Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Jolvalda“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovės atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (3 t., b. l. 45).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Iš informacinės LITEKO duomenų sistemos nustatyta, kad 2017 m. sausio 30 d. Klaipėdos apylinkės teismas nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-17-158/2017 A. G. ir UAB „Jolvalda“ skundo netenkino, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2016 m. spalio 20 d. nutarimą Nr. 30N-75317217-16 paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. birželio 7 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-271-361/2017 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį paliko nepakeistą.

Vilniaus apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 6 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-2902-600/2018 pagal UAB „Jolvalda“ ieškinį dėl žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, pareikštą atsakovams AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, tretieji asmenys VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, biudžetinė įstaiga Lietuvos transporto saugos administracija ir Jungtinėje Karalystėje registruota įmonė „Tokio M. K.“. Teismas ieškinį atmetė. 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1417-432/2019 ieškovės UAB „Jolvalda“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus mieto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (3 t., b. l. 47–57).

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2019 m. gegužės 2 d. pateikė atsakovei Kreipimąsi (3 t., b. l. 5–14), kuriame papasakojo apie 2016 m. spalio 14 d. eismo įvykį Klaipėdos jūrų uosto ir KLASCO teritorijoje, nurodė, kad teismas vadovavosi ne tuo dokumentu, kuriuo turėjo vadovautis, nurodė, jog aplinkybių iš administracinio nusižengimo bylos negalima laikyti prejudicinėmis žalos atlyginimo byloje, išdėstė, jog Lietuvos transporto saugos administracijos Teisės skyriaus vedėjas D. L. ir atstovavęs teisme M. L. teisminio nagrinėjimo metu ir procesiniuose dokumentuose elgėsi netinkamai, žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kelio išmatavimai de jure (formaliai) ir de facto (iš tikrųjų) skiriasi, AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ teismui pateikė eksperto išvadą, kuri gali būti suklastota arba padaryta tendencingai iškraipant faktus, AB „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ vadovai ir darbuotojai žino realų kelio plotį ir tai, kad apie tai neinformuoja joks ženklas, takoskyros tarp geležinkelio ir automobilių kelio nėra, vienos krypties eismo nėra, eismo gerinimui skirta Europos Sąjungos parama privalėjo būti įgyvendinta, tačiau nebuvo, informavo, kad kiekvieną minutę gali atsitikti nauji eismo įvykiai ir gali būti sužaloti ar žūti žmonės. Prašė atlikti išsamų išdėstytų aplinkybių patikrinimą ir priimti sprendimus dėl pareigūnų darbo kokybės ar korupcijos požymių, apie tyrimo eigą ir sprendimus informuoti pareiškėją.

Atsakovė Raštu informavo pareiškėją, kad atsisako vertinti teisme išnagrinėtus ar nagrinėjamus faktinius duomenis ir neinicijavo jų patikrinimo. Atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste veikiančios įmonės, įstaigos ir organizacijos veikia savarankiškai pagal jų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Uosto įmonės privalo užtikrinti darbo aplinkos saugumą, už saugų darbą uoste esančiose įmonėse atsako tų įmonių administracija. Turi būti vadovaujamasi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto taisyklėmis. Dėl eismo saugumo, pastebėjus, kad nesilaikoma teisės aktuose nustatytų reikalavimų, būtina informuoti VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją“, nurodė Rašto apskundimo tvarką.

Pareiškėja, nesutikdama su Raštu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jos kreipimąsi.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės Rašto teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Kreipimąsi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) numato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą ir skundą. Su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus vadinamas prašymu (VAĮ 2 straipsnio 14 dalis). Skundas – tai asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 15 dalis).

