Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „THE7“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4977-567/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Elgama Elektronika“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pateikus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „THE7“ Lietuvos arbitražo teisme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Elgama Elektronika“ 2013-07-16 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir Lietuvos arbitražo teisme pareikšto ieškinio reikalavimų dėl 150 100,5 Lt priteisimo užtikrinimui areštuoti atsakovui UAB „THE7“ priklausantį turtą, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims bei juo kitaip disponuoti, įskaitant (bet neapsiribojant) draudimą areštuotą turtą parduoti, dovanoti, nuomoti, mainyti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti iš jo kylančias teises, tačiau leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu. Laikinąsias apsaugos priemones prašė taikyti tokiu eiliškumu: areštuoti nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – kilnojamąjį turtą, turtines teises, įskaitant, bet neapsiribojant teises į dividendus ar kitokį pelno paskirstymą, nesant tokio turto ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose atidarytose sąskaitose.

Ieškovas UAB „Elgama Elektronika“ 2013-10-02 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir Lietuvos arbitražo teisme pareikšto ieškinio reikalavimų dėl 150 100,50 Lt priteisimo užtikrinimui areštuoti atsakovui UAB „THE7“ priklausantį turtą tokiu eiliškumu: areštuoti nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – kilnojamąjį turtą, turtines teises, įskaitant, bet neapsiribojant teises į dividendus ar kitokį pelno paskirstymą, tokio turto nesant ar jo nepakankant – pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose atidarytose sąskaitose. Teigė, kad antstolis R. Budreika, vadovaudamasis prieš tai nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi, be dviejų atsakovui priklausančių automobilių arešto, taip pat buvo areštavęs ir atsakovui priklausančias lėšas. Tačiau Kauno miesto apylinkės teismas, tenkindamas atsakovo UAB „THE7“ skundą dėl antstolio veiksmų, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi panaikino antstolio 2013 m. liepos 24 d. ir 2013 m. liepos 30 d. patvarkymus dėl lėšų išmokėjimo sustabdymo, t. y. panaikino atsakovui priklausančių lėšų areštą, nes Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi areštuodamas atsakovo UAB „THE7“ turtą, konkrečiai nenurodė, jog nesant nekilnojamojo turto, turi būti areštuojamos ir atsakovo lėšos, esančios kredito įstaigose atidarytose sąskaitose. Ieškovas teigė, kad šiuo atveju, nesant kito atsakovui priklausančio turto, ieškovo reikalavimų užtikrinimui yra būtina taikyti atsakovo lėšų areštą. Nurodė, kad pagal teismų praktiką ir materialinės teisės normas, kilnojamieji daiktai ir piniginės lėšos yra skirtingi civilinių teisių objektai (CK 1.97 str. 1 s., 1.98 str. 1 d., 1.100 str.), o CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintos dvi skirtingos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, t. y. kilnojamųjų daiktų areštas ir piniginių lėšų areštas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skundžiamoje nutartyje teismas patikslino, kad areštuotas turtas apima ne kilnojamuosius daiktus, bet kilnojamąjį turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo UAB „Elgama Elektronika“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvuodamas tuo, kad dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių šalių yra priimta ir įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis. Teismas taip pat savo iniciatyva išaiškino šią nutartį.

Taigi, kaip minėta, šia skundžiama teismo nutartimi yra išnagrinėti du klausimai, t. y. ieškovo UAB „Elgama Elektronika“ prašymo iš esmės papildomai taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo, o taip pat teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išaiškinimo. Teismas pažymi, kad iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog paskutiniu klausimu nutarties rezoliucinėje dalyje nėra pasisakyta, tačiau, kaip žinia, apibūdinant procesinio dokumento esmę, būtina remtis ne atskiromis tokio dokumento dalimis, t. y. rezoliucine, aprašomąja ar motyvuojamąja dalimi, o vertinti jo visumą. Iš skundžiamos nutarties motyvų akivaizdu, jog teismas faktiškai sprendė dėl teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties išaiškinimo, o dėl tokios nutarties gali būti teikiamas atskirasis skundas CPK nustatyta tvarka (CPK 278 str. 4 d.).

Dėl teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties išaiškinimo

Apeliantas atsakovas UAB „THE7“ iš esmės nesutinka su teismo nutartimi dėl ankstesnės teismo nutarties išaiškinimo.

Pirmiau buvo minėta, kad teismas skundžiamoje nutartyje šiuo klausimu nurodė, kad teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštuojant turtą – nekilnojamasis ir kilnojamasis – yra areštuojamos taip pat ir pinigines lėšas, esančios pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Pažymėta, jog ieškovui nesutinkant su antstolio veiksmais ar antstoliui atsisakant atlikti procesinius veiksmus, jis turi teisę teikti skundą dėl antstolio veiksmų CPK 510 ir 512 straipsniuose nustatyta tvarka.

