Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2025-03-01 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S59901, kuriuo pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 1996-07-30 sprendimą netekusiu galios, o pareiškėjai išduotą 1996-08-07 Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą - kaip neteisėtai išduotą. Pareiškėja nesutinka su Migracijos departamento 2025-03-01 sprendimu, prašo jį panaikinti. Pareiškėja, kurios pavardė iki santuokos sudarymo buvo C., gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Nuo gimimo iki 1983 metų ji gyveno ir mokėsi Lietuvoje. 1979 metais pareiškėja baigė (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą, o 1983 metais - (duomenys neskelbtini) mokyklą.

1983-01-22 pareiškėja ištekėjo už moldavo N. L. ir išvyko gyventi į Ukrainą. Tuo metu, kai 1991-08-24 Ukraina paskelbė nepriklausomybę, pareiškėja gyveno ir dirbo Ukrainoje, todėl įgijo Ukrainos pilietybę. Persikėlus gyventi į Ukrainą, Pareiškėja nenutraukė ryšių su Lietuva, dažnai grįždavo į Lietuvą aplankyti čia gyvenusių tėvų ir giminių, kartu su šeima čia atostogaudavo. 1996-08-07 Migracijos departamentas išdavė pareiškėjai Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame pažymėjime nurodyta, jog asmuo, turintis šį pažymėjimą, pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą neribotą laiką išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.

2022-02-24 prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą pareiškėja išvyko iš Ukrainos ir atvyko gyventi į Lietuvą. Pareiškėjai Lietuvoje buvo suteikta laikinoji apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - ĮUTP) 40 str. 1 d. 10 p. pagrindu.

2022-05-10 Pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Šiuo metu pareiškėja gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame, iš tėvų paveldėtame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir dirba (duomenys neskelbtini). Artimiausiu metu pareiškėja neketina grįžti gyventi į Ukrainą, todėl ji nusprendė kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje vadovaujantis ĮUTP 53 str. 1 d. 1 p. pagrindu, pagal kurį leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.

Kadangi pareiškėja turėjo 1996-08-07 Migracijos departamento išduotą Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445, 16 ir 17 punktais kartu su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo pareiškėjai nereikėjo pateikti jokių kitų ĮUTP 53 str. 1 d. 1 p. pagrindą patvirtinančių dokumentų.

Migracijos departamentas atsisakė priimti 2023-12-04 pareiškėjos prašymą, nurodydamas, jog nebuvo pateikta pažyma apie pareiškėjos (ne)teistumą. Kadangi šio prašymo pateikimo metu pareiškėja turėjo išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, toks Migracijos departamento sprendimas ir reikalavimas prieštaravo Aprašo 5.6.1. punktui. Nepaisant to, pareiškėja šio Migracijos departamento sprendimo neskundė, gavo iš Ukrainos ambasados Lietuvoje pažymą apie neteistumą ir nusprendė iš naujo kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.

2023-12-19 pareiškėja dar kartą kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoj e ĮUTP 53 str. 1 d. 1 p. pagrindu (prašymo Nr. 2312-LNG-0159). Kartu su šiuo prašymu ji pateikė Migracijos departamentui savo pasą, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, jai išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ir pažymą apie neteistumą su vertimu. 2024-01-10 Migracijos departamentas per MIGRIS komunikaciją nurodė pareiškėjai papildomai pateikti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau - Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus, patvirtinančius, kad vienas iš pareiškėjos tėvų, t. y. A. C. arba/ir G. C., iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakant į nurodytą reikalavimą Migracijos departamentui buvo paaiškinta, jog teikiant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi buvo pateiktas pareiškėjos 1996-08-07 Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas, todėl vadovaujantis Aprašo 17 punktu pareiškėjai nereikia pateikti Migracijos departamento nurodytų, ĮUTP 53 str. 1 d. 1 p. pagrindą patvirtinančių dokumentų, tačiau Migracijos departamentas minėto savo reikalavimo dėl papildomų dokumentų pateikimo, kurio nepagrindė ir nemotyvavo, neatsisakė.

Vykdydama Migracijos departamento nurodymą, pareiškėja iš archyvų surinko ir 2024-07-19 pateikė Migracijos departamentui dokumentus, patvirtinančius šias aplinkybes: pareiškėjos tėvai - A. C., asmens kodas: (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), ir G. C., asmens kodas: (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), buvo lietuviai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, turėję Lietuvos Respublikos pasus, išduotus po 1990-03-11, ir niekada iki pat mirties nenustojo turėti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjos tėvai visą gyvenimą iki mirties (išskyrus tremties laikotarpį) gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini).

V. L.

mama G. C., kurios mergautinė pavardė – M., gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Ignalinos raj., (duomenys neskelbtini) V. L. tėvas A. C. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 1940-06-15 G. C. buvo 12 metų, o A. C. - 18 metų. Archyvuose nėra duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjos tėvai A. C. ir G. C. iki 1940-06-15 būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės. A. C. ir G. C. susituokė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, santuoka registruota (duomenys neskelbtini) metrikacijos biure. A. C. LTSR VRM karinio tribunolo 1946-09-28 nuosprendžiu buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme ištremiant. Tremtyje jis išbuvo nuo 1946-08-08 iki 1954-11-16. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1989-12-08 jis buvo reabilituotas. Iki ištrėmimo 1946-08-08 A. C. dirbo pas ūkininkus, gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos dėdė, A. C. brolis, P. C., buvo (duomenys neskelbtini) partizanas, slapyvardžiu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos seneliai, mamos G. C. tėvai, buvo lietuviai - M. M., gimęs (duomenys neskelbtini), ir U. P. (M.), gimusi (duomenys neskelbtini).M. M. ir U. P. susituokė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) bažnyčioje. M. M. ir U. P. nuo gimimo iki 1940-06-15 ir vėliau gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Duomenys apie juos buvo įrašyti Švenčionių apskrities gyventojų surašymo apylinkės butų - ūkių sąrašų 1942 m. byloje. M. M. ir U. P. buvo žemdirbiai. M. M. iki 1940-06-15 nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valsčiuje turėjo žemės (pagal 1921, 1923 ir 1938 m. duomenis). M. M. ir U. P. taip pat buvo įrašyti Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše. Pareiškėjos seneliai, tėvo A. C. tėvai, buvo lietuviai - A. C., ir S. C. (mergautinė pavardė – L.), A. C. ir S. C. susituokė 1902 metais (pagal visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašymo duomenis). A. C. ir S. C. nuo gimimo iki 1940-06-15 ir vėliau gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Duomenys apie juos ir jų šeimą, įskaitant pareiškėjos tėvą A. C., buvo pateikti visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašyme. A. C. ir S. C. buvo žemdirbiai. A. C. iki 1940-06-15 nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valsčiuje turėjo žemės (pagal 1923 ir 1926 m. duomenis). A. C. ir S. C. buvo įrašyti Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. ir 1938 m. sąraše. A. C. nuo 1945-07-17 iki 1956-03-15 buvo ištremtas iš Lietuvos, (duomenys neskelbtini), į Permės srityje Kosinko raj. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988-10-21 įsaku jis buvo reabilituotas.

