Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-577-370/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-11-22
Bylos Nr.: e2A-577-370/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00949-2017-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas: S. S., E. S.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė SEB bankas

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-577-370/2018 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00949-2017-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.2.1.; 2.6.1.6.1.

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Falkona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4207-392/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Falkona“ ieškinį atsakovams S. S. ir E. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5030-781/2016 uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Falkona“ iškėlė bankroto bylą; bankroto administratore paskyrė UAB ,,Bankroto administravimo partneriai“ (toliau – bankroto administratorė). 2017 m. vasario 28 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) ,,Falkona“, atstovaujama bankroto administratorės, pareiškė ieškinį, kuriame prašė:

2.1. pripažinti negaliojančia 2012 m. kovo 14 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir pirkimo–pardavimo sutartis);

2.2. taikyti restituciją – grąžinti ieškovei nuosavybės teises į patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), negyvenamąją patalpą su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 3-16 (50/100 iš 1,04 kv. m.) t. y. 0,52 kv. m.; 3-18 (50/100 iš 2,32 kv. m.) t. y. 1,16 kv. m.; 3-40 (363/10000 iš 3,39 kv. m.) t. y. 0,12 kv. m.; 3-41 (363/10000 iš 4,90 kv. m.) t. y. 0,18 kv. m.; 3-96 (363/10000 iš 54,99 kv. m.) t. y. 2,00 kv. m.; 3-73 (363/10000 iš 7,46 kv. m.) t. y. 0,27 kv. m.; 3-74 (363/10000 iš 133,39 kv. m.) t. y. 4.85 kv. m.; 3-80 (363/10000 iš 16,24 kv. m.) t. y. 0,59 kv. m.; 3-87 (363/10000 iš 36,99 kv. m.) t. y. 1,34 kv. m.; iš viso bendro naudojimo patalpų 11,03 kv. m.;

2.3. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šalies argumentai

3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi patvirtino ir patikslino BUAB „Falkona“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą 121 819,83 Eur sumai. Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2004 m. birželio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas buvo S. S.

4. Paaiškino, kad ieškovei iki 2012 m. kovo 14 d. nuosavybės teise priklausė 105,49 kv. m. patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. 2009 m. birželio 17 d. preliminaraus turto vertinimo pažymoje nustatyta patalpų rinkos vertė – 160 000 Lt. 2012 m. kovo 14 d. patalpas įsigijo tuometinis UAB „Falkona“ vadovas ir akcininkas S. S. už 62 275 Lt (įskaitant 10 808,06 Lt PVM), t. y. faktiškai už patalpų remonto sąnaudų sumą (apmokėtų UAB „Falkona“ lėšomis), kai buhalterinėje apskaitoje patalpų vertė buvo fiksuojama 3 kartus didesnė – 197 006,32 Lt, o likutinė patalpų vertė – 173 479,51 Lt, bei esant individualiam patalpų vertinimui, kuriuo nustatyta turto vertė priverstinio realizavimo atveju – 160 000 Lt.

5. Ieškovės nuomone, patalpų pardavimo kaina 2012 m. kovo 14 d. sutartyje nebuvo ekonomiškai pagrįsta. UAB „Falkona“ ginčijamu sandoriu įvykdė ekonomiškai nenaudingą, priešingą ieškovės veiklos tikslams sandorį, neatitinkantį sąžiningos ir protingos veiklos standartų. Patalpų pardavimas už bent 2,5 karto mažesnę nei reali kaina prieštarauja juridinio asmens tikslui siekti pelno. UAB „Falkona“ priklausiusias patalpas įsigijęs tuometinis UAB „Falkona“ vadovas ir akcininkas S. S. buvo tiek UAB „Falkona“ kolegialaus valdymo organo (akcininkų susirinkimo) narys, tiek vienasmeniškai įmonės vardu veikiantis direktorius. Atsakovas veikė nesąžiningai, t. y. žinojo, jog sandoris prieštarauja atsakovo vadovaujamo privataus juridinio asmens (ieškovės) tikslams. Sutartis neabejotinai pažeidžia privačios įmonės, turinčios tikslą gauti veiklos pelną, taip pat įmonės kreditorių, kuriems apsunkinamos galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą iš nemokios įmonės, teises ir teisėtus interesus.

