- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-26
- Bylos Nr.
- eA-2402-463/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00304-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė (pran.), Egidijus Šileikis
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. L.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Egidijaus Šileikio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 1 d. sprendimą Nr.25S59901 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. . Pareiškėja nurodė tokius skundo argumentus:
2.1. Migracijos departamentas priėmė 1996 m. liepos 30 d. sprendimą, kuriuo nusprendė, jog pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, ir 1996 m. rugpjūčio 7 d. išdavė jai Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą Nr. LP 416078 (toliau – ir Pažymėjimas).
2.2. Skundžiamu Sprendimu atsakovas pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimą netekusiu galios, o pareiškėjai išduotą Pažymėjimą – neteisėtai išduotu.
2.3. Pareiškėja, kurios pavardė iki santuokos sudarymo buvo C., gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Ignalinoje, iki 1983 metų ji gyveno ir mokėsi Lietuvoje. 1983 m. sausio 22 d. pareiškėja ištekėjo už moldavo N. L. ir išvyko gyventi į Ukrainą, ten 1991 m. rugpjūčio 24 d. įgijo Ukrainos pilietybę, bet nenutraukė ryšių su Lietuva. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, pareiškėja išvyko iš Ukrainos ir atvyko gyventi į Lietuvą. Pareiškėjai Lietuvoje buvo suteikta laikinoji apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. 2022 m. gegužės 10 d. pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, Ignalinoje, jai nuosavybės teise priklausančiame bute, ji dirba slaugytojo padėjėja Vilniaus Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje.
2.4. Pareiškėja 2023 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama išduoti jai leidimą nuolat gyventi kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, pateikė Pažymėjimą ir jai išduotus leidimus laikinai gyvent Lietuvoje. Atsakovas atsisakė priimti šį pareiškėjos prašymą, nurodęs, kad ji nepateikė pažymos apie teistumus.
2.5. 2023 m. gruodžio 19 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, pateikė reikiamus dokumentus (tarp jų – ir pažymą dėl teistumų). Migracijos departamentas 2024 m. sausio 10 d. per MIGRIS komunikaciją nurodė pareiškėjai papildomai pateikti informaciją, kad vienas iš pareiškėjos tėvų iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja atsakovui paaiškino, kad jai, kaip turinčiai Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, nurodytų dokumentų pateikti nereikia, tačiau atsakovas neatsisakė minimo reikalavimo.
2.6. Pareiškėja, vykdydama Migracijos departamento nurodymus, pateikė archyvines pažymas, patvirtinančias, kad jos tėvai buvo lietuviai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, turėję Lietuvos Respublikos pasus, išduotus po 1990 m. kovo 11 d., ir niekada iki pat mirties nenustojo turėti Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat pateikė archyvinius dokumentus, patvirtinančius, kad jos seneliai gimė Lietuvoje.
2.7. Migracijos departamentas priėmė 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226539, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi. Pareiškėjai apskundus šį sprendimą teismui, Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-17323- 743/2024 panaikino Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo.
2.8. Migracijos departamentas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir kitus dokumentus, kurie buvo pateikti prie prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, ir priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimą netekusiu galios, o pareiškėjai išduotą Pažymėjimą neteisėtai išduotu. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesilaikė gero administravimo principo ir panaikino dokumentus priimtus / išduotus beveik prieš 30 metų. Toks laiko tarpas niekaip negali būti laikomas protingu laikotarpiu viešojo administravimo subjektui panaikinti savo paties priimtą sprendimą, be to, per šį laikotarpį neatsirado jokių naujų aplinkybių, todėl nebuvo jokio pagrindo persvarstyti prieš daugybę metų priimtą sprendimą dėl pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą ir pripažinti jį netekusiu galios.
2.9. Skundžiame Sprendime atsakovas nenurodė jokio specialaus įstatymo, kuriame būtų numatyta jo teisė pripažinti netekusiu galios ir panaikinti sprendimą, patvirtinantį asmens teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, ir Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą. Minimi dokumentai buvo priimti esant kitokiam teisiniam reguliavimui, nei nustatytas dabar, todėl neįmanoma pakartoti administracinių procedūrų, susijusių su sprendimo dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir tai patvirtinančios pažymėjimo išdavimu, pakeitimu ar panaikinimu.
2.10. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimai neprarado savo teisinės galios, o asmenys, kuriems yra išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai, turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, jiems nereikia teikti tam tikrų dokumentų.
