Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. R. ir išteisintojo D. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. Č., privataus kaltinimo tvarka kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. Č. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. rugpjūčio 4 d. 16.30 val. (duomenys neskelbtini) namo ketvirto aukšto laiptinėje sužalojo A. R., tai yra jai jo pasiteiravus, ką šis darė palėpėje, D. Č. pradėjo šaukti, pribėgo prie jos ir be jokios priežasties trenkė jai kumščiais keturis smūgius į dešinį ir kairį pečius, dėl ko ji trenkėsi į sieną ir susižalojo kairės rankos žastą ir dilbį, tokiu būdu jai buvo padaryti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti sužalojimai: poodinė kraujosruva kairiame žaste, odos nubrozdinimas kairiame dilbyje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už kurį numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu D. Č. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusioji, nesutikdama su Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį; priteisti iš D. Č. 5000 eurų neturtinės ir 24 eurus turtinės žalos atlyginimo.Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių D. Č. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos.Pažymima, kad nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs, D. Č. jai padaryti sužalojimai užfiksuoti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, teisiamojo posėdžio metu ekspertė Marija Kolcovaitė paaiškino, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir nukentėjusiosios nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Apeliantė dėl išteisintojo smurto nedelsiant pranešė policijai, kuri atvykusi patarė jai rašyti pareiškimą, ką ji ir padarė po keleto dienų. Pasak nukentėjusiosios, tai, kad prieš ją buvo pavartotas smurtas, patvirtina ir jos skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, kuomet pokalbio metu ji informavo, jog prieš ją D. Č. panaudojo smurtą. Be to, liudytoja S. P. taip pat buvo atvykusi į įvykio vietą su kitais policijos pareigūnais pagal apeliantės iškvietimą ir tai užfiksuota praktikos žurnale. Išteisintasis D. Č. taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti, pripažinti D. Č. advokatui už teisines paslaugas sumokėtus 200 Eur bylinėjimosi išlaidomis ir priteisti juos iš privačios kaltintojos A. R..Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atsisakė priteisti iš nukentėjusiosios išteisintojo turėtas išlaidas gynybai, palikdamas teisę kreiptis dėl išlaidų priteisimo civilinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad nei kaltinamasis, nei gynėjas neprašė jų pripažinti proceso išlaidomis. Pareiškėjo manymu, toks apylinkės teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus. Pasak apelianto, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės nekvestionuodamas išteisintojo teisės reikalauti patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš privataus kaltintojo, išlaidų baudžiamajame procese nagrinėjamoje byloje nepriteisė tik formaliai. Išteisintojo gynėjas vieno iš teisiamųjų posėdžių metu pateikė žodinį prašymą prijungti prie bylos su atstovavimu susijusių išlaidų apmokėjimo kvitą. Apylinkės teismas, prijungdamas pateiktus dokumentus, klausė proceso dalyvių nuomonės dėl jų ryšio su byla (BPK 241 straipsnio 2 dalis), taip pat dėl jų prijungimo, todėl, būdamas protingas, sąžiningas ir rūpestingas, turėjo suprasti tokio prašymo tenkinimo teisines pasekmes ir esmę. Juolab, kad išteisintasis šias išlaidas patyrė būtent dėl prieš jį pradėto baudžiamojo persekiojimo. Be to, gynėjas baigiamųjų kalbų metu pasisakė dėl patirtų išlaidų atlyginimo, nurodė, jog jų „reikalausime“, kas lingvistiškai suprantama, kad bus siekiama išlaidų priteisimo ir pirmosios instancijos teismo, ir kituose su bylos nagrinėjimu susijusiuose etapuose.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. R. ir jos atstovas nurodė, jog palaiko nukentėjusiosios apeliacinį skundą, prašo jį tenkinti jame nurodytais motyvais, o išteisintojo apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė atmesti nukentėjusiosios skundą, o D. Č. skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, taip pat priteisti iš nukentėjusiosios 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, išteisintojo patirtų apeliacinio proceso metu.Nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas, išteisintojo apeliacinis skundas tenkinamas ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis dėl proceso išlaidų atlyginimo išteisintajam keičiama.

