Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 199 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

pagal BK 199 straipsnio 1 dalį – 200 MGL dydžio (7 532 Eur) bauda;

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – 120 MGL dydžio (4 519 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 200 MGL dydžio (7 532 Eur) bauda. A. P. baudą įpareigotas sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Konfiskuoti daiktai turintys reikšmę nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 739 JAV doleriai, 2 470 Eur ir 72 859 Lt (21 101,42 Eur).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pažeisdamas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 2005 m. spalio 26 d. „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai, bei pažeisdamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintų „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad asmenys, įveždami į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos per Lietuvos Respubliką i trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, ne mažesnes kaip 10 000 Eur (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2014 m. gegužės 20 d., apie 20.30val., vykdamas lengvuoju automobiliu Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikęs muitinės kontrolei, automobilio salone - krepšyje, rankinėje ir piniginėje, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ­Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį Vilniaus r., Medininkų sen., Medininkų k., Pasieniečių g. 26, privalomus pateikti muitinei daiktus - 739 JAV dolerių, (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos JAV dolerio kursą atitinka 1 860,58 Lt), 2 470 eurų (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos Euro kursą atitinka 8 528,42 Lt) ir 72 859 litų, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą ir buvo 83 248 Lt.

Be to jis, 2014 m. gegužės 20 d., apie 20.30 val., vykdamas lengvuoju automobiliu Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį Vilniaus r., Medininkų sen., Medininkų k. Pasieniečių g, 26, nepateikdamas muitinės kontrolei, automobilio salone - krepšyje, rankinėje ir piniginėje, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną - Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį Vilniaus r., Medininkų sen., Medininkų k., Pasieniečių g. 26, privalomus pateikti muitinei daiktus - 739 JAV dolerių, (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos JAV dolerio kursą atitinka 1 860,58 Lt), 2 470 eurų (pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos Euro kursą atitinka 8 528,42 Lt) ir 72 859 litų, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą ir buvo 83 248 Lt. Minimo muitinės posto inspektoriui T. M. muitinio patikrinimo metu, tarnybinėse patalpose, skaičiuojant kontrabandos būdu gabenamus pinigus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už kontrabandą, pastarajam pasiūlė 1 000 Lt kyšį už tai, kad šis savo tarnybos metu nevykdytų savo tiesioginių funkcijų ir neskaičiuotų automobilyje aptiktų neteisėtai gabenamų pinigų sumos.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pas A. P. rasti pinigai priklausė jam. Jis turėjo atsiskaityti už prekes su A. K. įmone (24 942,59 Lt) ir M. įmone (duomenys neskelbtini) (43 866,40 Lt), tai patvirtina tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, skolų suderinimo aktas bei sąskaitos faktūros (t. 1, b. l. 63-69). Iš viso skolos tiekėjams sudarė 68 808,99 Lt, likusieji 14 439,01 Lt buvo asmeniniai A. P. pinigai. Apeliantas neturėjo nei tyčios, nei motyvų nedeklaruoti legalių asmeninių pinigų. Taip pat byloje nėra duomenų, kad konfiskuoti pinigai būtų naudojami neteisėtiems tikslams ar gauti iš nelegalios veiklos. Gabendamas per sieną A. P. pinigų neslėpė, jo veiksmai buvo nutraukti, nekilo jokių neigiamų pasekmių. A. P. veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Jo veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jie turėtų būti vertinami pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 209³ straipsnio 3 dalį. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19/2014, kurioje konstatuota, kad nustačius, jog asmuo pažeidė tik pareigą deklaruoti jo gabenamus pinigus, kurie buvo gauti teisėtai ir skirti teisėtai veiklai vykdyti, taigi nesusiję su nusikalstamomis veikomis, pažeidimas, nepadarė ir negalėjo padaryti didelės žalos valstybei, darytina išvada, kad pinigų konfiskavimas taikytas netinkamai, tokia nuobauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui, šiuo atveju apribojus nuosavybės teisę į teisėtai valdomus pinigus, nebuvo išsaugota teisinga visuomenės bendrojo intereso ir asmens pagrindinių asmens teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra.

Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausme, kuri, jo nuomone, yra per griežta, neatitinka Lietuvos teisėje įtvirtintos bausmių sistemos harmonijos, prieštarauja konstituciniam bausmių proporcingumo principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra nurodęs, kad „už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-594/2005).

