Panevėžio apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant bankrutavusios UAB „Runikos“ komercija bankroto administratoriui A. M., ieškovo atstovei adv. Jolantai Voroneckienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Runikos“ komercija ieškinį atsakovui G. S. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 dienos nutartimi ieškovui UAB „Runikos“ komercija (toliau-bendrovė) iškelta bankroto byla. Bankrutuojančios bendrovės administratoriumi paskirtas Š. A. K.. Panevėžio apygardos teismo 2013-10-28 nutartimi bankroto administratoriumi paskirtas A. M., mirus pirmiau paskirtam administratoriui. Ieškovas, atstovaujamas naujojo bankroto administratoriaus, nagrinėjant bylą iš naujo(Lietuvos apeliacinis teismas 2014-05-20 nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas) pateikė atsisakymą nuo ieškinio atsakovų M. L., A. B., R. P., D. S., S. Š. atžvilgiu ir pateikė naują ieškinį atsakovo G. S. atžvilgiu. Panevėžio apygardos teismas 2014-08-28 nutartimi priėmė atsisakymą nuo ieškinio ir bylą atsakovų M. L., A. B., R. P., D. S., S. Š. nutraukė(t. 3,b.l.152) Pateiktą ieškinį atsakovui G. S. priėmė. Atsakovas G. S. dirbo bendrovės direktoriumi nuo 2009-09-10 iki 2010-05-31.

Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis procesiniame įstatyme suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tinkamam įrodinėjimo taisyklės taikymui aktualus yra ir įrodymų pakankamumo klausimas. Įrodymų pakankamumo taisyklė, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuriuo vadovaujantis išvada apie faktą gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikra abejonė, tačiau įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Visais atvejais išlieka šalies pareiga įrodyti tą privalomą visetą bei įrodymų ryšį su byla (CPK 178, 180 str. str.).

Įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia teisės aktuose jam imperatyviai nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas.

Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad, esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).

Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir teiktų paslaugas).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės vadovo įmonei vadovavusio nuo 2009-09-10 iki bankroto bylos iškėlimo, civilinės atsakomybės klausimas. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tame pačiame punkte kalbama, kad vadovas privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nuo to momento, kai jis sužino kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi.