Šalies argumentai

6. Ieškovė teigė, kad yra visos būtinos įstatymo numatytos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Bankroto administratorė pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) privalo ginti tiek bankrutavusios įmonės, tiek kreditorių interesus. UAB „Falkona“ neprivalėjo parduoti jai priklausančio turto (patalpų), o tuo labiau už tris kartus mažesnę nei patalpų vertė kainą. UAB „Falkona“ patalpų pardavimo sandorio metu 2012 m. kovo 14 d. turėjo kreditorių, kuriems įmonė buvo skolinga dar nuo 2009 metų ir su kuriais nebuvo atsiskaityta iki pat įmonės bankroto. Ieškovė, taikant restituciją, prašo grąžinti ieškovei BUAB „Falkona“ nuosavybės teises į ginčo patalpas. Grąžinus patalpas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir, jas realizavus, jos bus naudojamos atsiskaityti su visais BUAB „Falkona“ kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. 2012 m. gruodžio 31 d. šalių susitarimas dėl turto kainos pakeitimo yra niekinis sandoris, nes sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą.

7. Atsakovai S. S. ir E. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad UAB „Butas Tau“ užsakytoje Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 12/12-07:03 pateikta išvada, jog patalpų vertė 2012 m. gruodžio 3 d. sudarė 108 000 Lt (31 278,96 Eur). Minėta ataskaita buvo užsakyta atsižvelgus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pastabas. Pirkimo–pardavimo sutartyje užfiksuota, kad vidutinė patalpų rinkos vertė 2012 m. kovo 6 d. duomenimis sudarė 42 200 Lt (12 221,96 Eur). Atsakovų nuomone, ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo remtis 2009 m. birželio 17 d. ir tik preliminarios turto vertinimo pažymos duomenimis. 2012 m. gruodžio 31 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas prie 2012 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuriuo ieškovė ir atsakovas padidino sutartyje nurodytą patalpų kainą iki 108 000 Lt (31 278,96 Eur) ir susitarė, kad atsakovas už patalpas papildomai sumoka 45 725 Lt (13 242,88 Eur). Ši suma sumokėta pagal 2012 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. FAL 00326 tokiu būdu: įskaitant ieškovės atsakovui negrąžintos paskolos 35 647,15 Lt (10 324,13 Eur) ir 10 077,85 Lt (2 918,75 Eur) likutį pagal 2007 m. gegužės mėn. sudarytą paskolos sutartį Nr. 1. Patalpų perleidimo sutartis buvo sudaryta ne tiesiog atsakovui siekiant įgyti patalpas, bet atsakovui perimant ieškovės skolinius įsipareigojimus, kurie buvo užtikrinti patalpų įkeitimu, kartu įsigyjant ir pačias įkeistas patalpas.

8. Toks skolos perkėlimo modelis, atsakovui perimant (refinansuojant) išimtinai ieškovės prisiimtus finansinius įsipareigojimus, kartu perimant už šiuos įsipareigojimus įkeistas patalpas už šių patalpų rinkos kainą, buvo naudingas išimtinai ieškovei, o ne atsakovams, asmeniškai perėmusiems dideles finansines skolas ir iki šiol jas mokantiems iš savo lėšų.

9. Paaiškino, kad ieškovės skolinių įsipareigojimų perkėlimas atsakovui vyko tokia chronologine seka:

9.1. 2007 m. liepos 19 d. ieškovė ir AB SEB bankas sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 1750706010301-89, kuriai užtikrinti 2007 m. rugpjūčio 2 d. patalpos buvo įkeistos bankui;

9.2. 2008 m. liepos 14 d. buvo pasirašytas Kreditavimo sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriuo paskutinė kredito išmokėjimo diena numatyta 2009 m. liepos 12 d., o grąžinimo – 2009 m. liepos 13 d.;

