- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-18
- Bylos Nr.
- 2-1776/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00222-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- R. P., M. L., A. B., D. S., S. Š., G. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-643-212/2013 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Runikos“ komercija ieškinį atsakovams M. L., A. B., R. P., D. S., S. Š., G. S. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovų solidariai 3 178 215,64 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovams priklausantį turtą ieškinio sumai, nes nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškinio suma yra didelė, atsakovai gali perleisti turtą arba jį paslėpti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo esant nepakankamai – pinigines lėšas, uždraudžiant atsakovams areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar bet kokiu kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims bendrai 3 200 000 Lt sumai. Teismas atsakovams leido iš areštuotų piniginių lėšų kas mėnesį naudotis 1 000 Lt suma, būtinoms gyvenimo išlaidoms. Nurodė, kad ieškovo reikalavimo suma gan didelė, ginčo dalykas susijęs su kreditorių interesų patenkinimu, todėl sprendė, kad ieškovo manymas pagrįstas- nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai
A. R. P. (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo skundžiamą nutartį pakeisti, netaikant arešto jo piniginėms lėšoms (b. l. 31-32). Mano, kad ieškinio užtikrinimui užtektų apelianto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto arešto. Teismo leistos naudoti 1000 Lt sumos nepakanka būtinoms gyvenimo išlaidoms padengti, nes apelianto šeima praktiškai gyvena tik iš jo atlyginimo. Be to, net pagal teismo sprendimą iš apelianto atlyginimo galėtų būti išieškoma tik 20 procentų sumos, o skundžiama nutartimi iš jo išskaitoma apie 70 procentų pajamų, nes apelianto atlyginimas siekia 3800 Lt mėnesiui.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į pareikštą atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Atskiruoju skundu kvestionuojamas nutarties dalies, kuria apelianto R. P. piniginėms lėšoms taikytas areštas, teisėtumas ir pagrįstumas, todėl apeliacijos dalyką sudaro klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones šiam apelianto turtui.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Atsakovas gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.).
Nagrinėjamoje byloje ieškiniu iš apelianto solidariai su kitais atsakovais prašoma priteisti 3 178 215,64 Lt žalos atlyginimo. Tokio ieškinio suma apelianto fizinio asmens atžvilgiu neabejotinai laikytina keliančia padidintą būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones pareikšto ieškinio apimtyje (CPK 144 str. 1 d.). Apeliantas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų pagrįstumo, iš esmės nesutikdamas tik su jų taikymo apimtimi. Jo manymu, taikytas piniginių lėšų areštas yra perteklinis, nes ieškinio reikalavimų užtikrinimui turėtų pakakti jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto arešto. Tuo tarpu teismo leidžiamos naudoti iš areštuotų lėšų 1 000 Lt sumos jo šeimai pragyvenimui nepakanka.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, jos priėmimo metu teismui nebuvo žinomi duomenys apie apeliantui priklausantį konkretų turtą. Todėl teismas nurodė, kad pirmiausia turėtų būti areštuojamas apelianto nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas ir tik jo nesant ar nepakankant – piniginės lėšos, surasti turtą ir aprašyti pavesdamas antstoliui, į kurį kreipsis ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Juolab, kad iš areštuotų piniginių lėšų apeliantui buvo leista kas mėnesį naudoti 1 000 Lt dydžio sumą būtinoms gyvenimo išlaidoms. Be to, iš Turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad ieškovo reikalavimų vykdymo užtikrinimui nagrinėjamoje byloje skundžiamos nutarties pagrindu areštas yra taikytas apelianto nekilnojamajam ir registruotam kilnojamam turtui. Taigi, realiai apelianto piniginių lėšų areštas šioje byloje ir nėra realizuotas, jis gali būti realizuotas tik nesant ar nepakankant kito turto (tiek apelianto, tiek kitų atsakovų) ir tokiu atveju piniginių lėšų areštas būtų iš esmės vienintelė ir realiai pagrįsta galimybė užtikrinti ieškinio reikalavimus
Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra įstatyminio pagrindo. Tuo tarpu kiti argumentai, realiai neegzistuojant apelianto skundžiamam piniginių lėtų areštui, nebeturi reikšmės sprendžiant ginčą, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Pažymėtina, kad pasikeitus aplinkybėms, dėl ko pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas vis tik taptų pernelyg varžantys apelianto interesus (tarkim, piniginėms lėšoms visgi būtų pritaikytas areštas), esant pagrindui, apeliantas gali pateikti laikinąsias apsaugos priemones taikiusiam teismui prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą (CPK 148 straipsnis). Galimybė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja viso proceso metu, jos neriboja antstolio byloje atliekami veiksmai. Tai reiškia, kad po turto apyrašo sudarymo ir konkretaus turto arešto apeliantas turi teisę kreiptis į teismą prašydamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti kitą konkretų turtą.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.