2024-08-05 Migracijos departamentas pareikalavo pareiškėjos papildomai pateikti jos senelių M. M., ir U. P. (M.), g. (duomenys neskelbtini), bei senelių A. C., ir S. C. (iki santuokos – L.), archyvo pažymas apie gimimą. Vykdydama 2024-08-05 Migracijos departamento nurodymą, pareiškėja 2025-09-09 ir 2024-09-10 pateikė Migracijos departamentui archyvines pažymas, patvirtinančias, jog jos seneliai gimė Lietuvoje,: A. C. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime; S. L. (C.) gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime; M. (J.) M. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); U. P. (M.) gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad nors pareiškėja įvykdė visus Migracijos departamento reikalavimus ir pateikė visus jo reikalautus papildomus dokumentus, 2024-10-08 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S226539, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi, teigdamas, jog pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę, kadangi nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 str. 4 ir 5 d. nuostatose, patvirtinančių, kad jos tėvas ir seneliai bei motina ir jos tėvai iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

2024-12-18 Regionų administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-17323- 743/2024, kuriuo pareiškėjos skundą tenkino - panaikino Migracijos departamento 2024-10-08 sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2025-01-03. Iki šios dienos Migracijos departamentas nėra įvykdęs 2024-12-18 Regionų administracinio teismo sprendimo, joks Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjo prašymo dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo nėra priimtas.

Migracijos departamentas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir kitus dokumentus, kurie buvo pateikti prie prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, ir priėmė skundžiamą 2025-03-01 sprendimą, kuriuo pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 1996-07-30 sprendimą netekusiu galios, o pareiškėjai išduotą 1996-08-07 Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą - kaip neteisėtai išduotą.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi VAĮ reikalavimai. Nors VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, tačiau šiuo aspektu taip pat svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo viešojo administravimo srityje, ar asmuo konkretaus administracinio sprendimo pagrindu įgijo tam tikras teises ir pareigas, ar priimant kitą administracinį sprendimą (dėl administracinio sprendimo panaikinimo) nebus paneigtos asmenų administracinio sprendimo pagrindu įgytos teisės, taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, ar nepriėmus sprendimo dėl galiojančio administracinio sprendimo panaikinimo, nebus pažeisi kiti teisės principai ar viešas interesas, ar įgytos teisės panaikinimas bus proporcinga priemonė (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024).

Pareiškėjos nuomone, atsakovas nesilaikė gero administravimo principo, kuris reikalauja, jog valdžios institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų . Nurodo, kad LVAT, pasisakydamas dėl viešojo administravimo subjekto teisės atšaukti priimtą teisės aktą, yra nurodęs, jog ESTT savo praktikoje, vertindamas kompetentingos institucijos teisę peržiūrėti sprendimus, akcentuoja tai, kad tokiais atvejais turi būti laikomasi Sąjungos teisės bendriesiems principams būdingų reikalavimų, visų pirma kylančių iš teisinio saugumo principo ir iš jo išplaukiančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo .

Nurodo, kad ESTT formuojamas administracinių sprendimų atšaukimo modelis remiasi konkuruojančiu interesų balansavimu kiekvienu konkrečiu atveju. Šiame kontekste Europos Sąjungos teisėje aiškiai atskiriamos dvi situacijos, pirma, Sąjungos institucija panaikina sprendimą, kuris yra teisėtas, tačiau dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių arba teisinio reguliavimo, jų manymu, turi būti pakeistas arba panaikintas, antra, kompetentinga institucija panaikina ar pakeičia sprendimą savo iniciatyva dėl to, kad priimtas sprendimas neteisėtas, pvz., buvo priimtas, remiantis klaidingu teisės nuostatų interpretavimu, pateikus apgaulingus, netikslius duomenis ir pan. Europos Sąjungos teismų praktikoje įtvirtintas bendrasis teisės principas, pagal kurį leidžiama atgaline data atšaukti neteisėtą administracinį aktą, sukūrusį subjektines teises, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu. Tačiau akto panaikinimas atgaline data galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms konkrečiu atveju. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nors bet kuriai Sąjungos institucijai, kuri konstatuoja, kad jos ką tik priimtas teisės aktas yra neteisėtas, pripažįstama teisė atgaline data atšaukti jį per protingą laikotarpį, ši teisė gali būti ribojama būtinybės nepažeisti asmens, kuriam aktas buvo skirtas ir kuris galėjo pasitikėti jo teisėtumu, teisėtų lūkesčių (LVAT administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-252- 575/2024).

Teisingumo Teismo praktika suponuoja, kad pagal bendrąjį principą leidžiama atšaukti (neteisėtus) administracinius aktus, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, 68 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taip pat patvirtina, kad teisėtumo reikalavimui iš esmės neprieštarauja situacija, kai kompetentingos valstybės institucijos turi teisę persvarstyti priimtą sprendimą, jei po šio sprendimo priėmimo atsiranda naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05).

Nagrinėjamu atveju skundžiamas Migracijos departamento 2025-03-01 sprendimas panaikinti savo paties priimtą 1996-07-30 sprendimą, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, ir jai 1996-08-07 išduotą Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą priimtas praėjus beveik 30 metų nuo spendimo priėmimo ir pažymėjimo išdavimo dienos. Toks laiko tarpas niekaip negali būti laikomas protingu laikotarpiu viešojo administravimo subjektui panaikinti savo paties priimtą sprendimą. Nuo 1996-07-30 iki 2025-03-01 neatsirado jokių naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, todėl nebuvo jokio pagrindo Migracijos departamentui persvarstyti prieš daugybę metų priimtą sprendimą dėl pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą ir pripažinti jį netekusiu galios.

Skundžiame 2025-03-01 sprendime, be VAĮ 16 str. 1 d. 1 p. Migracijos departamentas nenurodė jokio specialaus įstatymo, kuriame būtų numatyta jo teisė pripažinti netekusiu galios ir panaikinti sprendimą, patvirtinantį asmens teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą.