2.11. Skundžiamas sprendimas paneigia pareiškėjos teisėtus interesus ir lūkesčius, nes ji, turėdama Pažymėjimą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad jos pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės, susijusios su šiuo Pažymėjimu, bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendinamos. Skundžiamas Sprendimas sukelia neigiamas pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir jos vaikams, kurie Pažymėjime įrašyti kaip jos šeimos nariai.
2.12. Pareiškėja nebuvo informuota apie tai, jog Migracijos departamentas nusprendė iš naujo išnagrinėti pareiškėjos teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, ji neturėjo galimybės pasinaudoti teise būti išklausytai prieš Migracijos departamentui priimant skundžiamą Sprendimą.
2.13. Sprendimas prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, gero administravimo principui, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo principams. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame nepagrįstai vadovaujamasi 2010 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 (toliau – ir 2010 m. Pilietybės įstatymas) nuostatomis, nors pažymėjimas pareiškėjai išduotas 1996 m. rugpjūčio 7 d.
Atsiliepimas
2.14. Atsakovas padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvai bei seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, ir pareiškėjos tėvai bei seneliai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėja negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuone.
2.15. Migracijos departamentui pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Tverečiaus ir Daugėliškio valsčiuose, t. y. Vilniaus krašte (Švenčionių apskrityje). Ši Vilniaus krašto dalis beveik visą laiką nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo okupuota. Migracijos departamentui buvo pateikti dokumentai apie pareiškėjos tėvų ir senelių gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., kurie patvirtina, jog jie ne tik buvo lietuviai, bet ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Archyvuose nėra duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės.
2.16. Migracijos departamentas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos seneliai galbūt buvo Lenkijos Respublikos piliečiai, nes jie Lenkijos okupacijos metu buvo įrašyti rinkėjų į Seimą sąrašuose. Tačiau šie sąrašai patvirtina tik tai, kad pareiškėjos seneliai gyveno sąraše nurodytame valsčiuje, t. y. Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiuje. Nei viename iš Migracijos departamentui pateiktų dokumentų nėra visiškai jokių įrašų apie pareiškėjos senelių turėtą Lenkijos Respublikos pilietybę.
2.17. Migracijos departamentas Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjos seneliai neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos, t. y. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Daubariškės k. ir Tverečius tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. Tverečiaus mstl. buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d. Teigti, kad asmenys, gyvenę šioje teritorijos dalyje, neturėjo teisės į Lietuvos pilietybę vien dėl to, kad ši teritorijos dalis perduota Lietuvai vėliau, nei 1940 m. birželio 15 d., yra neteisinga. Pagal tarpukario metu galiojusius teisės aktus, tarptautines sutartis, šios teritorijos buvo priskirtos Lietuvai. Vėlesnis šių teritorijų teisinio statuso pasikeitimas, kitų šalių neteisėtos okupacijos nepanaikina fakto, kad tam tikru laikotarpiu toje Ignalinos teritorijos dalyje gyvenę asmenys galėjo būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Tą patvirtina aplinkybė, kad, atkūrus nepriklausomybę, ši teritorijos dalis pripažinta atkurtos Lietuvos teritorijos dalimi.
2.18. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, jos tėvai ir seneliai buvo ir yra lietuviai. 1996 m. liepos 29 d. teikdama prašymą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo išdavimo, pareiškėja pateikė šią aplinkybę patvirtinančius dokumentus, nurodė esanti lietuvė. Šį faktą patvirtina ir 2024 metais jos prašymo dėl leidimo gyventi nuolat Lietuvoje išdavimo nagrinėjimo metu Migracijos departamentui pateikti papildomi dokumentai.
2.19. Pareiškėja, būdama lietuvių kilmės asmeniu, pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. I-2072 (toliau – ir 1991 m. Pilietybės įstatymas) 17 straipsnį buvo laikoma asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir turėjo teisę gauti tai patvirtinantį teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą. Vien tik šis faktas apie jos buvimą lietuvių kilmės asmeniu, net be įrodymų apie pareiškėjos tėvų ir senelių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo pakankamas pagrindas Migracijos departamentui 1996 m. liepos 30 d. pripažinti, kad pareiškėja išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė 1996- m. liepos 30 d. sprendimą, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą.
3. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
3.1. Migracijos departamentas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvai A. C. ir G. C. bei seneliai A. C. ir S. L., M. M. ir U. P. (M.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais.
3.2. Pareiškėjos tėvai ir seneliai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėja negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuone ir jai negalėjo būti išduotas Pažymėjimas.
