Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-634/2015

Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00121-2009-4

2015 m. kovo 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Albino Antanaičio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, Dianai Zadrauskaitei, Vilmai Marčiukaitytei, Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant pagal laidavimą V. Š., jo gynėjai advokatei Vidai Kisielienei, A. Ž., kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus senaties terminui, jo gynėjai advokatei Rasai Užkuraitienei, nuteistajai V. K., jos gynėjui advokatui Gyčiui Jaliniauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. K. ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo

V. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 str. 1 d. (iš kaltinimo dėl kyšio priėmimo iš A. J. V. ir R. Š.), pagal BK 225 str. 1 d. (iš kaltinimo dėl kyšio priėmimo iš L. P.), pagal BK 228 str. 2 d. (iš kaltinimo dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi), išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.). Be to, V. Š. pagal BK 225 str. 1 d. (kyšio priėmimas iš V. R., padarytas 2010-01-05), nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, perduodant jį laiduotojos E. Š., atsakomybei pagal laidavimą be užstato. Nustatytas laidavimo terminas – 1 metai 6 mėnesiai, skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Baudžiamoji byla dalyje, kurioje V. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nutraukta. Baudžiamasis procesas pagal BK 225 str. 4 d. (mažesnės nei 1 MGL vertės kyšio priėmimas iš A. Ž.) V. Š. atžvilgiu nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p., BK 95 str. 1 d. 1 p., papunktis ,,a“ - BK 95 str. red., galiojusi iki 2010-06-29). Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki įsiteisės nuosprendis, nekeista. Procesinės prievartos priemonės – V. Š. laikinas nušalinimas nuo (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigų – terminas pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo. V. Š. atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72 str. – konfiskuotas baudžiamojo kodekso uždraustos veikos (BK 225 str. 1 d.) rezultatas – 2000 litų, gautas kaip kyšis iš V. R..

V. K. pripažinta kalta pagal BK 228 str. 2 d. (red., galiojusi nuo 2007-07-21 iki 2011-07-05) ir nuteista laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. V. K. atžvilgiu taikytas BK 75 str. ir paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas – 1 diena. Kardomoji priemonės– rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki įsiteisės nuosprendis, nekeista. Procesinės prievartos priemonė – V. K. laikinas nušalinimas nuo (duomenys neskelbtini) direktorės ekonomikai pareigų –pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo. V. K. atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72 str. – konfiskuotas baudžiamojo kodekso uždraustos veikos (BK 228 str. 2 d.) rezultatas – 23 254, 82 Lt.

Dėl Artūro J. V. ir R. Š. atžvilgiu priimto nuosprendžio apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistosios V. K. ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R.Gailevičiaus apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies

Dėl V. Š. išteisinimo iš kaltinimo dalyje pagal BK 225 str. 1 d. (kyšio paėmimas iš L. P.)

Išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti neįrodyta, kad L. P. ir (ar) V. Š. atviruką – kuponą laikė materialinę vertę turinčiu daiktu, juolab kyšio dalyku. Vadovaujantis L. P. parodymais, šis kvietimas jokių privilegijų niekam nesuteikia. Iš byloje pateikto kvietimo vizualizacijos (t. 2, b. l. 94-95) akivaizdu, jog jame nėra nurodyta materialinė jo išraiška. Byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad V. Š. galėjo būti žinoma minėto kvietimo turtinė ar asmeninė nauda. Taigi kalbėti apie kyšio dalyką nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo.

Dėl veikų perkvalifikavimo ir baudžiamojo proceso pagal BK 225 str. 4 d. (mažesnės nei 1 MGL vertės kyšio paėmimas iš A. Ž.) V. Š. atžvilgiu nutraukimo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir baudžiamojo proceso pagal BK 227 str. 3 d. nutraukimo A. Ž. atžvilgiu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš esmės vienintelis objektyvus įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas šioje dalyje V. Š. pagal BK 225 str. 1 d., A. Ž. – pagal BK 227 str. 1 d. yra slapto sekimo duomenys, kurių metu užfiksuotas pinigų perdavimas. Siekiant pašalinti visas abejones dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, apeliacinėje instancijoje buvo atliktas įrodymų tyrimas, paskirta vaizdo ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus ekspertams. Vaizdo tyrimo metu nustatyta, kad kompaktiniame diske Nr. DVD-3-14-10-K1 esančio vaizdo įrašo atkarpoje nuo 10:19:38 iki 10:19:46 (pagal vaizdo įraše matomą laiką), asmuo paima iš dėžutės mažiausiai vieną 50 Lt arba 500 Lt nominalo banknotą. Nustatyti tikslaus objektų kiekio, išimamo iš rašiklio dėžutės, pagal pateiktas skaitmenines vaizdo bylas nėra galimybės (t. 10, b. l. 103-104). Taigi ekspertizės akto išvados iš esmės naujų aplinkybių, tikslios pinigų sumos perdavimo nepatvirtino.

Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu metu V. Š. nurodė, kad dėžutės su suvenyru viduje rado 500 Lt (t. 5, b. l. 59-60). Tačiau kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, tokių jo parodymų (perduotos pinigų sumos dydžio) nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, negalima.

Dėl V. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kyšio paėmimas iš V. R.)

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas V. Š. atžvilgiu nagrinėjamu atveju pritaikytas tinkamai – nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 225 str. 1 d. (kyšio paėmimas iš V. R.), to apeliaciniame skunde neginčija ir prokuroras. Skundo turinys patvirtina, kad jame keliamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimas, teigiant, jog nėra visų įstatyme numatytų tam sąlygų.

BK 40 str. numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 d. numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje nustatyta, jog tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 str. 2 d. numatytų visų sąlygų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-31/2010, 2K-51/2010).