9.3. 2009 m. liepos 9 d. buvo pasirašytas Kreditavimo sutarties pakeitimas Nr. 2, kuriuo kredito grąžinimo terminas nustatytas 2009 m. gruodžio 6 d.;

9.4. 2009 m. rugpjūčio 28 d. buvo pasirašytas Kreditavimo sutarties pakeitimas Nr. 3, kuriuo susitarta subordinuoti visas (naujas ir esamas) kredito gavėjo (ieškovės) akcininkų suteikiamas paskolas ieškovei, pasirašant atitinkamas trišales sutartis;

9.5. 2009 m. rugpjūčio 28 d. buvo pasirašyta Paskolų subordinavimo sutartis Nr. 1760906010159-37, kurioje užfiksuota, kad atsakovas ieškovei yra suteikęs 41 500 Lt (12 019,23 Eur) paskolą;

9.6. 2009 m. gruodžio 4 d. buvo sudarytas Paskolų subordinavimo sutarties pakeitimas Nr. 1, 2010 m. balandžio 28 d. bankas bei atsakovas pasirašė kredito sutartį Nr. 1451018070432-07, šią kredito sutartį atsakovas vykdo iki šiol;

9.7. 2012 m. kovo 14 d. atitinkamai buvo sudaryta sutartis, kurios 4.1. dalyje aiškiai numatyta, jog patalpos atsakovui perleidžiamos už ieškovės UAB „Falkona“ skolą AB SEB bankui, kurią atsakovas perėmė 2010 m. balandžio 28 d. su banku pasirašydamas kredito sutartį.

Atsiliepimas

10. Atsakovų nuomone, nėra pagrindo teigti, kad sutartis prieštarauja ieškovės veiklos tikslams, nes ieškovė patalpas perleido už rinkos kainą ir šiuo metu turi mažiau skolinių įsipareigojimų nei jų turėtų nesant šios sutarties. Kadangi atsakovas prisiėmė ieškovės pareigą grąžinti faktiškai ieškovei suteiktą ir jos išnaudotą banko suteiktą kreditą, atsakovas savo veiksmais ne pablogino, o pagerino ieškovės turtinę padėtį.

Šalies argumentai

11. Trečiasis asmuo AB SEB bankas dėl pateikto ieškinio reikalavimo pagrįstumo prašė teismo spręsti savo nuožiūra pagal byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; panaikino laikinąją apsaugos priemonę.

13. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, nenustatė, kad ginčo nekilnojamas turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Teismo vertinimu, iš viso atsakovai už įsigytą nekilnojamąjį turtą sumokėjo 108 000 Lt, t. y. visą Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 12/12-07:03 nustatytą turto vertę. Remdamasis šiais duomenimis teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog nekilnojamasis turtas buvo parduotas už mažesnę nei reali turto kainą.

14. Teismo vertinimu, atsakovas, įsigydamas patalpas, perėmė ieškovės skolinius įsipareigojimus, kurie buvo užtikrinti patalpų įkeitimu. Ieškovė atsakovui patalpas perleido už rinkos kainą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja ieškovės tikslams, įskaitant siekti pelno. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad atsakovas, perimdamas ieškovės skolinius įsipareigojimus, pagerino (ir tikrai nepablogino) ieškovės padėtį. Teismas nurodė, kad ieškovė byloje nepateikė įtikinamų argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai. Dėl šių aplinkybių teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningas įmonės bei jos kreditorių atžvilgiu. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ginčijamas sandoris prieštaravo įmonės tikslams bei atitinka actio Pauliana taikymo sąlygas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Sprendime neargumentuojama, kokiu teisiniu ar ekonominiu pagrindu turėtų būti atsižvelgiama ne į pakankamai aiškiu lyginamuoju metodu toje pačioje turto vertinimo ataskaitoje nustatytą didesnę patalpų rinkos kainą, o į „pajamų metodu, taikant diskontuotų pinigų srautų būdą“ nustatytą patalpų kainą.

