmais ranka V. Č. nukentėjusiajam A. Č. padarė kairio antakio žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis V. Č. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti bei pavesti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariatui patraukti A. Č. ir I. C. baudžiamojon atsakomybėn dėl melagingų parodymų davimo.
2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis analizuoja vaizdo įrašus iš įvykio vietos, aprašo proceso eigą. Nurodo, kad įvykio metu parduotuvės „(duoments neskelbtini)“ aikštelėje su žmona važiavo automobiliu, itin lėtai. Ta pačia dalimi link jų ėjo vyras ir moteris, atsitraukę nuo šaligatvio, nesišalino, nors matė automobilį, turėjo laikytis Kelių eismo taisyklių. Priartėjęs jis, V. Č., pasuko kairiau, jog apvažiuotų. Ėjęs vyras sąmoningai trenkė per automobilio dešinės pusės galinio matymo veidrodėlį, kuris su dideliu trenksmu užsilenkė. Apelianto teigimu, jo žmona išsigando, jis išlipo sulaikyti praeivio, prie kurio artėjant, pastarasis garsiai vartojo necenzūrinius žodžius, judėjo artyn, buvo aukštesnis, rankomis taikėsi į jo, V. Č., veidą, todėl gynėsi, vyko grumtynės. Pasak apelianto, būtinoji gintis yra jo teisė, nes kilo grėsmė, tam vyrui sudavė ir pataikė, apdraskė kaktą virš kairiojo antakio, spyrė, A. Č. jam sudavė dešinės rankos alkūne per kairės pusės žandą. Tarp jų buvo įsiterpusi moteris, sudavė jam, V. Č. į koją, kairį klubą, už striukės tempė žemyn, dėl to nukrito, o ne dėl nustūmimo, pradėjo klykti, jog atkreiptų visų dėmesį. Visą laiką A. Č. ir L. C. vartojo necenzūrinius žodžius, apie tai, jog ėjęs vyras ir moteris kažką sakė, nurodė ir liudytojas M. N.. Atsitraukus A. Č. judėjo artyn grasindamas pulti, tai matoma ir „(duoments neskelbtini)“ pateiktame vaizdo įraše.
2.2. Apeliantas teigia, kad priėjęs M. N. nurodė, jog apeliantas neteisus, iš automobilio išlipusi žmona I. Č. pasakė, kad negrasintų kaltinimais, jei nežino pradžios. M. N. vėliau nurodė, kad jis, V. Č., kliudė pėsčiuosius, o A. Č. tyčia trenkė per veidrodėlį. A. Č. ir L. C. kartojo, kad juos kliudė, kvies policiją, rašys pareiškimą, žadėjo pamokyti. I. Č. nufotografavo įvykio vietą, automobilio priekinę dalį, ant kurios kliudymo žymių nebuvo.
2.3 Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad atvykę policijos pareigūnai elgėsi šališkai, teigė, kad parduotuvės kameros nefilmuoja, nors jis, V. Č., vėliau iš parduotuvės gavo informacijos, jog kameros dirba, įrašus pateiktų policijai paprašius. Įrašai iš kameros, iš kurios susidarytų didesnis įvykio vaizdas, neužklausti ir nepridėti. Net ir paprašius, nukentėjusiajam nebuvo tikrintas blaivumas, byloje nėra pateikta atspausdintų blaivumo patikrinimo dokumentų. Apelianto manymu, nukentėjusysis buvo neblaivus, be to, po įvykio nukentėjusysis ir L. C. nevyko į policijos komisariatą, nors buvo prislėgti, šokiruoti, kai teigė, ir su prakirstu antakiu, nukeliavo į parduotuvę.
2.4. Apeliantas teigia, jog policijos komisariate jam nebuvo leista parašyti pareiškimo dėl A. Č., buvo suklaidintas, nors taip pat juto dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nes viskas vyko viešoje vietoje. Tyrėjas nevertino, jog veika turėjo būti kvalifikuota kaip gynyba, pagal BK 28, 29 straipsnius. A. Č. padarė nusikalstamą veiką, sugadino turtą, pirmas išprovokavo konfliktą, nustatyta materialinė žala. Apeliantas teigia, jog jo veiksmai buvo nulemti asmeninių, o ne chuliganiškų motyvų.