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir - BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Nuteistasis, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, nurodo, kad tyčios bei motyvų, nedeklaruoti asmeninių bei tiekėjams skirtų pinigų ar juos slėpti nebuvimas parodo netinkamą BK 199 straipsnio 1 dalies taikymą. Apeliantas taip pat nurodo, jog jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo sudėties, jam taikytina administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 209³ straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistojo A. P. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami ne kaip nusikaltimas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, tačiau kaip administracinis teisės pažeidimas pagal ATPK 209³ straipsnio 3 dalį.

ATPK 209³ straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už prekių (daiktų, pašto siuntų, eurų ir užsienio valiutos), kurių importas, eksportas ar tranzitas leidžiamas tik turint galiojantį leidimą, licenciją ar kitą dokumentą ir (arba) kurių importui, eksportui ar tranzitui yra taikomi apribojimai, draudimai arba specialus režimas, gabenimą pažeidžiant nustatytą tvarką.

Taigi priklausomai nuo per valstybės sieną gabenamų privalomų pateikti muitinei daiktų vertės kyla arba administracinė, arba baudžiamoji atsakomybė. Gabenamų daiktų vertė, kuri viršija 250 MGL dydžio sumą, vertinama kaip lemianti didesnį veikos pavojingumą ir yra kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už per valstybės sieną gabenamų privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimą muitinės kontrolei ar kitokį šios kontrolės išvengimą.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas teismų praktikos pavyzdys, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nepaneigia skundžiamo nuosprendžio išvados, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esant pagrindą A. P. taikyti baudžiamąją atsakomybę. Administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 2AT-19-2014 ir aptariamos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Skundžiamu nuosprendžiu A. P. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Ir šioje dalyje teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize. Teismas turi diskreciją duomenis pripažinti įrodymais ir juos vertinti, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Apelianto manymu, apygardos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl papirkimo, rėmėsi tik nepatikimais liudytojo T. M. parodymais, kurie yra nenuoseklūs.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais šių apelianto argumentų.

Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, o šio straipsnio 2 dalyje – tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka atlikti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje aprašytų alternatyvių veiksmų. Kadangi papirkimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš alternatyvių veikų padarymo momento.

A. P. nuteistas už tai, kad Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto inspektoriui T. M. muitinio patikrinimo metu, tarnybinėse patalpose, skaičiuojant kontrabandos būdu gabenamus pinigus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už kontrabandą, pastarajam pasiūlė 1 000 Lt kyšį už tai, kad šis savo tarnybos metu nevykdytų savo tiesioginių funkcijų ir neskaičiuotų automobilyje aptiktos neteisėtai gabenamos pinigų sumos.

Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas A. P. nusikalstamus veiksmus, pagrįstai rėmėsi muitinės pareigūnų T. M. ir T. B. parodymais. Paminėtų liudytojų parodymais gauti duomenys, patvirtinantys bylai reikšmingas aplinkybes, vieni kitiems neprieštarauja. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad šių liudytojų parodymai nebuvo absoliučiai nuoseklūs, tačiau jie esminėse detalėse sutapo ir atitinka rašytinę bylos medžiagą, o neesminiai liudytojų parodymų nesutapimai tik patvirtina, kad kiekvienas jų įvykio aplinkybes nurodo taip, kaip jas prisimena.

Liudytojai T. M. bei T. B. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, parodė, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis A. P. pasiūlė 1 000 Lt, kad nebūtų skaičiuojami visi pinigai.

Vertindamas šių liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, jog paminėtų liudytojų su A. P. nesiejo jokie santykiai, tarp jų pykčių nebuvo. Taigi byloje nenustatyta jokių liudytojų (muitinės pareigūnų) suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių faktų.

Apeliantas A. P. neneigia aplinkybės, jog muitinio patikrinimo metu, tarnybinėse patalpose skaičiuojant jo gabentus pinigus, jis iš ant stalo gulėjusio maišelio, neskaičiuodamas išėmė kažkokią sumą pinigų ir ją padėjo, tačiau priešingai nei vertindamas bylos įrodymus nustatė pirmosios instancijos teismas, neigia, kad padėdamas pinigus ant stalo jis siekė papirkti muitinės pareigūną.