3.3. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos pateiktus ir Migracijos departamente turimus dokumentus (duomenis), nustatė, kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjos tėvai G. C. ir A. C. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (buvo pateiktas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, pareiškėjos gimimo liudijimas, jos tėvų gimimo liudijimai, pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, vaikų gimimo liudijimai), o vien pareiškėjos tėvų gimimo liudijimo pagrindu pagal minėtų dokumentų pateikimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą negalėjo būti priimtas sprendimas, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą. Aplinkybė, kad po 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjos tėvai įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra reikšminga, nes sprendžiant Lietuvos pilietybės išsaugojimo pažymėjimo išdavimo teisėtumo klausimą, yra vertinama, ar pareiškėja yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė.
3.4. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos tėvai gimė toje Lietuvos teritorijoje, kuri, kaip Vilniaus krašto dalis, buvo okupuotas Lenkijos. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Lietuvos Respublika šią teritoriją laikė laikinai okupuota ir joje teoriškai galiojo Lietuvos Respublikos įstatymai, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos šioje teritorijoje gyvenę asmenys savaime nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais. Lietuvos Respublikos pilietybės institutas de jure (teisiškai) buvo sukurtas vėliau nei buvo atkurta Lietuvos Respublikos valstybė, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybė teisiškai atsirado priėmus 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, o realus įstatymo taikymas ir praktika atsirado 1919 m. liepos 26 d. priėmus Lietuvos pasų įstatus. Vilniaus kraštas buvo okupuotas, Lietuva Vilniaus kraštą iš dalies administravo tik 1920 m. liepos 15 d. – 1920 m. spalio 9 d.; 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę ir iš jo sekę Lietuvos pasų įstatai taip ir nebuvo pradėti taikyti. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Lietuvos Respublikos pilietybę reglamentavo 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutartyje su Rusija (toliau – ir Taikos sutartis) numatytos sąlygos, tačiau turint omenyje tai, jog Vilniaus kraštas vėl buvo okupuotas 1920 m. spalio 9 d., šiomis teisėmis pasinaudojo tik itin maža dalis Vilniaus krašto gyventojų. Lenkijos okupacijos metu, asmenys, gyvenę Vilniaus krašte ir turintys teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, tai galėdavo padaryti tik išvykę į laisvąją-neokupuotą Lietuvos teritoriją, kur, šiems pateikus reikiamus dokumentus, įrodančius jų ryšį su Lietuva, buvo priimami sprendimai dėl jų Lietuvos pilietybės. Asmenys, likę gyventi okupuotame Vilniaus krašte, nors ir turintys teisę į Lietuvos pilietybę, be atsakingos Lietuvos institucijos veiksmų, t. y. atitinkamų sprendimų ar Lietuvos pasų išdavimo, automatiškai Lietuvos piliečiais negalėjo būti laikomi.
3.5. Pareiškėjos tėvai teoriškai galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, jei jiems gimus arba būnant nepilnamečiais jų tėvai (pareiškėjos seneliai) būtų buvę Lietuvos piliečiais, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali ir pareiškėjos senelių pilietybė, tačiau jokie dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos tėvai ar seneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, pateikti nebuvo.
3.6. Pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos seneliai M. M. ir U. P., A. C. ir S. L. bent nuo 1935 m. (įrašyti į Lenkijos Seimo rinkėjų sąrašą) buvo Lenkijos Respublikos piliečiais (Lietuvos Respublikos dokumentai asmenims nebuvo išduoti).
3.7. Pareiškėjos seneliai M. M. ir U. P. bei A. C. ir S. L. neatitinka Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos pirmosios sąlygos, t. y. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais, kadangi pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad jie pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, t. y. jų tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir jie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Taip pat pareiškėjos seneliai neatitinka 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo sąlygų, nes pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad jie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus mieste ar jo srityje turėjo nekilnojamąjį turtą ar darbą ir 1920 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus srityje turėjo gyvenamąją vietą. Teritoriją, kuriai priklausė Ignalinos r., Daubariškės k. ir Tverečiaus m., Sovietų Sąjunga perdavė Lietuvai tik 1940 m. rugpjūčio 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad Daubariškės k. ir Tverečiaus m. nuo 1920 m. faktiškai buvo valdomas kitos valstybės – Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinti Lietuvai, pareiškėjos seneliai neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos, t. y. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos seneliai neatitinka (arba tokie dokumentai nebuvo pateikti) abiejų Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme minimų sąlygų bei 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo sąlygų, t. y. dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos seneliai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar bent teoriškai galėjo atitikti Lietuvos pilietybės įgijimui numatytus reikalavimus, bei dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos seneliai 1939 m. spalio 10 d. bei 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus krašto teritorijoje, pateikti nebuvo.