Migracijos departamento 1996-07-30 sprendimas priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, kurie šiai dienai nebegalioja - 1991-12-05 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nebegalioja nuo 2003-01-01, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-03-30 nutarimas Nr. 198 „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo“ nebegalioja nuo 2013-04-14. Todėl neįmanoma pakartoti administracinių procedūrų, susijusių su sprendimo dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir tai patvirtinančios pažymėjimo išdavimu, pakeitimu ar panaikinimu.

2013-01-01 įsigaliojo 2010-12-02 priimto ir dabar galiojančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus. Atitinkami nuo 2013-01-01 teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai - teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimai - nebėra išduodami. Juos pakeitė teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai - teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas arba lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas.

Tačiau pasikeitus teisiniam reguliavimui teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimai neprarado savo teisinės galios. Vadovaujantis 2010-12-02 priimto ir dabar galiojančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 45 str. 7 d., asmenys, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo yra išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai, turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, jei jie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, ir atitinkamai asmeniui išduotas teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantis dokumentas prilyginamas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui arba lietuvių kilmę patvirtinančiam dokumentui.

Asmenys, kuriems išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimai, turi ir kituose įstatymuose nustatytas teises. Kaip antai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445, 17 punktu, jeigu užsieniečiui yra išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas arba jeigu Migracijos departamentas yra priėmęs sprendimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, asmeniui, kuris kreipiasi dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, nereikia pateikti aprašo 16.1.1 ir 16.1.2 papunkčiuose nurodytų dokumentų, patvirtinančių ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą pagrindą. Būtent šia teise pareiškėja pasinaudojo kreipdamasi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo.

Migracijos departamento 2025-03-01 sprendimu yra paneigiami pareiškėjos teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai. Pareiškėja, beveik 30 metų turėdama jai 1996-08-07 išduotą Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, galėjo pagrįstai tikėtis, jog jos pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės, susijusios su šiuo pažymėjimu, bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendinamos. Per visą šį laikotarpį Migracijos departamentui nekėlus jokio klausimo dėl jos atžvilgiu priimto sprendimo, susijusio su jos teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimu, ir jai išduoto teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo, pareiškėja galėjo pasitikėti Migracijos departamento 1996-07-30 priimto sprendimo ir 1996-08-07 išduoto pažymėjimo teisėtumu.

Migracijos departamento 2025-03-01 sprendimas, kuriuo pripažintas netekusiu galios ir panaikintas pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, ir jai išduotas pažymėjimas, sukels teisines pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir jos vaikams A. L. ir A. L.. Šie asmenys pareiškėjai išduotame 1996-08-07 Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pažymėjime įrašyti kaip jos šeimos nariai.

Migracijos departamento 2025-03-01 sprendimas pareiškėjai buvo netikėtas. Ji nebuvo informuota apie tai, jog Migracijos departamentas nusprendė iš naujo išnagrinėti pareiškėjos teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą pagal 1996-07-30 sprendimo priėmimo metu galiojančius teisės aktus. Nurodo, kad pareiškėja neturėjo galimybės pasinaudoti teise būti išklausytai prieš Migracijos departamentui priimant skundžiamą sprendimą.

Laiko, kad Migracijos departamento 2025-03-01 sprendimas prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, gero administravimo principui, taip pat VAĮ įtvirtintiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo principams. Migracijos departamento 2025-03-01 sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nurodo, kad Migracijos departamento 2025-03-01 sprendime teigiama, jog Migracijos departamento sprendimas išduoti pareiškėjai teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą buvo priimtas ,.pažeidus tuo metu galiojusio 1991-12-05 priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, neteisingai nustačius, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą“.

Migracijos departamento vertinimu, nėra dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvai bei seneliai iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, ir pareiškėjos tėvai bei seneliai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, todėl pareiškėja negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuone pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 str. 7 d. Pareiškėja su šiuo vertinimu nesutinka. Šį savo sprendimą Migracijos departamentas grindžia 2010-12-02 priimto ir dabar galiojančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatomis, susijusiomis su asmenų teise atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodo, kad Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo priimtas 1996-07-30, o Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas išduotas 1996-08-07, t. y. iki 2010-12-02 priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įsigaliojimo.

Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 str. 4 d. teigia: „Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. “

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 str. 5 d. ,,Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.“

Migracijos departamentas skundžiamame 2025-03-01 sprendime analizavo pareiškėjos teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę iš esmės vertindamas tik pagal tai, ar yra Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 str. 4 d. nurodyti dokumentai, ir neatsižvelgdamas į šio įstatymo 38 str. 5 d. nurodytus dokumentus, patvirtinančius jos tėvų ir senelių iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

Migracijos departamentui pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940-06-15 gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valsčiuose, t.y. Vilniaus krašte. Ši Vilniaus krašto dalis beveik visą laiką nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo 1918-02-16 iki 1940-06-15 buvo okupuota - iš pradžių vokiečių, o vėliau lenkų. Kaip nurodoma, Migracijos departamento 2025-03-01 sprendime, „Atsižvelgiant į tai, jog Lietuva Vilniaus kraštą iš dalies administravo tik 1920-07-15 - 1920-10-09, 1919-01-09 Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę ir iš jo sekę 1919-07-26 Lietuvos pasų įstatai taip ir nebuvo pradėti taikyti, t. y. teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal 1919-01-09 Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, turėję asmenys, pasinaudoti šią teise taip ir neturėjo galimybės. Kaip minėta anksčiau, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Lietuvos Respublikos pilietybę reglamentavo 1920-07-12 (ratifikuotos 1920-08-06) Lietuvos taikos sutartyje su Rusija numatytos sąlygos, tačiau turint omenyje tai, jog Vilniaus kraštas vėl buvo okupuotas 1920-10-09, šiomis teisėmis pasinaudojo tik itin maža dalis Vilniaus krašto gyventojų “. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, suprantama, jog tikimybė, jog Pareiškėjos tėvai ir seneliai, paprasti kaimo gyventojai ir smulkūs žemdirbiai, iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pasus ar kitus Lietuvos institucijų išduotus oficialius dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos pilietybę, yra labai maža. Nepaisant to, tai savaime nereiškia, jog jie nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Migracijos departamentui buvo pateikti dokumentai apie pareiškėjos tėvų ir senelių gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, kurie patvirtina, jog jie ne tik buvo lietuviai, bet ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15.

Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919-01-09 Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

1920-07-12 (ratifikuotos 1920-08-06) taikos sutarties su Rusija 6 straipsnyje (1-2 dalyse) buvo nustatyta, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoje arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prie 1914 m. išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius ir kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis - tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiai.