15.2. Pirmosios instancijos teismo teiginį, kad patalpų įsigijimo sandoriu atsakovas pagerino UAB „Falkona“ turtinę padėtį paneigia tai, kad už patalpų perleidimą atsakovams ieškovė negavo teisingo atlygio, nes patalpos atsakovams parduotos už mažesnę nei rinkos kaina.

15.3. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo ex officio konstatuoti, kad ginčo šalių susitarimas dėl turto kainos pakeitimo yra niekinis sandoris, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Papildomas susitarimas prie pirkimo–pardavimo sutarties nėra notarinės formos, o ne notarinės formos susitarimu negali būti keičiamos notarine forma patvirtinto sandorio sąlygos (turto pardavimo kaina, atsiskaitymo tvarka ir kt.). Tuo labiau, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai yra sudaromi tik notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimas

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:

16.1. Ginčijama sutartis su kredito sutartimi sudaro bendrą skolos perkėlimo sandorį. Tokiu atveju turėtų būti ginčijama ir visa kredito sutartis, taip visas sandorio šalis iš tiesų grąžinant į pradinę padėtį iki kreditavimo sutarties pakeitimo kredito sutartimi ir ginčijama sutartimi: kai skolos perkėlimo sutartis pripažįstama negaliojančia, atnaujinamos pradinio skolininko prievolės ir visos jo papildomos teisės bei pareigos, tačiau lieka galioti sąžiningų trečiųjų asmenų teisės.

16.2. Po 2012 m. balandžio 26 d. atlikto įskaitymo ieškovė dėl sutarties sudarymo įgijo 124 550 Lt finansinės naudos, pasireiškusios: finansinių įsipareigojimų bankui 62 275 Lt sumos praradimu; finansinių įsipareigojimų atsakovui 62 275 Lt suma praradimu. Dėl sudarytos sutarties atsakovai prarado teisę reikalauti iš ieškovės 108 000 Lt jai suteiktos paskolos ir dar už ieškovę įsipareigojo mokėti 62 275 Lt (18 036,09 Eur) kreditą, iš ieškovės sudarytos kreditavimo sutarties perkeltą atsakovui kredito sutartimi. Tai reiškia, kad pagal sutartį ieškovė gavo 170 275,00 Lt (49 315,00 Eur) finansinės naudos mainais už 108 000,00 Lt (31 278,96 Eur) vertės turtą. Net jei patalpų vertė būtų siekusi 147 000 Lt (42574,14 Eur), sutarties sudarymas ieškovei taip pat būtų buvęs labai naudingas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18. Ginčas byloje kilo dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80, 1.82 straipsnių pagrindais ir jo nuginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Dėl 2012 m. gruodžio 31 d. papildomo susitarimo galiojimo

19. Kaip matyti iš bylos duomenų nors ieškovė ieškinyje prašė pripažinti negaliojančia tik 2012 m. kovo 14 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį sudaro ne tik nurodyta sutartis, bet ir 2012 m. gruodžio 31 d. papildomas susitarimas, kuriuo buvo pakeista 2012 m. kovo 14 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta turto kaina.

20. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 31 d. papildomą susitarimą turėjo pripažinti niekiniu ex offcio. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliantės argumentą, kad 2012 m. gruodžio 31 d. šalių susitarimas dėl turto kainos pakeitimo yra niekinis sandoris, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą).

21. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo šalių susitarimas dėl turto kainos pakeitimo sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, dėl to byloje ginčo nėra. Teisėjų kolegija taip pat atskirai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės dėl šių apeliantės argumentų (nurodytų dublike) iš viso nepasisakė. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti apeliantės argumentai nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui ex officio pripažinti niekiniu 2012 m. gruodžio 31 d. papildomą susitarimą dėl toliau nurodomų priežasčių.

22. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji reikalavimų dėl sandorio formos taisyklė, pagal kurią įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį; CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta šios taisyklės išlyga, pagal kurią, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nereikia. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri jį vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, o apeliantė to ir neneigia, egzistavo šalių valia sudaryti susitarimą dėl turto kainos pakeitimo, o pirkimo–pardavimo sandoris buvo realiai įvykdytas. Atitinkamai, esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2012 m. gruodžio 31 d. papildomas susitarimas laikytinas galiojančiu ir vien notarinės formos reikalavimo neatitiktis nėra pagrindas teismui jį ex officio pripažinti niekiniu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, CPK 185 straipsnis).