2.5. Apelianto teigimu, apklausiami A. Č. ir L. C. pateikė skirtingas versijas, kurias paneigia įrodymų visuma, nesitikėjo, jog yra vaizdo įrašas, kuris parodė konfliktą ir melagingus teiginius, neatmestina sukčiavimo tikimybė. Tyrėjas rėmėsi nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymais, bet ne apelianto ir jo sutuoktinės, laiku nesusipažino su vaizdo įrašu, atsainiai jį analizavo, netinkamai įvertino skirtingus liudytojų parodymus, byloje padrikai surinko faktinius duomenis bei dokumentus, nepatikrino skirtingų liudytojų parodymų, nenustatė objektyvių veiksmų, nepatikrino informacijos. Dėl tyrėjos veiksmų teikė skundą.
2.6. Apeliantas pažymi, jog pateikta Greitosios medicinos pagalbos pažyma neatitinka patvirtintos formos, joje pateikta informacija neaiški, klaidinga, neatitinkanti tikrovės, todėl suklastota. A. Č. pas specialistą nesilankė, nežino, iš kur specialisto išvada. Papildomoje apklausoje pats nukentėjusysis paaiškino, jog spyris jokio skausmo nesukėlė. Taigi nukentėjusiajam nebuvo fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo.
2.7. Apeliantas kritikuoja nukentėjusiojo bei L. C. teismo posėdyje duotus parodymus, vertina juos kaip prieštaringus, besiskiriančius nuo kitų liudytojų parodymų, be to, mano, jog liudytojo M. N. parodymai taip pat melagingi dėl to, jog buvo kliudyti pėstieji, jog V. Č. nustūmė L. C., neva buvo agresyvus ir mėgino suduoti smūgius.
2.8. Apeliantas nesutinka su L. C. sužalojimu, ji pati nukrito, į gydymo įstaigą kreipėsi po įvykio praėjus 6 dienoms, iškart po įvykio bėgiojo, nešlubavo. Pagal teismo medicinos tarnybos 2020-10-29 išvadą diagnozė nepagrįsta, laikas ir aplinkybės nustatyti iš L. C. žodžių. Pateikus skundą prokurorui, tyrimas šioje dalyje buvo nutrauktas.
2.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teisėja šališkai vertino vienos šeimos parodymus, kurie skirtingi, teismas nesiekė nustatyti tiesos. Pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Teismo posėdžiai vyko nuotoliniu būdu, į 2021-06-01 posėdį nuoroda atsiųsta likus 1 minutei iki jo. 2021-07-13 nors prisijungta buvo prieš posėdį, teismas prijungė 9.10 val., liudininkę I. Č. 9.05 val., nors posėdis turėjo prasidėti 9 val., teisėja neinformavo apie vaizdo ir garso įrašymą. Prasidėjus posėdžiui matė tik teisėją, negirdėjo, ką kalbėjo prokuroras, kiti asmenys. Teismas neužtikrino galimybės matyti ir girdėti byloje dalyvaujančių asmenų. Be to, liudytojai I. Č., gyvenančiai Vilniuje, teko vykti 2021-09-10 posėdį, neleista naudotis užrašais, nors liudytojui M. N., gyvenančiam Palangoje, leista dalyvauti nuotoliniu būdu, jis užrašais naudojosi, todėl pažeistos liudytojos teisės. Dėl teismo posėdžių organizavimo kreiptasi į Generalinę prokuratūrą. Apeliantas pažymi, jog teismo prašė patikslinti 2021-09-10 posėdžio protokolą, pastabos buvo priimtos.
2.10 Apeliantas atkreipia dėmesį, jog jis ir I. Č. 2021-09-16 su pareiškimu kreipėsi į Palangos policijos komisariatą dėl A. Č. veiksmų, tačiau buvo atsiakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Komisariate ignoruojami, galbūt sąmoningai, jo, V. Č., skundai ir pareiškimai, nors jam padaryta moralinė, psichologinė ir materialinė žala.