Prokuroro įsitikinimu, V. Š. neatitinka laidavimui keliamų sąlygų, numatytų BK 40 str. 2 dalies 1, 2 punktuose. Tačiau įvertinus visus bylos duomenis, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių dėl visų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų buvimo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio V. Š. šioje kaltinimo dalyje prisipažįsta visiškai, gailisi, kad buvo toks epizodas, tačiau save laiko dalinai kaltu, nes kaip kyšį gautus pinigus išleido ne savo reikmėms, o nupirko darbuotojams bilietus į spektaklį. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklausta liudytoja E. D., kuri nurodė, jog 2010 m. sausio mėnesį visas (duomenys neskelbtini) kolektyvas direktoriaus vardu buvo pakviestas į teatrą, niekas už bilietus nemokėjo (t. 9, b. l. 12). Vien ta aplinkybe, kad V. Š. siekia kažkokia dalimi pateisinti savo poelgį ir savaip traktuoja prisipažinimo institutą, nepaneigia jo kaltės pripažinimo.

Šiuo atveju kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, sutampančius su teismo nustatytomis esminėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, kurios pripažintos įrodytomis. Tačiau visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis neturi būti siejamas su kaltininko pareiga detaliai patvirtinti visas kaltinime esančias aplinkybes, pačiam duoti savo veikos teisinį įvertinimą. Nagrinėjamu atveju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme V. Š. iš esmės neginčijo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių, išreiškė apgailestavimą. Vadinasi, subjektyviai suvokė visuotinai priimtinoms elgesio normoms priešingą savo elgesio pobūdį. Priešingai nei nurodyta prokuroro skunde, aptarti apelianto parodymai, jo atgaila, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl savo elgesio.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis yloje Nr. 2K-7-81/2013) asmens teisės ir laisvės negali būti ribojamos vien tuo pagrindu, kad baudžiamasis procesas prieš asmenį baigtas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bet ne išteisinamuoju nuosprendžiu. Apeliacinės instancijos teismo sprendime, kuriuo panaikinamas neteisėtas ir nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis ir byla nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, neturi būti formuluočių, kuriomis iš esmės nurodoma, kad asmuo, kuriam byla nutraukiama, padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Išdėstytos nuostatos suponuoja išvadą, jog proceso nutraukimas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, negali būti trikdis taikyti laidavimą.

Nors prokuroras formaliai yra teisus, skunde nurodydamas, kad „teismas jau šiuo nuosprendžiu yra nustatęs, kad V. Š. padarė nusikalstamą veiką 2010-01-05 ir taip pat nusikalto 2010-02-10 ir šios veikos įvertintos kaip atskiros nusikalstamos veikos“, tačiau tai negali būti pagrindu konstatuoti, jog V. Š. atžvilgiu negalima taikyti laidavimo instituto.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nuosprendyje pavartojo formuluotes, kuriose asmenų veiksmai įvardijami kaip nusikalstami ir atitinkantys tam tikrus BK straipsnius, tuo iš esmės pripažino juos kaltais dėl tų veikų padarymo (pvz., „kaltinamasis V. Š., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, 2010-02-10, apie 10.17 val., būdamas (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, savo darbo kabinete (duomenys neskelbtini), savo naudai, tiesiogiai iš A. Ž. priėmė kyšį – vieną šimtą litų – už teisėtą veikimą vykdant savo įgaliojimus, t.y. už gerų santykių palaikymą ateityje tarp (duomenys neskelbtini) ir A. Ž. vadovaujamos UAB „B. ir partneriai“, t.y. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą LR BK 225 str. 4 d.“ ; „Kaltinamasis A. Ž. 2010-02-10, apie 10.17 val., būdamas (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kabinete (duomenys neskelbtini), tiesiogiai pasiūlė ir davė kyšį – vieną šimtą litų – valstybės tarnautojui - (duomenys neskelbtini) direktoriui V. Š. už pageidaujamą teisėtą pastarojo veikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už gerų santykių palaikymą ateityje tarp (duomenys neskelbtini) ir A. Ž. vadovaujamos UAB „B. ir partneriai“, t.y. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą LR BK 227 str. 3 d.“.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, pavartojo tokias formuluotes, kurių turinys nedera su iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančiais reikalavimais, ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Dėl to minėtos formuluotės šalintinos iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies.

Remiantis aukščiau išdėstytu pripažintina, kad prokuroro argumentai, jog V. Š. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nusikalto nebe pirmą kartą, nepagrįsti. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino BK 40 str. nuostatas ir pagrįstai atleido V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 228 str. 2 d.

Nuteistosios V. K. nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. reikalavimus – nemotyvuotai atmetė dalį įrodymų ir jų visiškai nevertino, rėmėsi tik savo nuožiūra pasirinktais ir išvardintais įrodymais, neišdėstė inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų.

Teismai įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 str. 3 ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegija neturi pagrindo patvirtinti nuteistosios apeliacinio skundo teiginių, kad teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas nuteistosios naudai, o pripažindamas V. K. kalta, rėmėsi prielaidomis ir padarė esminius BPK 20 str. pažeidimus.

Apeliacinio skundo argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis prieštaringas, neparemtas įrodymais, nesiimta priemonių pašalinti prieštaravimus tarp atskirų bylos duomenų, nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl nuteistosios V. K. kaltumo, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tokia išvada darytina todėl, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog apylinkės teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindžiama nuteistosios kaltė, paaiškino, kaip jie siejasi tarpusavyje, kodėl jais grindžia nuosprendį, t. y. teismas pirma BPK numatyta tvarka teismo posėdyje patikrino byloje surinktus įrodymus ir tada remdamasis jais padarė išvadas byloje sprendžiamais klausimais. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Pabrėžtina, kad pačių kelionių į Argentiną ir Indiją fakto apeliantė neginčija, šios aplinkybės įrodytos surinktais byloje įrodymais, pirmosios instancijos teismas juos pakankamai išsamiai aptarė ir atskleidė jų turinį, todėl kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Apeliantė ginčija tai, kad ji šias paslaugas gavo tyčia, piktnaudžiaudama tarnyba. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių šiuos apeliantės argumentus.