Dėl ginčijamo sandorio nuginčijimo actio Pauliana pagrindu

23. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl actio Pauliana pagrindų neegzistavimo ir nurodo, kad pirkimo–pardavimo sandorio šalys buvo nesąžiningos, o ginčo turto kaina neatitiko jo rinkos vertės. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus taip pat nepripažįsta pagrįstais dėl toliau nurodomų priežasčių.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

25. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

26. Kaip minėta, viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

28. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

29. Nagrinėjamu atveju kaip matyti iš bylos duomenų ir dėl šios aplinkybės ginčo byloje nekilo, ginčijamo sandorio sudarymo metu tik vienas kreditorius turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, t. y. UAB „ALGRIMITAS“, kuriai ieškovės skola ginčijamo sandorio sudarymo metu sudarė 2 723,39 Eur (pagal byloje esančią UAB „ALGRIMITAS“ pateiktą sąskaitų suvestinę). Kitų aktualių duomenų apie ieškovės kreditorius ginčijamo sandorio sudarymo metu bankroto administratorė byloje nepateikė.

30. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

31. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ –reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis; taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

32. Nagrinėjamu atveju apeliantė kreditorių teisių pažeidimą kildina iš to, kad ginčijamu sandoriu turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kaina, o sandorio šalys buvo nesąžiningos.

33. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė, įrodinėdama netinkamai nustatytą ginčo turto rinkos kainą, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme remiasi skirtingais ginčo turto rinkos kainos šaltiniais, t. y.:

33.1. įmonės ilgalaikio turto apskaitos duomenimis, pagal kuriuos ginčo turto likutinė vertė buvo 173 479,51 Lt;

33.2. 2009 m. birželio 17 d. preliminariu turto vertinimu, pagal kurį ginčo turto rinkos vertė buvo 160 000 Lt;

33.3. 2012 m. gruodžio 7 d. Turto vertinimo ataskaitos Nr. 12/12-07:03 duomenimis apie lyginamuoju metodu nustatytą vidutinę turto rinkos kainą 2012 m. gruodžio 3 d., pagal kuriuos ginčo turto rinkos vertė buvo 147 000 Lt.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo turto likutinė vertė ilgalaikio turto apskaitoje neatspindi jo rinkos kainos, todėl nėra teisiškai reikšminga. Ilgalaikio materialiojo turto likutinė vertė – suma, apskaičiuojama prie ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo ar pasigaminimo savikainos pridedant arba iš jos atimant visas ilgalaikio materialiojo turto vertės pokyčių sumas ir atimant sukauptą nusidėvėjimo sumą (žr., pvz., Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. V2-22 „Dėl viešosios įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2009 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. VAS-4 „Dėl 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ metodinių rekomendacijų tvirtinimo“ pakeitimo“). Taigi, turto likutinė vertė įmonės apskaitoje nėra tapati jo rinkos vertei. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, kad apeliantė, akcentuodama turto likutinę vertę, tuo labiau neatsižvelgė ir nekomentavo kitos aplinkybės, kad apskaitoje ginčo turto likvidacinė suma sudarė tik 1 Lt (CPK 180, 185 straipsniai).

35. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat nepripažįsta reikšmingu 2009 m. birželio 17 d. preliminaraus turto vertinimo, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, byloje nebuvo pateikta šio turto vertinimo ataskaita, o nurodyta kaina ieškovė remiasi tik pagal išvestinį įrodymą – ieškovės ir AB SEB banko 2007 m. liepos 19 d. kreditavimo sutarties specialiąją dalį dėl hipotekos ginčo turtui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad hipotekos sutarties šalys yra laisvos hipotekos sutartimi nustatyti įkeičiamo turto vertę, tačiau tai nereiškia, kad būtent ši vertė atitinka tikrąją turto rinkos vertę. Tuo labiau, buvo nustatyta tik preliminari rinkos vertė ginčijamam sandoriui neaktualiu laikotarpiu, nepateikiant išsamaus vertinamo turto aprašymo, turto vertės kriterijų, faktorių ir kt., todėl šia turto verte vadovautis ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo pagrindo (CPK 177, 185 straipsniai).

36. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 12/12-07:03, kurios pagrindu buvo nustatyta byloje ginčijama 108 000 Lt ginčo turto rinkos vertė, iš tiesų yra nustatytos kelios turto vertės, taikant skirtingus vertinimo metodus. Vertintojas nustatė, kad vertinamo turto rinkos vertė, nustatyta lyginamuoju metodu, yra 147 000 Lt. Vertintojas taip pat nustatė, kad vertinamo turto vertė, nustatyta pajamų metodu, taikant tiesioginės kapitalizacijos būdą, yra 106 000 Lt. Vertintojas taip pat nustatė, kad vertinamo turto vertė, nustatyta pajamų metodu, taikant diskontuotų pinigų srautų būdą, yra 108 000 Lt.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apeliantė iš esmės nepateikia jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą teisėjų kolegijai nepripažinti turto vertintojo pasirinktos 108 000 Lt ginčo turto rinkos vertės, nustatytos pajamų metodu, taikant diskontuotų pinigų srautų būdą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantei iš esmės yra neaiškus pats pasirinktas rinkos vertės nustatymo metodas, tačiau apeliantė jokių objektyvių priežasčių (pvz., kitokio turto vertinimo, kuris paneigtų vertintojo pasirinktą turto vertinimo metodą ar nustatytą rinkos kainą ar kt.) abejoti vertintojo pasirinktu metodu nenurodo. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad apeliantės subjektyvus požiūris į vertintojo pasirinktą metodą nėra pakankamas teisėjų kolegijai padaryti kitokias išvadas nei padarė turto vertintojas ar, remdamasis nurodyto turto vertintojo išvadomis, padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 178, 185 straipsniai).

38. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnį, turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Taip pat minėta, kad pagal to paties įstatymo 22 straipsnį, turto arba verslo vertinimo ataskaitoje, be kita ko, turi būti nurodyti turto arba verslo vertinimo metodai (metodų deriniai) ir metodų taikymo būdai; turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Taigi įstatymas reikalauja, kad konkretūs metodai (metodų deriniai) ir metodų taikymo būdai, taip pat turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus, būtų nurodyti konkrečioje turto vertinimo ataskaitoje.

39. Šiuo atveju Turto vertinimo ataskaita Nr. 12/12-07:03 atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus – turto vertintojas atliko turto vertinimą, taikydamas skirtingus metodus, o atskiriems metodams – skirtingus skaičiavimo būdus. Ataskaitoje išsamiai aprašyti taikyti metodai ir skaičiavimo būdai, taip pat išsamiai pagrįsta, kodėl turto vertei nustatyti vertintojas pasirinko taikyti pajamų metodą, skaičiuojant diskontuotų pinigų srautų būdu. Pastarasis metodas ir jo skaičiavimo būdas gali būti taikomi nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos „Turto ir verslo vertinimo metodikos“ 75.1 papunktį). Atsižvelgiant į tai, pagal apeliacinio skundo argumentus ir bylos duomenis, teisėjų kolegija abejoti turto vertintojo išvadomis Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 12/12-07:03 neturi pagrindo (CPK 178, 185 straipsniai).

40. Apeliantė taip pat abejoja, ar ginčo turto pardavimo sandoris buvo realus, o jos nuomone, sandorio šalys nebuvo sąžiningos. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad įmonė negavo jokių piniginių (apyvartinių) lėšų už parduotą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai šioje dalyje yra deklaratyvūs.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai nurodo atsakovas, vertinant ginčijamo sandorio reikšmę, žalingumo kreditorių teisėms galimybę, svarbu nustatyti kitas aplinkybes, sudarančias bendrą ginčo sandorio sudarymo kontekstą. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas:

41.1. 2007 m. gegužės mėnesį ieškovė ir atsakovas sudarė paskolos sutartį Nr. 1, kuria atsakovas ieškovei suteikė 41 500 Lt beprocentę paskolą apyvartinėms lėšoms. Paskolos terminas – neterminuota, grąžinama per 30 kalendorinių dienų nuo pareikalavimo.