1939-10-27 priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“

1940-05-03 buvo priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas, kuris nustatė, jog: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. iki 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“.

Migracijos departamentas 2025-03-01 sprendime teigia, jog pareiškėjos seneliai „neatitinka Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos pirmosios sąlygos, t. y. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais, kadangi pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad jie pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, t. y. jų tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir jie patys visuomet Lietuvoje gyvena“ Taip pat Migracijos departamento 2025-03-01 sprendime klaidingai teigiama, kad pareiškėjos seneliai „neatitinka 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo sąlygų, nes pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad jie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus mieste ar jo srityje turėjo nekilnojamąjį turtą ar darbą ir 1920 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus srityje turėjo gyvenamąją vietą.“ Šie Migracijos departamento teiginiai prieštarauja Migracijos departamentui pateiktiems duomenimis apie pareiškėjos senelių gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15.

Migracijos departamentui pateikti archyviniai duomenys ir remiantis jais aukščiau išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos seneliai A. C. ir S. C. bei M. M. ir U. P. buvo lietuviai, gimę Lietuvoje, ir nuo seno gyvenę Lietuvoje. Pareiškėjos visi seneliai gimė (duomenys neskelbtini) rajone: A. C. gimė (duomenys neskelbtini), S. L. (C.) gimė (duomenys neskelbtini) kaime, M. (J.) M. gimė (duomenys neskelbtini), U. P. (M.) gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos seneliai buvo žemdirbiai. Pareiškėjos senelis M. M. nuosavybės teise turėjo žemės (duomenys neskelbtini) valsčiuje (pagal 1921, 1923 ir 1938 m. duomenis). A. C. nuosavybės teise turėjo žemės (duomenys neskelbtini) valsčiuje (pagal 1923 ir 1926 m. duomenis).Lenkijos okupacijos metu pareiškėjos seneliai niekur nebuvo išvykę, gyveno ten pat, Ignalinos rajone, čia susituokė (A. ir S. C. susituokė dar iki okupacijos), susilaukė vaikų - pareiškėjos tėvų - A. C. ir G. C.. Pareiškėjos mama G. C., kurios mergautinė pavardė – M., gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvas A. C. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvai Lenkijos okupacijos metu buvo nepilnamečiai ir gyveno kartu su tėvais Ignalinos rajone. Pasibaigus Lenkijos okupacijai jos tėvai ir seneliai toliau gyveno Ignalinos rajone. Sovietų okupacijos metu dalis šeimos buvo ištremta, tačiau pasibaigus tremčiai grįžo gyventi į Lietuvą, Ignalinos rajoną.

Archyvuose nėra duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940-06-15 būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės. Pagal pateiktus duomenis laikytina, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir atitinkamai pareiškėja turi teisę ją atkurti.

Migracijos departamento 2025-03-01 sprendime pateikiamas teiginys, jog pareiškėjos seneliai galimai buvo Lenkijos Respublikos piliečiais yra absurdiškas. Nėra absoliučiai jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjos seneliai būtų buvę Lenkijos Respublikos piliečiais. Šią prielaidą Migracijos departamentas grindžia tik tuo, jog šie asmenys Lenkijos okupacijos metu buvo įrašyti rinkėjų į Seimą sąrašuose. Tačiau šie sąrašai patvirtina tik tai, kad pareiškėjos seneliai gyveno sąraše nurodytame valsčiuje, t. y. Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje. Nei viename iš Migracijos departamentui pateiktų dokumentų nėra visiškai jokių įrašų apie pareiškėjos senelių Lenkijos Respublikos pilietybę. Priešingai, pateiktose archyvo pažymose nurodyta, jog nėra duomenų, jog pareiškėjos seneliai iki 1940-06-15 būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės. Vien dėl to, kad šį kraštą okupavo Lenkija, visi jos gyventojai automatiškai netapo Lenkijos Respublikos piliečiais.

Vadovaujantis 1942-05-27 visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo duomenimis, net ir po daugelio okupacijos ir lenkinimo metų, Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valsčiai buvo vieni iš lietuviškiausių regionų Vilniaus krašte, t.y. (duomenys neskelbtini) valsčiuje buvo 87,9 % lietuvių ir tik 0,7 % lenkų, o (duomenys neskelbtini) valsčiuje - 89,4 % lietuvių ir 1,1 % lenkų. Pagal Migracijos departamentui pateiktas archyvines pažymas, pareiškėjos seneliai šio surašymo metu taip pat nurodė esantys lietuviai, todėl praktiškai neįtikėtina, jog jie būtų buvę Lenkijos Respublikos piliečiais.

Migracijos departamentas skundžiamame 2025-03-01 sprendime, remdamasis savo paties patvirtintos Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikos priede Nr. 2 pateikiamu Lietuvos Respublikos teritorijos, buvusios laikotarpiu nuo 1920-11-29 iki 1939-10-10, žemėlapiu, taip pat teigia, jog „teritoriją, kuriai priklausė (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) m., Sovietų Sąjunga perdavė Lietuvai tik 1940 m. rugpjūčio 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) m. nuo 1920 m. faktiškai buvo valdomas kitos valstybės - Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinti Lietuvai, darytina išvada, kad pareiškėjos seneliai neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos, t. y. <...> neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu ((duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) mstl. buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940-08-03). “

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-03-11 aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas. Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.“ Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę į Lietuvos Respublikos teritoriją buvo įtraukta ir Ignalinos teritorijos dalis, kuri buvo priskirta Lietuvai pagal 1920-07-12 (ratifikuotos 1920-08-06) Lietuvos taikos sutartį su Rusija. Lenkija 1920-10-09 neteisėtai užėmė šią Vilniaus krašto dalį. Teigti, kad asmenys, gyvenę šioje teritorijos dalyje, neturėjo teisės į Lietuvos pilietybę vien dėl to, kad ši teritorijos dalis perduota Lietuvai 1940-08-03, yra neteisinga. Pagal tarpukario metu galiojusius teisės aktus, tarptautines sutartis, šios teritorijos buvo priskirtos Lietuvai. Vėlesnis šių teritorijų teisinio statuso pasikeitimas, kitų šalių neteisėtos okupacijos, nepanaikina fakto, kad tam tikru laikotarpiu toje Ignalinos teritorijos dalyje gyvenę asmenys galėjo būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. To įrodymas yra tai, jog atkūrus nepriklausomybę ši teritorijos dalis pripažinta atkurtos Lietuvos teritorijos dalimi. Ir šiuo metu, kaip ir anksčiau, Ignalinos rajono dalis, kurioje gimė ir gyveno pareiškėja, jos tėvai ir seneliai, yra Lietuvos teritorijos dalis.