Liudytojas S. G. paaiškino, kad kelionė buvo nupirkta tam, kad palaikyti gerus santykius su V. K., parodymai, kad ji dėl tos kelionės apmokės už prekes yra neteisingi, tokiems parodymams įtakos turėjo tam tikras pareigūnų spaudimas, vyko derybos dėl sakinio išbraukimo. Skaityti apklausos protokolą nebuvo įdomu. 1500 eurų buvo nuskaičiuoti nuo skolos, tai buvo padaryta dar būnant Indijoje. Draugas indas, kuriam buvo grąžinta skola, su įmone „L“ nėra susijęs, tai du skirtingi asmenys (t. 10, b. l. 152-153).

Taip pat buvo pagarsinti liudytojo S. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 116-117), iš kurių matyti, kad pastarasis nuo 1994 m. yra UAB „L“ direktorius, bendrovė nuo 1994 m. dalyvauja (duomenys neskelbtini) vykdomose viešuosiuose pirkimuose, su V. K. susipažino dalyvaudamas viešuosiuose pirkimuose, maždaug 2008 m. Tarpusavio santykiai dalykiniai. Tikslu palaikyti gerus santykius, 2009 m. pasiūlė kelionę į Indiją, nurodė, jog visos kelionės išlaidos bus padengtos (bilietų pirkimas iš Lietuvos į Indiją ir atgal, pragyvenimas Indijoje). Paėmė iš K. asmens pasą ir jį nuvežė pas vadybininką J., kurio paprašė padaryti V. K. vizą. Pase nebuvo vietos, todėl V. K. turėjo gauti naują pasą. Gavus naują pasą jis vėl buvo nuvežtas pas J., padarius vizą, pasą atsiėmė, sumokėjo 440 Lt. Tuomet kreipėsi į kelionių agentūrą dėl maršruto sudarymo, jį sudarius užsakė lėktuvo bilietus. Už V. K. bilietą sumokėjo grynaisiais pinigais, 1796 Lt. Už bilietą jo vardu paprašė išrašyti sąskaitą UAB „L“ vardu. V. K. už šią kelionę jokių pinigų nedavė, visos išlaidos tik jo. Jokių susitarimų, kad pinigus V. K. grąžins vėliau, nebuvo. V. K. žino kaip direktorę ekonomikai (duomenys neskelbtini), todėl suprato, jog nupirkus kelionę į Indiją, pastaroji teigiamai atsižvelgs ir savalaikiai apmokės už UAB „L“ prekes.

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai patvirtina, kad V. K. buvo kviečiama atvykti į Indiją pailsėti, apmokant jai visas kelionės išlaidas: pokalbio tarp V. K. ir asmens, pasivadinusio „Mažukas“ metu pastarasis asmuo nurodo skambinantis iš Delio, V. K. kviečiama atvažiuoti pas jį į Indiją, V. K. nurodo sakiusi S., jog ji labai norinti ten nuvykti, pašnekovas patvirtina S. sakęs ją pakviesti, pažada apmokėti visas išlaidas (t. 1, b. l. 37). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. K. šį asmenį įvardino kaip indų tautybės UAB „L“ akcininką (t. 5, b. l. 89-91).

Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, S. G. parodė, kad V. K. jis kelionę nupirko kaip privačiam asmeniui, į kelionę važiavo kaip vyras ir moteris, ji yra graži moteris. Už viską apmokėjęs jis, kadangi yra save gerbiantis vyras. Jo draugas indas viską apmokėjo, jis draugui šitą skolą grąžino (t. 9, b. l. 80). V. K., apie kelionės apmokėjimo aplinkybes paaiškino, kad kelionės į Indiją išlaidas ji norėjusi padengti pati, bet S. nesutiko, tada ji pinigus padavusi tam pažįstamam indui, gyvenančiam Delyje (t. 9, b. l. 139).

Byloje esantiems įrodymams patikrinti, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pagarsinti nuteistosios V. K. parodymai, duoti 2010-03-18 ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 89-91), kur V. K. nurodė, „Lietuvoje yra UAB „L“, kuri taip pat prekiauja medicinine įranga, ji yra laimėjusi viešuosius pirkimus medicininei įrangai pirkti. (duomenys neskelbtini) iš jų yra įsigijusi medicininės įrangos. Šios įmonės akcininkas yra indų tautybės asmuo, vardo ir pavardės neprisimena, nes yra sunkiai įsimenami. Jis jai siūlė atvažiuoti į jo poilsio namus Indijoje, GUA mieste. S. G. ėmėsi organizuoti kelionę, pasirūpino vizų gavimu, vasario mėnesio pabaigoje pateikė visus kelionės bilietus. Nei už lėktuvo bilietus, nei už gyvenimą poilsio namuose nemokėjo, kelionės išlaidomis rūpinosi S. G.. Jo apmokėti už kelionę neprašė, tiesiog jai buvo pasiūlyta ir ji sutikusi. Kas už kelionę apmokėjo ar privatus, ar juridinis asmuo, nežino“.

Apeliacinės instancijos teisme V. K., pagarsinus aukščiau minėtus parodymus, parodė, kad važiavo pas kitą asmenį, ne minėtą akcininką. Kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad važiavo pas indą, UAB „L“ akcininką, logiškai paaiškinti nesugebėjo, tenurodė, jog „jį paminėjo tik todėl, kad pažinojo“.