3.8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimas buvo pripažintas neteisėtai priimtu.
3.9. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo. Minėtos faktinės aplinkybės leidžia abejoti pareiškėjos skundo tikslingumu.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Migracijos departamento 2025 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 25S59901.
5. Teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 1996 m. liepos 30 d. sprendimą, kad V. L. turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, netekusiu galios, nes sprendimas buvo priimtas pažeidžiant 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies punktu, pripažintas neteisėtai išduotu 1996 m. rugpjūčio 7 d. Pažymėjimas. Sprendimas buvo priimtas, pakartotinai įvertinus pareiškėjos teisę atkurti ar išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus, kuomet pareiškėja pateikė 2023 m. gruodžio 19 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę).
6. Teismas įvertino Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį; akto panaikinimas atgaline data galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms konkrečiu atveju.
7. Teismas konstatavo, kad, nagrinėjamu atveju, skundžiamu Sprendimu atsakovas panaikino 1996 m. liepos 30 d. sprendimą praėjus beveik trisdešimčiai metų po jo priėmimo, t. y. ne per protingą laikotarpį, nors teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
8. Teismas pažymėjo, kad administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias, o viešojo administravimo institucijos yra saistomos gero administravimo principo.
9. Teismas įvertino Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10, 17 dalių, 9 straipsnio 1 , 45 straipsnio 7 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėja turėjo išduotą Pažymėjimą, kuris buvo išduotas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo“ patvirtinta tvarka, suteikiantį jai neribotą laiką išsaugoti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi Pažymėjimas buvo prilyginamas įstatyme nurodytam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui.
10. Teismas sprendė, kad, priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsakovas, atsižvelgdamas į byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisinį reguliavimą, nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti 1996 m. liepos 30 d. sprendimą, pripažįstant jį neteisėtai priimtu ir netekusiu galios, nes šis Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusio 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėja, būdama lietuvių kilmės asmeniu, pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnį, net be įrodymų apie pareiškėjos senelių ir tėvų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikoma asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos seneliai būtų buvę Lenkijos Respublikos piliečiais, nes Migracijos departamentui pateiktuose dokumentuose nėra visiškai jokių įrašų apie pareiškėjos senelių Lenkijos Respublikos pilietybę, o archyvo pažymose nurodyta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjos seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės.
13. Teismas pažymėjo, kad kompetentingos institucijos teisė peržiūrėti sprendimą, susijusį su trečiųjų asmenų teisių apimtimi, yra siejama su aplinkybe, kad institucija turi naujos informacijos, bei su akivaizdumo sąlyga, kad institucija, priimdama šiuo metu siekiamą panaikinti sprendimą, šios naujos informacijos nežinojo ar neturėjo žinoti. Teismas, remdamasis VAĮ 3 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatomis, nurodė, kad skundžiamas Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas rėmėsi, priimdamas ginčijamą Sprendimą bei nurodytos priežastys, kurios nulėmė neigiamo sprendimo priėmimą.
14. Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nesilaikė gero viešojo administravimo, teisinio saugumo ir teisėtų principų, t. y. ginčijamas Sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas priimtas praėjus beveik 30 m. nuo Pažymėjimo išdavimo dienos. Toks laiko tarpas niekaip negali būti laikomas protingu laikotarpiu viešojo administravimo subjektui panaikinti savo paties priimtą sprendimą. Teismas konstatavo, kad nuo 1996 m. liepos 30 d. iki 2025 m. kovo 1 d. neatsirado jokių naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, todėl iš esmės nebuvo pagrindo Migracijos departamentui persvarstyti 1996 m. priimtą sprendimą.
15. Teismas panaikino skundžiamą Sprendimą ir priteisė pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
16. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
17. Atsakovas pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytas faktines bylos aplinkybes ir nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas, kadangi nepagrįstai pareiškėjai išduotą Pažymėjimą vertino kaip įrodymą, patvirtinantį ginčijamo Sprendimo nepagrįstumą, neatsižvelgdamas į tai, kad ginčijamu Sprendimu Pažymėjimas buvo pripažintas neteisėtai išduotu.
