- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-30
- Bylos Nr.
- AN2-474-574/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-44-3-00115-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Jurgita Mačionytė (pirm.)
- Pažeidėjas
- R. K.
- Institucija
- VA VPK Širvintų RPK
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. spalio 29 d. nutarties, kuria atmestas R. K. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 18 d. nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. K. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 95-ANR_N-708-2020 pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 60 Eur bauda. R. K. nubaustas už tai, kad 2020 m. gegužės 20 d. 15 val. 05 min., vairuodamas automobilį, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone (telefonu).
2. Skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas R. K. prašo iš esmės pakeisti 2020 m. spalio 29 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų nutartį, panaikinti 2020 m. birželio 18 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje panaikinant paskirtą baudą arba Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų nutartį panaikinti ir grąžinti klausimą dėl apelianto skundo spręsti iš naujo.
Šalies argumentai
2.1. Nurodo, jog administracinės nusižengimo bylos Nr. AN2-206-332/2018 praktika yra nustatyta, kaip ir šiuo atveju, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonės skiriamos pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonės skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1,2 dalis). Administracinio nusižengimo bylą šio kodekso XXXIII ir XXXV skyriuose nustatyta tvarka, administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės forma ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).
2.2. Administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtinais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai, tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4- 2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-29-2013, 2AT-41-2014, 2AT-58-697/2017).
2.3. Nagrinėjamu atveju, jis gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį tik neabejotinai nustačius teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog jis, vairuodamas automobilį, naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis, tuo pažeisdamas KET 20 punktą. Nors tik vienas liudytojas, t. y. pareigūnas Š. teigia matęs, jog Pareiškėjas naudojasi mobiliuoju telefonu, nesuponuoja išvados, kad taip tikrai įvyko, ir tuo labiau nebuvo pateikta jokia filmuota medžiaga, kuri įrodytų faktą, kad vienintelis liudytojas užfiksavo tariamą pažeidimą. Tik vienas liudytojas - baudą skyręs pareigūnas - apylinkės teismo posėdyje patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes.
2.4. Bylos duomenimis, jis iš esmės nuo pat jo sustabdymo gatvėje momento policijos pareigūnui neigė, jog jis rankomis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu ir policijos pareigūnams siūlė apžiūrėti ir įvertinti jo poziciją patvirtinančius įrodymus - jo mobiliojo ryšio telefone esančius duomenis, automobilyje įrengtą navigacijos sistemą, kurią jis buvo prijungęs prie transporto priemonės priekinės panelės, tačiau pareigūnas to nedarė. Galimam pažeidėjui neigiant nusižengimą, policijos pareigūnai turėtų nedelsiant surinkti kitus pirminius duomenis (pvz., bent jau apžiūrėti jo mobilaus ryšio telefoną (telefonus), nustatyti naudojamus numerius, reikiamais atvejais net gauti skambučių išklotines, ir pan.). Šioje byloje tai nebuvo daroma. Nagrinėjamu atveju, institucija pasyviai rinko duomenis dėl išsamaus administracinio nusižengimo atskleidimo, pasikliaudama vien policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis jų matytomis įvykio aplinkybėmis, arba sąmoningai nerinko, darydami prielaidą, jog įrodymai gali prieštarauti kaltinimams.
2.5. Svarbiu įrodymu šioje byloje būtų ir policijos naudojamo registratoriaus įrašas, tačiau jis nebuvo pateiktas, kadangi pareigūnų teigimu šis įrašas saugomas iki nutarties priėmimo, nors pagal įstatymą šie įrašai saugomi 30 dienų. Tais atvejais, kuomet kyla nesutarimas tarp potencialaus KET pažeidėjo ir policijos pareigūno dėl administracinio nusižengimo fakto, registratorių įrašas būtų labai reikšmingu įrodymu. Kai jais nesinaudojama, jie dingsta ar jų negalima pateikti dėl ne visada suprantamų priežasčių, atsiranda pagrįsta abejonė ir dėl pačių policijos pareigūnų parodymų. Nurodo, jog remiantis vaizdo stebėjimo priemonėmis užfiksuotų vaizdo duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklėmis, vaizdo registratoriumi užfiksuotas vaizdo įrašas turėjo būti saugojamas 30 dienų, tačiau tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Pareiškėjas daro pagrįstą išvadą, kad pareigūnas dėl savo aplaidumo ar tikėtina dėl įrodymų nepakankamumo neišsaugojo video medžiagos, ko pasėkoje toks veiksmas yra vertinamas nekaltumo prezumpcijos principu asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn naudai.