Teismas, remdamasis toliau išdėstytais motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis šiuo klausimu yra neteisėta bei nepagrįsta, todėl naikintina (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip žinoma, pagal CPK 278 straipsnio 1 dalį, jeigu sprendimas ar nutartis, priimti išnagrinėjus bylą, yra neaiškūs, juos priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, išaiškinti priimtą sprendimą ar nutartį, nekeisdamas jų turinio. Teismo sprendimą ar nutartį leidžiama išaiškinti, jeigu jis dar yra neįvykdytas, taip pat jeigu nepasibaigė terminas, per kurį jis priverstinai gali būti įvykdytas. Taigi nutarties, kaip teismo procesinio sprendimo, išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslios ar neaiškios nutarties trūkumus, ją sukonkretinant ar patikslinant, taip pat, jeigu tai būtina, papildomai išaiškinti teismo nutarties rezoliucinę dalį, faktinius ir teisinius nutarties motyvų aspektus.

Teismas sutinka su apelianto argumentais, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tokiu būdu išaiškinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį, kurią, jos teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi paliko nepakeistą. Taigi, ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi.

Minimoje teismo nutartyje nurodyta, kad areštuojamas atsakovui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, detaliai neįvardinama, kokie konkretūs turto objektai yra areštuojami. Kaip žinia, CPK 145 straipsnio 1 dalis reglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių rūšis: 1) nekilnojamojo turto areštas; 2) įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo; 3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas; 4) atsakovui priklausančio daikto sulaikymas ir kt. Taigi įstatymas konkrečiai nustato areštuotinų objektų sąrašą. Tiesa, šios nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, jog areštuojamas ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas, esantis pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, įkeisti, juo garantuoti, laiduoti už savo ar kitų asmenų prievoles ar kitaip jį apsunkinti, leidžiant atsakovui UAB „THE7“ atlikti mokėjimus darbo užmokesčiui, privalomiems mokesčiams į valstybės biudžetą, Sodrai ir atsiskaitymui su ieškovu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ši nutartis turi vykdomojo dokumento teisinį statusą, akivaizdu, jog apeliantas atsakovas UAB „THE7“ teisus teigdamas, kad toks nurodymas nesuteikia pagrindo spręsti, jog laikinosios apsaugos priemonės taikytos taip pat ir lėšų atžvilgiu bei vykdant šią teismo nutartį jas areštuoti. Šiuo klausimu apeliantas, be kita ko, teisingai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys nagrinėjamos kategorijos bylose taip pat patvirtina tokią išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009, 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007 ir kt.; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1851/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1776/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, kad teismas, skundžiama nutartimi išaiškinęs teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės pakeitė jos turinį ir tokiu būdu pažeidė pirmiau nurodytų proceso teisės normų nuostatas (CPK 278 str. 1 d., 185 str., 329 str. 1 d.).

Dėl atsisakymo priimti ieškovo prašymą papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu

Kaip minėta, teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „Elgama Elektronika“ papildomą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvuodamas tuo, kad šiuo klausimu jau yra priimta teismo nutartis tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Tačiau dėl šios teismo nutarties dalies atskirasis skundas nėra paduotas.

Teismas, remdamasis nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis, sprendžia, kad teismo nutartis šiuo klausimu priimta pažeidžiant CPK 2 straipsnyje nustatytus civilinio proceso tikslus, tai yra pareigą tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas bei priimant sprendimus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, o taip pat proceso koncentracijos ekonomiškumo principus, pagal kuriuos, be kita ko, privalu užkirsti kelią procesui vilkinti, siekti, kad įsiteisėjusius teismo sprendimus/nutartis būtų galima įvykdyti per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau, etc.

Kaip žinia, CPK 320 straipsnio 1 dalis nurodo, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, remdamasis pirmiau paminėtais argumentais, o taip pat faktinėmis šios bylos aplinkybėmis sprendžia, kad šiuo atveju yra būtina peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas (CPK 320 str. 2 d.). Apie ketinimą peržengti šias ribas teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sprendžiama ne dėl teismo sprendimo ar nutarties, kuria byla užbaigiama nagrinėti, o dėl teismo nutarties, priimtos tarpiniu procesiniu klausimu – sprendžiant dėl prašymo papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; kad pagal CPK 144 straipsnio 3 dalį, klausimai dėl minimų priemonių taikymo gali būti keliami ir sprendžiami ne tik bet kurioje civilinio proceso stadijoje, bet netgi nepareiškus ieškinio, o taip pat siekiant tinkamai įgyvendinti pirmiau išvardintų civilinio proceso principų reikalavimus – apie šį savo ketinimą dalyvaujančius byloje asmenis teismas neinformuoja (CPK 185 str.).

Prieš pradėdamas nagrinėti klausimą dėl šios teismo nutarties dalies teisėtumo bei pagrįstumo, teismas laiko, jog yra tikslinga pažymėti faktines bylos aplinkybes, kurios patvirtina ketinimo peržengti skundo ribas pagrįstumą.