17.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja, būdama lietuvių kilmės asmeniu, pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnį, net be įrodymų apie pareiškėjos senelių ir tėvų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikoma asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Aplinkybė, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės, nėra aktuali ginčijamo Sprendimo teisėtumui. Pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas jai nurodžius, kad jos tėvai 1940 m. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl ginčijamu Sprendimu nustačius, kad pareiškėja neatitiko 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindo , Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimas išduoti pareiškėjai Teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą buvo pagrįstai pripažintas neteisėtai priimtu, o Pažymėjimas – neteisėtai išduotu.
17.3. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vertino ar pareiškėja atitiko 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindą, todėl vertino, ar pareiškėjos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Jokie dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos tėvai ar seneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, Migracijos departamentui pateikti nebuvo. Tai, kad pareiškėjos seneliai M. M. ir U. P., A. C. ir S. L. bent nuo 1935 m. buvo įrašyti į Lenkijos Seimo rinkėjų sąrašą, patvirtina, kad jie buvo Lenkijos Respublikos piliečiais.
17.4. Į bylą pateiktos archyvo pažymos nepatvirtina, jog pareiškėjos seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jose, be kita ko, nurodyta, kad archyvas neturi dokumentų apie jų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
17.5. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ji atitiko 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindą, todėl pareiškėja negalėjo pasitikėti Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimo ar Pažymėjimo teisėtumu, ir negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jie liks galioti. Be to, nors Pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas 1996 m., tačiau ji juo pasinaudojo tik 2022 m. Pareiškėja šiuo metu turi leidimą nuolat gyventi lietuvių kilmės pagrindu (t. y. tuo leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu, kurį atitinka), kuriam ginčijamas Sprendimas neturi įtakos, todėl nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjos teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Nustačius, kad Pažymėjimas buvo išduotas neteisėtai, svarbu priimti reikiamus sprendimus, atitinkančius teisės aktus nuostatas, net ir tuo atveju, jeigu jie priimami po tam tikro laiko tarpo ar sukelia kokias nors neigiamas pasekmes asmenis.
17.6. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuo 1996 m. liepos 30 d. iki 2025 m. kovo 1 d. neatsirado reikšmingų aplinkybių, dėl kurių Migracijos departamentui atsirado pagrindas persvarstyti 1996 m. liepos 30 d. sprendimą. Pareiškėja 2023 m. gruodžio 19 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl Migracijos departamentas turėjo pareigą vertinti, ar pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas, t. y. įvertinti, ar Pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas teisėtai ir ar jis neturi būti paskelbtas negaliojančiu. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjai buvo pasiūlyta papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjos tėvai (vienas iš jų) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka gero administravimo principą.
17.7. Atsakovas 2025 m. kovo 25 d. informavo pareiškėją, kad negali pareiškėjai išduoti leidimo nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes pareiškėja neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau gali išnagrinėti pareiškėjos prašymą pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktą (tuo pagrindu, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo), ir pareiškėja su tuo sutiko. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo.
17.8. Migracijos departamentas, veikė aktyviai, įvertino pareiškėjos teisinę padėtį, savo iniciatyva pateikė informaciją pareiškėjai dėl galimybės gauti leidimą nuolat gyventi kitu pagrindu, o pareiškėjai atlikus reikiamus veiksmus – išdavė leidimą nuolat gyventi. Atsakovo veiksmai atitinka gero administravimo principą, jie atliepė pareiškėjos turėtus teisėtus lūkesčius.
17.9. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, teismo išvados neatitinka bylos medžiagos ir teisės aktų nuostatų, teismas bylos neišnagrinėjo iš esmės.
Atsiliepimas
18. Pareiškėja pateiktame atsiliepime prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš Migracijos departamento pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjos atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuojant:
Atsiliepimas
19.1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėja ilgą laiką nesinaudojo Pažymėjimu, yra pagrindas pripažinti jį neteisėtai išduotu. Nuo Pažymėjimo išdavimo iki skundžiamo Sprendimo priėmimo neatsirado jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos priimat 1996 m. liepos 30 d. sprendimą, todėl nebuvo jokio pagrindo šį sprendimą persvarstyti. Tai, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi kitu Įstatyme nurodytu pagrindu, nepatvirtina, kad atsakovo veiksmai atitiko gerojo viešojo administravimo principą.
19.2. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo ir abejonių dėl to, kad Pareiškėja, jos tėvai ir seneliai buvo ir yra lietuviai. Pareiškėja, būdama lietuvių kilmės asmeniu, pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnį buvo laikoma asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir turėjo teisę gauti tai patvirtinantį Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą.