2.11. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su civiliniu ieškiniu, teigiant, jog pats A. Č. išprovokavo konfliktą, kuris buvo asmeninis, o viešoji rimtis ir tvarka sutrikdyti netiesiogiai. A. Č. 2021-01-19 buvo nurodęs, jog civilinio ieškinio nereiškia.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
5. Nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde nesutinka su įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog nuteistas nepagrįstai. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo V. Č. kaltės.
6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, motyvuotai paneigė apelianto keltas abejones, gynybines versijas. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo V. Č. pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.
8. Nuteistasis apeliaciniame skunde plačiai dėsto savą įvykio versiją, akcentuodamas, jog konfliktą išprovokavo ne jis, o nukentėjusysis, sąmoningai trenkęs per nuteistojo automobilio veidrodėlį, buvęs agresyvus dėl ko esą apeliantui teko gintis. Analogišką gynybinę versiją V. Č. kėlė ir pirmosios instancijos teisme ir ji motyvuotai paneigta skundžiamame nuosprendyje, su kurio argumentais apygardos teismas visiškai sutinka.
9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo dėl to, kad tarp V. Č. ir nukentėjusiojo A. Č. byloje nustatytu laiku įvyko konfliktas ir jis įvyko viešoje vietoje, tai yra automobilių stovėjimo aikštelėje, prie parduotuvės „(duoments neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) , nagrinėjamoje byloje nėra. Apelianto vertinimu parduotuvės aikštelėje ėję nukentėjusysis A. Č. bei jo sutuoktinė L. C., nesilaikė Kelių eismo taisyklių ir jam, V. Č., automobiliu artėjant link jų, nesitraukė, be to, o A. Č. pravažiuojant dar ir trenkė į apelianto vairuoto automobilio keleivio pusės veidrodėlį, dėl ko apeliantas sustojo, išlipo ir atėjo prie nukentėjusiojo aiškintis. V. Č. gynybinę versiją palaikė ir jo sutuoktinė I. Č.. Visgi byloje ištirtų įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog konflikto iniciatorius buvo visai ne nukentėjusysis A. Č., kaip bando įrodinėti apeliantas, o būtent pats V. Č..
10. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog savo automobiliu važiuodamas parduotuvės aikštelėje, artėjo prie ėjusio nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės, ketino juos apvažiuoti. Toks V. Č. automobilio judėjimas artyn tiek nukentėjusiojo, tiek jo sutuoktinės, tiek ir pašalinio asmens, byloje liudytoju apklausto M. N., važiavusio paskui V. Č. automobilį, buvo palaikytas kaip važiavimu tiesiai link pėsčiųjų, kurie buvo aiškiai matomi. Nukentėjusiajam pasitraukus bei patraukus sutuoktinę link parduotuvės sienos, A. Č. pripažįsta, jog užlenkė automobilio veidrodėlį ir tai padarė norėdamas atkreipti vairuotojo dėmesį į nesaugų jo važiavimą link pėsčiųjų. Tiek nukentėjusysis A. Č., tiek liudytojais apklausti L. C. bei M. N. tiek tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai nurodė, jog po šio A. Č. veiksmo (veidrodėlio užlenkimo), automobilis sustojo ir iš jo išlipęs V. Č. greitai priėjęs prie nukentėjusiojo sudavė pastarajam į veido sritį. Nors pats apeliantas neneigia, jog sudavė nukentėjusiajam, tik esą taip gynėsi rankomis nuo A. Č., tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tikėjo ne apelianto, o būtent tarpusavyje dėl esminių aplinkybių sutampančiais nukentėjusiojo, liudytojų L. C., M. N. parodymais apie konfliktą, jo eigą, apelianto veiksmus, kadangi būtent nukentėjusiojo ir liudytojų L. C. ir M. N. parodymus atitinka ir kiti byloje ištirti įrodymai: protokolas-pareiškimas, kuriame nukentėjusysis nurodė įvykio aplinkybes, apie V. Č. veiksmus; 2020-12-23 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 2033/2020 (03), kurioje konstatuota, kad A. Č. nustatyta kairio antakio žaizda; sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, galėjo gautis sudavus vieną smūgį kumščiu; sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą; Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo 2020-12-22, 2021-01-28 daiktų apžiūros protokolai, kuriuose aprašyta kompaktiniuose diskuose, esančių vaizdo įrašų apžiūra (vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip apeliantas sustabdo savo vairuojamą automobilį, išlipa iš jo, apibėga apie savo automobilį, ir pribėgęs prie nukentėjusiojo pirmas smūgiuoja jam į galvos sritį, L. C. bando išskirti konfliktuojančius vyriškius) (t. 1, b. l. 122-125, 131) bei pati vaizdo medžiaga. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, jog įrodymų visuma leidžia atkurti nuoseklią loginę įvykio grandinę bei patvirtina, jog V. Č. padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl to pagrįstai nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
11. Apeliaciniame skunde keliamas liudytojų bei nukentėjusiojo parodymų patikimumo klausimas, teigiama, jog parodymai melagingi, abejojama greitosios medicinos pagalbos pažymos tikrumu, pažymima, jog nukentėjusysis nevyko į ligoninę, sužalojimas nežymus, tačiau tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kolegija visiškai sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, jog nukentėjusiojo A. Č., liudytojų L. C., M. N. parodymai tarpusavyje nuosekliai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, atitinka vaizdo medžiagą, o neesminiai parodymų neatitikimai, įvertinus praėjusį laiko tarpą nuo apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir kiekvieno jų subjektyvų gebėjimą įsiminti ir perteikti informaciją, taip pat įvertinus tai, jog asmenys davė parodymus apie konfliktinę, juos šokiravusią situaciją, kurioje patys dalyvavo, yra objektyviai pateisinami. Kaip matyti iš specialisto G2033/2020 (03) išvados, buvo pripažinta, jog medicininių dokumentų duomenys leido konstatuoti žaizdą nukentėjusiojo antakyje, kurios nurodytas mechanizmas (galėjo būti padarytas sudavus vieną smūgį kumščiu) atitinka nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų nurodytas įvykio aplinkybes, vaizdo įrašų medžiagą, be kita ko, to, jog sudavė nukentėjusiajam, neneigia ir pats apeliantas, todėl abejoti nukentėjusiajam padarytu sužalojimu, kuris, kaip nustatė specialistas, ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra pagrindo.
12. Nuteistasis apeliaciniame skunde vertina, jog kilęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, o viešoji rimtis sutrikdyta netiesiogiai. Tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje aptarti atitinkami V. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiais, jų atitikimas byloje nustatytoms aplinkybėms. Pats apeliantas pripažįsta, jog jo nepasitenkinimą sukėlė jau pats pėsčiųjų ėjimas, jo vertinimu, neatitinkantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, jis sureagavo į tai, kad nukentėjusysis užlenkė automobilio veidrodėlį ir, kaip nustatyta byloje ištirtų įrodymų visuma, užsipuolė nukentėjusįjį, pribėgęs sudavė jam keletą smūgių. Tačiau veidrodėlio užlenkimas nepateisina apelianto agresyvaus elgesio ir pagrįstai buvo pirmosios instancijos teismo pripažintas mažareikšme dingstimi smurtauti prieš A. Č.. Jei apeliantas manė, jog buvo sugadintas jo turtas, galėjo tai išsiaiškinti be smurto, tačiau pasirinko priešingą iššaukiantį ir iššaukiantį elgesio modelį, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, pradėjo elgtis chuliganiškai, neadekvačiai ir agresyviai, išpuolęs iš automobilio, apibėgęs jį, ranka sudavė nukentėjusiajam į veidą, spyrė į tarpkojį. Iš bylos aplinkybių matyti, jog toks apelianto elgesys šokiravo konfliktą mačiusius atsitiktinius asmenis, vienas jų, M. N. buvo apklaustas ikiteisminiame tyrime ir teisme, į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, greitoji pagalba. Todėl, įvertinus bylos duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. Č. sukeltas konfliktas dėl pasirinktos jo sprendimo vietos ir sprendimo būdo, akivaizdžiai peržengė privataus konflikto ribas ir sukėlė BK 284 straipsnyje numatytus padarinius – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi V. Č. veiksmai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo požymius.