Liudytoju apklaustas S. G. iškėlė versiją, kad jo santykiai su V. K. buvo artimi, kaip „vyro ir moters“. Tačiau išanalizavus to laikotarpio telefoninių pokalbių tarp šių asmenų protokolus (t. 1, b. l. 38, 39, 40, 42, 44, 45 ir kt.), matyti, kad jų bendravimas vyko gana oficialiai ir jokiu būdu nesudaro prielaidos galvoti, kad tarp šių asmenų galimi artimesni santykiai.

Taigi tarp V. K. ir S. G. parodymų yra akivaizdūs prieštaravimai dėl kelionės išlaidų apmokėjimo, ikiteisminio tyrimo metu duoti V. K. parodymai tik patvirtina kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą, S. G. parodymai apie jų artimus santykius su V. K. prieštarauja bylos duomenims ir tai leidžia vertinti V. K. ir S. G. teisme duotus parodymus kaip nepatikimus.

Taigi surinktų byloje įrodymų pagrindu galima daryti pagrįstą išvadą, kad V. K. kelionė į Indiją buvo nupirkta ir apmokėta ne asmeninių santykių pagrindu.

Taigi bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. būdama nuolatinės pirkimo komisijos pirmininkė, posėdžių vykusių 2009-11-11, 2009-03-18 metu siūlė pirkimams pasirinkti tiekėją UAB „L“ (t. 4, b. l. 45-46, 119-120). Minėta įmonė UAB „L“ laikotarpiu nuo 2008-04-25 iki 2009-11-23 buvo laimėjusi (duomenys neskelbtini) skelbtą konkursą dėl medicinos priemonių, įrangos pirkimo. Be to, (duomenys neskelbtini) direktorė ekonomikai V. K., laikotarpiu nuo 2008-10-09 iki 2010-02-08 suderino 14 pirkimų sutarčių tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „L“ (t. 4, b. l. 5, 10, 12, 15, 17, 19-20, 22-27, 29-35). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad V. K. neabejotinai žinojo, kad UAB „L“ dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, kuriuos vykdo (duomenys neskelbtini). Įvertinus tai, kad V. K., kaip Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininkė (t. 3, b. l. 195), būdama pasirašiusi nešališkumo deklaraciją ir konfidencialumo pasižadėjimą, žinojo, jog negali gauti jokios naudos iš tiekėjo, tačiau priėmė iš UAB „L“ atstovo pasiūlymą kelionei į Indiją.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius veiksmus vertino kaip tyčinius, kadangi akivaizdu, jog V. K. tyčia naudodamasi tarnybine padėtimi – savo užimamų pareigų svarba bei asmeninėmis ir tarnybinėmis pažintimis su UAB „L“ direktoriumi S. G. priėmė pasiūlymą už jo asmenines lėšas vykti į Indiją, tokiu būdu pastarajam apmokėjus V. K. kelionės išlaidas – 440 Lt už vizos padarymą bei 1796 Lt už kelionės bilietus, gavo 2236 Lt turtinę naudą.

Epizode dėl kelionės į Argentiną liudytojas G. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad V. K. prašė paremti jos kelionę, akcininkai priėmė sprendimą suteikti paramą. Tokia parama suteikta pirmą kartą. Jokios paskolos sutarties nebuvo. V. K. pareigos įtakos tam neturėjo (t. 10, b. l. 163).

Byloje esantiems įrodymams patikrinti, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat buvo pagarsinti liudytojo G. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 110-112), iš kurių matyti, kad V. K. paprašė jo suorganizuoti kelionę 4 asmenims į Argentiną, šią kelionę įvardino kaip paramą. Apie tai pasikalbėjo su įmonės „S – I. S. C.“ direktoriumi V. T., pastarasis sutiko apmokėti kelionės išlaidas įmonės pinigais. Kelionė buvo organizuota per UAB „M“, kurios atstovei J. V. buvo pasakyta sąskaitą išrašyti įmonės „M. H. S.A.“ vardu, tai pagrindinė UAB „S – I. S. C.“ akcininkė. Sąskaita buvo virš 21 000 Lt. Su V. K. siejo tik darbiniai santykiai.

V. K. apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad vasaros atostogų metu atsitiktinai Vilniuje sutiko G. B., kurį pažinojo darbo ir asmeniniais reikalais, su juo pakalbėjo, pastarasis nurodė galintis padėti dėl bilietų, apie pinigus nekalbėjo, ji tai suprato kaip paramą. G. B. apmokėjo už 4 bilietus, pinigų jam negrąžino. Už paramą nieko niekam nežadėjo, iš jos niekas nieko neprašė (t. 9, b. l. 138-140).

Kaip matyti iš aptartų parodymų visumos, tiek nuteistoji, tiek liudytojas iš esmės laikosi pozicijos, jog buvo suteikta parama, kuri pasireiškė įmonės „M. H. S.A.“ vardu apmokant V. K. kelionės išlaidas į Argentiną.

Tiek liudytojas G. B., tiek V. K. kategoriškai teigė, kad juos siejo tik darbiniai santykiai, šeimomis nebendraudavo, nepaisant to G. B. atstovaujamos įmonės UAB „S – I. S. C.“ pagrindinė akcininkė „M. H. S.A.“ apmokėjo V. K. kelionės į Argentiną išlaidas 21 019,82 Lt. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu liudytojas G. B. nesugebėjo logiškai paaiškinti tokio dydžio paramos suteikimo V. K. pagrindo, nurodydamas, kad jokių kriterijų šiuo atveju nebuvo, tiesiog buvo paprašyta ir prašymas patenkintas.