41.2. 2007 m. liepos 19 d. ieškovė ir AB SEB bankas sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 1750706010301-89, kuriai užtikrinti 2007 m. rugpjūčio 2 d. ginčo turtas buvo įkeistas bankui.

41.3. 2009 m. rugpjūčio 28 d. buvo pasirašytas Kreditavimo sutarties pakeitimas Nr. 3, kuriuo susitarta subordinuoti visas (naujas ir esamas) kredito gavėjo (ieškovės) akcininkų (atsakovo) suteikiamas paskolas ieškovei, pasirašant atitinkamas trišales sutartis.

41.4. 2009 m. rugpjūčio 28 d. buvo pasirašyta Paskolų subordinavimo sutartis Nr. 1760906010159-37, kurioje užfiksuota, kad atsakovas ieškovei yra suteikęs 41 500 Lt (12 019,23 Eur) paskolą. 2009 m. gruodžio 4 d. buvo sudarytas Paskolų subordinavimo sutarties pakeitimas Nr. 1.

41.5. 2010 m. balandžio 28 d. AB SEB bankas ir atsakovas pasirašė Kredito sutartį Nr. 1451018070432-07. Kredito paskirtis – ieškovės kredito sutarčiai refinansuoti.

41.6. Ginčo 2012 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, jog patalpos atsakovui perleidžiamos už ieškovės skolą AB SEB bankui, kurią atsakovas perėmė.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad abejoti atsakovo paskolos realumu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo – atsakovo paskolos ieškovei suteikimo faktas yra patvirtintas rašytine paskolos sutartimi (nutarties 41.1 papunktis), įmonės buhalterine apskaita (išrašais iš įmonės didžiosios knygos) bei trišalėmis paskolos subordinavimo sutartimis (nutarties 41.5 papunktis). Šių faktinių bylos duomenų ieškovė nepaneigė (CPK 178 straipsnis).

43. Anksčiau nurodyti bylos faktiniai duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad ginčo sandoris buvo įvykdytas įskaitymo būdu: ieškovė turėjo įsipareigojimus atsakovui ir bankui pagal paskolos ir kreditavimo sutartis; atsakovui kartu su sutuoktine refinansavus ieškovės įsipareigojimus bankui, jie perėmė banko reikalavimo teises į ieškovę (CK 6.50 straipsnio 3 dalis); sudarius ginčo sandorį kilo atsakovų prievolė ieškovei sumokėti ginčo turto kainą, vadinasi po ginčo sandorio šalys turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, o kaip rodo ieškovės buhalterinės apskaitos duomenys ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, šios šalių prievolės pasibaigė įskaitymu (CK 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.131 straipsnio 1 dalis).

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas grąžinti suteiktą paskolą galėjo reikalauti bet kurio metu. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą. Kadangi ginčijamas pirkimo–pardavimo sandoris, kuriuo grąžinta (įskaityta) paskolos suma, atliktas vykdant beprocentes paskolos sutartis, tai paskolos bendros sumos grąžinimas buvo galimas bet kurio metu.

45. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015).

46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu be banko ir atsakovo ieškovės kitu kreditoriumi buvo tik UAB „ALGRIMITAS“, kurio reikalavimo dydis, palyginus su ieškovės įsipareigojimais bankui ir atsakovui, buvo daug mažesnis. Be to, su kreditore UAB „ALGRIMITAS“ buvo atsiskaitoma, nes pagal byloje esančią sąskaitų suvestinę, iki ginčo sandorio sudarymo skola UAB „ALGRIMITAS“ sumažėjo nuo 27 485,9 Eur iki 2 723,39 Eur. Atitinkamai, ieškovė, nors iš ginčijamo sandorio negavo apyvartinių lėšų, bet jos realūs skoliniai įsipareigojimai atsakovui ir bankui perduoto turto verte sumažėjo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo sandoris kreditoriui aiškios neatsiskaitymo grėsmės nesukėlė, o priešingai, sumažino kur kas didesnius kitus įmonės įsipareigojimus.