19.3. Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 2 d. išdavęs pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo, patvirtino lietuvišką pareiškėjos kilmę, todėl atsakovo 1996 m. liepos 30 d. sprendimas buvo teisėtas ir nebuvo pagrindo jį naikinti. Be to, atsakovas, skundžiamu Sprendimu panaikinęs prieš beveik 30 metų priimtą savo sprendimą, to nepadarė per protingą laikotarpį bei nenurodė specialaus įstatymo, kuriame būtų numatyta jo teisė pripažinti netekusiu galios ir panaikinti sprendimą. Skundžiamas sprendimas pažeidžia pareiškėjos teisėtus interesus ir lūkesčius, be to, priimant Sprendimą, pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti procese.
19.4. Atsakovas, vertindamas aplinkybes, ar pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę, vadovavosi 2010 m. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tačiau nevertino šio straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų, kurie patvirtina pareiškėjos tėvų ir senelių iki 1940 m. birželio 15 d, turėtą Lietuvos pilietybę. Pareiškėjos seneliai visą gyvenimą gyveno Ignalinos rajone, čia turėjo žemės, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
21. Byloje nustatyta, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimą (jame konstatuota, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą) netekusiu galios, o pareiškėjai išduotą Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą Nr. LP 416078 neteisėtai išduotu. Atsakovas nurodė, kad sprendimas išduoti Pažymėjimą buvo priimtas pažeidus tuo metu galiojusio 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. neteisingai nustačius, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, kadangi nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad jos tėvas A. C., gim. (duomenys neskelbtini), ir motina G. C. (iki santuokos M.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m, birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamu Sprendimu panaikintas beveik prieš 30 metų priimtas atsakovo sprendimas, konstatavo, kad toks laiko tarpas niekaip negali būti laikomas protingu laikotarpiu viešojo administravimo subjektui panaikinti savo paties priimtą sprendimą, be to, nuo 1996 m. m. liepos 30 d. iki skundžiamo Sprendimo priėmimo neatsirado jokių naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, kurios lemtų anksčiau priimti sprendimo panaikinimą. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja, būdama lietuvių kilmės asmeniu, pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnį buvo laikoma asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.
23. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjai Pažymėjimas buvo išduotas ne kaip lietuvių kilmės asmeniui (1991 m. Pilietybės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.), o kaip šeimos nariui asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., gyvenančiam kitoje valstybėje (1991 m. Pilietybės įstatymo 17 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjo būti išduotas Pažymėjimas, kadangi jos tėvai bei seneliai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Dėl asmenų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės
25. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (2010 m. Pilietybės įstatymo 1 str.).
26. Pagal 2010 m. Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 d.); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 d.); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 d.).
27. 2010 m. Pilietybės įstatymo 9 straipsnis 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
28. Pagal 2010 m. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (2010 m. Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).
29. Pažymėtina kad pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka pareiškėjams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020; kt.).
30. 2010 m. Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, 47 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 p.).
31. Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 p.).
32. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 p.).
33. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. 1939 m. lapkričio 24 d. Pasų įstatų pakeitime ir Vilniaus miesto ir apskrities viršininko 1939 m. gruodžio 1 d. patvirtintame Vilniaus miesto ir apskrities vidaus pasų davimo taisyklių projekte numatyta, kad pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie pateikia ir įrodo Lietuvos pilietybę numatytais dokumentais ir pateikia dokumentus, įrodančius nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d.
34. 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“
35. Specialiuoju teisės aktu (Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.
36. Teisės doktrinoje yra pasisakyta dėl Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo taikymo po Vilniaus krašto (jo dalies) grąžinimo Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).
37. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio 1 dalis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914 metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Tos pačios kategorijos asmens, kurie šią sutartį ratifikuojant gyvena trečios valstybės teritorijoje, bet nėra tenai natūralizavęsi, lygiu būdu pripažįstami Lietuvos piliečiais, o 4 d. „tokiu pat būdu asmens, kurie gyvena Rusijos teritorijoje ir kuriems yra pritaikomos šio straipsnio pirmos dalies sąlygos, tuo pat taiko tarpu ir tomis pačiomis sąlygomis gali optuoti Lietuvos pilietybę“.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, vertindamas aplinkybę, ar pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, įvertino pareiškėjos pateiktus archyvinius dokumentus ir sprendė, kad tai, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 1940 m. birželio 15 d., savaime neįrodo, kad šie asmenys turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki minėtos datos, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatyme. Atsakovas iš dokumentų, kurie patvirtina, kad pareiškėjos seneliai M. M. ir U. P., A. C. ir S. L. nuo 1935 m. buvo įrašyti į Lenkijos Seimo rinkėjų sąrašą, turėjo nekilnojamojo turto (žemės) Vilniaus krašte, kuris tuo metu buvo valdomas Lenkijos, sprendė, kad šie asmenys buvo laikomi Lenkijos piliečiais.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pažymi, kad iš pareiškėjos atsakovui pateiktų archyvinių dokumentų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai neturėjo / negalėjo turėti Lietuvos pilietybės /negalėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pareiškėjos seneliai A. C. ir S. C. bei M. M. ir U. P. gimė Ignalinos rajone, jie turėjo nekilnojamojo turto (žemės) savo gyvenamojoje vietoje, t. y. jie nuo seno gyveno Lietuvoje, todėl galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatas (žr. šios nutarties 31 p.) kaip asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Taip pat negalima teigti, kad jie neatitiko 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias Lietuvos valstybės piliečiais pripažįstami asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj.
40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas, vertindamas aplinkybę, ar pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo / galėjo turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, nesurinko visos reikiamos informacijos, neindividualizavo pareiškėjos situacijos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Dėl pareiškėjos teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę
41. 1991 m. Pilietybės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1996 m. vasario 21 d. iki 1997 m. liepos 16 d.) 17 straipsnio 1 dalis nustatė, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse (1 p.); lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse (2 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai ir pats asmuo pripažįsta, kad laiko save lietuviu.
42. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėja 1996 m. liepos 29 d. prašymą išduoti Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą pateikė 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nurodžiusi, kad jos tėvai 1919–1940 m. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.
43. Pareiškėja atsakovui pateikė 2023 m. gruodžio 19 d. prašymą Nr. 2312-LNG-0159 dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, t. y. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
44. 2010 m. Pilietybės įstatymo (nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 45 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmenys, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo yra išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai, turi teisę, jeigu jie atitinka šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pateikę šio įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nurodytus prašymą ir dokumentus vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas. Asmeniui išduotas teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantis dokumentas prilyginamas šio įstatymo 38 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui (1 p.). 2010 m. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kokius dokumentus prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo turi pateikti asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Šio įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
45. Minėta, pagal 2010 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio nuostatas, šis įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoja kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.
46. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Įstatymo 1 str.). Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
47. Atsakovas nurodo, kad, vadovaudamasis aptartu teisiniu reglamentavimu (šios nutarties 44–46 p.), atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo pagrindą vertinti, ar 1991 m. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pareiškėjai Pažymėjimas buvo išduotas teisėtai, ar jis neturi būti paskelbtas negaliojančiu.
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad, vadovaujantis 2010 m. Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 7 dalies 1 punkto ir 9 straipsnio nuostatomis, neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena, turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo patikrinti, ar pareiškėja atitinka jos prašymo suteikti leidimą nuolat gyventi pateikimo metu galiojusio 2010 m. Pilietybės įstatymo nuostatas ir įvertinti, ar jos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
49. Nagrinėjamu atveju nustatyta (žr. šios nutarties 40 p.), kad atsakovas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 2010 m. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio nuostatas.
50. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, skundžiamame sprendime pagrįstai vertino, kad pareiškėja turėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti 1996 m. liepos 30 d. sprendimą kaip neteisėtai išduotą 2010 m. įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o šio sprendimo pagrindu išduotą Pažymėjimą pripažinti neteisėtai išduotu.
Dėl neteisėto akto panaikinimo
51. Atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, skundžiamu Sprendimu pripažino neteisėtai priimtu Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimą išduoti pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą ir pareiškėjai 1996 m. rugpjūčio 7 d. išduotą Pažymėjimą pripažino neteisėtai išduotu.