Byloje apklaustas liudytojas muitinės pareigūnas T. M. parodė, kad tarnybinėse patalpose pradėjus gabenamų daiktų muitinį tikrinimą, A. P. iš juodos spalvos krepšyje esančių pinigų išėmė 1 000 Lt, penkiomis kupiūromis po 200 Lt ir padėjo šiuos pinigus ant stalo, pastūmė link jo bei pasakė, jog norėtų susitarti, kad nebūtų skaičiuojami gabenti pinigai. Jis įspėjo A. P. dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą, tačiau šis vis tiek sakė norįs susitarti. Tokios aplinkybės užfiksuotos ir įvykio dieną surašytame tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 34) bei apžiūros protokole bei jo priede (t. 1, b. l. 35 - 36). Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas T. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, siekiant pašalinti visas apelianto keliamas abejones dėl įrodymų įvertinimo ir pirmosios instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių, byloje buvo atliktas įrodymų tyrimą. Buvo papildomai apklausti liudytojai T. M. ir R. B.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas T. M. patvirtino, kad A. P. administracinio pastato 110 kabinete jam pasiūlė 1 000 Lt kyšį. Liudytojas muitinės pareigūnas R. B. parodė, kad jis buvo kabinete, kuriame T. M. tikrino A. P. daiktus ir rado kelis paketus su pinigais. A. P. pasakė sumą pinigų ir siūlė susitarti, neskaičiuoti rastų pinigų. Jis pats bei pareigūnas T. M. ne vieną kartą įspėjo A. P. dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Po kelių akimirkų jis pamatė T. M. delne mėlynos spalvos pinigų kupiūras. Paklausė kokia suma, T. M. atsakė – 1 000 Lt.

Dėl apelianto tvirtinimo, jog muitinės pareigūnas T. M. subjektyviai įvertino jo ketinimus padedant pinigus ant stalo, pastebėtina, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas T. M. vienareikšmiškai nurodė, kad A. P. jam pasiūlė kyšį, t. y. atskaičiavęs penkias kupiūras po 200 Lt, jas pastūmęs link muitinės pareigūno, pasakė „susipakuoju ir išvažiuoju“. A. P. buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą (t. 2, b. l. 113-116). Šios aplinkybės neleidžia sutikti su apelianto teiginiu, jog muitinės pareigūnas subjektyviai įvertino A. P. Medininkų kelio muitinės posto administracinėse patalpose ant stalo padėtų ir link pareigūno pastumtų pinigų paskirtį. Be to, pareigūno T. M. nurodytas aplinkybes apie A. P. siūlytą 1 000 Lt kyšį, patvirtino ir liudytojas R. B..

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo A. P. nurodytų įvykio aplinkybių tikrumu ir apelianto parodymus dėl pinigų padėjimo ant stalo pripažino gynybinės taktikos dalimi. Bylos nagrinėjimo metu jie buvo paneigti išsamiais ir neprieštaraujančiais liudytojų T. M. bei R. B. parodymais. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės – A. P. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – pinigus, kurių bendra suma buvo 83 248 Lt (24 110,29 Eur) ir nepateikė jų muitinės kontrolei, patvirtina, jog apeliantas buvo suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl bandė papirkti pareigūną - A. P. sąmoningai pasiūlė pareigūnui 1 000 Lt, to norėjo ir būtent todėl taip veikė, t. y. padarė nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visus BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pagrįstai A. P. pripažino kaltu dėl šio nusikalimo padarymo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso pažeidimų

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais šio baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį ir kitą, jau anksčiau aptartą, bylos medžiagą, daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl teismo padarytų BPK pažeidimų yra nepagrįsti.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taip pat kaip jau buvo paminėta, BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. A. P. versija dėl dalies gabentų pinigų padėjimo ant stalo paneigta byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantas, skundžiamame teismo nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu bei nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Dėl A. P. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės taikymo

Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme bei taikyta baudžiamojo poveikio priemone, kurios jo nuomone, prieštarauja proporcingumo principui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, daro išvadą, kad nuteistajam A. P. už BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus paskirtos bausmės – baudos, nėra aiškiai per didelės, todėl nemažintinos. Nuteistajam paskirtos baudos savo dydžiu atitinka ne tik BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys), bet ir teisingumo principą. Teismas įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes - padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, A. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis, tai, kad nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad A. P. asmenybės pavojingumas nėra didelis, todėl už BK 199 straipsnio 1 dalyje bei BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus paskyrė baudas, kurių dydį nustatė artimą numatytam bausmės minimumui (BK 47 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną veiką ir galutinė subendrinta bausmė negali būti vertinamos kaip pernelyg griežtos ar neteisingos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis dėl nuteistajam A. P. taikytinos ir baudžiamojo poveikio priemonės.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad pinigų gabenimas per valstybės sieną, nesilaikant nustatytos tvarkos yra neteisėtas, visi tokie pinigai yra kontrabandos dalykas. Teismas konstatavo, kad neteisėtai gabentos pinigų sumos, o taip pat ir siūlyto kyšio suma, kaip nusikaltimo dalykas, turi būti konfiskuotos.

BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. BK 72 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o šio straipsnio 4 dalyje, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta pagrįsta išvada, jog A. P. siūlyto kyšio suma – 1 000 Lt yra BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas, todėl privalo būti konfiskuotas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. P. muitinės posto inspektoriui už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, pasiūlė 1 000 Lt kyšį. Ši pinigų suma, laikytina nusikalstamos veikos priemone, todėl pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotina. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šios (1 000 Lt) sumos neįvardino, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į skundžiamo nuosprendžio turinį, ši aplinkybė laikytina techninio pobūdžio klaida. Teisėjų kolegija tai nelaiko esminiu pažeidimu ir šią klaidą ištaiso.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog turi būti konfiskuoti ir A. P. į Lietuvos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą gabenti bei nepateikti muitinės kontrolei daiktai – pinigai: 739 JAV doleriai, 2 470 Eur ir 72 859 Lt.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015 pažymėjo, jog „<...valstybė turi teisėtą interesą, taip pat ir pareigą, pagal įvairias tarptautines sutartis įgyvendinti priemones grynųjų pinigų judėjimui per sienas išaiškinti ir stebėti, nes didelės pinigų sumos gali būti naudojamos pinigų plovimui, prekybai narkotinėmis medžiagomis, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo finansavimui, mokesčių vengimui ar kitų sunkių finansinių nusikalstamų veikų padarymui. Bendrasis deklaravimo reikalavimas, taikytinas bet kuriam asmeniui, kertančiam valstybės sieną, užkerta kelią neišaiškintam tokių grynųjų pinigų įvežimui į šalį arba išvežimui iš jos. Konfiskavimo priemonė, taikoma už pareigos deklaruoti grynuosius pinigus muitinės pareigūnams neįvykdymą, yra bendros kontrolės sistemos, sukurtos siekiant kovoti su šiomis nusikalstamomis veikomis, dalis. Taigi, konfiskavimo priemonė atitinka bendrąjį visuomenės interesą>“.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos įtvirtina asmens teisę į nuosavybės apsaugą. Taikant turto konfiskavimą ši asmens teisė drastiškai apribojama. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas teisinius instrumentus, kuriuos pasitelkus siekiama paimti turtą iš nusikaltimus darančių asmenų ir kitų neteisėtai praturtėjusių asmenų, spręsdamas tokių instrumentų sukeliamų ribojimų proporcingumo jais siekiamiems tikslams klausimą, savo sprendimuose yra nurodęs, kad proporcingumo principas suprantamas kaip sąžiningas balansas tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Nuostatos, kad už teisės pažeidimus valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus tikslus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, suformuluotos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas, turto konfiskavimas turi atitikti teisingą pusiausvyrą. Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra konstatavęs turto konfiskavimo neproporcingumą, kuomet ši baudžiamojo poveikio priemonė buvo taikoma asmenims, per valstybės sieną gabenusiems teisėtos kilmės pinigus, tačiau neįvykdžiusiems deklaravimo pareigos. Taigi aptariamoje byloje, svarstant turto konfiskavimo klausimą, būtina įvertinti Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas bei šio klausimo svarstymui reikšmingą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. P. per valstybės sieną gabeno 739 JAV dolerius, 2 470 eurų ir 72 859 litus (21 101,42 Eur).