Pagal VAĮ individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 8 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Tuo tarpu visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis priimtas ginčijamas teisės aktas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio teisės akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti. LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad pareiškėjos Kreipimasis į atsakovę yra ilgas, sudėtingas, nerišlus. Nors jis adresuotas Susisiekimo ministerijai, jame gausu kreipinių į teismą, samprotavimų apie teismo cituojamas nuostatas, išreikalautinus dokumentus, prejudicinius faktus ir t.t. Teismas iš pareiškėjos 2019 m. gegužės 2 d. Kreipimosi turinio nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovę dviem tikslais – dėl savo pažeistų teisių gynimo ir bendrai informuodama apie galimą korupciją. Pirma, dėl pareiškėjos šioje administracinėje byloje nurodomų jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo teismas pritaria atsakovės pozicijai. Iš informacinės duomenų sistemos LITEKO matyti, kad administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjo teismai ir priėmė įsiteisėjusį sprendimą šiuo klausimu (2017 m. sausio 30 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-17-158/2017; Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-271-361/2017). Pareiškėja savo interesus gina civilinėje byloje (dabartinis civilinės bylos numeris 2-41827-960/2019) reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo, ši byla nėra išnagrinėta ir teismas spręs dėl pareiškėjos teisių gynimo (tenkinti ar atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo). Taigi atsakovė pagrįstai atsisakė vertinti teisme išnagrinėtus ar nagrinėjamus faktinius duomenis ir neinicijavo jų patikrinimo. Pagal VAĮ 27 straipsnio 5 dalį, jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir per 5 darbo dienas nuo tokio paaiškėjimo dienos apie tai raštu informuojamas skundą pateikęs asmuo.

Antra, dėl bendro pobūdžio informacijos , nurodytos kreipimesi, atsakovė informavo pareiškėją, kad Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste veikiančios įmonės, įstaigos ir organizacijos veikia savarankiškai pagal jų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Uosto įmonės privalo užtikrinti darbo aplinkos saugumą, už saugų darbą uoste esančiose įmonėse atsako tų įmonių administracija. Turi būti vadovaujamasi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto taisyklėmis. Dėl eismo saugumo, pastebėjus, kad nesilaikoma teisės aktuose nustatytų reikalavimų, būtina informuoti VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją“. Teismas kritiškai vertina aplinkybę, kad atsakovė skundžiamame Rašte nenurodė, jog dėl Lietuvos transporto saugos administracijos Teisės skyriaus vedėjo D. L. ir Teisės skyriaus patarėjo M. L. galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo sprendžia ne Susisiekimo ministerija, o Lietuvos transporto saugos administracijos direktorius. Nuostatų 20.8 papunktis nustato, kad Lietuvos transporto saugos administracijos direktorius Valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarkas priima į pareigas ir atleidžia iš pareigų Administracijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, juos skatina, skiria pašalpas ir atlieka kitas su personalo valdymu susijusias funkcijas. Tačiau teismas pažymi, kad minėtas trūkumas nesudaro Rašto panaikinimo pagrindo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Nustatytas pažeidimas yra formalus, o ne esminis, kuris lemtų esminį procedūrinį pažeidimą, dėl kurio galėjo būti priimtas nepagrįstas sprendimas.

Atsiliepime atsakovė taip pat nurodė, kad Susisiekimo ministerija formuoja valstybės politiką jai priskirtose srityse, bet nėra kontrolės institucija, taigi nėra įgaliota vertinti ar kontroliuoti kaip buvo ar yra įgyvendinamos Valstybinės geležinkelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Rašte nurodytos priemonės. Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje pabrėžė, kad atsakovė atlieka kontrolės funkciją.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministerija steigiama formuoti valstybės politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą ministrui pavestose valdymo srityse, o įstaiga prie ministerijos (pagal Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalį) – politikai ministrui pavestose valdymo srityse įgyvendinti ir šios politikos formavimui ir įgyvendinimui aptarnauti. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1480 ,,Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ 7.3 papunktį, Susisiekimo ministerija yra paskirta valstybės politikai formuoti visų rūšių transporto saugaus eismo srityje ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti minėtos valstybės politikos formavimo įgyvendinimą. Nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėja klaidingai interpretuoja teisės aktus, akcentuodama žodį „kontroliuoti“, tačiau neatsižvelgia į žodžių junginį, kuriame jis pavartotas teisės akte, ir į sisteminį teisės aiškinimą. Teismas pabrėžia, kad Susisiekimo ministerija kontroliuoja valstybės politikos visų rūšių transporto saugaus eismo srityje formavimo įgyvendinimą. O konkrečių pareigūnų darbo kontrolė tenka į pareigas juos paskyrusiems asmenims.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė įvykdė VAĮ 14 straipsnyje nustatytą pareigą, išnagrinėjo pareiškėjo 2019 m. gegužės 2 d. kreipimąsi ir 2019 m. gegužės 30 d. pateikė į jį atsakymą. Todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. gegužės 2 d. Kreipimąsi iš naujo yra išvestinis iš pareiškėjos reikalavimo panaikinti atsakovės 2019 m. gegužės 30 d. raštą Nr. 2-4237) „Dėl pranešimo apie korupciją Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje“. Teismui konstatavus Rašto teisėtumą, atmestinas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Jolvalda“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.