Nors V. K. ginčija, kad tokios paramos suteikimas neturi įtakos jos vykdomoms darbinėms funkcijoms, tačiau byloje esančių įrodymų visuma, leidžia daryti priešingą išvadą. Bylos duomenys patvirtina, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, paskirta Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininke, ir taip turėdama teisę deleguotose srityse organizuoti (duomenys neskelbtini) ekonominę ir organizacinę veiklą, teikti siūlymus įstaigos organizuojamų viešųjų pirkimų procese, kontroliuoti pirkimų procesą, Nuolatinės pirkimų komisijos posėdžių, vykusių 2009-01-14, 2009-02-11, 2009-02-18, 2009-02-25, 2009-03-04, 2009-04-15, 2009-04-22, 2009-05-20, 2009-06-10, 2009-08-19, 2009-09-09, 2009-11-04, 2009-12-16 metu, kaip nuolatinės pirkimų komisijos pirmininkė siūlė pirkimams pasirinkti tiekėją UAB „S-I. S. C.“ ir veikdama šios įstaigos vardu kaip Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) direktorė ekonomikai, laikotarpiu nuo 2008-04-25 iki 2009-10-07 suderino 13 pirkimo sutarčių tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „S-I. S. C.“(t. 4, b. l. 4, 6-9, 11, 13-14, 16, 18, 21, 28, 36).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad V. K. neabejotinai žinojo, kad UAB „S-I. S. C.“ dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, kuriuos vykdo (duomenys neskelbtini). Įvertinus tai, kad V. K., kaip Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininkė (t. 3, b. l. 195), būdama pasirašiusi nešališkumo deklaraciją ir konfidencialumo pasižadėjimą, žinojo, jog negali gauti jokios naudos iš tiekėjo, pati savo iniciatyva prašė neatlygintinos paramos iš tiekėjo ir ją gavo - 21 019,82 Lt. Tokie veiksmai akivaizdžiai yra tyčiniai ir vertintini kaip piktnaudžiavimas tarnyba, kadangi visuma bylos duomenų patvirtina, kad V. K. minėtas lėšas gavo iš viešųjų pirkimų dalyvio (tiekėjo) ir tik dėl savo užimamų pareigų. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad V. K. veiksmuose nebuvo tyčios, atmestini kaip nepagrįsti aukščiau išdėstytais motyvais.

Aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. pripažino įrodyta, jog V. K. tyčia naudodamasi savo užimamų pareigų svarba, dalyvavimu pirkimų procese ir sudarant sutartis su UAB „S-I. S. C.“, nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio, turėdama nusikalstamą sumanymą už minėtos įmonės – UAB „S-I. S. C.“ lėšas nemokamai suorganizuoti kelionę į Argentinos Respubliką sau, V. Š. ir šeimos nariams, iki 2009-11-21 pasiūlė V. Š. už privačios įmonės lėšas neatlygintinai (šios aplinkybės nebuvo žinomos V. Š.) vykti į turistinę kelionę po Argentinos Respubliką, G. B. apmokėjus visas šios kelionės transportu išlaidas keturiems asmenims – 21 019,82 Lt, įmonės „M. h. S.A.“, kuri yra UAB „SK-I. S. C.“ akcininkė, lėšomis, 2009-11-21 išvyko į Argentinos Respubliką su vyru D.V. K., V. Š. ir jo žmona G. Š., tokiu būdu piktnaudžiaudama, gavo neteisėtų, neatlygintinų paslaugų sumoje už 21 019,82 Lt.

V. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog kaltinime nurodytos pirkimų sutartys (duomenys neskelbtini) buvo sudarytos (duomenys neskelbtini) atvirųjų konkursų paraiškų vertinimo komisijų protokolų ir (duomenys neskelbtini) atvirųjų konkursų pasiūlymų vertinimo komisijų protokolų, o ne (duomenys neskelbtini) nuolatinės pirkimų komisijos sprendimų pagrindu. (duomenys neskelbtini) atvirųjų konkursų paraiškų vertinimo komisijų ir (duomenys neskelbtini) atvirųjų konkursų pasiūlymų vertinimo komisijų darbe ji niekaip nedalyvavo ir su jų sprendimais nėra niekaip susijusi. Sutarčių tekstų atitikimo viešųjų pirkimų dokumentams suderinimas, arba, kitaip tariant patikra, tuo realizuojant (duomenys neskelbtini) Nuolatinės pirkimų komisijos darbo tvarkos 9.5. p. nuostatą, niekaip negali būti laikomas nusikalstamu. Tokį suderinimą ji atliko ne vienasmeniškai, o kartu su (duomenys neskelbtini) Pasiūlymų vertinimo komisijos pirmininku, juristu, ekonomistu, ir atskirais atvejais kitais (duomenys neskelbtini) tarnybų atsakingais asmenimis. Be to, apeliantė nurodo nesuprantanti, kaip iki tariamo nusikalstamo sumanymo keliauti į Argentiną, t.y. iki 2009 m. rugsėjo mėnesio, vykę 10 iš 13 kaltinime nurodytų nuolatinės pirkimų komisijos posėdžių ir 10 iš 13 kaltinime nurodytų ir (duomenys neskelbtini) sudarytų pirkimų sutarčių yra susiję su jos tariamu nusikalstamu sumanymu kilusiu tik nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio; nesupranta, kaip iki tariamo nusikalstamo sumanymo keliauti į Indiją, t.y. iki 2010 m. vasario mėnesio, 2009 m. vykę kaltinime nurodyti abu nuolatinės pirkimų komisijos posėdžiai ir 13 iš 14 kaltinime nurodytų ir (duomenys neskelbtini) sudarytų pirkimų sutarčių yra susiję su jos ir S. G. tariamu nusikalstamu sumanymu keliauti į Indiją, remiantis byloje esančiais įrodymais, kilusiu tik 2010 m. vasario mėnesį.