2.6. Pareigūnas teismo salėje pats pripažino, jog tarnybinis pranešimas buvo parašytas vėliau, nors data tarnybiniame pranešime rugpjūčio 20 diena. Vairuotojas ne kartą kreipėsi ir į patį pareigūną ir į policijos departamentą, tiek telefonu, tiek raštu, praėjus 10 dienų po baudos skyrimo, gautuose nuorašuose, nebuvo tarnybinio pranešimo. Šis faktas rodo, jog baudą skyręs pareigūnas Š. linkęs ir į parodymų klastojimą.
2.7. Teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik policijos pareigūno tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybės, kurias jie patvirtinto apylinkės teismo posėdyje, bei laikė šiuos įrodymus patikimais ir objektyviais. Kadangi anksčiau aptartų byloje esančių prieštaravimų pašalinti nebėra galimybės, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija bei in dubio pro reo principu, pagal kurį visos nepašalintos abejonės yra aiškinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, skundžiami apylinkės teismo nutartis ir nutarimas panaikinami.
2.8. Policijos pareigūno parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nuoseklūs. Pareigūnas pirminiame paaiškinime nurodė, jog vairuotojas pripažino pažeidimą, nesiginčijo, ant protokolo pasirašė, rodė pareigūnui telefoną, tačiau ne tą su kuriuo kalbėjo, posėdžio metu policijos pareigūnas nurodė, jog asmuo neigė, kad kalbėjo telefonu, nesutiko, o vėliau sakė, kad gailisi, sustabdžius pas vairuotoją nematė mobilaus ryšio telefono.
2.9. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareigūno parodymus paneigia R. K. telefono telekomunikacinių įvykių išklotinė, iš kurio matyti, jog galimo pažeidimo periodu panašiu metu nebuvo fiksuotas nė vienas išeinantis skambutis ar SMS žinutės, ir tikrosios faktinės aplinkybės, pareiškėjas nurodė ir pateikė į bylą nuotraukas, kad jis ketino padėti į vietą navigacinę sistemą, ko pasėkoje šio veiksmo negalima sulyginti su mobilaus telefono naudojimu, kadangi navigacinė sistema nėra telefonas.
2.10. Informacijos netikslumą patvirtina ir paties R. K. filmuota video medžiaga, kuri yra prijungta prie bylos (CD laikmenoje) iš kurios matoma, kad jis nepareiškė sutikimo dėl tariamai padaryto pažeidimo, o policijos pareigūnas bando savo teiginiais suklaidinti R. K., kad jo parašas reiškia, kad jis tik gavo nutarimą, tačiau neperspėja apie atsakomybę, jog parašas gali reikšti sutikimą su protokolu. Policijos pareigūnas kaip tarnautojas elgėsi neprofesionaliai, o siekė įtikinti R. K., jog jis iš tiesų būtų padaręs pažeidimą, kurio nėra padaręs. Teismas elgėsi neaktyviai ir netinkamai, bei priimdamas skundžiamą sprendimą net nesigilino į pateiktą video medžiagą, kuri turi įrodomosios reikšmės šioje byloje dėl netinkamo pareigūno elgesio.
2.11. Be to, jam atvykus į sprendimo priėmimo posėdį policijos komisariate, kitas pareigūnas P. dvigubai padidinęs baudą, patikino, kad priima tokį sprendimą, atsižvelgdamas į tai, jog vairuotojas - pats sutiko su pažeidimu, pasirašydamas protokolą, ir minėjo, jog nesutikimo su pažeidimu atveju, nereikėjo dėti parašo, o kadangi parašas padėtas - tai reiškia sutikimą su pažeidimu. Pažymi, jog nurodomos aplinkybės nėra teisingos, kadangi jis nežinojo dedamo parašo reikšmės.
2.12. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusižengimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Šiame kontekste, be kita ko paminėtina ir tai, kad administracinių nusižengimą procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymą nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai.