Nuteistasis A. P. teigia, jog per valstybės sieną gabenti pinigai buvo skirti atsiskaityti su A. K. įmone bei M. firma (duomenys neskelbtini). Šiuos teiginius apeliantas grindžia teismui pateiktais dokumentais: tarp A. K. įmonės ir A. P. sudarytu 2014-05-01 – 2014-05-31 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, PVM sąskaitų faktūrų Nr. P023310, Nr. P023425 kopijomis, tarp M. firmos (duomenys neskelbtini) ir A. P. 2014-05-22 sudarytu aktu dėl skolų suderinimo, PVM sąskaitų faktūrų kopijomis Nr. GIN0134868, Nr. GIN0130327, Nr. GIN0130328 (t. 1, b. l. 63 - 69), 2011 – 2014 m. metinių pajamų deklaracijų bei jų priedų kopijomis (t. 2, b. l. 64 - 75), verslo liudijimais (t. 2, b. l. 76 - 79), A. K. įmonės kasos pajamų kvitais (t. 2, b. l. 101 - 105), M. firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderių kvitais (t. 2, b. l. 97 - 100). Šie duomenys (tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas bei aktas dėl skolų), teisėjų kolegijos vertinimu patvirtina A. P. 2014-05-01 – 2014-05-31 laikotarpiu turėtas skolas A. K. įmonei bei M. firmai (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje esantys duomenys rodo, jog A. P. vykdė veiklą pagal verslo liudijimą.

Pagal Europos Žmogaus Teisingumo Teismo formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose, taikant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, būtina įvertinti: nusikalstamos veikos pobūdį, jos sunkumą; konfiskuojamo turto statusą nusikalstamoje veikoje; pinigų kilmę ir jų paskirties teisėtumą; ar pagal nacionalinę teisę valiutos įvežimas kaip toks yra teisėtas, ar yra ribojama įvežama suma; ar konfiskavimu siekiama užkirsti kelią kokiai nors neteisėtai veiklai; konfiskuojamo turto reikšmė kaltininkui; ar nedeklaravus gabenamos sumos valstybė patyrė turtinę žalą; kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis.

Byloje surinkti faktiniai duomenys neleidžia daryti išvados, jog A. P. gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės. Apelianto pateikti duomenys apie tai, jog jis vykdo veiklą pagal verslo liudijimą bei duomenys apie skolas prekių tiekėjams leidžia daryti išvadą, jog jo per valstybės sieną gabenti pinigai susiję su jo vykdoma prekybine veikla. Aplinkybių, jog per valstybės sieną gabenti pinigai, jų nedeklaruojant, buvo skirti neteisėtiems tikslams įgyvendinti, byloje nenustatyta. Per valstybės sieną teisėtai gabenama pinigų suma nėra ribojama, o taip pat nėra nustatyta pareiga mokėti mokesčius. Jei gabenamų pinigų suma viršija 10 000 Eur, pinigus tereikia deklaruoti. Šios aplinkybės rodo, kad dėl A. P. padarytos nusikalstamos veikos – pinigų kontrabandos, valstybė nepatyrė finansinės žalos. Taikant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, konfiskuotina pinigų suma yra reikšminga A. P., tai pinigai susiję su jo vykdoma prekybine veikla. Bylos duomenys rodo, kad A. P. baustas administracine tvarka, tačiau anksčiau neteistas, taigi jo asmenybės pavojingumas nėra didelis. Remiantis galiojančia teismų praktika, aptariamu atveju darytina išvada, jog A. P. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – per valstybės sieną gabentų pinigų konfiskavimas, nėra proporcinga apelianto padarytai nusikalstamai veikai – pinigų kontrabandai.

Nuteistasis A. P. padarė nusikalstamą vieką – pinigų kontrabandą, t. y. vykdamas per valstybės sieną, nepateikė muitinės kontrolei gabentų privalomų pateikti muitinės kontrolei daiktų – pinigų, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Už šio nusikaltimo padarymą A. P. paskirta bausmė – 7 532 Eur dydžio bauda. Taigi įvertinus paskirtos bausmės – baudos dydį, aptariamos bylos aplinkybėmis, darytina išvada, jog ji yra pakankama nubaudimo tikslų įgyvendinimui. Todėl kartu su paskirta bauda papildomai taikyta ir baudžiamojo poveikio priemonė, šiuo konkrečiu atveju, yra neproporcinga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad A. P. baudžiamasis įstatymas – BK 72 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas. Naikinama jo dalis dėl sprendimo konfiskuoti 739 JAV dolerius, 2470 Eurų, 72 859 Lt, kurie buvo kontrabandos dalykas. Ištaisoma techninio pobūdžio klaida dėl sprendimo konfiskuoti siūlyto kyšio sumą - 1 000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. P. turto konfiskavimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti į Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasą pervestus 739 JAV dolerius, 2470 Eurų ir 72 859 litus.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti 1 000 Lt, kasos pajamų orderiu Nr. 359981 pervestus į Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.