1991-12-05 Pilietybės įstatymo, galiojusio 1996-08-07 Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo išdavimo pareiškėjai metu, (suvestinė redakcija nuo 1996-02-21 iki 1997-07-15) 17 straipsnis teigė, jog teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940-06-15 turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse; 2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai ir pats asmuo pripažįsta, kad laiko save lietuviu. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal jų prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Vadovaujantis nurodytu 1991-12-05 Pilietybės įstatymo 17 straipsniu, 1996-08-07 Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo išdavimo metu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojančiais asmenimis buvo laikomi ne tik asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai, bet ir lietuvių kilmės asmenys. Visi šie asmenys turėjo teisę gauti dokumentą, patvirtinantį teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą.

Dokumento, patvirtinančio teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą pagal 1991-12-05 Pilietybės įstatymo 17 straipsnį, išdavimo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-03-30 nutarimas Nr. 198 „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo“. 1996-08-07 Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo išdavimo Pareiškėjai metu, šio nutarimo (suvestinė redakcija nuo 1996-04-04 iki 1997-09-24) 1.1 punktas teigė, jog asmenims, turintiems teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnį, išduodamas Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas. Pažymėjimas buvo išduodamas nurodytiems asmenims pateikus atitinkamą prašymą. Prie prašymo turėjo būti pridedami dokumentai, įrodantys, jog asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, arba dokumentai patvirtinantys lietuvių kilmę. Lietuvių kilmę patvirtinančiais dokumentais buvo laikomi dokumentai, tiesiogiai ar netiesiogiai rodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, patvirtinantis, kad jis laiko save lietuviu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, jos tėvai ir seneliai buvo ir yra lietuviai. 1996-07-29 teikdama prašymą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo išdavimo pareiškėja pateikė šią aplinkybę patvirtinančius dokumentus, nurodė esanti lietuvė. Šį faktą patvirtina ir 2024 metais jos prašymo dėl leidimo gyventi nuolat Lietuvoje išdavimo nagrinėjimo metu Migracijos departamentui pateikti papildomi dokumentai.

Nurodo, kad pareiškėja, būdama lietuvių kilmės asmeniu, pagal 1991-12-05 Pilietybės įstatymo 17 straipsnį buvo laikoma asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir turėjo teisę gauti tai patvirtinantį teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą. Vien tik šis faktas apie jos buvimą lietuvių kilmės asmeniu, net be įrodymų apie pareiškėjos tėvų ir senelių iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo pakankamas pagrindas Migracijos departamentui 1996-07-30 pripažinti, kad pareiškėja išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl laikytina, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė 1996-07-30 sprendimą, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, ir išdavė jai 1996-08-07 Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą.

Teisės aktų nuostatos, susijusios su asmenų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimu, turi būti aiškinamos, be kita ko, atsižvelgiant į tokio teisinio reglamentavimo tikslą - sudaryti galimybę užsienyje gyvenantiems lietuviams dalyvauti lietuvių tautos gyvenime. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostatą „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“, yra konstatavęs, kad: visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą - savo etninę tėvynę; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos; iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime; užsienio lietuviai - sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Migracijos departamentas nustatė, kad nėra dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau - Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvai A. C. ir G. C. bei seneliai A. C. ir S. L., M. M. ir U. P. (M.) iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos piliečiais.

Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos tėvai ir seneliai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėja negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuone pagal Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d. (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis - iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis) ir neatitinka Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. reikalavimų. Pagal 1991-12-05 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą bei 1992-03-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 198 „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo“ pareiškėjai negalėjo būti išduotas Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas, kadangi A. C. ir G. C. bei jų tėvai A. C. ir S. L., M. M. ir U. P. (M.) negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

1991-12-05 priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantiems kitose valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos. Šio įstatymo 17 straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal jų prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Šie asmenys su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų ir gyventi Lietuvoje netaikant jiems Imigracijos įstatymo reikalavimų, iš jos išvykti. Įstatymai gali nustatyti ir kitas šių asmenų teises.

1992-03-30 priimtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 198 „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo“ buvo nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnį, išduodamas Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas (toliau ir - pažymėjimas). Pažymėjimas išduodamas nurodytiems asmenims pateikus atitinkamą prašymą Lietuvos Respublikos diplomatinėms (konsulinėms) įstaigoms arba Vidaus reikalų ministerijai. Minėtame nutarime taip pat buvo nustatyta, kad prie prašymo pridedami dokumentai, įrodantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, yra: išlikę Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d., Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų užsienyje po 1940 m. birželio 15 d., dokumentai apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybinėje tarnyboje, gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos pilietybę. Jeigu šių dokumentų nėra, gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., priesaikinis pareiškimas, patvirtintas notaro arba Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos užsienyje pareigūno, užsienio valstybės paso patvirtinta kopija ir kiti dokumentai. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, tiesiogiai ar netiesiogiai rodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, patvirtinantis, kad jis laiko save lietuviu. Pateikiami dokumentai turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus reikalavimus. Prie prašymo pridedamos dvi 35x45 mm dydžio fotografijos.

Pilietybės įstatymo 45 str. 7 d. 1 p. nustatyta, kad asmenys, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo yra išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai, turi teisę, jeigu jie atitinka pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Asmeniui išduotas teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantis dokumentas prilyginamas PĮ 38 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui.

1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę nustatė, kas buvo laikomi Lietuvos piliečiais: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo nuosavą nekilnojamąjį turtą arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos pilie čio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais; 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio 1 d. nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis - tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad „Tos pačios kategorijos asmens, kurie šią sutartį ratifikuojant gyvena trečios valstybės teritorijoje, bet nėra tenai natūralizavęsi, lygiu būdu pripažįstami Lietuvos piliečiais, o 4 d. „tokiu pat būdu asmens, kurie gyvena Rusijos teritorijoje ir kuriems yra pritaikomos šio straipsnio pirmos dalies sąlygos, tuo pat taiko tarpu ir tomis pačiomis sąlygomis gali optuoti Lietuvos pilietybę”.

1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“.

1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“ („Lietuvos valstybės teisės aktai 1918-02-16-1940-06-15“, 1996 m., 148 ir 149 p.).

Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, priimto 1919 m. sausio 9 d., 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo, priimto 1939 m. spalio 27 d., 3 straipsnyje nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. Šio įstatymo 3 straipsnis 1940 m. gegužės 3 d. buvo pakeistas jį papildant nuostata, kad taip pat Lietuvos piliečiais buvo laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis - tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1- 969/2018 (toliau - Nutartis) konstatavo, kad „pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirmoji, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal Nutartyje nustatytą antrąją sąlygą, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu.