2.13. R. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad numatytos tik lengvinančios aplinkybės. Per visą darbo laiką paskutinėje darbovietėje nėra baustas drausmine tvarka. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Šalies argumentai
2.14. Nagrinėjamu atveju patruliuoti privalėjo du, o ne vienas pareigūnas. Būtina asmens patraukimo atsakomybėn pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį sąlyga yra jo kaltės nustatymas, t. y. būtina nustatyti ne tik tai, kad policijos pareigūnai tinkamai stabdė automobilį vairuojantį asmenį, tačiau ir tai, kad asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, matė ir suprato bei turėjo suprasti, jog yra stabdomas, tačiau sąmoningai teisėtam pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepakluso.
2.15. Šiuo atveju pareigūnas Š. patruliavo vienas, o pagal Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymo „Dėl policijos patrulių veiklos instruktavimo patvirtinimo“ įsakyme nurodyta: 7.2. užtikrinti, kad vienas policijos pareigūnas būtų skiriamas patruliuoti tik tarnybą organizuojant policijos poste arba vykdant policinę priemonę ir tik tuo atveju, kai matomumo zonoje yra paskirtas kitas policijos patrulis su transporto priemone arba kitas pėsčiasis policijos patrulis (vieną pareigūną draudžiama siųsti į PRĮR duomenų tvarkymo taisyklėse numatytus A ir B lygio iškvietimus)“. Taigi, šiai dienai nėra žinoma ar pareigūnas Š. tinkamai sustabdė R. K., ar buvo užtikrintas matomumo zonoje paskirtas kitas policijos patrulis su transporto priemone arba kitas pėsčiasis policijos patrulis, t. y. į bylą ši informacija pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta ir šiai dienai nėra žinoma ar pareigūnas sustabdė R. K. pagal visas „Dėl policijos patrulių veiklos instruktavimo patvirtinimo“ taisykles ir jų nepažeidė. Dėl to yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą, kad būtų išaiškintos šios aplinkybės ar patruliuodamas vienas pareigūnas Š. nepažeidė policijos įstatymo ir įsakymų. Vieno pareigūno argumentai negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai byloje. Be to pareigūnas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių padarytą pažeidimą, nors dar pareiškėjo sulaikymo metu teigė, jog tokius įrodymus turi.
Šalies argumentai
2.16. Pareiškėjo sūnus, tuo metu kai pateko į policijos reidą, su draugu ėjo nuo namų link „Maxima“ parduotuvės, kadangi tiek namai, tiek parduotuvė yra greta Plento gatvės, kur ir buvo sustabdytas pareigūno. Jo sūnus pamatęs, kad tėvas yra persekiojamas policijos ir sustabdytas su švyturėliais, priėjo pasidomėti kas atsitiko jo tėvui. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog sūnus priėjo po to, kai jis buvo sustabdytas policijos, nes, (pasak pareigūno jis tai matė), tokiu atveju, jis jau prieš tariamai rašant SMS sūnui, turėjo žinoti ar numatyti pareigūnų veiksmus, tai yra žinoti, kur bus reidas su policijos transporto priemone (kuri nežymėta), ir kad bus persekiojamas, ir priverstinai stabdomas būtent toje vietoje kur buvo stabdomas, o ne kitur, nes susitikimo vietą sūnui, pasak pareigūno versijos, buvo paskirta būtent ten, kur jis buvo sustabdytas policijos.
2.17. Svarbi aplinkybė yra ir tai, jog nuo tariamo pažeidimo pastebėjimo ir jo sustabdymo vietos buvo iki 200 metrų, šį atstumą automobilis mieste, lygiame kelyje, pravažiuoja per apytiksliai 10 sekundžių. Tai reiškia, kad SMS parašymui, sūnui perskaitymui, ir atėjimui, sūnus turėjo tik iki 10 sekundžių laiko, kas galėjo atsitikti tik tuo atveju, jeigu jis būtų iš anksto žinojęs priverstinio stabdymo vietą ir laiką. Be to, į bylą pateiktoje telekomunikacijų bendrovės Telia ataskaitoje techninė informacija rodo, jog valandą laiko iki sustabdymo momento, SMS nebuvo išsiųsta, kas galutinai paneigia nesąžiningo pareigūno iškeltą hipotezę – apie jo neva rašytą SMS žinutę rankomis.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos duomenų vertinimu ir prašo bylą R. K. panaikinti jam paskirtą baudą.
5. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, ir nepagrįstai pripažino R. K. kaltu padarius administracinį nusižengimą remiantis tik vieno liudytojo, jam administracinio nusižengimo protokolą surašiusio policijos pareigūno, parodymais.