47. Dėl tos anksčiau nurodytos priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ir konstatuoti sandorio šalių nesąžiningumo fakto. Nors CK 6.67 straipsnio 6 punkto pagrindu nagrinėjamu atveju yra preziumuojamas atsakovų nesąžiningumas, tačiau byloje esančiais duomenimis nesąžiningumo prezumpcija šiuo atveju yra paneigta (CPK 178, 185 straipsniai).

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, pagrįstai nenustatė šios nutarties 24 punkte išvardytų aplinkybių, reikšmingų taikant būtinąsias sąlygas actio Pauliana (CPK 185 straipsnis).

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu

49. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčijamo sandorio neprieštaravimo juridinio asmens tikslams iš esmės taip pačiais argumentais, kuriais yra grindžiamas jos apeliacinis skundas dėl sandorio nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, t. y. turtas buvo perleistas už mažesnę nei rinkos vertė, o sandorio šalys buvo nesąžiningos.

50. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat pripažįsta nepagrįstais iš dalies dėl tų pačių motyvų, kurie išdėstyti anksčiau šioje nutartyje – visų pirma tuo, kad ginčo sandoris nebuvo ekonomiškai nenaudingas ir nepaneigta, kad turtas buvo parduotas už rinkos kainą.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorio negaliojimo pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys pačiai civilinei apyvartai, kaip tokiai. Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas, atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes, būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

52. Teisėjų kolegija taip pat atskirai pažymi, kad sprendžiant dėl kitos sandorio šalies nesąžiningumo pagal CK 6.66 straipsnį ir pagal CK 1.82 straipsnį skiriasi įrodinėjimo dalykas: vienu atveju reikia įrodyti, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 straipsnis), kitu atveju reikia įrodyti, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnis). Be to, skiriasi įrodinėjimo naštos paskirstymas ir įrodinėjimo standartas. Taikant CK 6.66 straipsnį tam tikrais atvejais, nurodytais CK 6.67 straipsnyje, preziumuojamas kitos sandorio šalies nesąžiningumas ir šiais atvejais atsakovas turi įrodyti savo sąžiningumą, o esant neatlygintiniam sandoriui kitos sandorio šalies nesąžiningumo nereikia įrodinėti (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Taikant CK 1.82 straipsnį visais atvejais preziumuojama, kad kita sandorio šalis sąžininga, o kad ji buvo nesąžininga, turi įrodyti ieškovas.

53. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, nėra paneigtas atsakovo sąžiningumo faktas, taip pat neįrodyta, kad sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams. Nustačius šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad ginčo sandoris prieštaravo ieškovės tikslams (CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

55. Atsakovai prašo priteisti 1 220 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (pastaba. prašymo tekste ir dokumentuose – 1 120 Eur) ir pateikė šias bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

56. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija, galioja nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), konstatuoja, jog atsakovų prašomos priteisti išlaidos neviršija leistino maksimalaus atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, todėl atsakovų prašymas tenkinas ir priteistina iš apeliantės 1 120 Eur atsakovų bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų formuojamą praktiką, įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, piniginė prievolė, atsiradusi išsprendus procesinį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, priskirtina prie šios bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų, dėl to kreditorių reikalavimai dėl tokių lėšų grąžinimo tenkintini ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kartu su kitomis administravimo išlaidomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012, 2013 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-700/2013). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės piniginė prievolė sumokėti atsakovams bylinėjimosi išlaidas atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį, todėl šios išlaidos priskirtinos įmonės administravimo išlaidoms ir turi būti atlyginamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams S. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Falkona“ (juridinio asmens kodas 122260464) bankroto administravimo išlaidų 1 120 Eur (vieną tūkstantį šimtą dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Teisėjos Goda Ambrasaitė-BalynienėDanguolė MartinavičienėAldona Tilindienė