Pažymi, kad asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais tiek dabar, tiek tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet po tam tikro sprendimo, t. y. vaiko registracija, paso išdavimas ir kt. Sukūrus Lietuvos valstybę bei įkūrus Lietuvos pilietybės institutą, asmenys Lietuvos piliečiais oficialiai dažniausiai tapdavo šiems išsiėmus Lietuvos pasą (kurio išdavimo taisykles nustatė 1919-07-01 priimti įstatai, kurių 2 p. nurodė, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą, t. y. pilietybės įrodymą (šios prievolės terminas vėliau pratęstas iki 1922-03-31). Pasus išduodavo valsčių valdyba bei nuovadų viršininkai), Pilietybės teisių pripažinimo komisijai priėmus atitinkamą sprendimą ir kt. būdais. 1923-12-03 nutarimu Vidaus reikalų ministerijoje buvo sudaryta Pilietybės teisių pripažinimo komisija, kuriai buvo pavesta spręsti „visas pilietybės bylas asmenų, neturinčių vidaus pasui gauti dokumentų, nurodytų Pasų įstatytų 9 str. II pastaboje, arba nors tuos dokumentus ir turinčių, bet esant abejonei, ar tie asmenys turi teisę į Lietuvos pilietybę pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę“. Spręsdama bylas, komisija turėjo vadovautis pilietybės santykius reglamentuojančiais įstatymais, kitais teisės aktais bei tarptautinėmis sutartimis, taip pat „turėti galvoje visas faktines aplinkybes, nurodytas prašytojų ir įrodytas raštiškais dokumentais“. V. S. knygoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais“ nurodo, kad sprendžiant okupuotame krašte gyvenančių asmenų Lietuvos pilietybės klausimą buvo atsižvelgta į kelias aplinkybes, kurių viena yra tai, kad asmenys, kurie pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę bei Taikos sutartį su Rusija buvo laikomi Lietuvos piliečiais, privalėjo pateikti tai patvirtinančių įrodymų ir tik tuomet jiems galėjo būti išduodamas Lietuvos vidaus pasas. Taip pat knygoje minima, kad asmenims, gyvenantiems okupuotoje teritorijoje ir negalintiems kreiptis dėl Lietuvos paso, nenorint sukelti nepageidaujamų pasekmių, taip pat nenorint laikyti šių asmenų kitos valstybės piliečiais, Vidaus reikalų ministerijos Piliečių teisių apsaugos departamento 1924-12-03 aplinkraščių Nr. 11722 buvo nustatytas specialus okupuotos Lietuvos gyventojo statusas ir šie asmenys nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais, nes jie neturėjo pilietybę patvirtinančių įrodymų, tačiau jie nebuvo laikomi ir svetimšaliais. Vėliau, Lietuvai atgavus Vilniaus sritį ir 1939-10-10 pasirašius taikos sutartį su Rusija, Vilniaus srities gyventojų pilietybės klausimai buvo sprendžiami išduodant jiems pasus, kurių išdavimą reglamentavo vidaus reikalų ministro išleistos Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams vidaus pasams duoti taisyklės. Asmenų, besikreipiančių dėl Lietuvos Respublikos paso (t. y. pradedant nagrinėti jų pilietybės klausimą) ir negalinčių pateikti įrodymų, patvirtinančių jų Lietuvos Respublikos pilietybę, pvz., negalint gauti metrikų, bylos buvo perduodamos spręsti Vidaus reikalų ministerijai, o vėliau specialiai tam reikalui 1939-12-07 sudarytai Vilniaus miesto ir jo srities gyventojų pilietybės teisių pripažinimo byloms spręsti. „Ši komisija dirbdama kasdien po du posėdžius per 3 su puse mėnesių yra išsprendusi daugiau kaip 6000 bylų (3000 - teigiamai ir daugiau kaip 3000 - neigiamai). Nustačius daugiau kaip 36000 šeimų pilietybę (tai buvo apie 150 tūkst. Gyventojų iš 429 tūkst. Asmenų, gyvenančių Vilniaus srityje), buvo prognozuojama, kad maždaug 20% Vilniaus sr. gyventoj nebus pripažinti Lietuvos piliečiais“. Kaip knygoje mini V. S., vertinant Vilniaus miesto ir jos srities tvarkymo įvedamojo įstatymo nuostatas, atsižvelgtina ir į tai, kad asmeniui, gyvenusiam valstybėje ne mažiau kaip 10 metų ar kitą įstatymo nustatytą laiką, pilietybė galėjo būti, bet ne turėjo būti suteikta, kadangi pilietybės suteikimo klausimus Lietuvos valstybė sprendė atsižvelgdama į valstybės interesus. Taip pat Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo taikymas parodė, kad pagal šio įstatymo nuostatas asmenys, gyvenantys Vilniaus srityje 40-50 metų, nebūtinai buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir buvo prognozuota, kad penktadalis Vilniaus krašto gyventojų nebus pripažinti Lietuvos piliečiais ir taps svetimšaliais. 1940-05-03 Seimui pakeitus anksčiau minėtą Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, buvo įvesta papildoma sąlyga - gyventi Vilniaus krašte ir 1920-08-06 ir 1939-1027, todėl taikant šį reikalavimą atsitikdavo ir taip, kad „žmonės, kilę iš šeimų, gyvenančių čia nuo amžių, čia gimę ir didesnę savo gyvenimo dalį praleidę, buvo priskaityti prie „svetimšalių“ kategorijos“. Be kita ko, 1939 m. lapkričio 24 d. Pasų įstatų pakeitime ir Vilniaus miesto ir apskrities viršininko 1939 m. gruodžio 1 d. patvirtintame Vilniaus miesto ir apskrities vidaus pasų davimo taisyklių projekte, numatyta, kad pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie pateikia ir įrodo Lietuvos pilietybę numatytais dokumentais ir pateikia dokumentus, įrodančius nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje 1920 m. rugpjūčio 6 dieną ir 1939 m. spalių 27 dieną.

Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos pateiktus ir Migracijos departamente turimus dokumentus (duomenis), nustatė, kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos tėvai G. C. ir A. C. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15 (buvo pateiktas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, pareiškėjos gimimo liudijimas, jos tėvų G. M. (C.) ir A. C. gimimo liudijimai, pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, vaikų gimimo liudijimai), o vien pareiškėjos tėvų gimimo liudijimo pagrindu pagal minėtų dokumentų pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą negalėjo būti priimtas sprendimas, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą. Aplinkybė, kad po 1990-03-11 pareiškėjos tėvai įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę (turėjo Lietuvos Respublikos pasus, išduotus po 1990-03-11) nėra reikšminga, nes sprendžiant Lietuvos pilietybės išsaugojimo pažymėjimo išdavimo teisėtumo klausimą, yra vertinama, ar pareiškėja yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos tėvai gimė toje Lietuvos teritorijoje, kuri, kaip Vilniaus krašto dalis, buvo okupuotas Lenkijos. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Lietuvos Respublika šią teritoriją laikė laikinai okupuota ir joje teoriškai galiojo Lietuvos Respublikos įstatymai, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos šioje teritorijoje gyvenę asmenys savaime nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais. Lietuvos Respublikos pilietybės institutas de jure buvo sukurtas vėliau nei buvo atkurta Lietuvos Respublikos valstybė, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybė teisiškai atsirado priėmus 1919-0109 Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, o realus įstatymo taikymas ir praktika atsirado 1919-07-26 priėmus Lietuvos pasų įstatus. Vilniaus kraštas iki pat 1918 m. pabaigos buvo okupuotas vokiečių,

2019 m. sausio 1-5 dienomis - Lenkijos, 1919-01-05-1919-04-19 - Raudonosios armijos, o vėliau nuo 1919-04-19 iki 1920-07-15 vėl Lenkijos, kol, vadovaujantis 1920-07-12 sutartimi su Rusija, Vilniaus kraštas buvo perduotas Lietuvai. 1920-10-09 Vilniaus kraštas vėl buvo okupuotas Lenkijos. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuva Vilniaus kraštą iš dalies administravo tik 1920-07-15 - 1920-10-09, 1919-01-09 Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę ir iš jo sekę 1919-07-26 Lietuvos pasų įstatai taip ir nebuvo pradėti taikyti, t. y. teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal 1919-01-09 Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, turėję asmenys, pasinaudoti šią teise taip ir neturėjo galimybės. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Lietuvos Respublikos pilietybę reglamentavo 1920-07-12 (ratifikuotos 1920-08-06) Lietuvos taikos sutartyje su Rusija numatytos sąlygos, tačiau turint omenyje tai, jog Vilniaus kraštas vėl buvo okupuotas 1920-10-09, šiomis teisėmis pasinaudojo tik itin maža dalis Vilniaus krašto gyventojų. Lenkijos okupacijos metu, asmenys, gyvenę Vilniaus krašte ir turintys teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, tai galėdavo padaryti tik išvykę į laisvąją-neokupuotą Lietuvos teritoriją, kur, šiems pateikus reikiamus dokumentus, įrodančius jų ryšį su Lietuva, buvo priimami sprendimai dėl jų Lietuvos pilietybės. Savaime suprantama, kad asmenys likę gyventi okupuotame Vilniaus krašte, nors ir turintys teisę į Lietuvos pilietybę, be atsakingos Lietuvos institucijos veiksmų, t. y. atitinkamų sprendimų ar Lietuvos pasų išdavimo, automatiškai Lietuvos piliečiais negalėjo būti laikomi.

Nurodo, kad, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir istorinį kontekstą, pareiškėjos tėvai teoriškai galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, jei jiems gimus arba būnant nepilnamečiais jų tėvai (pareiškėjos seneliai) būtų buvę Lietuvos piliečiais, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali ir pareiškėjos senelių pilietybė, tačiau jokie dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos tėvai ar seneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiais pateikti nebuvo.

Pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos seneliai M. M. ir U. P., A. C. ir S. L. bent nuo 1935 m. (įrašyti į Lenkijos Seimo rinkėjų sąrašą) buvo Lenkijos Respublikos piliečiais (pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos dokumentai asmenims nebuvo išduoti).

Pareiškėjos seneliai M. M. ir U. P. bei A. C. ir S. L. neatitinka Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos pirmosios sąlygos, t. y. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais, kadangi pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad jie pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, t. y. jų tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir jie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Taip pat pareiškėjos seneliai neatitinka 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo sąlygų, nes pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad jie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus mieste ar jo srityje turėjo nekilnojamąjį turtą ar darbą ir 1920 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus srityje turėjo gyvenamąją vietą.Teritoriją, kuriai priklausė (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) m., Sovietų Sąjunga perdavė Lietuvai tik 1940 m. rugpjūčio 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) m. nuo 1920m. faktiškai buvo valdomas kitos valstybės - Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinti Lietuvai, todėl pareiškėjos seneliai neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos, t. y. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos seneliai neatitinka (arba tokie dokumentai nebuvo pateikti) abiejų Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme ir Nutartyje minimų sąlygų bei 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo sąlygų, t. y. dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos seneliai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar bent teoriškai galėjo atitikti Lietuvos pilietybės įgijimui numatytus reikalavimus, bei dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos seneliai 1939 m. spalio 10 d. bei 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus krašto teritorijoje, pateikti nebuvo.

Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 16 str. 1 d. 1 p., Migracijos departamento 1996-07-30 sprendimas išduoti pareiškėjui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą buvo pripažintas neteisėtai priimtu. Nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Minėti pareiškėjos skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėja savo skunde nepaneigia ginčijamu sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių, kad jokie dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos tėvai ar seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais pateikti nebuvo, pareiškėjos seneliai M. M. ir U. P. bei A. C. ir S. L. neatitinka Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos pirmosios sąlygos (1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais), (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) m. nuo 1920 m. faktiškai buvo valdomas kitos valstybės - Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinti Lietuvai, todėl pareiškėjos seneliai neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos, t. y. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje. Pareiškėjos seneliai M. M. ir U. P., A. C. ir S. L. bent nuo 1935 m. (įrašyti į Lenkijos Seimo rinkėjų sąrašą) buvo Lenkijos Respublikos piliečiais. Papildomai nurodo, kad Migracijos departamentas 2025 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo. Minėtos faktinės aplinkybės leidžia abejoti pareiškėjos skundo tikslingumu.

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2025-03-01 sprendimo Nr.25S59901 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2025-03-01 Sprendimu Nr.25S59901 Migracijos departamentas pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 1996-07-30 sprendimą, kad V. L. turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, netekusiu galios, nes sprendimas buvo priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusio 1991-12-05 priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsižvelgiant į VAĮ 16 str. 1 d. 1p. pripažinta , kad 1996-08-07 jai išduotas Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) kaip neteisėtai išduotas.

Šis Sprendimas buvo priimtas, pakartotinai įvertinus pareiškėjos teisę atkurti ar išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus, kuomet pareiškėja 2023-12-19 pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 1 p. pagrindu (kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę).