Šie apeliacinio skundai atmestini kaip nepagrįsti ir štai dėl ko. V. K. nebuvo pateikti kaltinimai dėl to, kad ji kaip nors būtų įtakojusi viešųjų pirkimų rezultatus ir po to už tai būtų gavusi atlygį. Kaltinime išdėstyti faktai apie nuteistosios dalyvavimą viešųjų pirkimų procese nėra jos padarytų nusikalstamų veiksmų objektyvioji sudėtis, tačiau šie faktai patvirtina subjektyviąją nusikalstamos veikos sudėtį, tai yra patvirtina tai, jog kaltinamajai buvo gerai žinoma jog tiek UAB „S. I. S. C.“, tiek UAB „L“ Viešųjų pirkimų įstatymo prasme buvo tiekėjai ir kad V. K., kaip perkančiosios organizacijos, (duomenys neskelbtini) atstovė, negalėjo iš jų gauti jokių paslaugų ar kitokio atlygio. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra jokių prieštaravimų tarp nusikalstamų sumanymų kilimo momentų ir Nuolatinės pirkimų komisijos posėdžių bei pirkimo sutarčių sudarymo datų. Kaltinime nurodyta, ir tai patvirtina bylos medžiaga, kad V. K. pasirašė Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininkės nešališkumo deklaraciją ir konfidencialumo pasižadėjimą (4 t, b. l. 39). Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d. nustato, kad perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Akivaizdu, kad nuteistoji, priimdama paslaugas iš tiekėjų, pažeidė minėtus principus. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog šios nuostatos taikomos perkančiosioms organizacijoms, tačiau niekaip imperatyviai nesaisto perkančiųjų organizacijų darbuotojų. Perkančioji organizacija, kaip juridinis asmuo, visada veikia per savo atstovus, taigi V. K., kaip (duomenys neskelbtini) Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininkė, turėjo pareigą laikytis aukščiau paminėtų įstatymo nuostatų.

V. K. skunde akcentuojama, kad kaltinime nurodyta, jog ji pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d. nuostatas, bei to paties įstatymo 24 str. 1 d. 5 p. nuostatas, tačiau visos buvusios ir iki šiol esamos Viešųjų pirkimų įstatymo 24 str. 1 d. redakcijos neturėjo 5 punkto, už neegzistuojančios teisės normos pažeidimą joks asmuo negali būti kaltinamas, teisiamas ir nuteistas. Išties, Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnyje (2009-07-22 įstatymo Nr. XI-395 red.) tokio punkto nėra, yra 2 dalies 5 punktas, taigi suklysta vietoje 2 dalies nurodant 1 straipsnio dalį. Tačiau ši rašymo apsirikimo klaida nelaikytina pažeidimu, iš esmės suvaržiusiu kaltinamojo teisę žinoti kuo jis yra kaltinamas ir tinkamai gintis nuo kaltinimų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įrodymų tyrimo pradžioje perskaičius kaltinamąjį aktą, V. K. nurodė, kad ji kalta neprisipažįsta, „kuo esu kaltinama, aš viską supratau“ (t. 8, b. l. 177). Akcentuotina ir tai, kad aprašant nusikalstamas veikas aiškiai buvo atskleistas ir Viešųjų pirkimo įstatymo 24 str. 2 d. 5 p. turinys („nes negalėjo iš tiekėjo gauti jokios materialinės naudos“). Teismų praktikoje tokio pobūdžio trūkumai nevertinami kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, suvaržęs teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011). Minėta apsirikimo klaida, padaryta kaltinamajame akte, pakartota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl ši klaida taisytina, nurodant tikslią straipsnio dalį.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad: 1) susipažinus su byloje esančiomis ir (duomenys neskelbtini) su UAB „S-I. S. C.“ 2008-08-14, 2008-09-18, 2008-10-23, 2008-11-17, 2008-11-28, 2008-12-02, 2008-12- 31, 2008-12-15, 2009-06-05, 2009-07-02, 2009-09-16, 2009-11-23, 2009-12-31 sudarytomis pirkimo sutartimis nėra aišku kuo remiantis kaltinime konstatuota kad pirkimo sutartis pasirašė ji, kadangi minėtas sutartis (duomenys neskelbtini) vardu pasirašė (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius. 2) susipažinus su byloje esančiomis (duomenys neskelbtini) su UAB „L“ 2008-10- 09, 2008-10-29, 2008-11-18, 2008-11-26, 2008-12-22, 2009-11-23, 2009-08-27, 2009-10-15, 2009-09-22, 2009-10-23, 2009-10-23, 2009-11-16, 2009-11-10, 2010-02-08 sudarytomis pirkimo sutartimis nėra aišku kuo remiantis kaltinime konstatuota kad sutartis pasirašė ji, nes minėtas sutartis (duomenys neskelbtini) vardu pasirašė (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius. Pažymėjo, kad 2009-10-23 pirkimo sutartyje tarp (duomenys neskelbtini) ir UAB „L“ jos suderinimo apskritai nėra.

Atsakant į šiuos skundo argumentus, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, taip pat ir kaltinime buvo nurodoma, kad apeliantė „pasirašė bei suderino“ aukščiau minėtas sutartis. Sutarčių turinys (t. 4, b. l. 1-36) patvirtina, kad aukščiau minėtas sutartis kaip sandorio šalys pasirašė įstaigų vadovai, tačiau šios sutartys yra pasirašytos ir apeliantės V. K., kaip Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininkės, taip patvirtinant, kad sutarties turinys suderintas su Nuolatine pirkimų komisija. Jokių prieštaravimų ar nelogiškumų čia nėra, o tokie apeliacinio skundo argumentai laikytini siekiu bet kokius duomenis be jokio pagrindo interpretuoti sau palankia linkme. Vienok apeliantė teisi, nurodydama, kad 2009-10-23 pirkimo sutartyje tarp (duomenys neskelbtini) ir UAB „L“ jos suderinimo apskritai nėra (t. 4, b. l. 29-30). Nuoroda į šią sutartį šalintina iš nuosprendžio aprašomosios dalies.