Kaip minėta, ieškovas į Vilniaus apygardos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdamas, kad būtų užtikrintas Lietuvos arbitražo teisme pareikšto ieškinio reikalavimų dėl 150 100,5 Lt priteisimo įvykdymas, kreipėsi 2013-07-16. Teismas šį prašymą išnagrinėjo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi ir jį patenkino areštuodamas atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, atmetęs kaip nepagrįstą atsakovo atskirąjį skundą, šią teismo nutartį paliko nepakeistą. Antstolis, vykdydamas šią teismo nutartį, aprašė ir areštavo du atsakovui priklausančius 29 000 Lt vertės automobilius, o taip pat lėšas, tai yra 121 100,5 Lt, esančias AB Swedbank banke ir sustabdė šių lėšų išmokėjimą. Kauno miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patenkino atsakovo UAB „THE7“ skundą ir pripažinęs antstolio veiksmus aprašant bei areštuojant atsakovo pinigus, esančius banko sąskaitose neteisėtais, panaikino atitinkamus jo 2013 m. liepos 24 d. ir 2013 m. liepos 30 d. patvarkymus dėl lėšų išmokėjimo sustabdymo (civilinė byla Nr. 2-17573-748/2013). Teismas sprendė, kad antstolis peržengė teismo nutartyje nustatytas turto arešto ribas. Gavęs ieškovo UAB „Elgama Elektronika“ atskirąjį skundą, šis teismas su juo sutiko ir 2013 m. spalio 11 d. nutartimi pasinaikino pirmesnę nutartį, kuria antstolio veiksmai pripažinti neteisėtais. Iš duomenų, esančių teismų informacinėje LITEKO sistemoje, matyti, jog dėl šios teismo nutarties yra pateiktas ir priimtas atsakovo atskirasis skundas, o apeliacinės instancijos, tai yra Kauno apygardos teismo, posėdis byloje yra paskirtas 2014-01-20 (civilinė byla Nr. 2S-2502-657/2013). Taigi, minėta Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis nėra įsiteisėjusi, taip pat nebuvo sprendžiama dėl skubaus jos vykdymo.

Be to, kaip minėta, skundžiamoje nutartyje teismas, atsisakydamas priimti ieškovo prašymą, nurodė, kad nesutikdamas su antstolio veiksmais ar jam atsisakant atlikti procesinius veiksmus, jis turi teisę teikti skundą dėl antstolio veiksmų CPK 510 ir 512 straipsniuose nustatyta tvarka.

Taigi nagrinėjamoje byloje yra susidariusi situacija, kai ieškovo dar 2013-07-16 pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki šiol iš esmės nėra baigtas išspręsti, o, turint omenyje tai, kad yra rasta bei areštuota vien tik pirmiau paminėtos vertės kilnojamasis turtas – jo ieškininių reikalavimų įvykdymas nėra pakankamai užtikrintas, taip pat jau yra pradėtas procesas dėl antstolio veiksmų ir gali būti inicijuotas naujas procesas, – leidžia spręsti, jog teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių papildymo, kurį išnagrinėjus, akivaizdu, būtų baigtas spręsti kilęs ginčas šiuo tarpiniu procesiniu klausimu – yra pažeidžiami civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitų prieš tai paminėtų principų reikalavimai, o taip pat asmens teisė į tinkamą teisminę gynybą. Kaip žinia, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, jos gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek bet kurioje civilinio proceso stadijoje, viena laikinoji apsaugos priemonė gali būti pakeičiama kita, ir šių klausimų nagrinėjimui įstatymas nustato itin trumus terminus (CPK 144 str. 1, 3 d., 148 str. 1 d., 147 str. 1 d.). Taigi teismo įsitikinimu, šios faktinės aplinkybės patvirtina reikalingumą nagrinėjamoje byloje peržengti atskirojo skundo ribas.

Iš paminėtų faktinių bylos aplinkybių, taip pat ieškovo prašymo turinio matyti, kad 2013-10-02 ieškovas iš esmės pateikė prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. atskirai prašė areštuoti pinigines lėšas, esančias sąskaitose, atidarytose kredito įstaigose, prašė konkrečiai įvardinti taikomų priemonių eiliškumą. Be to prašymą ieškovas grindė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, tai yra tuo, kad panaikinus antstolio patvarkymus dėl lėšų arešto, areštuoto 29 000 Lt vertės kilnojamojo turto nepakanka užtikrinti jo ieškinio reikalavimams dėl 150 100,50 Lt priteisimo (CPK 144, 185 str.). Remdamasis paminėtomis aplinkybės, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovo UAB „Elgama Elektronika“ 2013-10-02 pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo traktuoti kaip pakartotinį ir atsisakyti jį priimti vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis (CPK 185 str., 144 str., 145 str.).

Remdamasis prieš tai išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pirmiau nurodytus klausimus, neteisingai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės principus bei normas, dėl to skundžiamą teismo nutartį panaikina (CPK 329 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad dėl prašymų priėmimo sprendžia pirmosios instancijos teismas, klausimą dėl ieškovo prašymo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones priėmimo, teismas grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 147 str. 1, 2 d., 185 str., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį.

Klausimą dėl ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Elgama Elektronika“ prašymo papildomai taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.