Dėl kaltinimų D. Č. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, teigdama, kad byloje surinktų įrodymų pakanka išteisintojo kaltei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. Č. išteisino dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp nukentėjusiosios A. R. ir tame pačiame name gyvenančių jos kaimynų Č. vyksta ginčai dėl name (duomenys neskelbtini) esančios palėpės priklausomybės. Šie ginčai tęsiasi ilgą laiką, eskaluojami į įvairias institucijas. Kaip matyti iš byloje esančių VĮ Registrų centro duomenų, (duomenys neskelbtini) (patalpai nesuteiktas pilnas adresas) esanti negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė nuosavybės teise priklauso G. Č. ir B. Č. bendrąja daline nuosavybe.Nagrinėjamu atveju 2016 m. rugpjūčio 4 d. apie 16.30 val. tarp apeliantės ir minėtos palėpės dalies savininko B. Č. tėvo D. Č. kilo konfliktas, kadangi A. R., būdama prie minėtos palėpės durų, teiravosi D. ir B. Č., ką jie veikė palėpėje. Kaip pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė tiek D. Č., tiek liudytojas B. Č., apeliantės buvo paprašyta pasišalinti nuo jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų, o, šiai prašymo neįvykdžius, D. Č. jėga uždarė patalpos duris, nors jas nukentėjusioji dar bandė laikyti. Liudytojas B. Č. parodė, kad nukentėjusioji bandė veržtis į palėpės vidų, o jo tėvas D. Č. jai sakė neiti, nes palėpė jai nepriklauso, ir uždarė duris. Tokie išteisintojo ir liudytojo parodymai dėl įvykio eigos prieštarauja privačios kaltintojos nurodomoms aplinkybėms. Pastaroji teigė, kad D. Č. be jokios priežasties prie jos pribėgo ir keturis kartus sudavė smūgius kumščiais jai į abejus pečius, dėl ko stumiama ji trenkėsi į sieną ir susižalojo kairės rankos žastą bei dilbį. Vis tik, įvertinus byloje nustatytas apylinkės teismo išsamiai ir objektyviai ištirtas įvykio aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliantės motyvams ir jais remiantis pripažinti D. Č. kaltu dėl nežymaus A. R. sveikatos sutrikdymo, veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjos nurodomų aplinkybių objektyviai ir tiesiogiai nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Iš Bendrojo pagalbos centro skambučių garso įrašo, kuris buvo perklausytas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, matyti, jog pareiškėja prašė iškviesti policijos pareigūnus, kadangi ją „stūmė iš visos jėgos“, be to, Č. neteisėtai užgrobė palėpę, o ji negali „net įeiti“. Pokalbio su pagalbos centro darbuotoju metu apeliantė medicinos pagalbos atsisakė, nenurodė, kad buvo sužalota ar kad jai trenkta kumščiu, akcentavo tik tai, kad ją pastūmė. Vertinant šiuos garso įrašus matyti, jog juose pateikiama informacija neprieštarauja liudytojo B. Č. parodymams, taip pat išteisintojo paaiškinimams dėl įvykio.Apeliantės nurodomų aplinkybių skunde privataus kaltinimo tvarka nepatvirtina ir į pagalbos iškvietimą reagavę bei į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai – vyriausieji tyrėjai V. G., A. I. ir S. P., kurie nurodė, jog įvykis (duomenys neskelbtini) nebuvo išskirtinis, sužalotų asmenų nebuvo, į tokius kaimynų ginčus jie vyksta nuolat, konflikte dalyvavusių asmenų nepamena. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, kreipėsi į Lietuvos policijos mokyklą, kuri pateikė įvykio metu praktikante buvusios liudytojos S. P. praktikos dienoraščio medžiagą. Iš šios medžiagos matyti, jog pastaroji išsamiai aprašė iškvietimus, į kuriuos vyko praktikos metu, nurodydavo jų galimą teisinį kvalifikavimą. Tuo tarpu ties 2016 m. rugpjūčio 4 d. įvykiu (duomenys neskelbtini) jokių duomenų apie galimą smurtą prieš nukentėjusiąją nenurodyta, apsiribota trumpu paaiškinimu, jog pareiškimas nebuvo gautas (b. l. 118). Kaip teigė nukentėjusioji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, dėl patirtų sužalojimų jos rankoje buvo atvira žaizda, nubrozdinimas, kraujavo, o sužalojimus sutvarkė po maždaug valandos grįžęs jos sutuoktinis, kuris yra medikas. Ir būtent todėl ji į medicinos įstaigas pagalbos nesikreipė. Įvertinus tai, kad policijos pareigūnai į įvykį atvyko per 10–15 min., aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, jog tokie akivaizdūs pareiškėjos nurodyti sužalojimai nebūtų užfiksuoti tiek liudytojos S. P. praktikos dienoraštyje, tiek policijos pareigūnų.Be to, neabejotino šių sužalojimų mechanizmo, kuris galėtų patvirtinti privačios kaltintojos nurodomas aplinkybes, nenustatė ir ekspertė Marija Kolcovaitė, pateikusi 2016 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. R. konstatuotų