Nagrinėjamu atveju byloje įrodyta, kad įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė ūkinę-komercinę veiklą. Taip pat nustatyta, kad įmonė jau 2006 m. pabaigoje buvo nemoki, jos mokėtinos sumos viršijo įmonės ½ dalį turimo turto. Su šia aplinkybe sutiko ir ieškovas, tačiau jis teigė, kad neturi įrodymų anksčiau dirbusių vadovų kaltei pagrįsti. Buvę įmonės vadovai, iki atsakovas tapo įmonės vadovu, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo siekis atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti ūkinę–komercinę veiklą nedavė teigiamų rezultatų, ir įmonė nesugebėjo subalansuoti esamos situacijos. Komercinės ūkinės veiklos vykdymas negali pašalinti atsakovo atsakomybės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas, nors ir dirbo trumpą laiką, tačiau neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nes, pasirašydamas bendrovės turto balansą už 2009 metus ir matydamas, kad įmonės skolos kiekvienais metais tik auga, privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas, laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Ieškovas teigia, kad atsakovo padaryta žala yra lygi 226 642,91 Lt. Šį žalos dydį ieškovas grindžia pridėdamas kreditorių sąrašą, kuriame skolos atsiradimo pradžią nurodo nuo atsakovo darbo pradžios, t.y. 2009-09-10 iki 2010-05-31( t. 3,b.l.147-148). Ieškovas teigia, kad atsakovo darbo laikotarpiu per pus sumažėjo įmonės turtas, o skolos išaugo. Atsakovas teigia, kad pradėjęs dirbti, jis atliko turto inventorizaciją ir nustatė, kad dalis turto nėra nurašyta, todėl jį nurašius, įmonės turtas ir sumažėjo. Šį atsakovo teiginį paneigia byloje esanti Specialisto išvada, kurioje teigiama, kad 2009-12-01 atsakovas kaip įmonės direktorius priėmė įsakymą, kurio įsakė atlikti metinę turto inventorizaciją, sudarė komisiją, tačiau inventorizacijos dokumentai tyrimui nepateikti(t. 3,b.l. 177-178). Atsakovas būdamas rūpestingas ir atidus, tikrai turėjo visas galimybes pateikti rašytinius įrodymus apie turto nurašymą, jam pradėjus dirbti. Atsakovas nesutinka, kad pateiktame ieškovo kreditorių sąraše nurodytos kreditorių finansinės sumos yra jo veiksmais padaryta žala. Teismo posėdžio metu jis pripažino, kad gal 3000 Lt žalą jis yra padaręs. Atsakovo atstovas teigia, kad pateiktas kreditorių sąrašas negali būti pagrindu pripažinti, kad atsakovas padarė žalą įmonei, nes atsakovo darbo laikotarpiu dalis skolų padengta. Tai patvirtina byloje esanti lentelė, kurią pateikė ankstesnis administratorius(t. 2,b.l. 18-19 ir 54). Byloje pateiktas UAB „Runikos“ komercija darbuotojų, atleistų ir dirbančių darbe mokėtinų sumų lentelė(t.4,b.l.5-7). Įsiskolinimai darbuotojams nurodyti minėtoje lentelėje nesutampa su ieškovo pateiktais duomenimis lentelėje prie pareikšto ieškinio, ji taip pat skiriasi ir nuo ankstesnio administratoriaus pateiktų duomenų. Teismas mano, kad atsakovas savo veiksmais nepadarė žalos bendrovei, kai atleidžiant darbuotojus iš darbo buvo priskaičiuotos išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Todėl ieškinys mažintinas priskaičiuotų kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir išmokėtas išeitines išmokas 32 982,88 Lt sumai(t.4,b.l.6). Ieškovas nepateikė neginčytinų įrodymų, kad kreditoriaus VMI kreditorinis reikalavimas susidarė per atsakovo darbo laikotarpį. Iš pateikto VMI kreditorinio reikalavimo (t.4,b.l.8-9) neaišku už kurį laikotarpį yra priskaičiuotas PVM mokestis, delspinigiai nuo jo ir kiti mokesčiai. Vien ta aplinkybė, kad teismas patvirtino VMI kreditorinį reikalavimą 78 195,26 Lt sumai nereiškia, kad jis susidarė būtent atsakovo darbo laikotarpiu, o nėra kilęs iš ankstesnių privalomų mokesčių nemokėjimų. Administratorius turi visas galimybes paprašyti VMI, kad paaiškintų kada už kokį laikotarpį yra priskaičiuoti mokesčiai. Todėl šia suma ieškinys taip pat mažintinas. Iš byloje pateiktų VSDFV Panevėžio skyriaus duomenų matyti, kad per atsakovo darbo laikotarpį skola VSDFV padidėjo 5420,14 Lt ir 69,40 Lt priskaičiuoti delspinigiai, todėl tik šios sumos ir laikytinos atsakovo veiksmais padaryta žala, o ne visas patvirtintas VSDFV kreditorinis reikalavimas, kuris susidarė iki atsakovas pradėjo dirbti vadovu. Viso atsakovo veiksmais padaryta žala 5489,54 Lt.(t. 4,b.l.11). Vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas konstatuoja, kad bankroto administratoriui nesistengiant teikti įrodymus apie kreditorinių reikalavimų atsiradimo pradžią, atleidžiant buvusius bendrovės akcininkus ir vadovus nuo civilinės atsakomybės, atsisakant nuo ieškinio jų atžvilgiu, negalima visos atsakomybės taikyti tik paskutiniam dirbusiam vadovui. Kaip minėta, įmonė nemoki tapo dar 2006 metais, specialisto išvada patvirtinama, kad dirbant direktoriumi M. L. virš 100 000 Lt pinigų pervesta į jo asmeninę sąskaitą, nors tai buvo lėšos už atliktus įmonės darbus, pagrindinis įmonės akcininkas gautas lėšas pervedinėdavo į savo sąskaitą, nors puikiai žinojo, kad bendrovė nemoka kreditoriams už suteiktas paslaugas, įsigytas medžiagas ir pan., todėl pradėjus dirbti direktoriumi atsakovui G. S. reikėjo laiko susipažinti su įmonės finansine padėtimi, atlikti turto inventorizavimą ir kt., todėl nebūtų sąžininga ir teisinga teigti, kad skola atsiradusi tik pradėjus jam dirbti jau traktuotina kaip žala. Teismas lygina ieškovo pateiktą kreditorių lentelę su skolos atsiradimo pradžiomis(t. 3,b.l.147-148, ir t.4,b.l.20-22) su lentele, kurią buvo pateikęs ankstesnis administratorius(t. 2,b.l. 18-19), kurioje skolos atsiradimo pradžios skiriasi, nors kreditoriai yra tie patys ir jų sumos yra tokios pat. Įvertinęs minimų lentelių duomenis, teismas konstatuoja, kad nepagrįstai ieškovas į žalos dydį įskaičiuoja kreditoriaus J. B., UAB „Turina“, UAB „Lintra“, E. K., UAB „Ramirent“, UAB „Rodex“ kreditorinius reikalavimus, nes jie atsirado iki atsakovas pradėjo dirbti įmonės vadovu. Todėl ieškinys šių kreditorių sumai mažintinas ir tai yra 10 613,22 Lt. Vadovaujantis teisingumo principu, teismas mažina ieškinio reikalavimus tų kreditorinių reikalavimų sumoms, kurie atsirado tik pradėjus atsakovui dirbti vadovu dvejų mėnesių laikotarpiui, nes teismas skaito, kad dviejų mėnesių laiko pakako atsakovui susipažinti su įmonės ūkine komercine veikla bei jos finansine padėtimi, todėl iki 2009-12-01 atsiradę kreditoriniai reikalavimai netraktuotini kaip atsakovo veiksmais padaryta žala ir tai yra kreditoriai: 116-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija(720 Lt), Beržų 25-ojo namo savininkų bendrija (200 Lt), UAB „Cramo“(1746,89 Lt), UAB „Dauvidės prekyba“ (139 Lt), UAB „Isveta ir Ko“(2378,16 Lt), G. B. įmonė „Langemė“(9035 Lt), UAB „Lintra“ (5950 Lt), UAB „Morita“ (4570,45 Lt), UAB „Tebūnie švara“(58,08 Lt). Viso kreditorinių reikalavimų suma 24 797,58 Lt. Atmestinas ieškovo teiginys kaip nepagrįstas ir pažeidžiantis pagrindinius CPK principus, kad atsakovas tik pradėjęs dirbi, tą patį mėnesį turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Sutiktina su atsakovo teiginiu, kad jis buvo priimtas į darbą ne dėl to, kad parašytų pareiškimą teismui sekančią darbo dieną kai pradėjo dirbti, bet vykdyti komercinę-ūkinę veiklą. Tačiau susipažinus su bendrovės komercine-ūkine veikla, su bendrovės finansine atskaitomybe, įvertinus faktinę bendrovės padėtį, atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, o ne toliau vykdęs veiklą, kurios rizika nepasiteisino. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas jo darbo laikotarpyje nėra sudaręs jokių ilgalaikių nenaudingų įmonei sutarčių, nėra pasirašęs jokių įsipareigojimų ar laidavimų. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 straipsnis). Dėl to konstatuotina, kad yra atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys. Esant visoms atsakovo atsakomybės sąlygoms, iš atsakovo priteistina žala 53 920,11 Lt dydžio. (226 642,91 Lt – 78 195,26 Lt – 32 982,88 Lt -26 133,86 Lt-10 613,22Lt – 24 797,58 Lt).