Vadovaujantis PĮ 38 str. 4d. atsakovas paprašė pareiškėjos pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos tėvai (vienas iš jų) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja tokių dokumentų atsakovui nepateikė. Migracijos departamentas nustatė, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 str. 4 ir 5 d. d., kurie patvirtintų, jog pareiškėjos tėvai A. C. ir G. C. ir seneliai A. C. ir S. L., M. M. ir U. P. (M.) iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Kadangi A. C. ir G. C. ir jų tėvai A. C. ir S. L., M. M. ir U. P. (M.) negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, pareiškėja negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuone pagal Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d.ir neatitinka Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. reikalavimų.

Atsakovas konstatavo, kad pagal 1991-12-05 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir 1992-03-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 198 „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo“ pareiškėjai negalėjo būti išduotas Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas, kadangi A. C. ir G. C. bei jų tėvai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15.

Ginčijamas Sprendimas priimtas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 16 str. 1 d. 1p. Pagal VAĮ 16 str. 1 d. 1p. viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusius galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą.

LVAT praktikoje nurodyta, kad Europos Sąjungos teisėje aiškiai atskiriamos dvi situacijos, pirma, Sąjungos institucijos panaikina sprendimą, kuris yra neteisėtas, tačiau dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių arba teisinio reguliavimo, jų manymu, turi būti pakeistas arba panaikintas, antra kompetentinga institucija panaikina ar pakeičia sprendimą savo iniciatyva dėl to, kad priimtas sprendimas neteisėtas, pvz., buvo priimtas, remiantis klaidingu teisės nuostatų interpretavimu, pateikus apgaulingus, netikslius duomenis ir pan. Europos Sąjungos teismų praktikoje įtvirtintas bendrasis teisės principas, pagal kurį leidžiama atgaline data atšaukti neteisėtą administracinį aktą , sukūrusį subjektines teises, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu. Tačiau akto panaikinimas atgaline data galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms konkrečiu atveju. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nors bet kuriai Sąjungos institucijai, kuri konstatuoja, kad jos ką tik priimtas teisės aktas yra neteisėtas, pripažįstama teisė atgaline data atšaukti jį per protingą laikotarpį, ši teisė gali būti ribojama būtinybės nepažeisti asmens, kuriam aktas buvo skirtas ir kuris galėjo pasitikėti jo teisėtumu, teisėtų lūkesčių (žr. pvz., LVAT 2024-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-252-575/2024 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad ginčijamas Sprendimas priimtas 2025-03-01, jis panaikino atsakovo 1996-07-30 sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta, kad pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą ir jai 1996-08-07 buvo išduotas Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi teismas konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne per protingą laikotarpį - praėjo beveik 30 metų. Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Viešojo administravimo institucijos yra saistomos gero administravimo principo.

Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (Pilietybės įstatymo 2 str. 10 d.). Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (pilietybės įstatymo 2 str. 17 d.). Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Laikytina, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsakovas, atsižvelgdamas į byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisinį reguliavimą, nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti 1996-07-30 Sprendimą, įformintą Prašymo išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo antroje pusėje, pripažįstant jį neteisėtai priimtu ir netekusiu galios, nes šis Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusio 1991-12-05 Pilietybės įstatymo 17 str. 1 d. 1 p.

Pareiškėja, būdama lietuvių kilmės asmeniu, pagal 1991-12-05 Pilietybės įstatymo 17 straipsnį, net be įrodymų apie pareiškėjos senelių ir tėvų iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikoma asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčijamame Sprendime atsakovas nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių jo argumentus, kad pareiškėjos seneliai būtų buvę Lenkijos Respublikos piliečiais, nei viename Migracijos departamentui pateiktų dokumentų nėra visiškai jokių įrašų apie pareiškėjos senelių Lenkijos Respublikos pilietybę, o archyvo pažymose nurodyta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjos seneliai iki 1940-06-15 būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės.

Kompetentingos institucijos teisė peržiūrėti sprendimą, susijusį su trečiųjų asmenų teisių apimtimi, yra siejama su aplinkybe, kad institucija turi naujos informacijos ir taip pat su akivaizdumo sąlyga, kad institucija, priimdama šiuo metu siekiamą panaikinti sprendimą, šios naujos informacijos nežinojo ar neturėjo žinoti (LVAT 2022-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-451-821/2022).

Teismas ginčijamą Sprendimą vertindamas kaip individualų administracinį aktą Viešojo administravimo įstatymo kontekste, pažymi, kad VAĮ 3 straipsnio 5 p. yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai,, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 d. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 d. 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6p.). Teismas sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 d. reikalavimus. Sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas , kuriuo atsakovas rėmėsi, priimdamas ginčijamą Sprendimą bei nurodytos priežastys, kurios nulėmė neigiamo sprendimo priėmimą.

Laikytina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nesilaikė gero viešojo administravimo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų , t. y. ginčijamas Sprendimas naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 2 d. pagrindu. Skundžiamas Sprendimas, priimtas praėjus beveik 30m. nuo Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo išdavimo dienos. Toks laiko tarpas niekaip negali būti laikomas protingu laikotarpiu viešojo administravimo subjektui panaikinti savo paties priimtą sprendimą. Nuo 1996-07-30 iki 2025-03-01 neatsirado jokių naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, todėl iš esmės nebuvo pagrindo Migracijos departamentui persvarstyti 1996m. priimtą sprendimą. Viešojo administravimo institucija yra saistoma gero administravimo principo, kuris reikalauja, jog valdžios institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės akrų nuostatų. Gero administravimo principas paprastai neturėtų kliudyti valdžios institucijoms taisyti atsitiktines klaidas, net ir tas, kurios atsiranda dėl jų pačių aplaidumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti praeities „skriaudas“ neturėtų neproporcingai trukdyti naudotis nauja teise, kurią asmuo įgijo pasitikėdamas valdžios institucijos veiksmų teisėtumu ir sąžiningai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024-11-27 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-514-662/2024).

Teisingumo Teismo praktikoje nurodoma, kad pagal bendrąjį principą leidžiama atšaukti (neteisėtus) administracinius aktus, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu (ESTT 2006-05-04 sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, 68 p.).

Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjos skundas yra pagrįstas, jis tenkinamas, ginčijamas 2025-03-01 Migracijos departamento Sprendimas naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Patenkinus skundą, pareiškėjai priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 23 Eur sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareišėjos V. L. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025-03-01 sprendimą Nr. 25S59901.

Pareiškėjai V. L. iš Migracijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos 23 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.