V. K. skundo argumentai, kad ji savo veiksmais nepadarė didelės žalos, taip pat nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju V. K. pagrįstai pripažinta kalta už tai, kad savo tyčiniais veiksmais pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d. numatytus lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus, taip pat pažeidė to paties įstatymo nuostatas, draudžiančias gauti iš tiekėjo bet kokią materialinę naudą, taip pat valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės tarnybos principus, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, kurdama nepagrįsto atsiskaitymo, įstatymų nepaisymo sistemą, iškraipė Viešosios įstaigos – (duomenys neskelbtini)– funkcijas ir veiklos principus, kas neigiamai paveikė juridinio asmens reputaciją, diskreditavo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo - viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad V. K. piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi suprato ir sąmoningai siekė asmeninės ir turtinės naudos sau bei kitiems asmenims, o būtent pasinaudodama užimamų pareigų svarba, UAB „S-I. S. C.“ bei UAB „L.“ lėšomis vyko į brangiai kainuojančias keliones po Indiją ir Argentiną, tokiu būdu padarydama didelę žalą valstybei ir juridiniam asmeniui.

Įstatyme didelės žalos sąvoka suformuluota abstrakčiai. Kokia žala yra didelė, kokia – nedidelė, palikta spręsti teismui. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aplinkybė, kad dėl V. K. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, pagrindžiama teiginiais, jog nuteistoji savo veiksmais iškraipė Viešosios įstaigos – (duomenys neskelbtini)– funkcijas ir veiklos principus, kas neigiamai paveikė juridinio asmens reputaciją, diskreditavo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardą. Be to, konstatuota, kad V. K. piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi gavo neatlygintinų paslaugų už 23 254,82 Lt, kurie konfiskuoti kaip baudžiamojo kodekso uždraustos veikos rezultatas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. darydama nusikalstamą veiką, užėmė pakankamai aukštas pareigas – buvo VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorė ekonomikai, tuo pačiu paskirta Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininke. Pažymėtina, kad kuo asmuo užima aukštesnes pareigas, tuo jo reputacijai keliami aukštesni reikalavimai, kadangi jis aukštesniu lygmeniu reprezentuoja valstybę bei instituciją, kurioje dirba. Nėra pagrindo abejoti, kad V. K., užimdama aukštas pareigas ir naudodamasi tarnybine padėtimi savo, o ne valstybės interesais, menkino tiek užimtų pareigų prestižą, tiek ir institucijos, kurioje ji dirbo, autoritetą, formavo neigiamą visuomenės nuomonę apie joje dirbančius asmenis manant, kad tokie asmenys, naudodamiesi tarnybine padėtimi, gali tenkinti savo ir jiems artimų asmenų poreikius, kas iškreipia institucijos funkcijas ir veiklos principus. Nagrinėjamu atveju įvertinus nuteistosios einamų pareigų svarbą, jos atliktų veiksmų pobūdį, tai, jog sumenkintas institucijos autoritetas jiems pavaldžių ir kitų institucijų akivaizdoje, diskredituotas valstybės tarnautojui prilyginamo asmens vardas, darytina išvada, kad V. K. veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei ir juridiniam asmeniui, tai yra (duomenys neskelbtini) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-31/2010).

V. K. apeliacinio skundo argumentai, kad ji nebuvo tinkamu subjektu, jos veiklos nereglamentavo Viešųjų pirkimų įstatymas, atmetami kaip nepagrįsti. Viešųjų įstaigų įstatymo 2 str. 1 d. nustato, kad viešoji įstaiga ? tai pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas ? tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Pagal Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (duomenys neskelbtini) įstatus, (duomenys neskelbtini) yra nacionalinės svarbos viešoji asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje vadovaujantis europiniais standartais, teikiamos visų lygių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos. (duomenys neskelbtini) steigėjai ir dalininkai yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.

Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikų padarymo metu) buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Taigi pagal minėtą BK 230 straipsnio 3 dalies redakciją valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas buvo siejamas su dviem būtinaisiais požymiais: 1) darbu bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba vertimusi profesine veikla; ir 2) atitinkamų įgaliojimų turėjimu: administracinių, teisės veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba teikti viešąsias paslaugas.

Asmuo, dirbantis juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje ar užsiimantis profesine veikla, gali būti pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, jeigu jo veikla yra viešųjų paslaugų teikimas. Pagal Viešojo administravimo įstatymą viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla, teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas; įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Tačiau valstybės tarnautojui BK 230 straipsnio 3 dalies prasme gali būti prilyginamas ne bet kuris asmuo, kurio darbas ar profesinė veikla reiškia viešųjų paslaugų (kaip tai suprantama pagal Viešojo administravimo įstatymą) teikimą. Šis darbas ar profesinė veikla turi būti susijusi su teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimu, t. y. iš esmės tokių, kuriais būtų siekiama užtikrinti viešąjį interesą ir kurių neatlikimas ar netinkamas atlikimas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Pagal teismų praktiką pripažindamas, kad kaltininkas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, teismas turi nurodyti ir bylos duomenimis pagrįsti, pagal kokį konkretų iš BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyviųjų požymių asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2012, 2K-433/2010). Šiuo atveju tokio asmens teisinis statusas analizuojamas vadovaujantis įstatymais bei kitais teisės aktais, apibrėžiančiais asmens pareigas, vykdomas funkcijas, jo teises ir turimus įgaliojimus. Nustatyta, kad V. K. nuo 1999-06-01 dirbo Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) direktore ekonomikai, taip pat 2008-05-08 VĮ (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-281 buvo paskirta Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininke. Pagal (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (buvęs pavadinimas - (duomenys neskelbtini)) įstatus, (duomenys neskelbtini) yra nacionalinės svarbos viešoji asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje vadovaujantis europiniais standartais, teikiamos visų lygių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos. (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus patvirtinti Direktoriaus ekonomikai pareiginė instrukcija, Ekonomikos ir planavimo skyriaus nuostatai, Nuolatinės pirkimų komisijos darbo tvarka (t. 3, b. l. 192-196) patvirtina, kad V. K. dirbo viešojoje įstaigoje, teikiančioje viešąsias paslaugas, pagal savo užimamas pareigas turėjo teisę jai deleguotose srityse organizuoti (duomenys neskelbtini) ekonominę ir organizacinę veiklą, teikti siūlymus įstaigos organizuojamų viešųjų pirkimų procese, kontroliuoti pirkimų procesą - veikti šios įstaigos vardu. Tokiu būdu V. K. veikla neabejotinai buvo tiesiogiai susijusi su viešojo intereso užtikrinimu, o jai priskirtų funkcijų neatlikimas ar netinkamas atlikimas sąlygoja viešojo intereso pažeidimą.