Ieškovas prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nu priteistos teismo sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinys teisme pareikštas 2013-04-29, todėl nuo tos dienos ir priteistinos palūkanos už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo(CK 6.210 str.)

Byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos CPK 93 str. nuostatų pagrindu. Ieškovas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių įrodymų apie jų dydį nepateikė. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iki Lietuvos apeliacinis teismas panaikino teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo sumoje 87,92 Lt priteistinos iš ieškovo, kadangi teismas laiko, kad atsakovas už šių išlaidų atsiradimą nėra kaltas ir jis neturėtų jų atlyginti, o procesinių dokumentų įteikimo išlaidos po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priteistinos iš atsakovo sumoje 66,35 Lt.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Runikos” komercija ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš G. S., a.k. (duomenys neskelbtini) žalos atlyginimą BUAB „Runikos“ komercija naudai sumoje 53 920,11 Lt arba 15 616,34 eurus(penkiasdešimt tris tūkstančius devynis šimtus dvidešimt litų 11 ct arba penkiolika tūkstančių šešis šimtus šešiolika eurų 34 euro centus) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2013-04-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš G. S. 66,35 Lt arba 19,22 eurus(šešiasdešimt šešis litus 35 ct arba devyniolika eurų 22 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Priteisti iš BUAB „Runikos“ komercija 87,92 Lt arba 25,46 eurus(aštuoniasdešimt septynis litus 92 ct arba dvidešimt penkis eurus 46 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.