52. Viešojo administravimo įstatymo (skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. 2010 m. Pilietybės įstatymo (Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 12 straipsnio 4 dalies 3 punktas nustato, kad teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu jis neteisėtai išduotas. Taigi teisės aktai numato galimybę atsakovui panaikinti savo priimtus neteisėtus administracinius sprendimus
53. Pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas, priėmęs Sprendimą praėjus beveik 30 metų nuo 1996 m. liepos 30 d. sprendimo priėmimo ir Pažymėjimo išdavimo, pažeidė gero administravimo principą ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl viešojo administravimo subjekto teisės atšaukti priimtą teisės aktą ir remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra nurodęs, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje, vertindamas kompetentingos institucijos teisę peržiūrėti sprendimus, akcentuoja tai, kad tokiais atvejais turi būti laikomasi Sąjungos teisės bendriesiems principams būdingų reikalavimų, visų pirma kylančių iš teisinio saugumo principo ir iš jo išplaukiančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo (2015 m. gruodžio 10 d. sprendimas byloje Valsts ieņēmumu dienests prieš „Veloserviss“ SIA Nr. C-427/14). Kompetentingos institucijos teisė peržiūrėti sprendimą, susijusį su trečiųjų asmenų teisių apimtimi, yra siejama su aplinkybe, kad institucija turi naujos informacijos ir taip pat su akivaizdumo sąlyga, kad institucija, priimdama šiuo metu siekiamą panaikinti sprendimą, šios naujos informacijos nežinojo ar neturėjo žinoti (2017 m. kovo 16 d. sprendimas byloje Valsts ieņēmumu dienests prieš „Veloserviss“ SIA Nr. C-47/16) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1710-822/2021; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3230-968/2021; 2022 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-451-821/2022).
55. Teisingumo Teismo praktika suponuoja, kad pagal bendrąjį principą leidžiama atšaukti (neteisėtus) administracinius aktus, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, 68 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taip pat patvirtina, kad teisėtumo reikalavimui iš esmės neprieštarauja situacija, kai kompetentingos valstybės institucijos turi teisę persvarstyti priimtą sprendimą, jei po šio sprendimo priėmimo atsiranda naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje M. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05). Tačiau šio teismo praktikoje didelė reikšmė teikiama konkrečiam administracinių klaidų ištaisymo laikotarpiui, kuris turi būti itin greitas, ir aplinkybei, ar iš asmens reikalaujama grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje M. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje W. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18176/05).
56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog nors VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, tačiau šiuo aspektu taip pat svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo viešojo administravimo srityje, ar asmuo konkretaus administracinio sprendimo pagrindu įgijo tam tikras teises ir pareigas, ar priimant kitą administracinį sprendimą (dėl administracinio sprendimo panaikinimo) nebus paneigtos asmenų administracinio sprendimo pagrindu įgytos teisės, taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, ar nepriėmus sprendimo dėl galiojančio administracinio sprendimo panaikinimo, nebus pažeisi kiti teisės principai ar viešas interesas, ar įgytos teisės panaikinimas bus proporcinga priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-735-602/2019).
57. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešojo administravimo institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuris reikalauja, jog valdžios institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012). Gero administravimo principas paprastai neturėtų kliudyti valdžios institucijoms taisyti atsitiktines klaidas, net ir tas, kurios atsiranda dėl jų pačių aplaidumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti praeities „skriaudas“ neturėtų neproporcingai trukdyti naudotis nauja teise, kurią asmuo įgijo pasitikėdamas valdžios institucijos veiksmų teisėtumu ir sąžiningai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-514-662/2024).
58. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, pažymi, kad atsakovas, nors ir turėdamas teisinį pagrindą vertinti Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimo ir jo pagrindu išduoto Pažymėjimo teisėtumą, nagrinėjamu atveju neįrodė egzistuojant akivaizdžias sąlygas anksčiau priimtų sprendimų panaikinimui, t. y., nenurodė, kokia nauja informacija atsakovui tapo žinoma, ir nepagrindė, kad tokia informacija nebuvo / neturėjo būti žinoma skundžiamu Sprendimu panaikintų administracinių aktų priėmimo metu. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog laikotarpiu nuo 1996 m. liepos 30 d. iki 2025 m. kovo 1 d. neatsirado jokių naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, todėl iš esmės nebuvo pagrindo Migracijos departamentui persvarstyti 1996 m. priimtą sprendimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo ir pareiškėjos argumentais, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą ir panaikindamas beveik prieš 30 metų priimtus administracinius aktus, nesilaikė gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų.
59. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesurinko visos reikalingos informacijos, netinkamai įvertino su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino Migracijos departamento 1996 m. liepos 30 d. sprendimą netekusiu galios, o pareiškėjai išduotą Pažymėjimą – neteisėtai išduotu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Sprendimą.
60. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas, laikėsi jau suformuotos teismų praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
62. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, jog galutinis teismo sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjos naudai, pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Kadangi pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo (ABTĮ 41 str. 1 d.), todėl pareiškėjos prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t ar i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.