2008-05-08 VĮ (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-281 V. K. buvo paskirta Nuolatinės pirkimų komisijos pirmininke. Viešųjų pirkimų komisijos ir jų narių darbą tiesiogiai reglamentuoja Viešųjų pirkimų įstatymas. Kiekvienas Komisijos narys ir ekspertas gali dalyvauti Komisijos darbe tik prieš tai pasirašęs nešališkumo deklaraciją ir konfidencialumo pasižadėjimą.

Taigi priešingai, nei teigiama V. K. apeliaciniame skunde, ji nusikalstamų veikų padarymo metu buvo valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu ir yra tinkamas nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, subjektas bei subjektas, kurio atžvilgiu taikytinos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos.

Dėl V. K. veikų kvalifikavimo kaip tęstinės veikos.

Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje ištirtus įrodymus ir pagrįstai pripažino V. K. kalta dėl piktnaudžiavimo vykstant į Argentinos Respubliką ir Indiją, tačiau atskiras veikas sujungė į vieną, kaip tęstinę nusikalstamą veiką ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tuo pačiu neteisingai paskyrė ir bausmę.

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, kad kaltinamosios V. K. padarytos nusikalstamos veikos sudaro pavienį tęstinį nusikaltimą, nes kaltinamoji veikė vieninga tyčia, piktnaudžiavo tarnyba užimdama tas pačias tarnybines pareigas, atlikdama analogiškas tarnybines funkcijas. Remiantis šiais motyvais, kaltinimus dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 2 d., perkvalifikavo kaip vieną tęstinę veiką, numatytą BK 228 str. 2 d.

Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, prokuroro skundas šioje dalyje yra tenkintinas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką tęstine nusikalstama veika pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių laiko požiūriu vienas nuo kito paprastai nenutolusių, padarytų analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis veiksmų, kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visus juos sieja vienas nusikalstamas sumanymas (vieninga tyčia) dėl to paties dalyko. Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog kaltinamosios atliktus veiksmus siejo vieninga tyčia, t.y. negalima pripažinti, kad V. K., piktnaudžiaudama tarnyba ir siekdama turtinės naudos, iš karto buvo suplanavusi tokiu būdu gauti naudos tiek iš UAB „S-I. S. C.“, tiek iš UAB „L“. Nors šios nusikalstamos veikos padarytos analogiškomis aplinkybėmis, tačiau jos įvykdytos skirtingu laiku, jų dalykas yra skirtingas. Nenustačius vieningo kaltininko sumanymo, jungiančio atskirus veiksmus, konstatuotina, kad buvo padarytos dvi savarankiškos nusikalstamos veikos.

Perkvalifikavus V. K. veiksmus iš tęstinės veikos į dvi savarankiškas nusikalstamas veikas, iš naujo spręstinas bausmės skyrimo klausimas. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl bausmės skyrimo (nepriekaištinga kaltinamosios praeitis, šeiminė padėtis), atsižvelgia į prokuroro apeliaciniu skundu prašomą skirti bausmę bei atidėti jos vykdymą taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Kaltinamosios V. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. K. nusikalto pirmą kartą, jos padarytos nusikalstamos veikos tyčinės, baigtos, padarymo momentu buvo priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Nustatant bausmės dydį pat atsižvelgtina ir į proceso šioje byloje trukmę. Skirtinos mažesnės nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmės, kurios bendrintinos iš dalies jas sudedant (BK 63 str. 1 d., 4 d.), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant.

Dėl turto, kuriam taikytas nuosavybės teisių apribojimas

Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai keliamas klausimas dėl 13600 litų, priklausančių V. Š., kadangi šis klausimas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu liko neišspręstas (t. 6, b. l. 14-15).

Laikinasis nuosavybės teisių į šį turtą apribojimas naikintinas, pinigai (perskaičiuoti į eurus), grąžintini V. Š. (BPK 151 str. 8 d., 307 str. 5 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios V. K. ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistosios V. K. nusikalstamą veiką pagal BK 228 str. 2 d., už kurią ji nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmės vykdymą atidedant 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant V. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, perkvalifikuoti: į BK 228 str. 2 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) dėl piktnaudžiavimo vykstant į Argentiną) ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę; į BK 228 str. 2 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) dėl piktnaudžiavimo vykstant į Indiją ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti galutinę 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą V. K. atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems mėnesiams), įpareigojant V. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuorodą į tai, kad V. K. suderino ir pasirašė 2009-10-23 pirkimo sutartyje tarp (duomenys neskelbtini) ir UAB „L“.

Ištaisyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą apsirikimo klaidą – vietoje Viešųjų pirkimų įstatymo 24 str. 1 d. 5 p. įrašyti Viešųjų pirkimų įstatymo 24 str. 2 d. 5 p.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginius, kuriais konstatuota, kad V. Š. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 225 str. 4 d., o A. Ž. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą LR BK 227 str. 3 d.

Panaikinti laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą, taikytą V. Š. namuose rastiems pinigams, tai yra 13 600 litų, ir šių pinigų ekvivalentą eurais, tai yra 3938,83 eurų, grąžinti V. Š..

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.