6. Vadovaujantis ANK 569 straipsnyje įtvirtinta norma, administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
7. Atsižvelgiantį į byloje surinktą medžiagą, aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada dėl įrodymų pakankamumo šioje byloje apelianto kaltei nustatyti. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareigūno Z. Š. parodymai viso proceso metu buvo dėl esminių faktinių aplinkybių buvo nuoseklūs.
8. 2020 m. gegužės 20 d. pareigūno Z. Š. surašytame administracinio nusižengimo protokole Nr. 95-ANR_P-3251-2020 nurodyta, kad 2020 m. gegužės 20 d. 15 val. 05 min. Plento gatvėje, Širvintose, R. K., vairuodamas automobilį, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone – telefonu. Vėliau tarnybiniame pranešime dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo pareigūnas nurodė, jog 2020 m. gegužės 20 d. eismo saugumui gerinti Širvintų rajono teritorijoje buvo vykdoma prevencinė priemonė pagal planą Nr. 10-IL-8263. Vilniaus AVPK Širvintų r. PK, dirbdamas specialiais ženklais nežymėtu tarnybiniu automobiliu Škoda Superb, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Širvintose, I. Šeiniaus g. ir Plento g. nereguliuojamoje sankryžoje, būdamas automobilyje maždaug 4-6 metrų atstumu iki sankryžos, vykdė pravažiuojančių automobilių kontrolę, buvo stebima kaip laikomasi Kelių eismo taisyklių reikalavimų. 15 val. 05 min. Plento g., sankryžoje, pastebėtas automobilis Audi Q7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas, važiuodamas per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją su įrengtu greičio mažinimo kalneliu, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų, vairuodamas transporto priemonę, rankomis naudojosi mobilaus ryšio priemone (dešinėje rankoje laikė mobilaus ryšio priemonę ir ja naudojosi). Vairuotojas su pažeidimu nesutiko, paaiškino, kad jis nekalbėjo telefonu, tik naudodamasis rankomis telefone peržiūrėjo SMS“. Vėliau atsiliepime į apelianto skundą pirmosios instancijos teismui, pareigūno buvo papildyta, jog – „Sustabdytam vairuotojui R. K. buvo paaiškinta sustabdymo priežastis bei tai, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 20 punkto reikalavimą, kuris draudžia transporto priemonių vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas. R. K. su pažeidimu nesutiko, paaiškino, kad jis telefonu nekalbėjo, juo tik peržiūrėjo SMS žinutę, kurią parašė sūnus. Pažeidėjui paaiškinus, jog Kelių eismo taisyklių 20 punkto reikalavimas draudžia transporto priemonės vairuotojui ne tik kalbėti, bet ir naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jis su pažeidimu sutiko. Už Kelių eismo taisyklių pažeidimą R. K. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Jį pateikus R. K., pastarasis laikė rankoje mobilaus ryšio telefoną, jame naršė, vėliau įrašinėjo pokalbį su policijos pareigūnu. Policijos pareigūnui pakartotinai paaiškinus dėl padaryto pažeidimo, R. K. mobilaus ryšio telefoną padėjo į automobilio daiktadėžę ir sutiko su pažeidimu.“ Tapačias aplinkybes Z. Š. nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – „2020 m. gegužės 20 d dirbo pagal priemonę dėl KET pažeidimų: saugos diržai, telefono naudojimas, su nežymėtu automobiliu. 15 val. 05 min. pastebėjo automobilio vairuotoją, kuris vairuojant naudojasi telefonu. Pro keleivio stiklą matė, kad vairuotojas maigė telefoną dešine ranka. Važiavo apie 20 km/h greičiu. Sustabdžius vairuotoją, pastarasis paaiškino, kad sūnus parašė žinutę ir turėjo atsakyti“.
9. Taigi iš nurodyto akivaizdu, jog pareigūno parodymai, priešingai nei nurodo, apeliantas viso proceso metu buvo nuoseklūs iš esmės nurodant tapačias administracinio nusižengimo aplinkybes. Priešingai nei nurodo apeliantas, pareigūnas nėra nurodęs kitokių aplinkybių, jog apeliantas po pažeidimo būtų gailėjęsis ar panašiai. Taigi, apeliantas remdamasis tik savo asmeniniu vertinimu klaidingai bando interpretuoti pareigūno parodymus, todėl atsižvelgiant į nurodytą, teismas neturi pagrindo abejoti nuosekliais pareigūno Z. Š. parodymais.