sužalojimų. Iš ekspertės pateiktų paaiškinimų apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu, matyti, jog išvada dėl sužalojimų laiko ir atitikimų pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms yra tikėtino pobūdžio. Išteisintasis posėdžio metu nurodė, jog jam bandant uždaryti palėpės duris (kaip nurodė tiek jis, tiek pareiškėja, durys atsidaro į laiptinės pusę), A. R. jas laikė. Ekspertė posėdžio metu nurodė, kad apeliantei konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek atsitrenkus į sieną, tiek ir paveikus nurodytas sritis, bandant uždaryti duris. Be to, kadangi sužalojimų masto tyrimas buvo atliktas praėjus penkioms dienoms po nagrinėjamo įvykio, negalima atmesti prielaidos, kad sužalojimai A. R. galėjo būti padaryti ir vėliau nei 2016 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitesėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas, byloje „Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją“, nurodęs, kad būtent kaltinančioji pusė privalo pateikti asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltumo įrodymus, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendinamas ir BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje, kurioje įsakmiai nurodoma, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, bei BPK 41 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BK numatyta tvarka. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais, o teismas, nagrinėjantis bylą, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, jeigu išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės.Pažymėtina ir tai, kad BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti nustatomi padariniai: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius, yra neigiamų padarinių nukentėjusiajam sukėlimas būtent smurtavimu. Iš byloje esančių duomenų nėra neginčijamai įrodyta, kad D. Č. sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų mechanizmas nekonkretus, jie galėjo būti padaryti ir bet kuriuo kitu ekspertės nurodytu būdu. Nukentėjusioji iš karto po įvykio į teismo medicinos ekspertus nesikreipė, policijos pareigūnai galimų fizinio smurto požymių neužfiksavo, taigi, nenustatyta, kad būtent dėl kaltinamojo veiksmų apeliantei buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, baudžiamosiose bylose, kuriose procesas vyksta pagal galimai nukentėjusio asmens skundą privataus kaltinimo tvarka, būtent privatus kaltintojas turi įrodyti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, o pastarasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Vis tik nagrinėjamu atveju smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo faktas yra nurodomas tik jos paaiškinimuose ir skunduose. Priežastinis ryšys tarp tyčinių kaltinamojo veiksmų ir neigiamų padarinių nukentėjusiam asmeniui BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Šioje situacijoje, nors nukentėjusioji ir teigė, kad patyrė sužalojimus, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, ryšys tarp jos patirtų sužalojimų ir tyčinių D. Č. veiksmų neįrodytas. Minėtasis in dubio pro reo principas reiškia, kad išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Kadangi baudžiamojoje byloje D. Č. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad jis apylinkės teismo pagrįstai išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Dėl proceso išlaidų priteisimo iš privačios kaltintojos

Išteisintasis D. Č. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl jo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti nagrinėjamoje byloje priteisimo iš privačios kaltintojos. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl proceso išlaidų klausimo palikimo spręsti civilinio proceso tvarka, teigdamas, kad skundžiamo nuosprendžio motyvai šiuo klausimu yra formalūs. Su šiais išteisintojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.BPK 103 straipsnio 6 punkte numatyta, kad proceso išlaidomis gali būti pripažįstamos tokios išlaidos, kurias, be kita ko, teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Kaip teisingai pažymima išteisintojo apeliaciniame skunde, privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas paskirstoma, atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio bylose proceso dalyviai yra lygiateisiai privatūs asmenys. Be to, pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). BPK 105 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, kai baudžiamoji byla pradedama pagal nukentėjusiojo pareiškimą, ir kaltinamasis išteisinamas, teismas turi teisę visas ar dalį proceso išlaidų priteisti iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis teisinis reguliavimas turi būti taikomas išimtinai privataus kaltinimo bylose.Nagrinėjamu atveju D. Č. dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, jo gynėjas advokatas Egidijus Blažys pateikė advokato orderį, patvirtinantį jo įgaliojimus ginti išteisintąjį pirmosios instancijos teisme pagal susitarimą (b. l. 60), ir 2017 m. sausio 19 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad D. Č. už teisines paslaugas pirmosios instancijos teismo proceso metu gynėjui sumokėjo 200 eurų (b. l. 61). Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gynėjas taip pat pateikė advokato orderį bei 2017 m. spalio 18 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, jog D. Č. už teisines paslaugas ir dokumento surašymą gynėjui sumokėjo 100 eurų (b. l. 176). Pirmosios instancijos teismas išteisintojo patirtų 200 eurų išlaidų už teisines paslaugas nepripažino proceso išlaidomis, palikdamas teisę proceso išlaidas prisiteisti civilinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad nei kaltinamasis, nei jo gynėjas neprašė šių išlaidų pripažinti proceso išlaidomis. Pritardamas išteisintojo apeliacinio skundo motyvams, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokie skundžiamo nuosprendžio argumentai yra formalūs, pernelyg apsunkinantys byloje išteisinto asmens teisinę padėtį, todėl nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, jog įstatyme nėra numatytas reikalavimas, jog proceso išlaidomis gali būti pripažįstamos tik tokios asmens patirtos išlaidos, kurias jis prašo pripažinti proceso išlaidomis. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai tokį reikalavimą delegavo išteisintajam bei jo gynėjui. Juolab, kad iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 24 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog baigiamosios kalbos metu gynėjas nurodė, jog reikalaus atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vien aplinkybė, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo išreikštas tiesioginis prašymas išteisintojo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis, įvertinus tai, kad gynėjas aktyviais veiksmais (pateikdamas patvirtinančius dokumentus) siekė pagrįsti ir įrodyti išteisintojo patirtų išlaidų faktą, aukštesniojo teismo vertinimu, negali būti pagrindu nespręsti proceso išlaidų pripažinimo ir atlyginimo išteisintajam klausimo iš esmės. Pažymėtina, kad siekį gauti proceso išlaidų atlyginimą iš dalies patvirtina ir pats apeliacinio skundo dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies padavimo faktas. Dėl aptartų priežasčių, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog išteisintojo apeliacinis skundas pagrįstas, todėl turi būti tenkinamas, jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos jo naudai iš privačios kaltintojos. Privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, įvertinant išteisintojo gynėjo sugaištą laiką teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis ir pan. Ši baudžiamoji byla pradėta pagal privataus kaltintojo skundą, kaltinamasis priešpriešinio skundo nepateikė, jis buvo išteisintas, bylos nagrinėjimas apylinkės teisme tęsėsi nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., gynėjas dalyvavo keturiuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Be to, nukentėjusiajam ir išteisintajam pateikus apeliacinius skundus, išteisintojo gynėjas dalyvavo viename teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme ir, kaip matyti iš pateikto pinigų priėmimo kvito (b. l. 176), parengė procesinius dokumentus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, protingumo ir sąžiningumo principus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog prašoma priteisti 300 eurų suma už išteisintojo patirtas išlaidas advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra proporcinga ir adekvati atliktam darbui. Ši suma yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis, todėl pripažintina išteisintojo turėtomis proceso išlaidomis ir priteistina iš A. R. išteisintojo D. Č. naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio atmesti, išteisintojo D. Č. apeliacinį skundą tenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendį pakeisti:

Išteisintojo D. Č. turėtas advokato atstovavimo išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nukentėjusiosios A. R. 300 Eur (tris šimtus eurų) išteisintojo D. Č. naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.