13. Apelianto manymu jo veiksmai buvo būtinoji gintis, į kurią jis turi teisę, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl BK 29 straipsnio, kuris paminėtas ir apeliaciniame skunde, netaikymo. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) situaciją atitinkančios aplinkybės. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog pats V. Č. pribėgo prie nukentėjusiojo, smurtavo prieš jį, tai informatyviai matoma iš pirmosios instancijos teisme peržiūrėtų vaizdo įrašų. Taigi faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantas turėjo galimybę išvengti konflikto, tačiau elgėsi priešingai, pats jį inicijavo, agresyviai elgėsi, todėl jo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį, nėra jokio pagrindo.
14. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su civiliniu ieškiniu, pažymi, kad A. Č. 2021-01-19 buvo nurodęs, jog civilinio ieškinio nereiškia. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusysis civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškė jau bylą perdavus į teismą (b. l. 100, t. 2). BPK suteikia teisę nukentėjusiajam civilinį ieškinį pareikšti bet kuriuo proceso metu, ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nukentėjusysis pasinaudojo savo teise, nepažeisdamas BPK numatyto termino, todėl civilinis ieškinys buvo išnagrinėtas su baudžiamąją byla. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteistos neturtinės žalos dydžio klausimas išsamiai aptartas, kolegijai abejonių nekelia. Apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nuteistasis nenurodo. Byloje yra nustatyti nusikalstami įžūlūs, smurtiniai apelianto veiksmai, įrodytas nukentėjusiojo patirtas sužalojimas, nustatytas priežastinis ryšis tarp apelianto veiksmų ir nukentėjusiojo sužalojimo. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. Č. padarytos neturtinės žalos dydį, vadovavosi Civilinio kodekso nuostatomis ir konkrečioje nagrinėjamoje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visuma, teismų praktika, todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su nustatytu neturtinės žalos dydžiu, pripažįsta jį protingu bei proporcingu, atitinkančiu teisingumo bei sąžiningumo principus.
15. Apeliaciniame skunde pasisakoma ir dėl liudytoja byloje apklaustos L. C., apeliantas pažymi, jog jos nestūmė, nesužalojo. Šie argumentai nesusiję su apeliantui inkriminuotu nusikaltimu, kadangi jis kaltinamajame akte ir nebuvo kaltinamas L. C. sužalojimu, dėl to nenuteistas.
16. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų kritikai, pažymint, jog nebuvo užklausta parduotuvės vaizdo įrašų, nenustatinėtos reikšmingos aplinkybės, keliamos prielaidos apie pareigūnų šališkumą, pažintis su nukentėjusiuoju, kadangi jie vieno miesto gyventojai. Tokie apelianto argumentai niekuo nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, jog, ikiteisminio tyrimo pareigūnai kreipėsi į parduotuvę „(duoments neskelbtini)“ dėl atitinkamo laikotarpio vaizdo įrašų pateikimo. Aplinkybių, rodančių kokį nors pareigūnų ar kitų proceso dalyvių suinteresuotumą bylos baigtimi nėra nustatyta, o nuteistojo nepasitenkinimas proceso rezultatais nereiškia pareigūnų šališkumo. Pats V. Č. apeliaciniame skunde nurodo, jog skundė jo netenkinusius veiksmus, taigi matyti, jog apeliantas procese buvo aktyvus, naudojosi savo teisėmis bei galimybėmis.
17. Apeliaciniame skunde taip pat nemažai dėmesio skiriama proceso pirmosios instancijos teisme kritikai, pažymima apie pavėluotą nuotolinio prisijungimo į posėdį nuorodų atsiuntimą, nekokybišką dalyvavimą posėdyje nuotoliniu būdu, kadangi negirdėjo kitų proceso dalyvių, pastabų dėl protokolo teikimą, šališkumą vertinant įrodymus. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą dėl proceso pirmosios instancijos teisme, neturi pagrindo pripažinti, jog proceso eiga pažeidė įstatymo reikalavimus. Priešingai, kaip matyti, bylą nagrinėjęs teismas reagavo į apelianto nusiskundimus dėl prasto garso, atidėjo bylos nagrinėjimą ir kitame teismo posėdyje apeliantas galėjo dalyvauti tiesiogiai. Taip pat apylinkės teismas atsižvelgė ir į V. Č. pastabas dėl teismo posėdžio protokolo. Taigi esminių pažeidimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatyta. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, nereiškia teismo šališkumo.
18. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog V. Č. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.