10. Apelianto teigimu, pareigūnas galėjo būti šališkas, kadangi 2012 metais tas pats pareigūnas jam surašė administracinio nusižengimo protokolą, o tą pačią dieną, jis su pareigūnu konfliktavo. Visgi, apelianto nurodytos aplinkybės nėra priežastis laikyti, jog pareigūnas jo atžvilgiu galėjo būti šališkas ir dėl to duoti kitokius ar melagingus parodymus.
11. Atkreiptinas dėmesys, jog apie buvusį konfliktą su pareigūnu apeliantas nurodė tik po to, kai buvo priimtas 2020 m. birželio 18 d. Nr. 95-ANR_N-708-2020 nutarimas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytojas A. P., surašęs nutarimą dėl administracinio nusižengimo padarymo ir baudos skyrimo, parodė, jog – „Paklausus, ar nėra sukonfliktavęs su pareigūnu, R. K. pasakė, kad jokių konfliktų nėra“. Šių aplinkybių pats R. K. nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei apeliaciniame skunde nepaneigė. Be to, ir pats pareigūnas nėra nurodęs, jokių aplinkybių dėl įvykusio konflikto, taigi nėra pagrindo pagrįstai manyti, tarp asmenų buvus tokio pobūdžio konfliktą ar santykius, kurie lemtų pareigūno šališkumą apelianto atžvilgiu. Be kita ko, taip pat tai, kad vieną kartą policijos pareigūnas apeliantui paskyrė administracinę nuobaudą, savaime nerodo policijos pareigūno šališkumo, nes įprasti priimami procesiniai sprendimai (kuriuos skundą padavęs asmuo vertina kaip jam nepalankius) savaime nerodo šališkumo. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67). Taip pat, pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes patvirtino savo parašu, o apklaustas teismo posėdyje ir, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei suvokdamas atsakomybę už tai, nurodė tapačias aplinkybes kaip užfiksuota ir tarnybiniame pranešime. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai suabejoti policijos pareigūno nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Apeliantas taip pat nurodo ir tai, jog pareigūno polinkį klastoti duomenis rodo tai, jog jis galėjo suklastoti surašytą tarnybinį pranešimą, kuris galimai surašytas vėliau nei yra nurodyta, kadangi apeliantui šis nebuvo atsiųstas ar parodytas, tačiau tokios apelianto nurodomos aplinkybės yra tik deklaratyvaus pobūdžio prielaidos, kurių nepatvirtina jokia bylos medžiaga.
12. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, jog nėra pagrindo netikėti liudytojo parodymais, nėra nustatyta, jog administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį pareigūnas apkalbėtų, be to, nėra aplinkybių, kurios rodytų, kad pareigūnas gali būti suinteresuotas duoti melagingus ar klaidingus parodymus.
13. Apeliantas savo kaltę taip pat neigia pateiktomis mobiliojo ryšio telefono sąskaitos, išklotinės serija JUP Nr. (duomenys neskelbtini), duomenimis iš kurios matyti, jog nurodytu jo sustabdymo metu, o būtent laikotarpiu nuo 14:18 val. iki 15.16 val., nėra naudojimosi telefono funkcijomis informacijos. Tačiau, kitų aplinkybių kontekste nurodyti duomenys nepaneigia fakto, jog apeliantas vairuodamas transporto priemonę, telefonu naudojosi.
14. Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nutaryje, pateikta išklotinė nepateikia informacijos apie visus telefonu atliekamus veiksmus. Kaip matyti jau iš aukščiau aptartų aplinkybių, pareigūnas nurodė, jog matė, kaip apeliantas naudojosi telefonu dešiniąją ranka, kažką jame spaudė, taigi nenurodo, jog jis būtų kalbėjęs telefonu, tokios informacijos nėra ir apelianto pateiktoje išklotinėje. Tačiau tiek tarnybiniame pranešime tiek ir vėliau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareigūnas nurodė, jog pats apeliantas teigė perskaitęs sūnaus atsiųstą žinutę, informacija, jog apeliantas gavo žinutę yra, taigi, nors apeliantas nurodo, jog į žinutę neatrašė ir tą patvirtiną jo pateiktas išrašas, tačiau tai niekaip nepaneigia to, jog šią žinutę jis galėjo peržiūrėti ir tuo metu buvo pastebėtas ir sustabdytas policijos pareigūno. Kelių eismo taisyklių 20 punkte nurodyta, kad transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų, taigi, atsižvelgiant į nurodytą, net ir nurodytos aplinkybės, tai yra žinutės perskaitymas vairavimo metu yra pakankamas pagrindas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn dėl ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo.
15. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog priešingai nei nurodo pareigūnas, apeliantas su pažeidimu nesutiko, parašą protokole padėjo nesuprasdamas jo reikšmės ir veikiamas psichologinio pareigūno spaudimo. Visgi iš paties apelianto pateikto vaizdo įrašo matyti, jog pats pareigūnas jo klausė ar šis sutinka su pažeidimu, kurį šis beje išdėstė, aiškiai nurodė, už kokį pažeidimą jam yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas, be kita ko, vaizdo įraše užfiksuotą tik paties R. K. užduodami klausimai pareigūnui už ką jam surašytas protokolas, kokie įrodymai tai įrodo. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas iš vaizdo įrašo negalima daryti prielaidos, jog pareigūnas darė psichologinį poveikį R. K., ar jis nesuprastų už kokį pažeidimą jam yra surašomas administracinio nusižengimo protokolas, be to jam paaiškinta ir teisė nesutikti su protokolu. Tai, jog pats R. K. suprato savo teisę nesutikti su protokolu, teikti įrodymus ir pan. patvirtina ir tai, jog po protokolo surašymo jis pats siuntė laiškus su mobiliojo ryšio operatoriaus išklotinėmis, taigi žinojo apie savo teisę nesutikti su pažeidimu. Be kita ko, ir pareigūnas vėliau surašęs nutarimą dėl administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, jog padėtas parašas nepatvirtina asmens kaltės, taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, jog apelianto nurodomos aplinkybės buvo įvertintos priimant nurodytą nutarimą, taigi jo teisė nesutikti su pažeidimu buvo įgyvendinta.
16. Apelianto teigimu, pats pareigūnas ne tik neišsaugojo automobilyje buvusio vaizdo registratoriaus įrašo įstatymų nustatyta tvarka, tačiau taip pat nesiėmė jokių veiksmų visoms administracinio nusižengimo aplinkybėms nustatyti, pavyzdžiui peržiūrint jo telefono įrašus ir panašiai.
17. Apeliantas cituodamas vaizdo įrašų saugojimo taisykles remiasi toliau cituojamomis taisyklėmis, tačiau ne punktu reglamentuojančiu vaizdo įrašų iš tarnybinių transporto priemonių saugojimą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. patvirtintas Vaizdo stebėjimo priemonėmis užfiksuotų vaizdo duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių 42.1 punktas numato, jog vaizdo duomenų prižiūrėtojas turi užtikrinti, kad vaizdo stebėjimo priemonėmis, įrengtomis tarnybinėse transporto priemonėse, užfiksuoti vaizdo duomenys būtų saugomi ne trumpiau kaip 15 dienų, tačiau ne ilgiau kaip 60 dienų. Taigi, tarnybiniuose automobiliuose užfiksuoti vaizdo duomenys yra saugomi ne ilgiau kaip 15 dienų, po to automatiniu būdu yra ištrinami. Apeliantas prašymą dėl įrodymų pateikimo pateikė 2020 m. birželio 6 d., taigi praėjus daugiau nei 15 dienų po užfiksuoto pažeidimo, todėl tarnybiniame automobilyje užfiksuoti vaizdo duomenys pasibaigus jų saugojimo laikui automatiškai buvo ištrinti ir jų peržiūrėti nebuvo galimybės. Be kita ko, apeliantui sutikus su administracinio nusižengimo protokolu ir nesutikimą dėl jo pareiškus tik praėjus daugiau nei 20 dienų, nebuvo pagrindo šiuos įrodymus saugoti. Apelianto teigimu, pareigūnas pats galėjo atlikti įrodymų patikrinimą ar juos surinkti, tačiau akivaizdu, jog net ir telefono apžiūra tiesiogiai nepatvirtintų, jog juo buvo naudotasi, kadangi tokie duomenys (pavyzdžiui žinutės perskaitymas ar naršymas internete), neatsispindi paprastoje telefono apžiūroje.
18. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantas pareigūno buvo sustabdytas neteisėtai, kadangi pagal „Dėl policijos patrulių veiklos instruktavimo patvirtinimo“ įsakymo 7.2. punktą vienas pareigūnas patruliuoti gali tik esant tam tikroms aplinkybėms - tuo atveju, kai matomumo zonoje yra paskirtas kitas policijos patrulis su transporto priemone arba kitas pėsčiasis policijos patrulis. Visgi nurodyti apelianto argumentai nėra pagrįsti.
19. Nagrinėjamo įvykio metu galiojusio 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ Nr. 5-V-673 7.2 punkte, keistame 2013 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 336, numatyta, kad vienas policijos pareigūnas gali būti skiriamas patruliuoti tik šviesiu paros metu ir tik tose teritorijose, kur patruliui būtų garantuota skubi pagalba. Taigi, nagrinėjamu atveju pareigūnas nurodė, jog jam buvo pavesta patruliuoti pagal priemonę dėl KET pažeidimų: saugos diržai, telefono naudojimas, su nežymėtu automobiliu, tarnyba atlikta šviesiu paros metu. Taigi akivaizdu, jog pareigūnui buvo pavesta atlikti veiksmus vykdant prevencinę priemonę pagal patvirtintą planą, todėl nurodytos aplinkybės nekelia abejonių, jog pareigūno veiksmai buvo atliekami laikantis taisyklių bei pagal oficialų pavedimą ir leidimą atlikti tokius veiksmus.
20. Apeliantas taip pat nurodo, jog pareigūno dėstomas aplinkybes dėl žinutės sūnui išsiuntimo paneigia tai, jog neįmanoma, kad sūnus būtų iš anksto žinojęs kur bus sustabdytas apeliantas ir dėl to atėjęs į jo sustabdymo vietą. Visgi, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog nurodyta situacija yra tik paties apelianto interpretacija. Tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, tiek ir bylą nagrinėjant teisme ar tarnybiniame pranešime, pareigūnas nurodė, jog apeliantas sustabdytas teigė, jog sūnus parašė žinutę ir jis turėjo atsakyti, tačiau niekur nenurodo, jog apeliantas būtų paskyręs susitikimo vietą ar tai, jog tokios aplinkybės rodytų, apelianto kaltumą. Taigi, nurodytas aplinkybes ir jų paaiškinimą nurodo tik pats apeliantas, tačiau jos nėra niekaip susijusios bei nei patvirtina nei paneigia kokias nors administracinio nusižengimo aplinkybes.
21. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog įvykio metu jis rankose laikė navigacijos prietaisą ir jį norėjo įdėti į dėklą. Vairuojant transporto priemones nėra draudžiama naudotis navigacijos įrenginiais, t. y. nustačius juose kelionės maršrutą sekti jų nurodymus, tačiau navigacijos prietaiso laikymas rankose ar kitoks naudojimasis juo rankomis, vairuojant transporto priemonę, neabejotinai laikytinas veikla nesusijusia su transporto priemonės vairavimu, blaškančia vairuotojo dėmesį. Taigi, net jei nagrinėjamu atveju būtų nustatyta, jog apeliantas įvykio metu iš tiesų naudojosi ne mobiliojo ryšio telefonu, o navigacijos įrenginiu, tokie jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip Kelių eismo taisyklių 20 punkto pažeidimas.
22. Apeliantas taip pat pateikia teismų praktiką bei įstatymo nuostatas dėl teisingos bausmės paskyrimo, tačiau neišreiškia prašymo sumažinti ar pakeisti jam paskirtą baudą. Visgi nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, jog apeliantui policijos pareigūno surašytu administracinio nusižengimo protokolu skirta pusė minimalios už nagrinėjamą administracinį nusižengimą skirtinos baudos, tačiau jam nesumokėjus baudos iki nurodyto termino, skirta minimalaus dydžio bauda. Apeliantas skunde nurodo, jog jis nėra baustas drausminėmis nuobaudomis, taip pat nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, visgi atsižvelgiant į nurodytą, taip pat tai, jog apeliantas ankščiau jau yra baustas administracine tvarka, bei tai, jog jam skirta minimali ANK 417 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bauda, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sumažinti paskirtos baudos dydį.
23. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu skundžiama nutartis nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos, įrodymų vertinimo ar kitų teisės principų ir yra pagrįsta. Atsižvelgiant į išdėstytą, naikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.